ArticlePDF Available

Abstract

Žurnalo "Kraštovaizdžio architektūra" tikslas - skatinti konceptualų, mokslinį ir taikomąjį kraštovaizdžio architektūros supratimą, siekiant priimti tvarius ir estetiškai vertingus kraštovaizdžio pokyčių sprendimus. Kraštovaizdžiai yra žmogaus suvokiami vaizdai su kintamais erdviniais ir laiko parametrais. Jie turi išraiškingų estetinių, natūralių ir kultūrinių savybių, kurias žmonės vertina įvairiais būdais, todėl jaučia paskatą imtis veiksmų, dėl kurių keičiasi kraštovaizdžio kokybė. Urbanistiniai kraštovaizdžiai tampa ekologiškai bei kultūriškai jautresni pokyčiams konkrečios vietos bei regioniniu mastu. Kraštovaizdžiui suprasti ir socialinėms bei ekologinėms vertybėms suderinti reikalingi gana plataus spektro moksliniai būklės ir kaitos tyrimai, perspektyvinės raidos prognozės, kad būtų užtikrintas kraštovaizdžio tvarumas. Žurnalas remiasi prielaida, kad kraštovaizdžio architektūros mokslas, susijęs su gamtos mokslais, menais, urbanistika, architektūra, planavimu ir dizainu, gali suteikti abipusiai palankių rezultatų žmonėms ir juos supančiai aplinkai.
Kraštovaizdžio
architektūra
Straipsniai lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis.
Pradėtas leisti 2022 metais.
Periodiškumas 2 žurnalai metuose.
Tiražas 150 egz.
Spausdino UAB
Sirma
Jonavos g 41F, Kaunas, LT-44131
Print ISSN 2783-6304
Online ISSN 2783-6312
Vyriausiasis redaktorius
Editor-in-Chief
Prof. dr. Petras Grecevičius

Rima Mackevičienė
Dizaineris
Matas Grecevičius
Projektą remia Lietuvos Kultūros Taryba
© Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos mokslo ir praktikos žurnalas
Lithuanian Journal of Landscape Architecture 2022 ŽIEMA (Nr. 1)
4Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
valstybės teritorijų planavimo klausimai tapo
aktualūs daugiaplane metodologine ir praktine
prasme. Teritorijų planavimo optimizavimo inte-
resai reikalauja turėti moksliškai pagrįstas nuos-
tatas dėl šalies kultūrinio kraštovaizdžio raidos
kelių bei priimti visuomenės interesus atitink-
ančią šios erdvinės struktūros kūrimo metod-
ologiją ir atitinkamų planavimo normų sistemą,
kuri neįmanoma be išsamių kraštovaizdžio ar-
chitektūros kaitos mokslinių tyrimų.
Kraštovaizdžio projektavimas pateikia es-
tetiškus ir konstruktyvine logika bei ergono-
mikos dėsniais pagrįstus kraštovaizdžio ar-
chitektūros objektų sprendimus, universaliojo
dizaino sprendimus, politiką ir kitą veiklą bei for-
mas, kurios turi įtakos bendriems kraštovaizdžio
kokybiniams pokyčiams. Kraš tovaizdžio ar-
chitektūros, planavimo projektų įgyvendinimas
sukuria naujus praktinius modelius ir hipotezes
tolesniems moksliniams tyrimams, suteikiant
neatsiejamą ryšį su kraštovaizdžio architektūros
mokslu ir skatinant tarpdisciplininį bendradar-
biavimą, kad būtų sukurti patikimi žinių ir prob-
lemų sprendimo bei aukštesnės kokybės pro-
jektų kūrimo gebėjimai.
Žurnalas taip pat yra skirtas spręsti prob-
lemas, susijusias su kraštovaizdžio paveldo iš-
saugojimu ir tvarkyba. Jame gali būti skelbiami
originalūs istorinių parkų tyrimų dokumen-
tai, kuriuose būtų anksčiau neskelbti duome-
nys ir pateikti naujoviški metodai su įvairia-
pusiais moksliniais aspektais, susijusiais su
kraštovaizdžio architektūros paveldo pažinimu,
nauja kompozicijos interpretacija ir teoriniais
klausimais apie vertybių išsaugojimą.
Žurnale bus vietos įvairių kraštovaizdžio ar-
Vyriausiojo
redaktoriaus
žodis
Man teko didelė garbė kreiptis LKAS reikš-
mingo įvykio - pirmojo mokslo žurnalo - pa-
sirodymo viešojoje erdvėje proga. Tokio žurna-
lo idėja kilo LKAS Valdybos narių diskusijose, o
Lietuvos Kultūros taryba jai pritarė skirdama
tikslines projekto lėšas.
Žurnalo tikslas - skatinti konceptualų, mok-
slinį ir taikomąjį kraštovaizdžio architektūros
supratimą, siekiant priimti tvarius ir estetiškai
vertingus kraštovaizdžio pokyčių sprendimus.
Kraštovaizdžiai yra žmogaus suvokiami vaizdai
su kintamais erdviniais ir laiko parametrais. Jie
turi išraiškingų estetinių, natūralių ir kultūrin-
ių savybių, kurias žmonės vertina įvairiais bū-
dais, todėl jaučia paskatą imtis veiksmų, dėl
kurių keičiasi kraštovaizdžio kokybė. Urban-
istiniai kraštovaizdžiai tampa ekologiškai bei
kultūriškai jautresni pokyčiams konkrečios vie-
tos bei regioniniu mastu. Kraštovaizdžiui su-
prasti ir socialinėms bei ekologinėms verty-
bėms suderinti reikalingi gana plataus spektro
moksliniai būklės ir kaitos tyrimai, perspek-
tyvinės raidos prognozės, kad būtų užtikrintas
kraštovaizdžio tvarumas. Žurnalas remiasi prie-
laida, kad kraštovaizdžio architektūros mokslas,
susijęs su gamtos mokslais, menais, urbanisti-
ka, architektūra, planavimu ir dizainu, gali su-
teikti abipusiai palankių rezultatų žmonėms ir
juos supančiai aplinkai.
Kraštovaizdžio mokslas sujungia kraš-
tovaizdžio ekologiją ir miesto ekologiją kartu
su kitomis disciplinomis ir tarpdisciplininėmis
sritimis tam, kad nustatytų teorinius modelius
ir leistų lengviau suprasti socialinius-ekolog-
inius procesus, darančius reikšmingą įtaką
kraštovaizdžio pokyčiams. Atsikūrusios Lietuvos
5
chitektūros šakų mokslininkams, kurių ben-
dras tikslas yra kurti ir taikyti mokslinius meto-
dus, siekiant pagerinti mokslinius tyrimus ir
žinias apie gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio
paveldą, naujų vertybių kūrimą, integralumą
Baltijos regione bei pasauliniame kontekste,
ypač šiose srityse:
Klimato kaitos poveikis kraštovaizdžiams ir
pokyčių valdymas.
Socialinių - ekonominių faktorių ir
pandemijų įtaka kraštovaizdžio planavimui.
Aukštos estetinės vertės kraštovaizdžio
architektūros kūrimas.
Išmaniųjų technologijų poveikis
kraštovaizdžio architektūrai.
Baltijos regiono kultūrinio kraštovaizdžio
identiteto išsaugojimas.
Tvarių urbanistinių struktūrų kūrimas.
Kraštovaizdžio vertės ir prieinamumo
didinimas ir kt.
Tikiuosi, kad žurnalas taps plačia kraš-
tovaizdžio architektūros projektų pristatymo
platforma, žinių erdve, kurios paskirtis - profe-
sionaliai šviesti visuomenę, savivaldybių admin-
istracijų darbuotojus, aplinkos tvarkytojus.
Pirmojo žurnalo publikacijų temos sąmonin-
gai pasirinktos siekiant parodyti platų mokslinių
ir praktinių problemų spektrą. Ateityje kiekvie-
no žurnalo leidimo tematika pagal galimybes
bus orientuojama į tuo metu svarbią mokslinę
problematiką. Visi mokslo straipsniai recenzuo-
jami dviejų recenzentų. Tai sudaro galimybę
palaipsniui integruotis į pasaulinę prestižinių
leidinių terpę.
Šio mokslo žurnalo ateitis neįmanoma be
jūsų pagalbos pateikiant naujausias mokslines
ir kūrybines idėjas, be kurių negalime tikėtis
darnios kraštovaizdžio architektūrinės veiklos
plėtotės. Jūsų pastebėjimai, patarimai reikalingi
mūsų bendro darbo tobulėjimui.
Pagarbiai,
Petras 
vyr. redaktorius

Editorial Board
Vyriausias redaktorius
Prof. dr. Petras Grecevičius, KU
Prof. dr. Gintaras Stauskis, VILNIUS TECH
Prof. dr. Jonas Jakaitis, VILNIUS TECH
Doc. dr. Jonas Abromas
Dr. Vaiva Deveikienė, Vilniaus m.
savivaldybė
Prof. dr. Jūratė Kamičaitytė Virbašienė,
KTU
Prof. habil. dr. Arvydas Matulionis
Dr. Albinas Mocevičius
Prof. dr. Kęstutis Zaleckis
Doc. dr. Jurga Kučinskienė
Doc. dr. Liutauras Nekrošius
Dr. Ieva Misiūnė
Dr. Giedrė Godienė
Dr. Bruno Marques (Australija)
Dr. Ugis Bratuškins (Latvija)
Prof. Simon Bell (Estija)
Doc. dr. Jonas Genys
Doc. dr. Vytautas Dubra
RECENZENTAI
The Reviewers
Doc. dr. Jonas Abromas
Prof. dr. Jūratė Kamičaitytė Virbašienė
Doc. dr. Jurga Kučinskienė
Prof. dr. Jonas Jakaitis
Prof. dr. Gintaras Stauskis
Dr. Evaldas Ramanauskas
Dr. Bruno Marques
Prof. dr. Petras Grecevičius
Prof. habil. dr. Arvydas Matulionis
Doc. dr. Rita Nekrošienė
Doc. dr. Vytautas Dubra
6Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Turinys
Mokslo publikacijos Research
4 5 6
8
44
19
58
35


































From the Editor
Contents
Editorial Board
RECENZENTAI
The Reviewers
Challenges of Landscape
Architect‘s Profession in Lithuania
and in Europe
Kas rūpinasi Amstelpark ir Vondelpark?
Lyginamasis dviejų Amsterdamo parkų tyrimas
Contemporary Anthropocentric
Thought and its Tendencies in
Landscape Architecture
Some Research Issues in Landscape Architecture
Beyond the City, in a Forest:
Trees in Rasos and Bernardinai
Cemeteries
7
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Žmonės ir jų nuopelnai Field of honor
94 95






97


For the Authors

Our Sponsors
98



NARIAI
Kraštovaizdžio
architektūros
aktualijos
Sharp Eye
76



Green Infrastructure for Lithuanian Cities
Įvykiai, apžvalga Under the Sky
88






In memoriam
86




In memoriam
90




Creative Plain Air in
Šventoji, Palanga City
93



„Landscape Spaces” in
Suvalkija
UAB Fixman
JSC Fixman
UAB Betono mozaika
JSC Betono Mozaika
Licenced Specialists
Aktuali informacija Information
8Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
viešųjų pirkimų spragomis abejotinos koky-
bės paslaugas siūlo ir parduoda bet kas. Prieš
keletą dešimtmečių beveik visose šalies sa-
vivaldybėse įkurtos kraštovaizdžio architek-
to pareigybės išnyko ar buvo įlietos į rutinin-
specialistų ratą. Tik pastaraisiais metais kai
kurių didžiųjų miestų administracijos pasip-
ildo kraštovaizdžio architektais. Demograf-
inės, ekonominės ir net politinės realijos (su-
mažėjęs Kinijos studentų skaičius) kardinaliai
pakeičia net ir garsiausių Europos mokyklų
studijų programas, tačiau bendra tendenci-
ja rodo stabilų šalių dėmesį privatiems ir
viešiesiems kraštovaizdžio architektų pro-
jektams. Tarptautinės akademinės (ECLAS)
ir profesinės (IFLA Europe) kraštovaizdžio ar-
chitektų organizacijos siekia harmonizuoti
studijas, užtikrinti laisvą specialistų judėjimą
ES erdvėje, ginti ir saugoti profesiją, taip žengi-
ant link aukštesnės kokybės profesinių ir ad-
ministracinių paslaugų, geresnės aplinkos ir
gyvenimo kokybės mūsų miestuose ir kaimu-
ose. Šių konfrontuojančių tendencijų fone au-
torius pateikia akademine, moksline ir prak-
tine patirtimi paremtą žvilgsnį į kraštovaizdžio
architekto profesijos raidos iššūkius Lietuvoje.
Iškelta problema analizuojama kraš-
tovaizdžio suvokimo, studijų, profesinės veik-
los ir kvalikacijos pripažinimo aspektais.
Tiriamos aktualios mokslo publikacijos, atsk-
leidžiančios kraštovaizdžio suvokimo kom-
pleksiškumą. Nagrinėjama viešai prieinama
įgyvendintų projektų ikonogranė medžia-
ga, fotoksacijos ir planai. Remiantis tarptau-
tinių organizacijų nustatytais reikalavimais ly-
ginamuoju būdu nagrinėjami kraštovaizdžio
architektūros ir architektūros studijų metu
įgyjamų gebėjimų panašumai ir skirtumai. Re-

Vilnius TECH Architektūros fakultetas
Kraštovaizdžio architekto
profesijos iššūkiai Lietuvoje ir
Europoje

Gamtos ir menotyros mokslų specialistų
reikšmė, sprendžiant aktualias pastarojo laik-
mečio aplinkos kokybės problemas, itin išaugo.
Kraštovaizdžio architektai rūpinasi bendradar-
biavimu tarp skirtingų gamtos, menų, tech-
nikos ir socialinių disciplinų, ieškodami ir atras-
dami kūrybiškus ir natūraliai tvarius aplinkos
degradavimo, klimato kaitos, gyvenimo koky-
bės problemų sprendimus. Paradoksalu, kad
tokių iššūkių fone kraštovaizdžio architekto
profesija Lietuvoje pastaruoju metu pergyve-
na išbandymų ir vilčių laikotarpį. Straipsnyje
nagrinėjama kraštovaizdžio architekto pro-
fesijos misija ir sąsajos su dabarties iššūkiais
ir ateities perspektyvomis. Tyrimo pagrindu
pateikiamos kraštovaizdžio architekto profesijos
įtvirtinimo ir tolimesnio stiprinimo Lietuvoje
gairės, apimančios išsilavinimo, profesinės veik-
los ir nuolatinio profesinio augimo sritis.

kraštovaizdžio architektūra, kvalikacija, studi-
jos, profesija, reguliavimas.

Pastaraisiais metais suaktyvėjęs Lietuvos
ir tarptautinio rango politikų dėmesys aplin-
kos kokybei sudaro palankias sąlygas suak-
tyvinti Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai
iškilusių problemų sprendimą. Nutrūkusios
kraštovaizdžio architektūros studijos palieka
demogranę spragą šalies kraštovaizdžio tvar-
kymo profesionalų kohortoje. Iki šiol neregla-
mentuota profesinė veikla ištrina bet koki-
us kokybės reikalavimus, o pasinaudodami
9
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
miantis autoriaus anksčiau atliktu pastatų tvar-
umo vertinimu, tiriami iššūkiai kraštovaizdžio
architektams tvarios aplinkos formavimo sr-
ityje. Esamų ir rengiamų teisnių dokumentų
kontekste nagrinėjama profesinės kvalikaci-
jos pripažinimo problema.


Pastaruoju metu radosi daug paskatų, ku-
rios skatina nagrinėti kraštovaizdžio architek-
to profesijos iššūkius, tačiau pagrindiniai yra
du vektoriai: tai, iš vienos pusės, tvarų vysty-
mąsi reguliuojantys ir skatinantys Europos
Sąjungos strateginiai dokumentai, ir, iš kitos
pusės, sudėtinga šios profesijos padėtis Lietu-
voje. Fragmentiškos studijos, teisinio reguliavi-
mo stoka ir silpna profesijos savivalda paskati-
no šios itin reikšmingos profesijos atotrūkį nuo
svarbiausių aplinkos formavimo procesų koor-
dinavimo ir nukreipė į nekilnojamojo turto vy-
stytojų ir kitų privačių interesų aptarnavimą,
teikiamą riboto patyrusių specialistų ir neribo-
to kitų asmenų rato. Strateginės kraštovaizdžio
apsaugos ir formavimo galimybės nutolo nuo
pastatus projektuojančių architektų veiklos,
kuri dažnai virsta tik pastatams nereikalingų,
likusių neužimtų sklypo vietų pagražinimu.
Santykio su visuomene procesai, moderuo-
jami šalies savivaldybių, vyksta nesigilinant
į visų proceso dalyvių įtraukimo ypatumus,
dažnai tampa šiurkščiu vienos veiklios ir gal-
ingos visuomenės grupės interesų ir poreikių
deklaravimu. Profesijos stiprinimo ir dirbančių
specialistų apsaugos nuo apsišaukėlių klau-
simų Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjun-
ga (LKAS), kaip profesinė asociacija, ėmėsi tik
pastaruoju metu. Dėl viso komplekso priežasčių
kitų specialistų, užsakovų ir visuomenės su-
pratimas apie tai, kokius uždavinius sprendžia
arba galėtų ir turėtų spręsti kraštovaizdžio ar-
chitektai, yra gana siauras ir gerokai skiriasi nuo
šios sampratos, deklaruojamos Tarptautinės
kraštovaizdžio architektų federacijos (Interna-
tional 2021). Pagal tarptautinę praktiką (IFLA
Europe, ECLAS) kraštovaizdžio architektai dirba
ir kuria kelete priskirtųir grupinio darbo sri-
čių, apibrėžiančių šios profesijos veiklos objek-
tą, kurios apibendrintai pateikiamos 1 pav.


Kraštovaiz visuomenė ir skirtingų sričių
specialistai supranta skirtingai, dažnai ma-
tydami tik jo paviršių - želdynus ir pastatus.
Suprantama, kad giluminius procesus geba
įžvelgti patyrę specialistai, o daugialypę, daug-
iasluoksnę ir kintančią kraštovaizdžio esmę ge-
rai apibūdina Ch. Alexanderio paternų teoriją
(Alexander 1977) plėtojančio T. Turnerio keturių
lygių paternų struktūra (Turner 1995). Paviršiuje
matomas miesto urbanistinis audinys, kvartalai
ir pastatai yra tik pirminis klodas, po kuriuo sly-
pi pirmapradžiai gamtos, praeities ir kultūros
ženklų sluoksniai. Šiuos kraštovaizdžio klodus
įdėmiu žvilgsniu galima įžiūrėti ir labiausiai nu-
skurdintoje miesto vietoje, kur kraštovaizdžio
architektai gamtos priemonėmis (pirmin-
is sluoksnis) dažnai taiso miesto planuotojų ir
pastatų projektuotojų (ketvirtinis sluoksnis)
klaidas ir atkuria prarastas, trumparegiškais
„plėtros“ planais sunaikintas kraštovaizdžio
kultūrines (antrinis sluoksnis) ir socialines (tre-
tinis sluoksnis) vertes (2 pav.).
Strateginiai Lietuvos kraštovaizdžio raidos ir
tvarkymo klausimai nurodyti Lietuvos Respub-
likos kraštovaizdžio politikos krypčių apraše (Lietu-
vos 2004). Šiame dokumente nurodytos sampra-
tos, kraštovaizdžio raidos ir formavimo principų
formuluotės teigia ir siekia įtvirtinti atskirtą nuo
kitų aplinkos formavimo sričių, pavyzdžiui, nuo
miesto planavimo ir infrastruktūros vystymo,
kraštovaizdžio supratimą. Esama dokumento re-
dakcija stokoja integralaus kraštovaizdžio, kaip
svarbaus neurbanizuotų ir urbanizuotų teritorijų
- miesto ir kvartalų vystymo, pastatų ir infrastruk-



objektas kaip









atvirosios







statybos


10 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
tūros sistemų kūrimą lemiančio elemento, sam-
pratos. Nurodyti kraštovaizdžio formavimo prin-
cipai priėmus dokumentą liko tik deklaracija, o
viltys, kad vieną dieną jie taps konkrečių įstatymų,
tvarkų ar aplinkos formavimo reglamentų dalimi,
per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmeči-
us taip ir neišsipildė. LKAS suformuluoti konk-
retūs siūlymai naujoje šio dokumento redakcijo-
je patikslina sąvokas, kad jos atitiktų tarptautinės
profesinės bendruomenės sampratą, nustato
kraštovaizdžio architekto profesinės kvalikaci-
jos pripažinimo tvarkos būtinumą bei poreikį plė-
toti kraštovaizdžio tyrimus. Visa tai atveria kelią
kraštovaizdžio architekto profesijai aktualizuoti.
Nors ir nustumtas į miesto vystymo paraštes,
kraštovaizdis ir gamta yra nekilnojamojo tur-
to vystytojų nuolat uoliai eksploatuojama są-
voka. Reklamuodami naujus pastatytus ar dar
tik planuojamus statyti gyvenamuosius namus
ar biurų pastatus ir siekdami juos palakiau re-
alizuoti, nekilnojamojo turto objektų vystyto-
jai nuolat naudoja kraštovaizdžio elementus ir




a b
Žemė, vandenys, augmenija, augimo ir
nykimo procesai, iki tol, kol atėjo žmogus.
Seniausi natūralios aplinkos pritaikymo
žmogui ženklai: maistas, pastogė,
judėjimas, saugumas.
Vaizduotės ir estetinio gamtos
interpretavimo ženklai. Mitologija, dekoras,
alegorijos, geometrija.
Ankstesnių paternų deriniai: namų
tipai, kvartalų tipai, sodų tipai, esamas
urbanistinis audinys.


11
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
vaizdinius kaip vieną pagrindinių masalų klien-
tams pritraukti į konkrečius objektus. Populiar-
iausias žodis yra „parkas“ ir skirtingos jo inter-
pretacijos lietuvių ir anglų kalbomis. Akivaizdu,
kad tai daroma dėl potencialių klientų pa-
sirinkimo prioritetų, kur gamtinė aplinka ir
kraštovaizdis dažnai nusveria buto ar biuro
savybes suvienodėjusios architektūros pastat-
uose. Tai rodo kvalikuoto kraštovaizdžio ar-
chitekto veiklos svarbą tiek natūraliai priskirtu-
ose objektuose (parkuose, soduose, skveruose),
tiek ir visuose pastatų statybos projektuose.
Dėl praktikos atotrūkio nuo globalių ir nacion-
alinių aktualijų kraštovaizdžio vertybės išnyksta iš
statybos projektus rengiančių specialistų akiračio
ir dažnai dėl to sunaikinamos statant naujus
pastatus, gatves ir kitus miesto infrastruktūros
elementus. Vanduo yra esminis kraštovaizdžio
elementas ir visos jame egzistuojančios gyvybės
pagrindas, todėl šlapvietės, pelkėjimo teritori-
jos ir likučiai, potvynių užliejamos miestų vi-
etos - visa tai yra saugotina miestuose išlikusios
didesnės gamtinės vandenų sistemos dalis. Deja,
bendrojo, detaliojo, kompleksinio planavimo
etape ir vėliau pagal tokius planus projektuojant
ir statant pastatus šie reikalavimai ignoruojami,
gamtos elementai paprasčiausiai sunaikinami
juos sulyginant, užkasant, ant jų projektuojant
pastatus, automobilių aikšteles ir gatves. Neries
senvagės trasoje išlikusios pelkėjimo teritorijos,
kaip upės vagos rudimentas, yra svarbus miesto
kraštovaizdžio elementas, galintis tapti ypač pa-
traukliu ir gyventojams reikalingu atvirosios erd-
vės akcentu, aikštynu, parku, tačiau dažnai tiesi-
og prarandamas, užstačius juos pastatais (3 pav.).
Panašūs projektai, plėtojami užliejamose teritori-
jose (4 pav.), aiškiai signalizuoja apie kritinę mie-
sto planavimo būklę Lietuvoje, o tokios situacijos
viena iš priežasčių yra siauras, specializuotas, ig-
noruojantis požiūris į pirmojo, antrojo, o kartu ir
trečiojo sluoksnio pirmapradžius kraštovaizdžio
elementų sluoksnius ir juos sudarančių ele-
mentų vertes, nurodytas 2 pav. Akivaizdu, kad
tokios miesto planavimo, pastatų projektavi-
mo klaidos įvyksta ir dėl to, kad projektų spren-
diniai rengiami be kraštovaizdžio architektų da-
lyvavimo, arba jiems keliamos ne taktinės, bet
pagalbinės, po užstatymo likusios teritorijos de-
koravimo užduotys.
Dažnai tokių klaidų taisymas yra neįmano-
mas, gamtos vertybės prarandamos visiems







12 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
laikams. Tačiau XX a. viduryje masiškai vykęs
pelkių sausinimas ir upelių vagų tiesinimas,
nuskurdinęs kraštovaizdį ir pakenkęs gamtai,
o kartu ir žmonėms, yra taisomas, pasitelkus
kraštovaizdžio architektus. XX a. septintajame
dešimtmetyje kanalizuotos Aire upės Ženevos
regione 5 km ilgio vagos renatūralizavimas ir
atkūrimas į artimą buvusiam gamtiniam pav-
idalui 2015 m. truko daugiau kaip dešimtmetį
ir kainavo 54 mln. eurų (Landezine 2021, 5 pav.).
Akivaizdu, kad klaidos ne tik žaloja kraštovaizdį,
bet jų taisymas kainuoja nepalyginamai dau-
giau nei reikiamų specialistų įtraukimas į
rengiamus planus ir projektus, kad būtų už-
tikrinta reikiama jų kokybė.


Dėl itin suintensyvėjusio šiltnamio efektą
sukeliančių dujų (ŠESD) išsiskyrimo gamyboje
ir gausaus vartojimo kylanti aplinkos temper-
atūra sukelia mums netikėtus ir bauginančius
klimato pokyčius. Tai ekstremalių klimato reiški-
nių, tokių, kaip audros, liūtys, sausros, vandens
lygio globalus kilimas ir kt. Drauge su padidė-
jusia žmonių migracija lokaliame kontekste šie
pokyčiai daro įtaką regiono vandens apytakai,
želdynų būklei ir rūšinei sudėčiai, vegetacijos
laikotarpiams ir kitiems kraštovaizdį formuojan-
tiems procesams (European Commission 2021).
Tvarios urbanizuotos aplinkos formavimo
sampratos vystymasis Lietuvoje, kaip ir kitose
šalyse, prasidėjo nuo energinio efektyvumo di-
dinimo planų, tai daryti privertė ES Pastatų en-
erginio efektyvumo direktyva (Energy 2010).
Pastatų projektavimo reglamentai ėmė reika-
lauti aukštų pastato energinio efektyvumo ro-
diklių, kuriems įtaką daro išorės atitvarai, in-
žinerinės sistemos ir valdymo sprendimų
efektyvumas (Pastatų 2016). Tačiau sukaupus
dėmesį į pastatą visai pamirštos ir ignoruo-
jamos sklypo sutvarkymo kraštovaizdžio ar-
chitektūros priemonėmis galimybės, formuo-
jant šešėlius ir vėjo užtvaras, kurios gali energinį
pastato efektyvumą gerokai padidinti arba, ne-
kokybiškai tai išsprendus, sumažinti (6 pav.).
Kraštovaizdžio architektūros sprendiniai
daug lemia, kokį tvarumo lygį pasieks naujai sta-
tomas ar rekonstruojamas pastatas. Autoriaus
2020 m. atlikto trijų naujų biurų pastatų Vilni-
aus mieste, kurių tvarumo lygis buvo įvertintas
pagal Lietuvos pastatų tvarumo vertinimo
sistemą LPTVS:2018, tyrimo rezultatai rodo, kad
sklypo, projekto valdymo ir vandentvarkos seg-
mentuose, kuriuos kuriant daugiausia dalyvau-
ja kraštovaizdžio architektai, tvarumo įverčiai yra
žemiausi (7 pav.). Sklypo tvaraus suplanavimo ir
naudojimo grupėje vertinami pakartotinio skly-
po panaudojimo, sklypo ekologinės vertės išsau-
gojimo ir didinimo kriterijai, kurių įvykdymą
suteikiami 5 kreditai, yra tiesioginė kraštovaizdžio
architekto darbo sritis, apimanti ir visuomenės
dalyvavimo kriterijų projekto valdymo segmente
(2 kreditai). Kartu su transporto, medžiagų ir van-
dentvarkos grupių kriterijais (iš viso 15 kreditų),
tiesiogiai priklausomais nuo kraštovaizdžio ar-
chitekto, tai lemia didelę dalį (22 kreditai iš 61)
statinio tvarumo bendrojo įverčio.. Dėl šios
priežasties kraštovaizdžio architektas yra itin
reikšmingas statinių projektų kūrimo komandos
narys, kartu su kitais specialistais. Minėti sklypo
sutvarkymo, tvarių vandentvarkos sprendinių, vi-
suomenės įtraukties ir kiti susiję gebėjimai turi
būti išugdomi kraštovaizdžio architektų studijų
metu ir nuolat atnaujinami nuolatinio profesinio
augimo (NPA) programų mokymuose.


Esamų kraštovaizdžio architektūros studi-
programų gausa ir įvairovė skatina domėtis
ir šių studijų kokybe. Pirmoji kraštovaizdžio ar-
chitektūros studijų programa Europoje pradė-
jo veikti Norvegijos žemės ūkio universitete
1915 m. (Birli 2016) ir sėkmingai veikia jau antrą-



13
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
šimtmetį. Šiuo metu senajame žemyne dau-
giau kaip du šimtai studijų programų vykdo
kraštovaizdžio architektūros bakalauro ir mag-
istro studijas (Van den Brink 2017). IFLA Europe
sudaryta akreditavimo komisija vykdo sava-
norišką studijų programų akreditaciją, vertin-
dama jų turinį, vykdymą, personalą, studentų
gebėjimus ir daugelį kitų veiksnių (School 2021).
Europos kraštovaizdžio architektūros mokyklų
taryba ECLAS nustatė studijų reikalavimų gaires
(ECLAS 2010) kraštovaizdžio architektūros studi-
jas vykdančioms mokyklos, kur išskirtos es-
minių, specialiųjų ir bendrųjų gebėjimų grupės
(8 pav.). Pagal autoriaus su olandų mokslininku
Jeroen De Vries sukurtą metodiką atliktas Tar-
tu, Budapešto, Krokuvos ir Vilniaus Tech uni-
versitetų bakalauro studijų programų tyrimas
atskleidė keletą bendrų problemų (Stauskis, De
Vries 2018). Bendrieji kraštovaizdžio architek-
to gebėjimai yra ugdomi tik pusėje studijų da-
lykų. Mažiausiai dėmesio studijų programos
skiria gebėjimo dirbti tarpdalykinėje koman-
doje ir gebėjimo bendrauti su kitų sričių spe-
cialistais ugdymui (tarpasmeniniai gebėjimai)..
Santykinai mažai dėmesio skiriama parkų ir
sodų tvarkybos, nekilnojamojo kultūros pavel-
do atveju, ir informacinių technologijų gebė-
jimams ugdyti. Dažniausiai taikomi paskaitų
ir savarankiško darbo studijų metodai, o prak-
tiniams užsiėmimams, tikslinėms išvykoms ir
praktikai įmonėse skiriama mažiau laiko. Paly-
ginę su praktinės kraštovaizdžio architekto veik-




Esminiai
gebėjimai (2)
KA planavimo,
projektavimo ir priežiūros
supratimas (1 geb.)
Holistinė kraštovaizdžio
prigimties samprata (2
geb.)
Specialieji
gebėjimai (11)
Teorijos ir metodai (1 geb.)
Planavimas, projektavimas,
valdymas (6 geb.)
Želdiniai ir medžiagos (2
geb.)
IKT technologijos (1 geb.)
Akademinė praktika (1
geb.)
Bendrieji
gebėjimai (44)
Instrumentiniai gebėjimai
(14 geb.)
Tarpasmeniniai gebėjimai
(11 geb.ų)
Sisteminiai gebėjimai (9
geb.)




Atliekos

Vandentvarka
Transportas

          
14 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
los aktualijomis matome, kad šie dalykai yra es-
miniai kasdieniame kraštovaizdžio architekto
darbe, todėl tai turėtų būti papildyta esamose
kraštovaizdžio architektų studijų programose ir
įtvirtinta naujose.
Lietuvoje kraštovaizdžio architektūros studi-
jos skirtingais pavadinimais ir su pertraukomis
vyko Vilniaus Dailės akademijoje (iki 2000 m.)
ir Klaipėdos universitete (iki 2010 m.). 2019 m.
naujai akredituota kraštovaizdžio architektūros
bakalauro studijų programa Vilniaus Gedimi-
no technikos universitete buvo parengta vado-
vaujantis IFLA Europe (Minimum 2012) ir ECLAS
(ECLAS 2010) dokumentais bei rekomendaci-
jomis, taip pat įvertinus kelių šias studijas sėk-
mingai vykdančių Estijos, Vengrijos, Lenkijos,
Olandijos universitetų patirtį šioje srityje.
ECLAS dokumentai, priimti daugiau nei 100
Europos mokyklų atstovų sutarimu, nustato,
kad kraštovaizdžio architekto profesinės kvalik-
acijos pripažinimui yra būtinos ne trumpesnės
kaip ketverių metų arbą 240 EC kreditų apimties
studijos universitete (Requirements 2015). Vilnius
Tech nuo 2021 m. pradėjus rengti kraštovaizdžio
architektus numatyta bendra penkerių metų
kraštovaizdžio architektūros studijų trukmė
- trejų metų bakalauro ir dvejų metų magis-
trantūros studijos - yra tokia pati, kaip ir pen-
kerių metų vientisųjų architektūros studijų pro-
gramos studijų (Kraštovaizdžio 2021). Atliktas
šioms akivaizdžiai giminingoms profesijoms ke-
liamų reikalavimų ir profesinių gebėjimų pal-
yginimas atskleidė, kad pagal kvalikacijų di-
rektyvą (Directive 2013) ir UIA-UNESCO chartiją
(Charter 2017) apibrėžti 53 gebėjimų uždaviniai
architektams, o kraštovaizdžio architektams pa-
gal ECLAS (ECLAS 2010) ir IFLA (Requirements
2015) reikalavimus nustatyti 42 gebėjimų reikala-
vimai studijų, kvalikacijos kėlimo ir praktikos sr-
ityse (Stauskis 2017). Gebėjimų palyginimas rodo,
kad reikalaujami kraštovaizdžio architektų gebė-
jimai atitinka 43 iš 53 (81 proc.) architektams ke-
liamų gebėjimų reikalavimų (9a pav.), o reikalau-
jami architektų gebėjimai atitinka 20 iš 42 (48
proc.) kraštovaizdžio architektams keliamų geb-
ėjimų reikalavimų (9 pav.). Tai akivaizdžiai rodo,
kad Lietuvoje, greta architektūros studijų, yra
būtinos ir šiuolaikinės kraštovaizdžio architek-
tūros studijų programos, suteikiančios absolven-
tams iš esmės skirtingas žinias, supratimą ir geb-
ėjimus nei architektūros studijose.


Nagrinėdami kraštovaizdžio architekto pro-
fesijos esminius klausimus apžvelgėme šiai pro-
fesijai kilusius ir nuolat kylančius aplinkos koky-
bės ir socialinius iššūkius, esamą padėtį ir raidos
perspektyvas Europos Sąjungoje, kuri štai jau an-
trą dešimtmetį yra ir mūsų politinė, ekonominė
ir dalinai socialinė bendrija. Akivaizdu, kad kelias
į profesiją prasideda nuo studijų, kurias baigę ab-
solventai įgyja akademinę kvalikaciją. Sukaupę
profesinio darbo patirties, tinkamą išsilavinimą
turintys asmenys tampa kvalikuotais special-
istais, o šį tapsmą patvirtina šalyse galiojanti
teisinė procedūra, vadinama profesinės kval-
ikacijos pripažinimu. Devyniose 27 ES šalių


a b
15
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
kraštovaizdžio architekto profesija yra reguliuo-
jama nacionaliniais teisės aktais pagal ES nusta-
tytą tvarką - tai Čekija, Prancūzija, Vokietija, Ven-
grija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Slovakija ir
Slovėnija (IFLA Europe 2021). Tokių šalių skaičius
išaugo nuo penkių 2018 m. iki devynių 2021 m.
(Forczek-Brataniec 2018). Austrijoje ši procedūra
vyksta pagal nacionalinių įstatymų nustatytą
tvarką, tačiau čia kraštovaizdžio architekto pro-
fesiją apima inžinieriaus profesija, reguliuojama
pagal atskiras taisykles. Kraštovaizdžio architek-
to profesija taip pat reguliuojama IFLA Eu-
rope narėse Šveicarijoje, JK ir Izraelyje (10 pav.).
Reguliavimas reiškia profesinės kvalikacijos
pripažinimo tvarką, kai specialistams, ketinanti-
ems dirbti kraštovaizdžio architekto darbą, keli-
ami specialūs profesinės kompetencijos reikala-
vimai. Ši tvarka įprastai realizuojama išduodant
atestuoto specialisto atestatą, galiojantį pagal
jame nurodytas sąlygas, arba saugant profesijos
vardą, kuriuo vadintis savo veikloje gali tik rei-
kalavimus atitinkantys asmenys. Klausimas,
profesijos reguliavimas duoda ar atima? Pirmi-
ausia, profesijos reguliavimu siekiama užtikrin-
ti, kad atsakingą darbą, darantį įtaką daugeliui
visuomenės interesų, atliktų tinkamą kvalik-
aciją turintys asmenys. Taigi, tokia tvarka riboja
galimybes nekvalikuotiems ar žemos kvalik-
acijos asmenims imtis kraštovaizdžio planav-
imo, projektavimo ir priežiūros darbų, dalyva-

uti viešojo ir privataus sektorių skelbiamuose
kūrybos ir pirkimų konkursuose ir siūlyti men-
kavertes paslaugas klientams. Antra, profesijos
reguliavimas skatina kokybiškų studijų vysty-
mąsi, kvalikacijos augimo programų atsirad-
imą ir mokymų vykdymą dirbantiems special-
istams.
Lietuvoje kraštovaizdžio architekto profesijos
jokie įstatymai iki šiol nereguliuoja, nevykdo-
ma specialistų kvalikacijos patikra, nesaugo-
mas ir profesijos vardas. Lietuvoje šiuo metu
kraštovaizdžio architekto darbą dirba bent pora
šimtų asmenų, o jei apimtume ir kraštovaizdžio
priežiūros srityje dirbančiuosius, jų būtų gerokai
daugiau. Lietuvos kraštovaizdžio architektų -
junga vienija 67 tikruosius ir 46 asocijuotus nar-
ius (Lietuvos kraštovaizdžio 2021). Šių specialistų
kelias į profesiją buvo skirtingas, prasidėjęs ir
anksčiau vykusiose kraštovaizdžio architektūros,
ir kitų dalykų, pavyzdžiui, architektūros, biologi-
jos, miškininkystės, geograjos studijose. Savo
profesinius gebėjimus šie asmenys išsiugdė per
ilgalaikę profesinę veiklą, o jų kvalikacija yra
patvirtinta ilgalaikės sėkminga kraštovaizdžio
planavimo, projektavimo ir priežiūros veiklos.
Vis dėlto studijų reikalavimai ir jų turinys, pro-
fesinės veiklos ir kvalikacijos reikalavimai tarp
ES šalių yra gana netolygūs. Kraštovaizdžio ar-
chitektams kyla daug kliuvinių praktikuoti savo
profesiją skirtingose Bendrijos šalyse daugiausia
dėl kalbos barjero, taip pat dėl skirtingo tvarkos,
pagal kurią pripažįstama specialistų profesinė
kvalikacija, taikymo. Pavyzdžiui, Lietuvoje,
kur jo profesija niekaip nėra reguliuojama, dir-
bantis kraštovaizdžio architektas, norėdamas
praktikuoti Čekijoje, turėtų atlikti visą eilę kval-
ikacijos pripažinimo procedūrų, taikomų šio-
je šalyje. Turėdami tikslą nustatyti esminius
Profesijos reguliavimas skatina
kokybiškų studijų vystymąsi,
kvalikacijos augimo progra
atsiradimą ir mokymų vykdymą
dirbantiems specialistams
16 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
kraštovaizdžio architekto profesijos atstovui ke-
liamus reikalavimus grupė tarptautinių akade-
minių ir praktikos partnerių ėmėsi iniciatyvos
sukurti bendrąją kvalikacijos platformą (angl.
Common Training Framework CTF), kurios at-
siradimo ir aprobavimo galimybė yra numaty-
ta ir Europos profesinių kvalikacijų direktyvo-
je (Directive 2013), apibrėžiančioje reguliuojamų
profesijų, tarp jų ir architektų, profesijos reikala-
vimus. Šios platformos koncepcija 2021 m. sau-
sio - gegužės mėn. buvo pristatyta ir aptarta su
IFLA Europe šalių narių atstovais, gautos pasta-
bos bus panaudotos kuriant visos apimties do-
kumentą. Jei šis dokumentas, aprobuotas IFLA
Europe ir ECLAS narių, bus patvirtintas Europos
Komisijos, visų ES šalių kraštovaizdžio architek-
tams bus keliami aiškūs ir skaidrūs profesinės
kompetencijos, apimančios akademinį arba
jam prilyginamą neformalųjį išsilavinimą, pro-
fesinę patirtį ir kvalikacijos kėlimą, reikalavimai.
Naujai kuriamos bendrosios kvalikacijų platfor-
mos reikalavimai turėtų būti taikomi tik naujai
studijas baigusiems jauniesiems specialistams
ir atvertų kelią laisvam profesionalų judėjimui
bei darbui tarp ES šalių. Ši platforma padėtų
harmonizuoti ir studijų programų kokybę, su-
mažinti skirtumus ir turinio netolygumus,
leisdama išlaikyti regionų speciką atitinkanči-
us savitumus. Rengiant Bendrosios kvalikacijų
platformos koncepciją vadovaujamasi ES Pro-
fesinių kvalikacijų direktyva Nr. 36/2013 (Direc-
tive 2013), todėl ji apims išsilavinimo, profesinės
veiklos patirties ir nuolatinio profesijos augimo
(NPA) reikalavimus kraštovaizdžio architektūros
specialistui. Vilnius Tech su Vengrijos, Portu-
galijos, Olandijos, Belgijos, Suomijos partneriais
vykdomame studijų projekte InnoLAND tokią
platformą jau pristatė IFLA Europe ir ECLAS
generalinių asamblėjų dalyviams, o pabaigus
jos turinio kūrimą 2022 metais ji bus pateikta
tvirtinti Europos komisijai (Inovatyvios 2021).

Vertinant ir sprendžiant aktualias šiandien-
os problemas matomas aukštas kraštovaizdžio
architekto profesijos ir šios srities profesion-
alų galimybių ir atsakomybės lygis. Todėl iški-
lusiems uždaviniams pasiekti itin svarbu kelti
kraštovaizdžio architektūros projektų ir real-
izacijų kokybę. Tam būtina rengti jaunuosius
specialistus universitetinėse studijose, kelti
dirbančių specialistų žinių ir kvalikacijos lygį
nuolatinio profesinio augimo mokymuose, api-
brėžti dirbančių specialistų atsakomybę, ak-
centuoti jų profesinę etiką.
Kraštovaizdžio architekto profesija reikšm-
ingai prisideda prie tvarios aplinkos formavi-
mo lokaliai ir globaliai. Šios profesijos special-
istų dalyvavimas ir vadovavimas kraštovaizdžio
architektūros objektų (parkų, skverų, aikščių,
kultūrinio kraštovaizdžio ir infrastruktūros
objektų kraštovaizdžio) projektams bei dar-
bas pastatų statybos projektų rengime daro
reikšmingą įtaką pastatų tvarumo lygiui, su-
daro prielaidas pasiekti geresnę projektų ir
objektų kokybę bei išvengti aplinkai kenki-
ančių ir žmonių gyvenimo kokybę mažinančių
kraštovaizdžio tvarkymo, miesto planavimo ir
pastatų statybos klaidų.
Siekiant profesijos tvarumo svarbu plėto-
ti šiuolaikines kraštovaizdžio architekto studi-
jas, kurios turi būti orientuotos į esminių, spe-
cialiųjų ir bendrų gebėjimų, skirtingų nei
formuojamų Lietuvoje vykdomose architek-
tūros studijose, įgijimą. Dalinis kraštovaizdžio
architektų ugdomų gebėjimų bendrumas su
architektūros studijose ugdomais gebėjimais
rodo abiejų studijų krypčių būtinumą, taip pat
architektų ir kraštovaizdžio architektų akadem-
inio ir profesinio bendradarbiavimo svarbą.
Kraštovaizdžio architekto profesinės kvali-
kacijos pripažinimas yra būtinas profesijos įt-
virtinimo Lietuvoje etapas, kuris padėtų gerinti
teikiamų paslaugų kokybę bei specialistų dar-
bo sąlygas, užkirstų kelią profesinėms klaidoms
ir etikos pažeidimams. Šios tvarkos nustaty-
mas yra prioritetinis akademinės ir verslo ben-
druomenės uždavinys. Lietuvoje nustatoma
profesinės kvalikacijos pripažinimo tvarka turi
atitikti tarptautinių profesinių ir akademinių
tinklų (IFLA Europe ir ECLAS) reikalavimams,
taip pat Vilnius Tech su partneriais rengiamos
bendrosios kvalikacijų platformos (Common
Training Framework – angl.) nuostatoms.
Kraštovaizdžio architekto profesiją reikš-
mingą įtaką daro studijos, profesinė kompe-
tencija, kvalikacijos kėlimas ir profesinė etika.
Todėl kraštovaizdžio architekto profesijos pers-
pektyva sietina su tarptautinių profesinių tinklų
kuriama Bendrąja kvalikacijos platforma CTF
ir laukiama teigiama jos įtaka akademiniams ir
profesiniams procesams Lietuvoje.
17
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)

Alexander, C. 1977. A Pattern Language. Towns, Buildings, Construc-
tion. http://library.uniteddiversity.coop/Ecological_Building/A_Pat-
tern_Language.pdf
Birli, B. From Professional Training to Academic Discipline. The Role
of International Cooperation in the Development of Landscape
Architecture at Higher Education Institutions in Europe. PhD Thesis,
TU-Vienna, 2016, p. 162-191.
Forczek-Brataniec, U. 2018. Situation of Landscape Architect Profes-
sion in Europe Based on the Teamwork Supporting the Regulation
of the Profession Professional Recognition Assistance (PRA) IFLA
Europe. Landscape Architecture. Architektura Krajobrazu. No. 2,
2018. ISSN 1641-5159 (print), ISSN 2658-1280 (online).
ECLAS Guidance on Landscape Architecture Education. European
Council of Landscape Architecture Schools. Richard Stiles and oth-
ers (eds). LE: NOTRE project of ECLAS, 2010, p. 15-40.
Energy performance of buildings directive. 2010/31/EU (EPBD).
https://ec.europa.eu/energy/topics/energy-efciency/energy-ef-
cient-buildings/energy-performance-buildings-directive_en (žiūrėta
2021-7-7).
European Commission. Causes of climate change. https://ec.europa.
eu/clima/change/causes_en (žiūrėta 2021-7-7).
Directive 2013/55/EU of The European Parliament And of The
Council of 20 November 2013 amending Directive 2005/36/EC on
the recognition of professional qualications and Regulation (EU)
No 1024/2012 on administrative cooperation through the Internal
Market Information System (‘the IMI Regulation’).
The EU Single Market. Regulated Professions Database. https://
ec.europa.eu/growth/tools-databases/regprof/index.cfm?action=-
profession&id_profession=6480 (žiūrėta 2021-7-7).
International Federation of Landscape Architects IFLA Europe. 2021.
https://iaeurope.eu/ (žiūrėta 2021-8-8).
Inovatyvios kraštovaizdžio architektų rengimo platformos sukūri-
mas Europoje. InnoLAND. https://vilniustech.lt/sarasai/naujienos/
tarptautines-krastovaizdzio-architektu-federacijos-partneris-prade-
da-nauja-erasmus-projekta-innoland/322801?nid=322801 (žiūrėta
2021-7-7).
Landezine - Landscape Architecture Platform. http://landezine.com/
wp-content/uploads/2016/06/02-Naturalization-river-channel-land-
scape-architecture-Fabio-Chironi.jpg (žiūrėta 2021-7-7).
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga. 2021. www.lkas.lt (žiūrė-
ta 2021-8-7).
Minimum Requirements For European Landscape Architectur-
al Studies To Qualify For Professional Recognition. Birmingham
Document. 2012. European Federation of Landscape Architects,
Euroepan Council of Landscape Architecture Schools.
Requirements for landscape architecture degree programmes
recognised as a component in professional recognition [amended
‘Warsaw Document’ - Warsaw+]. 2015. European Cuuncil of Land-
scape Architecture Schools ECLAS. www.eclas.org (žiūrėta 2021-8-7).
School Recognition Panel. 2021. IFLA Europe. https://iaeurope.eu/
index.php/site/general/srp (žiūrėta 2021-8-8).
Stauskis, G. 2017. Architektūra: plačioji ir siauroji samprata. Nuo
universalumo iki specializacijos. Konferencija „Architektūros koky-
bės kriterijai ir jų teisinė reikšmė“. https://www.architekturumai.lt/
wp-content/uploads/Stauskis-LAR-2017102-LKAS.pdf (žiūrėta 2021-
8-8).
Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas. 2004.
Žin. 2004, Nr. 174-6443.
Lietuvos geologijos tarnyba. www.lgt.lt (žiūrėta 2021-7-3).
Pastatų energinio naudingumo projektavimas ir sertikavimas. STR
2.01.02:2016 https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalActEditions/lt/TAD/1576
7120a80711e68987e8320e9a5185 (žiūrėta 2021-7-3).
Stauskis, G. De Vries, J. 2018. A Comprehensive Methodology for As-
sessing the Quality of Landscape Architecture Study Programmes
in European Higher Education Institutions. Landscape Architecture
and Art. Volume 12, Number 12. DOI: 10.22616/j.landarchart.2018.12.03
Turner, T. 1995. City as Landscape. A Post-modern View of Design
and Planning. ISBN 978-0419204107.
Charter UIA - UNESCO for Architectural Education. 2017. Internation-
al Union of Architects UIA. Revised edition. https://www.uia-archi-
tectes.org/webApi/uploads/ressourcele/178/charter2017en.pdf
(žiūrėta 2021-8-8).
Research in Landscape Architecture. Methods and methodology
[Van den Brink, A., Bruns, D., Tobi, H., Bell, S., eds.). London and New
York: Routledge, 2017, p. 1-8. ISBN 978-1-138-02093-1.
Stauskis, G. De Vries, J. Common Training Framework in Landscape
Architecture: A Dream or a Real Opportunity? In: ECLAS 2018: Book
of Proceedings. ISBN 9789491564130. P. 552-559.
Kraštovaizdžio architektūra. Bakalauro studijos. Vilnius Tech. 2021.
https://vilniustech.lt/studentams/studiju-programos/bakalau-
ro-ir-vientisuju-studiju-programos/26679?element_id=320663&sp_
id=203228&f_id=8&qualication=a%3A2%3A%7Bi%3A0%3Bs%3
A1%3A%22B%22%3Bi%3A1%3Bs%3A1%3A%22A%22%3B%7D#Stu-
dij%C5%B3%20dalykai (žiūrėta 2021-8-8).

About the Author
Gintaras Stauskis architektas urbanis-
tas, Vilniaus Gedimino technikos universite-
to Urbanistikos katedros profesorius. Menoty-
ros mokslo krypties doktorantūros komiteto
pirmininkas. Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos
steigėjas ir valdybos narys. Nuo 2020 m. Lietu-
vos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmin-
inkas. Vadovauja ES ir nacionaliniams mokslo
projektams, iš kurių vienas InnoLAND siekia
sukurti bendrąją Europos kraštovaizdžio ar-
chitektų kvalikacijų platformą. Kraštovaizdžio
architektūros studijų programos Vilnius Tech
vadovas. El. paštas: gintaras.stauskis@vilnius-
tech.lt
Gintaras Stauskis is architect and urban de-
signer, professor at the Department of Urban
Design, Vilnius Tech. Founding member and
Board member of the Lithuanian Green Build-
ing Council. Since 2020 acting as a president of
the Lithuanian Landscape Architect’s Associa-
tion. Running EU and national research proj-
ects, one of which – InnoLAND aims at creating
the Common Training Framework for land-
scape architects in Europe. Head of landscape
architecture study programme at Vilnius Tech.
Contact: gintaras.stauskis@vilniustech.lt
18 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Gintaras 

The importance of specialists in natural and
art sciences in solving topical environmental
quality problems of recent times has greatly in-
creased. Landscape architects embody collabo-
ration between different natural, art, technical
and social disciplines, seeking and discover-
ing creative and naturally sustainable solutions
to environmental degradation, pollution, and
poor quality of life. Paradoxically, in the light of
such challenges, the profession of landscape
architect in Lithuania is recently going through
a period of trials and hopes. The article analyses
the links between the profession of landscape
architect and current problems and future
perspectives of town planning and develop-
ment. On the basis of the research, guidelines
are provided for the establishment and further
strengthening of the profession of landscape
architect in Lithuania, covering the areas of ed-
ucation, professional practice and continuous
professional development.
The importance of specialists in natural and
art sciences in solving current environmental
quality problems of recent times has grown
signicantly. Landscape architects take care of
cooperation between different natural, artistic,
technical and social disciplines, searching for
and discovering creative and naturally sustain-
able solutions to the problems of environmen-
tal degradation, pollution and quality of life.
Challenges
of landscape
architect’s
profession in
Lithuania and
in Europe
The profession of landscape architect makes a
signicant contribution to the formation of a
sustainable environment in the country. Par-
ticipation and management of landscape ar-
chitecture objects (parks, squares, squares,
cultural landscape and infrastructure objects)
projects and work in the preparation of build-
ing construction projects create preconditions
for achieving better quality of projects and ob-
jects and avoiding gross environmental man-
agement errors. It is paradoxical that against
the background of such challenges, the profes-
sion of landscape architect in Lithuania has re-
cently been experiencing a period of trials and
hopes. IFLA Europe, the federation of associa-
tions of landscape architects, aims to harmo-
nize the regulation of the profession and to es-
tablish common qualication requirements.
In assessing and solving today’s problems,
we need to strengthen the profession of land-
scape architect, the training of specialists work-
ing in it, the growth of qualications, equal and
fair conditions of competition, as well as the re-
sponsibility and ethics of specialists. In the eld
of studies, it is important to restore the bach-
elor’s and, later, the master’s studies in land-
scape architecture to ensure the training of
young professionals. The studies should assess
the shortcomings identied and the recom-
mendations of the international professional
networks IFLA Europe and ECLAS.
Recognition of the qualication of a land-
scape architect would help to improve the
quality of services and prevent mistakes. Estab-
lishing this procedure is a priority for LASE, the
academic and business community. The proce-
dure for the recognition of professional quali-
cations established in Lithuania must comply
with the provisions of the Common Qualica-
tions Platform developed by IFLA Europe and
its partners.
The article analyses the links between the
profession of landscape architect and current
problems and future perspectives of town
planning and development. On the basis of the
research, guidelines are provided for the es-
tablishment and further strengthening of the
profession of landscape architect in Lithuania,
covering the areas of education, professional
practice and continuous professional develop-
ment.
19
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Šiuolaikinė antropocentrinė
mąstysena ir jos raidos
tendencijos kraštovaizdžio
architektūroje


Šiuolaikinį diskursą apie kraštovaizdžio pras-
mes postmoderni visuomenė dažnai konstruo-
ja ekonominiu, socialiniu ir ekologiniu požiūri-
ais, tai grįsdama antropocentrine mąstysena.
Šių pažiūrų traktuotė formuoja skirtingą vi-
suomenės sampratą apie gamtą, žmogų
ir sąveikos rezultatą - antropogenizuotą
kraštovaizdį. Straipsnyje keliama hipotezė
apie šiuolaikinį antropocentrinės mąstysenos
ydingumą formuojant kraštovaizdžio architek-
tūros (KrA) ir daiktinės aplinkos dizaino, kaip
taikomojo meno, estetines formas.
Straipsnio tikslas - aptarti visuomenės daly-
vavimo KrA formavimo procese ypatumus,
lyginant tai su kitokia, šiuolaikine, antian-
tropocentrinių pažiūrų traktuote. Antropo-
centrizmas dažnai lemia agresyvias estetines
formas (1 pav.), antropogenizuotos aplinkos,
taip pat ir KrA utilitarumą, menkavertį ma-
siškai vartojimų daiktų multiplikavimą, stilių
maišatį bei visuomenės dalyvavimo procese
aktyvumą. Antropocentrinė mąstysena (pasak
sostų, „žmogus yra visų daiktų matas“) padė-
jo pagrindus tradicinei vakarietiškos kultūros
raidai ir iš esmės nulėmė diskurso pasirinkimą
pranešime apie antiantropocentrizmą. An-
tiantropocentrinė mąstysena apie žmogų ne
kaip visatos valdovą, o lygiavertę jos dalį šian-
dien vis labiau aktualizuojama vakarietiškoje
kultūroje ir tampa vyraujančiu veiksniu, skati-
nančiu visuomenės diskursą. Toks antropocen-
trinės sampratos kismas į antiantropocentrinę
ir aptariamas pranešime. Keliamas esminis
būties klausimas: „Ar žmogus gamtai, ar gam-
ta žmogui?“
Straipsnio išvadose konstruojama mintis, kad
pasaulyje naujai plėtojama antiantropocen-
trinė metodologinė pažiūra, lyginant su antro-
pocentrine, yra progresyvi ir į ateitį orientuota
kraštovaizdžio tvarkybos koncepcija.

antropocentrinė mąstysena, antropogenizaci-
ja, kraštovaizdžio architektūra, daiktinės aplin-
kos dizainas, harmonizuota estetinė forma.
Vilnius TECH Architektūros fakultetas
20 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)

Aptariant kraštovaizdžio architektūros (KrA)
objektų ir ypač istorinių želdynų (IŽ)1 raidos
transformacijas, straipsnyje keliama hipote-
tezė, kad šiuolaikinės visuomenės antropo-
centrinė mąstysena, kaip veiksnys, skatinantis
antropogenizaciją,2 nėra perspektyvi šiuolaiki-
nių miestų tvarkybos kryptis. Todėl straipsnio
tikslas - aptarti PostMo visuomenės dalyvavi-
mo kraštovaizdžio transformacijos Lietuvoje
procesuose ypatumus ir lyginamosios analizės
metodu įvertinti antropocentrines nuostatas ly-
ginant jas su naujomis kraštovaizdžio architek-
tūros raidos tendencijomis. Aplinkos formavi-
mas, remiantis antropocentrizmu, paprastai
orientuojamas žmogaus poreikių ir gerovės
tenkinimo linkme, antropogenizacijos proceso
rezultatus priešpastatant gamtinei aplinkai.
Aptariant šiuolaikines kraštovaizdžio ar-
chitektūros transformacijas, straipsnyje remi-
amasi mokslinių šaltinių kokybine ir kiekybine
analize, intuityvistine pajauta, interpretaciniu
meno metodo taikymu bei praktinių pavyzdžių
lyginamąja analize. Vertinant estetiškumo,
funkcionalumo, psichologinio komforto, vi-
suomenės aktyvumo, dalyvavimo, įsitraukimo
ir panašius aspektus konkrečiais istorinių žel-
dynų plėtotės periodais, diskutuojamas antro-
pocentrinės mąstysenos kismas.
Antropogeninės ir gamtinės aplinkos sąveikos
temos aktualumą liudija nepaprastai didelė
mokslinės literatūros įvairovė tiek nacionalin-
iu, tiek tarptautiniu mastu. Formalizuotų doku-
mentų (Jungtinių Tautų Generalinės asamblė-
jos ... 2016; Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio
politikos ... 2014) nuostatos PostMo visuomenėje
kaitaliojasi su subjektyviomis interpretacijomis,
lemiančiomis KrA veiklos ir praktinės tvarkybos
rezultatą. Taigi IŽ, kaip antropogeninės veiklos
taikomojo meno (angl. applied art) objektas,
1 1981 m. ICOMOS pateikė ,,istorinių želdynų“ sąvoką, detaliau ap-
tariamą ,,Florencijos chartijoje“, kitaip istorinių želdynų chartijoje.
Nacionaliniu lygmeniu ,,istorinis želdynas“ apibrėžiamas Lietuvos
Respublikos želdynų ir kituose teisės aktuose (Žin. 2007, Nr. 80-
3215).
2 Plačiąja prasme sąvoka „antropogeninis“ straipsnyje supranta-
ma kaip dėl žmogaus veiklos kas nors pakitęs ar naujai atsiradęs
bei su žmogaus egzistencija susijęs. Straipsnio temos kontek-
ste sąvokos prasmė siejama su antropogeninio poveikio aplinkai
laipsniu ir pobūdžiu (Bučas 2001: 28). Taigi antropogeninio poveikio
aplinkai aspektai siejami su antropocentrine arba su antiantro-
pocentrine (ekocentristine) mąstysena. KrA formavimo aspektu,
žmogaus ir gamtos sąveikoje, t. y. visuomenės dalyvavimo procese,
kuriama nūdienos gyvenimo kokybė.
nūdienos antropocentrinio vystymosi kontek-
ste itin svarbus tiek vertybiniu kultūros paveldo
(Valstybinės kultūros paveldo komisijos ... 2010),
tiek gerovės kūrimo bendruomenėse požiūriu
(Teritorijų planavimo normos). Tačiau PostMo
visuomenė, manipuliuodama įvairiomis sąvo-
komis ir neapibrėžtumais, dažnai remiasi intu-
ityvistiniu pažinimu (Gaižutis 2004: 362) ir liber-
aliosios demokratijos3 samprata. Taigi akivaizdu,
kad kraštovaizdžio formavimo architektūrinė
veikla ir naujai interpretuojama istorinio želdy-
no samprata, kaip antropogeninės veiklos re-
zultatas, reikalauja sistemiško požiūrio ir aiškių
žmogaus sukurtų bei gamtinės aplinkos formal-
izuotų sąveikos apibrėžčių.
Želdynų įstatymas (Žin. 2007. Nr. 80-3215) is-
torinius želdynus apibrėžia kaip želdynų siste-
mos dalį, tačiau de facto tai yra dažnai dezin-
tegruotas gamtinių ir antropogeninių sąveikų
urbanizuotose struktūrose rezultatas. For-
muojant KrA taikomojo meno želdyną, šalia
deklaruojamų gamtosauginių uždavinių,
nepakankamai akcentuojamas istorinio želdy-
no paveldinis ir ypač antropogeninis žmogaus
kūrybinio rezultato išskirtinumas. Todėl dėl
Želdynų įstatyme menkai apibrėžtos metod-
ologinės paradigmos jis nėra iki galo įgyven-
dinamas. Dar daugiau, IŽ, kaip meno objek-
3 Demokratija labiau orientuota į kolektyvinius sprendimus, o
liberalizmas į individualius, todėl liberalioji demokratija, remdama-
si daugumos principu, savaime negarantuoja mažumoms teisių.
Tokiu būdu užkertama galimybė NVO atstovams, kaip mažumų
nariams, dalyvauti valdžios priimamuose sprendimuose. Akivaiz-
du, tokia situacija kuria antagonistinę aplinką ir netikrumo jausmą
svarstant ne tik perspektyvinio planavimo (teritorijų, KrA objektų
...) dokumentus, bet ir atskirų sričių politikos kryptis. „<...>Piliečiai
ima jausti, kad turi vis mažiau galimybių pakeisti pačią politiką.“
„<...> Regiu intensyvėjančius, o ne menkstančius koniktus. Ir kol
kas nematau problemų sprendinių. Problema yra kaip sukurti
tokią sistemą, kurioje piliečiai jaustųsi turį ne tik galimybę bal-
suoti, bet ir balsą, kuris bus išgirstas.“ (Zielonka 2019). Šis liberali-
osios demokratijos dvilypumas yra svarbus plėtojant diskurso vi-
suomenėje metodologiją.
„<...>Tuomet, kai ekologija bus
nuoširdi vidinė vertybė, o ne
primesta taisyklė – pasaulyje
galės įvykti gražių pokyčių. Soci-
aliai sąmoninga visuomenė ir yra
ta tinkama inovacijoms aplinka
ir progreso variklis“
P. Romer
21
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
to, samprata Lietuvoje menkai apibrėžiama
utilitarumo požiūriu, kuris visuomenei yra itin
svarbus. Želdynų raidos tendencijų stebėsena
dėl menko tvarkybos reglamentavimo, skirt-
ingai nuo Vakarų ir Vidurio Europos šalių, ku-
riose įstatymiškai yra privalomas būklės pa-
sikeitimų vertinimas ir kontrolė (vok. Baum
kontrolle; Baumpege heute), Lietuvoje vis dar
formuojasi proaktyvios KrA tvarkybos tradicija.
Vertinant Vakarų ir Vidurio Europos
kraštovaizdžio formavimo temomis mokslinių
darbų gausą (P. Hobhouse; E. Kluckert; W. Reh;
H. Günther; P. J. Lenné; R. Strong; E. Wharton; V.
Bezemer Sellers; G. A. Ciołek; A. Mitkowska; M.
Siewniak; L. Majdecki; J. Bogdanowski; T. Ber-
natowicz ir kt.), Lietuvoje pasigendama IŽ, kaip
taikomojo meno, objektų gilesnio pristatymo
antropogeninių ir gamtinių veiksnių sąveikos
aspektu. Probleminiai klausimai daugelyje
postsovietinių šalių, taip pat ir Lietuvoje, su pal-
yginti menkesne visuomenės įsitraukimo į pro-
jektavimo procesus demokratiškais pagrindais
patirtimi dėl įsisąmonintų neapibrėžtumų di-
skutuojami subjektyviai interpretuojant4. Daž-
nai sąveikų apibendrinimus lemia ne sistemi-
nis ir nuolat vykdomas stebėsenos rezultatas, o
pakitusios visuomenės aktyvumo sąlygos dėl,
pvz., neteisėto ar amoralaus veikimo užstatant
viešas erdves (5 pav. a)).
Akademinėje bendruomenėje antropogen-
inės ir gamtinės aplinkos sąveika, kaip taikomo-
jo meno tema, taip pat skirtingai aptariama ir in-
terpretuojama. Taigi kraštovaizdžio formavimo
metodologiniai pagrindai (Basalykas ...; Kavali-
auskas 1992; Bučas 2001), istorinių želdynų at-
kūrimo (Pukienė et al. 2018: 88-89), tvarkybos ir
kokybinės analizės (Jakovlevas-Mateckis 2008;
2011; 2014; Steponavičienė 2005: 33-37), daik-
tinės aplinkos harmonizavimo (Bagušinskaitė
2017; Jakaitis 2020)), sodo santykio su dvarų ar-
chitektūra (Semaškaitė 2008; Deveikienė et al.
2017), urbanistika (Grunskis 2009; Grecevičius
et al. 2006; Stauskis 2018), želdyno įtakos social-
inei miesto aplinkai, (Gražulevičiūtė-Vileniškė
2010: 73; Rudzkienė et al. 2007: 327), socialinio
4 Tik pastarųjų metų visuomenės aktyvumas ir visuomeniniai
judėjimai dėl kraštovaizdžio ir gamtinės aplinkos tvarkybos menko
diskurso privertė vietos ir nacionalinio lygmens valdžios institucijas
kviesti dialogui visuomenines organizacijas ir giliau analizuoti vi-
suomenės dalyvavimo ir įsitraukimo į procesus problemas. (LR AM
2019-07-16 informacija Nr. (56-1)-D8-2569 „Dėl Orchuso konvencijos
nacionalinės įgyvendinimo ataskaitos“).
vaidmens, istorinės raidos (Jakovlevas-Mateck-
is 2009; Mocevicius 2010), gamtinių ypatumų
(Gecevicius et al. 2006; Labeckis et al. 2007), et-
nokultūriniai ar gamtamoksliniai (Grikevičius et
al. 2008), gamtiniai dendrologiniai (Januškev-
ičiaus 2016; 2017) ir kiti probleminiai aspektai
aptariami dezintegruotai. Nepaisant to, kad is-
toriniai želdynai Lietuvoje aktyviai pradėti plė-
toti XX a. pabaigoje, jie dažnai lieka tik sociolog-
inių (Nefas 2014; Gražulevičiūtė-Vileniškė 2014;
Vanagas 1996), vadybinių ar medijų (Zaleskienė
et al. 2014) aptarimų objektu.
Tokią padėtį, akivaizdu, lemia menka KrA
veiklą turinčios koordinuoti institucijos na-
cionaliniu lygmeniu (LR aplinkos ministeri-
jos5) lyderystė formuojant KrA politiką, studi-
jų programų universitetuose bei visuomenės
dalyvavimo procesuose argumentaciją. Tai-
gi, sėkmingą valstybės visuomenės gerovės
(LMT pirmininkas dėl programos ... 2019) plė-
totę įmanoma įgyvendinti tik išsamiai ir kom-
pleksiškai diskutuojant apie įvairias antropo-
geninės ir gamtinės aplinkos sąveikas.


Sodininkystė, kaip utilitari kraštovaizdžio
architektūros ir taikomojo meno pirmtakė,
yra ankstyvųjų civilizacijų antropogeninės ir
5 Reformuojant LR AM struktūrą 2016-2019 m. laikotarpiu „prad-
ingo“ Kraštotvarkos departamentas, kuris buvo atsakingas už
Kraštovaizdžio formavimo, Kraštovaizdžio konvencijos Lietuvoje
įgyvendinimo, Lietuvos kraštovaizdžio politikos formavimo ir kt. su
KrA veikla susijusius klausimus.




22 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
gamtinės aplinkos sąveikos rezultatas. Gam-
tinės raidos ir antropogeninės veiklos procese
sodininkystė išsiplėtojo nuo praktiniams tik-
slams skir daržų ir sodų iki nūdienos taiko-
mojo meno objektų. Vis dėlto konkrečiame
sociokultūriniame kontekste estetinius sod-
ininkystės ypatumus ir taikomąjį pobūdį lėmė
antropogeninė veikla ir gamtinės aplinkos pro-
cesų sąveika bei civilizacijos išsivystymo lygis
(Ceramo 1991). Antai, dauguma antikos kultūros
mąstytojų soduose meditavo ir mokėsi. Sod-
ininkystė, kaip taikomojo meno objektas, reiškė
viską, kas kėlė žmogui pasigėrėjimo ir pasiten-
kinimo jausmą (Turner 2005). Tokiu būdu, pa-
gal antikinę meno sampratą (gr. technos, lot.
ars), buvo pabrėžiamas išskirtinis meistrystės
ir amato išmanymas (Andrijauskas 1995). Iki
pat XVII a. vakarietiškosios kultūros sąmonėje
sodininkystė, kaip meninės veiklos sritis, buvo
plėtojama remiantis antikinės kultūros, dažnai
grindžiamos katarsio, mimezės, kalokagatijos
principais (Ackrill 1994: 69).
Viduramžiais sodas, kaip taikomojo meno
objektas6, buvo asocijuojamas su rojumi. Jo
6 Viduramžiais sodo forma buvo siejama su kryžiaus simbolika,
Marijos įvaizdžiu bei rojumi, o funkcija - su dangiškąja meditacija.
Todėl sodų erdvės pirmiausia buvo kuriamos vienuolynuose. So-
das turėjo įkvėpti dvasiniams apmąstymams, todėl įprastinė sodų
forma dėl specinės jų funkcijos buvo uždara (lot. hortus conclu-
sus), primenant ryšį su prarastuoju Edenu (bibliniu sodu-rojumi
- J.J.). Sodai buvo aptverti, uždari, geometriško plano, suskirstyti
kvarteromis su karpomais krūmais bei fontanų įterpiniais, apsod-
inti prieskoninėmis, kvapniomis žolelėmis, gėlėmis, rožėmis. Vėliau
panašiu principu imta kurti ir Renesanso sodus. Iki pat XVI a. sodo
kūrimas iš esmės paremtas tuo pačiu principu, siekiančiu išlaikyti
uždarumą apjuostomis sienomis. Renesansas padėjo pagrindus
barokinio parko raidai. Parkai pradėti kurti siekiant išryškinti gam-
tos ir žmogaus sukurto grožio dermę. Ilgainiui radosi itin svarbus,
barokiniams parkams būdingas planavimo būdas, kai iš sodo buvo
atveriami vaizdai į aplinkinį peizažą. Tokia barokinė geometrija par-
kuose išlaikyta iki pat XIX a., kai rūmų kompleksai net ir klasiciz-
mo sampratos aplinkoje komponuoti simetriškai, neišvengiamai
diktuodami sodo erdvės aplink juos projektavimo sąlygas. Toks
reguliarus, arba geometrinis, sodų planavimo būdas, atsižvelgiant į
rūmų architektūrą, sociokultūrinį kontekstą, kaip taikomojo meno
antropogeninė ir gamtinė sąveika turėjo išskirt-
inę taikomąją prasmę - įkvėpti klerikalinę ben-
druomenę dvasiniams apmąstymams ir paten-
kinti kitus dvasinius bažnytinės bendruomenės
poreikius. Sodai viduramžiais7 buvo uždari, ori-
entuoti į sakralinį utilitarumą (1 pav.).
Renesanso sodininkystė išlaikė viduramžių
sakralumą ir didikų reprezentacinę utilitaru-
mo funkciją. Antai, Vilniaus pilių Georgo Brau-
no ir Franzo Hogenbergo Pasaulio miestų at-
lasas (Brauno atlasas) perteikia maždaug XVI
a. vidurio vaizdą, kuris rodo, kad tarp rūmų ir
pilies gynybinės sienos, šalia tilto, vedančio į
dabartinę Pilies gatvę, stilizuotai vaizduoja-
mas didelis sodas (Janonienė 2006: 14). XVI
a. archeologiniuose sluoksniuose rasti šiam
laikotarpiui būdingi reliktai (Pukienė et al.
2018: 38) liudija natūralią antropogenizacijos
plėtotės raidą.
Ši aplinka su jai būdingomis Italijos užmiesčio
vilų, geometrinio plano sodų savybėmis, ne-
dideliais, gausiai puoštais antikos formų fon-
tanais, skulptūromis, gėlių vazonais, šiandi-
en yra atkurtos daiktinės aplinkos pavyzdys,
perteikiantis architekto B. Zanobi da Gianotti
(Visuotinė lietuvių enciklopedija ... 2019) reprez-
entacinę rezidencijos stiliaus idėją. Valdovų
rūmų renesansinio sodo meno kūrinio atkūri-
mo istorija tapo šviečiamąją funkciją turinčiu
objektu ir yra vertinamas kaip etaloninis atvejis
plėtojant panašių IŽ projektų ir nūdienos viešų-
jų erdvių įgyvendinimą (2 pav. a); b); c)).
Vėliau, remiantis itališkojo sodo estetinio har-
monizavimo principais, nuo XVII a. baroko stil-
objektas buvo neatsiejamas rūmų priklausinys ir turėjo didelę įtaką
žymiai vėlesnių peizažinių parkų raidai.
7 Šiandien tokių želdynų Lietuvoje nėra išlikę, nebent spėjimai
apie viduramžių sodo ar darželio reliktų buvimą Valdovų rūmų
prieigose už pilies gynybinės sienos (Pukienė et al. 2018: 34).


23
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
iumi pradėti kurti dideli, iškilmingi ir itin įman-
trūs, kunigaikščių galias aukštinantys parkai.
Šiam utilitarumo uždaviniui įgyvendinti taiky-
ta geometrinė želdynų forma su ilgais kanalais,
alėjomis, dideliais parteriais, visa tai siejant su
rūmų architektonika. Vyriausiojo Versalio sod-
ininko André Le Nôtre sukurtas prancūziško-
jo parko modelis, kaip taikomojo meno kūri-
nys, buvo formuojamas atsietai nuo natūralios
gamtinės aplinkos, išskirtinai antropogenizuo-
jamoje aplinkoje. Todėl barokinių parkų dizaino
principai, skirtingai nei Renesanse, siekė ne
integralumo su aplinka, o tik natūralių formų
pamėgdžiojimo.
Nepaisant to, kad nūdienos Lietuvoje nėra iš-
likusių baroko stiliaus želdynų, išlieka siekis juos
prikelti naujam gyvenimui. Žinia, kad didžioji
dalis buvo perprojektuoti ar savaime pakitę
ir toliau nyksta, leidžia manyti, kad, pasak K.Ja-
kovlevo-Mateckio (2014: 116), „<...> jau šiandien
reikia imtis žygių atkurti bent kelis baroko stil-
iaus parkus. Pirmuoju atkuriamuoju barokinio
stiliaus parku turėtų tapti Sapiegų rezidencijos
parkas Vilniuje.“ Jame galėtų būti įprasmint-
as Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų
Sapiegų giminės istorinis reikšmingumas. Šis
atkūrimas turi būti itin jautrus, profesionaliai
organizuotas, moksliškai pagrįstas ir supran-
tamai, vengiant pseudoestetizmo, įgyvendin-
tas. Bet tai jau politinio valdžios manevro, o ne
kūrybinio išradingumo reikalas.
KrA, kaip antropogeninių ir gamtinių pro-
cesų sąveika, siejant su Naujųlaikų Lietu-
vos istorija diskutuojama nuo XIX a. pr. ir sieja-
ma su 1810 m. rugsėjo 15 d. anglų dailininko J.
Saunders iš Sankt Peterburgo perskaityta vieša
paskaita Vilniuje apie imitacinių (Taluntytė
2014: 113), reikia suprasti dekoratyviųjų, menų
įtaką ir jų panaudojimo praktiniams tikslams
galimybes (pav. 3).
Aplinkybės leidžia manyti, kad tuo metu so-
dininkystės srityje egzistavo utilitarumo bei
dekoratyvumo skirties problema. KrA objektą,
kaip parkų taikomąjį meną, teoriniuose darbu-
ose aptarė vėlyvosios klasicistinės bei roman-
tinės minties Lietuvoje atstovas K. Podčiašinskis
(1838). Pasak V. Levandausko (1994)8, svar-
8 K. Podčašinskio teorinius darbus išsamiai tyrinėjo V. Levan-
dauskas, tačiau į K. Podčašinskio kraštovaizdžio architektūros for-
mavimo klausimus gilinosi epizodiškai. Autorius daugiausia dėme-
sio skyrė K. Podčašinskio architektūrologijos klausimams.
bus vakarietiškąja samprata paremtas arch. K.
Podčiašinskio sodo-daržo ir sodo-parko skirties
aiškinimas (Podčiašinskis 1821). Architektas
parkų meną, kaip antropogeninę veiklą, prisky-
rė amatams (Levandauskas 1994: 101) ir siejo tai
su taikomuoju menu. K. Podčiašinskio (1838: 5)
teigimu, „<...> Simetriški parkai (kalbama apie
prancūziškojo tipo parkus - autoriaus pastaba)
ne gamtos, o amato tvariniai“, taip pabrėžia-
ma jų antropogeninė kilmė, taigi ir žmogaus
sąveikos su gamtine aplinka antropocen-
trinė prigimtis. Akivaizdu, gamtos ir žmogaus
sąveikos požiūriu, mąstoma apie gamtinės, so-
cialinės, ekonominės, estetinės aplinkos naudą
žmogui, t. y. plėtojama antropocentrinė mąsty-
sena. Gamtosauginė ar šiandieninei visuome-
nei aktuali biologinė įvairovė, klimato kaitos
problematika ir t. t. kūrėjams, įgyvendinant util-
itarius ano meto aristokrato įgeidžius, visiškai
nerūpėjo. Todėl, atkuriant istorinius želdynus,
nūdienos politikų iššūkis - pasirinkti tinkamas
želdynų plėtotės strategijas ir rasti sprendimus,
lemiančius antropogenizuotos aplinkos pusi-
ausvyrą taikant kitą, ekocentristinės mąstysen-
os principą.
Priešingu atveju, populistiniai sprendimai,
miglotas nansavimo šaltinių iš ES investicinių
programų, skirtų „Aplinkosaugai, gamtos ištek-
lių darnaus naudojimo ir prisitaikymo prie kli-
mato kaitos“ (Andrikonytė 2019; Kisarauskaitė
2019) tikslams, perorientavimas dėl kultūros
vertybių išsaugojimo, kels visuomenėje konf-
liktines situacijas (Sapiegų parko, Reformatų





24 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
ar Misionierių sodų atvejai - autoriaus pasta-
ba). Kadangi istoriniams želdynams svarbiau-
si yra parko meno, estetinio harmonizavimo
klausimai, antropogeninės veiklos ir socialinių,
kultūrinių ryšių formavimo problematika, rei-
kalingi kitokie metodai nei keliami gamtosau-
ginių fondų ar ES nansuojamų programų.
Natūralu, kad reaguodami į tokias situacijas
visuomeninės organizacijos ir pavieniai asme-
nys, dažniausiai neformaliai veikdami (Jakaitis
2008; 2013: 22), reiškia nepasitikėjimo valdžios
sprendimais akcijas (Visuomenininkai tikisi
Prezidento ... 2019). Visuomenės nuogąstavimai
grįsti nepasitikėjimu, jog barokinio parko idėja
(Sapiegų parko atveju - autoriaus pastaba) - tik
priedanga vietos valdžiai tvarkyti naujų statybų
plėtros reikalus (Kiek mes ir įstatymai svarbūs...
2019).


Antropocentrizmo raidos ištakas daugelis
mokslininkų sieja su utilitaria žmogaus veikla,
orientuota į jo poreikių tenkinimą. Tokia pažiūra
grindžiama priešistorėje susiformavusiu siekiu
išgyventi gamtinėje aplinkoje. Tokia antropo-
centrinė mąstysena formavo ne tik utilitarinę
daiktų aplinką, bet ilgainiui ir taikomąjį meną,
skirtą praktinėms reikmėms tenkinti. Tai tapo
esminėmis vakarietiškosios kultūros raidos ir
visuomenės dalyvavimo procesuose prielaid-
omis. Dėl daromos įtakos gamtai ir dėl besis-
kiriančios idėjinės paradigmos šiandien vyrauja
keli koncepciniai sąveikų aspektai:
antropocentrinis (angl. anthropocentrism)
- siekiantis konstruoti miestiškąjį
(antropogeninį, urbanizuotą) kraštovaizdį
(Kavaliauskas 2005), labai pakeistą
žmogaus, jo veiklos veikiamą, palaikomą ir
vystomą (miestai, miesteliai, kompaktiškai
užstatytų kaimų ir t. t. teritorijos),
antiantropocentrinis (angl.
antianthropocentrism) ar ekocentrinis,
biocentrinis (angl. biocentrism).
Pirmas, antropocentrinis, požiūris - kaip
proaktyvaus (angl. art activism) veikimo,
kylančio iš sostinės sampratos, kuria vadovau-
jantis žmogaus veikla orientuojama jo poreikių
tenkinimo linkme. Taip garsi antropocentrinė
sostų tezė, kad žmogus yra visų daiktų matas
(Šliogeris 1988), daiktinės aplinkos formavimo
procese tampa esmine, išskirtine tradicinės va-
karietiškosios kultūros raidos, prasidėjusios vi-
duramžiais, dalimi.
Kitas, vėlyvojo modernizmo laikotarpiu su-
siformavęs anticentristinis požiūris pirmiausia
siejamas su „grįžimo atgal į gamtą“ idėja ir daž-
nai vadinamas tiesiog ekocentristiniu mąsty-
mu. Idėja, kad žmogus nėra visatos valdovas, o
lygiavertė jos dalis, šiandien tampa vyraujanti.
Tai liudija 2018 m. Nobelio premijos laureatų,
JAV mokslininkų P. Romer ir W. D. Nordhaus
plėtojama antiantropocentrinė idėja9, orien-
tuota daryti sprendimus svarbiausiam žmoni-
jos iššūkiui - derinti ekonomikos pažangą su
minimaliu poveikiu aplinkai ir kartu skatinant
gamtai palankių sprendimų alternatyvas. Taigi
ekocentrizmui apibūdinti vartojamos etiškai ly-
giavertės augalų, gyvūnų ir žmonių kategorijos
priešpastatomos idėjai, jog žmonės privalo va-
dovauti gamtai ir kad jie turi teisę keisti ją pagal
savo poreikius (Erdogan 2009).
Pagal trečiąjį, biocentrinį, požiūrį žmogus
traktuojamas kaip gamtos dalis. Tačiau šis
požiūris grindžiamas idėja, kad gyvybė ir ypač
sąmonė kuria visatą, o visata negali egzistuo-
ti be žmonijos. Svarbiausia, anot biocentristų,
gamta reikia rūpintis dėl jos pačios, o ne dėl
žmonių gerovės. Šiuolaikinėje visuomenėje ši
teorinė paradigma skatina įvairių „žaliųjų pa-
kraipų“ visuomeninius judėjimus ir visuomenės
aktyvumą, kartais ir kraštutinį radikalėjimą.


„Ką aš privalau daryti?“ - tokį klausimą iškėlė
Kantas (1996) „Grynojo proto kritikoje“. Straips-
nio temos kontekste nuo to, kaip interpretuo-
jama supanti aplinka, priklauso ir atsakymas į
Kanto klausimą. Akivaizdu, kad būdami visiškai
priklausomi nuo gamtos ir laiko, žmonės, vi-
suomenė pasaulio nuolatinei kaitai priešintis
negali. Dar daugiau, ši natūraliai besikeičianti
9 2018 m. Nobelio premijos laureatų, JAV mokslininkų P. Romer
ir W. D. Nordhaus plėtojama antiantropocentrinių idėjų mąstyse-
na orientuoja daryti sprendimus dėl svarbiausio žmonijos iššūkio
- derinti ekonomikos pažangą su minimaliu poveikiu aplinkai ir
kartu skatinant gamtai palankių sprendimų alternatyvas (Econom-
ic Growth, Technological Change, and Climate Change October 8,
2018: https://www.nobelprize.org/uploads/2018/10/advanced-eco-
nomicsciencesprize2018.pdf ).
25
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
būsena sąlygoja pasaulio pažinimą interpre-
tuojant. Sąvoka „interpretacija“ (lot. interpreta-
cio) reiškia apibūdinimą pirma ko nors (teksto,
taip pat ir meninio, teorijos .... - autoriaus pas-
taba) prasmės aiškinimą, komentavimą arba
savitą kūrinio atlikimą. Taip interpretacija, kaip
aiškinimas, formuoja savitai naują požiūrį žvel-
giant į pirmines fenomeno ištakas bei menin-
io turinio prasmes. Pasak E. Husserlio, „Meno
kūrinyje svarbi yra idėja, sumanymas, todėl šį
atkartojant interpretuojamas pirminis kūrinys.
<...> meno kūriniuose pirmavaizdžiai niekada
nėra iki galo išsemti ir „reikalauja“ savo tapa-
tybės pratęsimo vis naujose (reikia supras-
ti sociokultūrinėse - autoriaus pastaba) inter-
pretacijose“ (Dailės parafrazės 2005: 13), todėl
taip skatinamas visuomenės interpretatyvaus
dalyvavimo aktyvumas. Tuo ir pasižymi nūdi-
enos postmodernios kultūros daiktinės aplin-
kos, kaip taikomojo meno, formavimo ypatu-
mas. Kai interpretacijų procese atskiros meno
kryptys „susilydo“ į vieną, dažnai šokiruojančią
PostMo kultūros visumą ir kai viskas tampa
menu, žmonijai belieka savo būtį keisti vis nau-
jai interpretuojant. Manoma (Tarnas 1993: 397),
kad daugelis postmodernistų galvoja, jog pas-
aulio menas veikiau tik dėl interpretacijų tam-
pa būtimi. Taigi interpretacinis meno meto-
das būdingas iš esmės visoms meno rūšims,
taip pat ir kraštovaizdžio architektūrai, ir IŽ, ir
daiktinės aplinkos elementų dizaino visumai.
Akivaizdu, nūdienos sampratos kontek-
ste kaip kraštovaizdžio formavimo menas vi-
suomenėje dažniausiai ir yra interpretacinis,
dažnai keliantis utilitarius siekius, todėl skati-
nantis dalyvavimo procesuose aktyvumą. Todėl
dauguma performuojami interpretuojant
(ypač stokojant istorinių ar ikonogranių žinių
- autoriaus pastaba). Objektas tiesiog interpret-
uojamas remiantis emocijomis, gandais ir nuo-
girdomis, dažnai sprendimus priešpastatant
nusistovėjusioms vertybinėms normoms, kar-
tais kuriant nuojautą apie „viso meno“ mirties
artėjimą (Gaižutis 2004: 617). Taigi kai nėra
gilinamasi nei į sąvokų, nei į jų stiliaus ar kūrinio
turinio ypatumus, įsivyrauja paviršutiniškumas,
meno kūrinių ir jų herojų nuasmeninimas, frag-
mentuotas neapibrėžtumas ir tariama regimy-
(Deveikis 2021). „Aš“ ištirpsta stiliuose, kurie
dažnai tampa jau net ir ne stiliais (Hassan 1987:
46-83), bet PostMo kultūroje neatpažintais žen-
klais su nuolat kintančia ir naujai interpretuoja-
ma aplinka (4 pav.).
Taigi dėl menkų žinių visuomenės įsi-
traukimas į projektavimo procesus tampa savi-
tikslis ir interpretacinis, o dalyvavimo procesas -
dėl dalyvavimo. Šiame kontekste želdynus (Žin.
2007, Nr. 80-3215)10 - sodą, parką, skverą ar žalią-
10 Formalizuota 2007 m. LR želdynų įstatymo su 2019 m. patai-
symais (Žin. 2007, Nr. 80-3215) nuostata dėl parko apibrėžties yra
tokia: „Parkas - ne mažesnis kaip 1 hektaro žmogaus sukurtas ar jo
pertvarkytas želdynas, kuriame yra meniškai sukomponuotų žel-
dinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros ir (ar) inžinerinių stati-
nių, skirtas poilsio, mokslo, kultūros reikmėms arba pramogoms ir
aplinkos kokybei gerinti.“ Apibrėžia taikomąją prasmę ir atskirties
nuo gamtinės aplinkos sampratą. Sodo sąvoka apibrėžiama kaip
„<...> ramiam poilsiui ir renginiams skirtas ne mažesnis kaip 0,5
hektaro atskirasis želdynas, kurio lajų glaudumas - ne mažesnis
kaip 70 procentų“. Dėl ko praktinėje veikloje kyla nesusipratimų:


26 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
ją jungtį, tyrimų duomenimis (Jakaitis 2013),
devyni dešimties Lietuvos gyventojų vadina
želdiniais, kartais želdynais ar tiesiog viešąja ar
žaliąja erdve laisvalaikiui praleisti. Nūdienos NT
plėtotojai IŽ uzurpaciją dažniausiai interpretu-
oja siedami tai su ekonomine nauda (jie papra-
stai stato vertingose miesto vietose - autoriaus
pastaba), tad į želdyną žvelgiama kaip miškingą
ar gražią vietą ir patogų sklypą brangiam nekil-
nojamojo turto objektui suformuoti. Todėl
voliuntaristiniais tikslais čia ir dabar skuba-
ma „pertvarkyti“ interpretuojant be pagarbos
aplinkos praeičiai ir praeities kūrėjų palikimui,
tiesiog „pavagiant“ miestiečių viešąsias erdves
(Vijūnėlės dvaro Druskininkuose plėtotės atve-
jis...2019) (5 pav. a)).
Šioje situacijoje postmoderni valdžia, vie-
na vertus, interpretuodama dekonstruoja ank-
stesnių laikotarpių ir kultūrų nusistovėjusias
moralės normas (tam palanki teisinė painia-
va ir nūdienos postmodernistinis nihilizmas
(Gaižutis 2004: 605))11, kita vertus, siekia pelny-
ti visuomenės dėmesį, bandydama įsitvirtinti
joje pačiais netikėčiausiais būdais. Tokioje situ-
acijoje valdžiai svarbiausias tikslas - ne objekto
tvarkybos konceptas, idėja, pasaulėžiūros sub-
tilybės, bet akcijos, veiksmas, gestas, dažnai pa-
taikūniškas veikimas ir interpretacija dėl vei-
kimo (Gaižutis 2004: 617) bei tikslinis valdžios
siekimas suokalbyje su projektų plėtotojais.
Taigi dėl daugelio valdžios institucijų provoka-
tyvių veiksmų visuomenei dažnai tampa svar-
bus ne tik deklaruojamas visuomenės intereso
turinys, bet ir jos pačios dalyvaujamasis inter-
pretatyvumas. Tokios sociokultūrinės aplinkos
kontekste tampa svarbus bendruomeniškumo,
priklausomumo bendruomenei ir atstovavimo
bendruomenei ligitymumas. Todėl apibrėžiant
teritorinės (vietos) bendruomenės sąvoką, tai
būtina sieti su jos narių tarpusavio bendrystės
interesais (Bentham 1907; Hiller 1955)12.
dėl subjektyviai interpretuojamų sąvokų, dėl parko ir sodo dydžio?
Ar jie skirtingai suformuoti žmogaus, ar yra savaiminiu būdu susi-
formavę? Ar sodo lajų tankis yra lemiamas rodiklis želdinių ar este-
tikos kokybei apibūdinti?
11 Išryškėjusios pagrindinės estetinės postmodernizmo kategori-
jos - ironija, autoironija, groteskas, akcija, simuliacija, simuliakras,
anarchistinis žaidimas su menu, arogantizmas į mokslą, losoją,
religiją ..., o patys estetikos ženklai linkę šokiruoti, prieštarauti, abe-
joti esama „pasaulio tvarka“, tradicinėmis vertybėmis.... ir linkę ne į
objekto išbaigtumą, o į proceso procesą...
12 Bendruomenė yra tariamas kūnas, sudarytas iš individualių
asmenų, kurie yra laikomi jį sudarančiais taip, tarsi būtų jo nariai.
Akivaizdu, istorinių želdynų raida ir ti-
pologija suprantamesnė tų šalių visuomenėms,
kurios turi senas jų kūrimo ir tvarkybos tradici-
jas. Todėl parkais Vakarų pasaulyje įprastai va-
dinami tik itin dideli, atviri (Šantručkova´ et al.
2013), dažniausiai miestų želdynai. Mažesnės,
uždaresnės erdvės vadinamos sodais, dar
mažesnės - skverais. Taip kaimyninėse šalyse
natūraliai formuojama želdynų hierarchizavi-
mo sistema, kuri neišvengiamai turi tiesiogines
sąsajas su teritorinių (vietos) bendruomenių
(Dringelis et al. 2016; Jakaitis 2013: 153; Moceviči-
us 2009: 39) interesais.
Dažnai tai, ką mes vadiname sodais, dauge-
lyje kitų kalbų (angl. garden) reiškia greta namų
esančią teritoriją, apsodintą daržovėmis ar va-
ismedžiais. Vis dėlto IŽ pagal Nekilnojamojo
kultūros paveldo apsaugos įstatymą (Žin. 2004,
Nr. 153-5571)13 taip pat, kaip ir pagal Želdynų
įstatymą (Žin. 2007, Nr. 80-3215), apibrėžiamas
ir interpretuojamas kaip „<...> bet kokio dydžio
želdynas, turintis išliekamąją stilistinę, meninę
vertę arba priklausantis svarbiems urbanistinės
raidos etapams, susijęs su reikšmingais objek-
tais ar vietovėmis bei su svarbiais visuomenės,
kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmeny-
bėmis“. Taip interpretuojant be teorinio pagrin-
do, tolstama nuo prigimtinių sodo ištakų ir
artėjama prie antropogenizuoto želdyno Post-
Mo taikomojo meno vakarietiškosios modelio
sampratos. Siekiant istorinio želdyno tvarky-
bos tikslo - atkurti saugant, dažnai nūdienos
visuomenėje jis suprantamas kaip status kvo
ir nekintamumo išsaugojimas. Antropogeninio
želdyno tvarkybą, dažnai paremtą gamtosaug-
iniu siekiu, lemia gamtos apsaugos problemos
(manytina, kad tai siejama su nūdienos akcen-
tuojama klimato kaitos, biologinės įvairovės
mieste išsaugojimo problematika ir panašia
interpretacine mąstysena ar dažnai tiesiog su
politiniu populizmu ir voliuntaristiniais interesų
Tad kas yra bendruomenės interesas? Tų paskirų ją sudarančių na-
rių interesų suma. Nūdienos sociologas G. A. Hiller (1955) pateikia
94 bendruomenės apibrėžimus. Taigi ne tiek svarbu, kas ir kaip
apibrėš bendruomeniškumą, svarbiausia - kad žmonės, kurie yra
bendruomeniško proceso objektai ir subjektai, patys matytų, kad
tai, ką jie daro, prisideda prie bendruomeniškumo, t. y. keičia jų
grupės, o kartu ir visuomenės gyvenimo kokybę.
13 1995 m. su 2019 m. pakeitimais LR nekilnojamojo kultūros
paveldo apsaugos įstatymas (Žin. 2004, Nr. 153-5571) apibrėžia
kultūrinį kraštovaizdį kaip kultūros paveldo (antropogeninės
kilmės) objektą: „<...> Kultūrinis kraštovaizdis - žmogaus veiklos
sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis.“
27
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
siekiais - autoriaus pastaba). Dėsninga, kad is-
torinių želdynų kultūrinė vertės ir jos sampra-
tos plėtotės interpretacija dažnai įgauna an-
traeilę reikšmę lyginant su gamtosaugine.
Tokioje situacijoje pasigendama valstybės insti-
tucijų lyderystės ir aktyvaus įsitraukimo į prob-
lemų sprendimo procesus.
Nepaisant tarptautiniu mastu pripažinimą
pelniusių Lietuvos kraštovaizdžio formuoto-
jų, kūrusių šios srities metodologiją, tikslinga
pažymėti keletą mūsų šaliai specinių KrA, taip
pat ir istorinių želdynų raidos interpretacinių
aspektų:
KrA formavimo teisinių pagrindų silpnumą,
KrA objekto bendrai ir/ar istorinio želdy-
no sąvokos nesupratimą bei architektūrinio,
kaip taikomojo, meno projektuotojų demon-
struojamą nenorą taikyti formalizuotą teisinę
aplinką, kuri būtų grįsta vakarietiška KrA sam-
prata ir gilia istorijos išmanymo bei praktikos
interpretacija;
KrA ir bendrosios kraštotvarkos tyrimų
dezintegruotą supratimą bei ydingą KrA
objekto, kaip taikomojo meno, nuvertinimą
šalies valstybinėse institucijose;
KrA bei jos esminio vaidmens sąveikos su
gamtosauginiu nesupratimą ir valstybinių
institucijų dėmesio stoką mokslo, praktinės
veiklos, švietimo ar mokymo(-si) sritims;
Nepakankamą taikomųjų tyrimų, ypač
sociokultūrinio ir antropogeninio pažinimo
ir gamtosaugos, išvystymą;
Nepakankamą visuomenės integravimą
ir įtraukimą į KrA objektų tvarkybos ir
priežiūros procesus;
Ydingą viešųjų pirkimų organizavimą;
Kraštovaizdžio planavimo ir kraštovaizdžio
architektūrinio projektavimo kaip
kokybiškai skirtingų ir autonomiškų
kraštovaizdžio formavimo holistiškumo
nesupratimą;
Menką profesionalios kritikos potencialą ir
interpretacinį dialogą su visuomene.
Todėl dėl šių specinių aplinkybių daugelis
istorinių želdynų kaip meno kūriniai praranda
ne tik savo vertingąsias savybes, bet ir visiškai
sunyksta (Jakovkevas-Mateckis 2008: 12). Šian-
dien KrA objektai, kaip antropogeninio veiki-
mo, yra ir gamtinių procesų sąveikos visuma,
kurianti vietos Genius Loci identitetą. Sieki-
ant šio rezultato subalansavimo, KrA formavi-
mo strateginės kryptys turėtų būti nustatytos
jas grindžiant integraliais funkciniais-ekono-
miniais, sociokultūriniais, gamtosauginiais ir
Genius Loci (vietos dvasios) kriterijais. Tai ne
vien architektūrinių, taikomojo meno objek-
tų teikiama visokeriopa nauda, bet ir, pasak M.
Laužikaitės (2019), sunkiai įvardijamas indivi-
do ar bendruomenės dvasinio ryšio ir sąveikos
konkrečioje teritorijoje Genius Loci inter-
pretacinis pajutimas.
Tyrimų (Jakaitis 2013: 153) rezultatai leidžia
formuoti miestų visuomenines sąveikos zo-
nas - teritorinių (vietos) bendruomenių Genius
Loci erdves. Psichologai, tyrinėjantys prieraišu-
mo vietai reiškinį, sparčius pokyčius artimo-
je aplinkoje prilygina veiksniams, kurie sukelia
stiprius žmonių išgyvenimus. Dėl to taip svar-
bu atsižvelgti į vietos teritorinių bendruomenių
santykius su Genius Loci, teikiant pirmenybę
arčiau gyvenančių14 žmonių argumentams (6
pav. b)), o ne bendrai visos visuomenės, o juo la-
biau politikų nuomonei.
Apibrėžus antropogeninių KrA objektų, kaip
kultūrinių kraštovaizdžių, plėtotės prioritetus,
programinis diskursas su teritorine (vietos) vi-
suomene turėtų būti plėtojamas ankstyviausi-
ame projektavimo proceso etape15. Vėlesniame
etape diskursą aktualiais bendruomenei klau-
simais reikia plėtoti vietos bendruomenių lygiu.
Ir tai būtų žingsnis link susitarimo formuojant
KrA politiką ne tik su šalies, miesto, bet ir vietos
bendruomenėmis16 nacionaliniu, regioniniu ir
14 Tiriant miestų erdvinio formavimo dalyvių ir aplinkos sąveikos
reiškinį, detaliau patikrinti hipotetiniai teiginiai, kad lokaliu lygme-
niu planavimo atveju visuomenės aktyvumas tiesiogiai koreliuoja
su planuojamos teritorijos dydžiu arba arčiau gyvenančiais. Šiam
teiginiui įrodyti pritaikius praktinio eksperimento ir lyginamosios
analizės metodus, ištirti Utenos, Kauno, Naujosios Akmenės, Vilni-
aus atvejai. Nustatytas optimalus teritorinis vienetas žemiausiame
lygmenyje. Laikytina, kad teritorinės bendruomenės aktyviosios
sąveikos psichologinio efekto zona, apibrėžta nuo 1 iki 2 km spin-
duliu (1 - 4 km2 plote) nuo gyvenamosios vietos, yra vieta, kur gali
kurtis aktyvi, interesų turinti teritorinė bendruomenė, savo vietos
šeimininkė, Genius Loci kūrėja, neabejinga valdžios formuojamos
miestų erdvinio formavimo politikos nuostatoms (Jakaitis 2013:
156).
15 Orhuso konvencija (Jungtinių Tautų konvencija dėl teisės
gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir
teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais) susijusi su trim-
is visuomenės teisėmis: 1) gauti informaciją apie aplinkos apsaugą;
2) dalyvauti su aplinka susijusių sprendimų priėmime; 3) kreiptis į
teismus aplinkos klausimais (Sands 2003).
16 Teritorines (vietos) bendruomenes šio straipsnio autorius ap-
taria urbanistinių struktūrų formavimo(si) kontekste ir mano, kad
išskiriamos svarbiausios - geograniu-teritoriniu ir komunikaciniu
28 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
vietos lygmeniu17. Vienas tokių pagrindų įgyven-
dinant aplinkosauginę demokratiją yra Orhuso
konvencija (Orhuso konvencija... 2018). Tačiau
tai, kad Orhuso konvencijos teisių įgyvendini-
mas vis dar ES problema, rodo 2018 m. Euro-
pos Vadovų Tarybos kreipimasis į Komisiją dėl
iki 2019 m. rugsėjo 30 d. privalomumo pateikti
Orhuso konvencijos ES valstybėse įgyvendini-
mo tyrimą. Ypač aktualios sritys dėl teisės už-
tikrinimo gauti informaciją, visuomenės daly-
vavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis
į teismus aplinkosaugos klausimais ir kaip ES
valstybės narės yra įsipareigojusios laikytis kon-
vencijos ir siekti jos tikslų įgyvendinimo.


Šiandieninės istorinių želdynų, kaip sau-
gomų teritorijų, tvarkybos nuostatos pri-
oritetiškai orientuojamos į gamtosauginių už-
davinių įgyvendinimą. Tai paaiškinama tuo,
kad dabartinės Aplinkos ministerijos pakraipa
buvo ir yra „<...>pirmiausiai orientuota gamto-
saugos prioritetams įgyvendinti, bet ne dar-
nios erdvinės plėtros tikslams, kurių vienas
svarbiausių uždavinių - suderinti apsaugos ir
aspektu išsiskiriančios bendruomenės, t. y. pagal tai, kiek ben-
druomenės nariai turi bendrų interesų konkrečioje geogranė-
je-teritorinėje aplinkoje (Jakaitis 2013: 20).
17 G. Žilinskas (2009) kaip svarbiausią vietos savivaldos subjektą
nurodo bendruomenę, kurią sudaro gyventojai, gyvenantys api-
brėžtoje erdvėje - administraciniame teritoriniame vienete. Autori-
us atkreipia dėmesį, kad bendruomenė buriasi į teritorinį savivaldų
junginį - teritorinę (vietos) bendruomenę.






plėtros (reikia suprasti gamtinės aplinkos ir
antropogeninės veiklos procesus - autoriaus
pastaba) interesus, nepajėgumas įgyvendin-
ti“ (Dringelis et al. 2008: 50) bei lemia ydingą
antropogeninės ir gamtinės aplinkos sąveikos
disbalansą. Įvertinant tai, kad Aplinkos min-
isterijos reguliavimo sferoje nėra numatytų
kultūros paveldo apsaugos išplėstinių funkci-
jų, atsakomybė už istorinių želdynų politikos
raidą yra dezintegruota ir tampa visuomenės
problema. Apie integralų ir kompleksinį gam-
tinio bei kultūrinio kraštovaizdžio plėtotės su-
pratimą liudytų, o ir pasitikėjimą valdžios in-
stitucijomis didintų Valstybinės saugomų
teritorijų tarnybos bei Gamtos apsaugos ir
miškų departamento prie Aplinkos ministeri-
jos, Nekilnojamojo kultūros paveldo depar-
tamento su teritoriniais padaliniais, viešosios
įstaigos „Keliauk Lietuvoje“ prie Ekonomikos
ir inovacijų ministerijos ir Nacionalinės žemės
tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos su re-
gioniniais padaliniais kompetencijų integravi-
mas telkiant juos vienoje institucijoje.
Nūdienos dezintegruoto vadybinio neapi-
brėžtumo fone Sapiegų parko atkūrimo atvejis,
kaip ir daugelio kitų želdynų Lietuvoje, gali būti
pristatomas kaip chrestomatinis nenuoseklaus
mąstymo ir neatsakingo veikimo pavyzdys.
Analizuojant Sapiegų parko atkūrimo atve-
(Poderskis 2019), apibendrintai galima išskir-
ti interpretacines prielaidas, lėmusias antago-
nistinę KrA objekto atkūrimo raidą. Barokinio
parko vertybinių savybių atkūrimo nepaisymas
a b
29
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
(aukštesnėje, gerai matomoje, atviroje sklypo
vietoje, kuri, reikia suprasti, formuota intuityviai,
remiantis ano laikotarpio barokinio želdyno for-
mavimo kanonais ir idėja reprezentuoti rūmus
sąveikoje su parteriniu menu, pabrėžiančiu
tai, kas matoma iki horizonto, priklauso sodo
šeimininkui - autoriaus pastaba) būtų tapa-
tinamas su ano meto mąstysenos ir regimojo
kraštovaizdžio, kaip valdovo simbolio,18 sunaiki-
nimu.
Prie priežasčių, lėmusių diskurso vi-
suomenėje nenuoseklumą, galima priskirti ir
detaliau aptarti anksčiau išdėstytų KrA plėtotės
trūkumų kontekste įvertinant:
Nepasirengimą politiniu lygmeniu
interpretuoti KrA formavimo politikos tikslų
ir gebėjimų stoką tiek nacionaliniu, tiek
vietos lygmeniu juos įgyvendinti.
Menkus organizatoriaus vadybinius
ir komunikacijos su visuomene ir jos
švietimo gebėjimus.
Projekto rengėjo kompetencijų ir
visuomenės atstovų lūkesčių ignoravimą.
Istorinių želdynų atkūrimo teisinio bei
metodologinio turinio neišmanymą.
Užsienio analogų analizės rezultatų ir
geros praktinės patirties konkretaus
objekto sąlygomis nevertinimą.
Dezintegruotą projektavimo procesą ir
stebėsenos ignoravimą.
Taigi nūdienos antagonistinė istorinių žel-
dynų atkūrimo patirtis gali būti argumentuo-
jama tiek menkais valdžios institucijų KrA poli-
tikos formavimo ir įgyvendinimo gebėjimais,
tiek menku metodologiniu visuomenės išman-
ymu apie istorinių želdynų atkūrimą. Kita ver-
tus, PostMo visuomenės daliai, kuriai svarbus
asmeninis interesas „<...>tiesą sakant, aišku-
mas apskritai nėra būtinas. Postmodernistinės
kultūros ypatybė ne tik nelinkusi vadovautis
aiškumu, bet kartais ir sąmoningai atmetant jį
<…>“ (Gellner 1993).
18 Liudviko XIV laikų Le Notro projektuotas Versalio parkas tapo
etaloninis. Sukurtas parkas šimtui metų tapo kraštovaizdžio ar-
chitektūros formavimo pavyzdžiu, taip pat ir Abiejų Tautų Respub-
likoje.
17 The Versailles Park, designed by Le Notro of Louis XIV, became a
reference. The park, which has been created for hundreds of years,
has become an exemplary model of landscape architecture, in-
cluding in the Republic of Both Nations.
Taigi šiuolaikinis želdynų postmodernio-
je visuomenėje „įvietinimas“ (kai vietos ben-
druomenei objektas tampa savu - autoriaus
pastaba) yra lemiamas visuomenės aktyvumo
ir dalyvavimo procesuose veiksnys. Klausimai:
kas yra svarbu individui, kas svarbu teritorinei
(vietos) bendruomenei ar platesnei visuome-
nei, tampa ypač aktualūs interpretaciniame
kontekste. Atsakant į šiuos klausimus diskur-
so dalyviai maksimaliai privalo paisyti teisės,
moralės ir prigimtinių normų, minties nuo-
seklumo suderinamumo (Jakaitis 2013: 112).
Viešuose diskursuose dėl Sapiegų parko
tvarkybos atkreipiamas dėmesys į svarbiausią
Florencijos chartijoje išdėstytą principą, pa-
gal kurį, prieš tvarkant želdynus, būtina atlikti
išsamius, nepriklausomus tyrimus (Labeckis et
al. 2007): „<...>kiekvienas naujas jų savininkas,
prieš ką nors keisdamas, turi nuodugniai su-
sipažinti su jau sukurtu pasauliu. Nes keičiant
vieną elementą, keičiasi viskas esmės“ (Flor-
encijos chartija 1982). Tačiau, užuot siekus nū-
dienos Sapiegų parko želdyne atkurti barokin-
io parko interpretacinio meno pridėtinę vertę,
deklaruojamas būtinumas išsaugoti (Labeck-
is 2019) savaiminius19, menkai prižiūrėtus nuo
carizmo laikų želdinius (4 pav. b); c)). Toks mint-
ies raidos nenuoseklumas paneigia ne tik pam-
atines barokinio parko stiliaus formavimo in-
terpretacines galimybes, bet ir kelia sumaištį
bendruomenės mąstysenoje, abejojama dėl
LRV kultūros paveldo komisijos Sapiegų par-
ko tvarkybos ekspertinių rekomendacijų, kuri-
ose deklaruojama „<...>būtinybė parengti baro-
kinio sodo sutvarkymo ilgalaikę strategiją bei
svarstyti galimybę atkurti Sapiegų rezidencijos
parko planinę vizualinę ašį su Viešpaties Jėzaus
trinitorių bažnyčios kompleksu“, tikrumo.
Akivaizdus visuomenės interpretacinis dalyva-
vimas procesuose gali būti suprantamas kaip
postmodernios kultūros išdava - neigimas dėl
neigimo. Taigi tvarkybos traktuotė, neigianti
pamatines Florencijos chartijos20 nuostatas,
19 Sapiegų parko kraštovaizdžio ir dendrologijos ekspertizės ak-
tas, 2017-12-11.
20 „Istorinis sodas arba parkas yra architektūrinė kompozici-
ja, kurios sudedamosios visų pirma yra augalinės, todėl gyvos. Tai
reiškia, kad jos yra trapios, mirštančios ir atsinaujinančios arba
atnaujinamos“ (Leparskienė 2007). „A historic garden or park is an
architectural composition whose constituents are primarily plant-
based and therefore alive. This means that they are fragile, dying
and renewable or renewed“ (Leparskienė 2007).
30 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
formuoja ydingą praktiką abejoti ekspertine
kompetencija. Dar daugiau - taip paneigiama
parko meninės idėjos nekintamumo, inter-
pretacinio meno ir istorinio fenomeno išlikimo
problema, net ignoruojama Sapiegų rūmų is-
torinė būtis.
Taigi, vyraujant skeptiškumui, realybės
neigimui, kuriamas nepasitikėjimas vieni ki-
tais, jaučiama, kad visuomenė įsitraukdama
interpretuoja „<...>istoriją, bet ne pačios pasir-
inktomis aplinkybėmis“ (Jameson 2002: 65).
Nūdienos masinio vartojimo visuomenėje su
dominuojančiomis greito pasipelnymo, mais-
to vartojimo, greitpyragių gamybos aplinkoje
viešųjų erdvių, parko meno kūrimas tampa ad
hoc iššūkiu. Želdynų plėtotės tema spekuliuo-
jama, dėl vienadienių tikslų ir bendro gėrio krit-
erijų visuomenėje ginčijamasi. Istorinio želdy-
no kompozicinio vienio, struktūros elementų,
turinio prasmių išsaugojimas ir detalių, kurių
pasikeitimai nėra žalingi esmei, šiandien nėra
formalizuoti specialiosiomis, tą laikmetį atspin-
dinčiomis taisyklėmis (Florencijos chartija 1982.
4 str.).
Taigi akivaizdu, jog, keičiantis epochoms,
tvarkybos procese, kai detalių kaita nėra žalin-
ga ir formos išlaikomos atpažįstamomis, tokia
želdynų transformacija būtų laikoma pozityvia.
Tokį želdyną, viena vertus, reikėtų vertinti kaip
su tuo susijusį istorinį parką, siekiant išlaikyti
baroko stiliaus atpažįstamumą (Sapiegų par-
ko atveju - J.J.). Kita vertus, pavykus susitarti,
platesniame teritoriniame (vietos savivaldos)
bendruomenės ir nacionaliniame kontekste
kaip nūdienos pasaulėvaizdžio pasirinkimą
būtų galima ksuoti želdyno transformacijas
šiuolaikinėmis meninėmis priemonėmis21, teri-
toriją pritaikant miestiečių reikmėms. Vis dėlto
tai jau būtų interpretacinis naujadaras.
Tačiau vengiant postmodernaus arogan-
tizmo, voliuntaristinės simuliacijos, netikro
ir suvaidinto anarchistinio žaidimo su menu
pasireiškimo (Gaižutis 2004: 605), tradicijas
puoselėjančiai visuomenei interpretacinis di-
skursas istorinių vertybių, kaip antropogen-
inių ir gamtinių sąveikų atkūrimo tvarkybos,
kryptis būtų siejama su želdynu, kuris randasi
palaipsniui, perprantant kraštovaizdį ir vyrau-
jančias madas, ir gyvuoja ilgus dešimtmečius.
Pirminė idėja randasi prigimties, intuityviai.
Tai ilgos evoliucijos holistinis žmogaus sąveikos
su gamtine aplinka interpretacinis rezultatas.

Sodininkystė, kaip utilitari kraštovaizdžio ar-
chitektūros pirmtakė, ankstyvosiose žmonijos
civilizacijose suformavo sodo meną kaip antro-
pogeninio veikimo, integruojančio gamtos jė-
gas ir visuomenės kūrybines pastangas, rezu-
ltatą.
Atsižvelgiant į Florencijos chartijos princi-
pus, vertinant istorinių želdynų, kaip antro-
pogeninės veiklos objektų, išskirtinumą, pri-
skiriant jiems architektūrinės kompozicijos
autorystės, originalumo, dvasios, autentišku-
mo, stilistinių bruožų, meninių ir augalijos vi-
enovės savybes, jie platesniame Europos sod-
ininkystės raidos kontekste gali būti palyginti ir
apibrėžti priskiriant ne tik vietos, nacionalinei,
21 Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos Ekspertų tarybos
nariams pozicijai pasidalinus į dvi skirtingas nuomones, tapo aišku
- plėtotinas pastarasis želdyno atkūrimo scenarijus (Straipsnio au-
torius nuo 2016 m. yra Ekspertų tarybos pirmininkas.)



a b c
31
bet ir platesnei Europos regiono kultūrai.
Nūdienos istorinių želdynų antagonistinė
transformacijos Lietuvoje raida gali būti api-
brėžta menkais valdžios institucijų KrA poli-
tikos formavimo ir įgyvendinimo gebėjimais,
menku metodologiniu visuomenės išmany-
mu apie istorinių želdynų atkūrimą, taip pat
menka sprendinių reprezentavimo bei dialo-
go su visuomene kultūra bei iracionalia parkų
tvarkybos organizatorių ir projektuotojų vady-
ba. Šiuolaikinis želdynų postmodernioje vi-
suomenėje „įvietinimas“ (kai objektui suteiki-
amos konkrečioje vietoje tapatumo prasmės
- autoriaus pastaba) yra visuomenei svarbus
želdynų tvarkybos ir aktyvumo veiksnys. Todėl
gyventojų sąmonėje susiformavus miesto
erdvių ir vietos tapatumo ženklams, pritaiki-
us projektuojamojo ir interpretacinio dialogo
(angl. Design Dialogue), dalyvaujamojo pla-
navimo (angl. Participatory Planning) ar da-
lyvaujamosios demokratijos (angl. Participa-
tory Democracy) metodus, bendruomenėse
galimi istorinių želdynų plėtotės, saugojimo
sprendimai.
Visuomenė KrA objektą dažnai mato kaip
„savą“ teritorinės bendruomenės erdvinės
struktūros dalį, o ne vietą, kurią būtina „taisy-
ti“. Taigi visuomenės aktyvumas ir nuoseklus
įsitraukimas į projekto įgyvendinimo procesus
ypač reikalauja bendro visuomenės sutarimo
tam, kad tai netaptų tik populistiniu aktyvizmu.
Taigi dėl to, kad šiandien visuomenėje stebime
koniktines situacijas, negalima teigti, kad visi,
ir ypač teritorinių bendruomenių, projektai
rengiami ir įgyvendinami netinkamai. Vis dėlto
akivaizdžios šios neigiamos nedemokratiško ir
neefektyvaus bendradarbiavimo priežastys is-
torinių želdynų tvarkybos procese: subjektyvus
teisinių dokumentų interpretavimas; reikiamos
informacijos sprendimams priimti trūkumas;
skubotų, nepagrįstų sprendimų priėmimas ir
dažnai ne tame valdymo lygmenyje; vangiai
ar nepakankamai efektyviai diegiamų tvarky-
bos inovacijų taikymas; personalo, priimančio
sprendimus, kompetencijų stoka bei nepa-
kankama motyvacija gerai atlikti savo pareigas;
vis dar pastebimas didesnės dalies visuomenės
pasyvumas.

Ackrill, J. L. 1994. Aristotelis. - Vilnius: Pradai, p. 69.
André, Édouard François. 1879. L’art des jardins: traité
général de la composition des parcs et jardins. Paris.
Andrijauskas, A. 1995. Grožis ir menas. Estetikos ir meno lo-
sojos idėjų istorija. Rytai - Vakarai. Vilnius: VDA leidykla. 295 p.
Andrijauskas, A. 1995. Miestelėnai. Miestas ir postmodernioji
kultūra:
Andrikonytė, A. 2019. Specialistai kraupsta dėl Sapiegų
parko vizijų: neaišku, kas čia vyksta [interaktyvus], [žiūrėta
2020 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.
lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2019/04/17/news/special-

About the Author
Jonas Jakaitis - Humanitarinių mokslų, me-
no tyros daktaras, VGTU (VILNIUS TECH) Architek-
tūros fakulteto tarybos narys, Dizaino katedros
profesorius, vedėjas, Urbanistikos katedros vyri-
ausiasis mokslo darbuotojas, I ir II pakopos Pra-
moninio dizaino studijų programų vadovas, VIL-
NIUS TECH Humanitarinių mokslų doktorantūros
komiteto narys. Mokslo interesų sritys: Teritori-
planavimas ir urbanistinis projektavimas, ar-
chitektūra, kraštovaizdžio architektūra, daiktinės
aplinkos objektų dizainas, daiktinės aplinkos ir
pramoninio dizaino raida bei teoriniai-metod-
ologiniai tyrimai, teritorijų planavimo reglamen-
tavimo pagrindai, etnokultūra bei visuomenės
dalyvaujamumas miestų architektūroje.
Jonas Jakaitis - Doctor of Humanities and
Arts, Member of the Council of the Faculty of Ar-
chitecture of VGTU (VILNIUS TECH), Professor of
the Department of Design, Head of the Depart-
ment of Urbanism, Head of the 1st and 2nd cy-
cle Industrial Design study programs, Member
of the VILNIUS TECH Doctoral Committee of Hu-
manities. Research interests: Spatial planning
and urban design, architecture, landscape ar-
chitecture, design of material environment ob-
jects, development of material environment
and industrial design and theoretical-method-
ological research, basics of regulation of territo-
rial planning, ethnoculture and public partici-
pation in urban architecture.
Contact: jonas.jakaitis@vilniustech.lt
32 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
istai-kraupsta-del-sapiegu-parko-viziju-neaisku-kas-cia-vyksta-
10015514/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_
medium=Copy
Bagušinskaitė, E. 2017. XIX a. antrosios pusės-XX a. pradžios sodo
baldai: gamyba ir formos / tipai. Iš konferencijos: Sodai: tradici-
jos, įvaizdžiai, simboliai Lietuvos kultūroje. Vilnius: Vilniaus dailės
akademijos leidykla. 36 p.
Bell, D. 2003. Kapitalizmo kultūriniai prieštaravimai. Vilnius: Alma
littera. 472 p.
Bentham, J.1907. Introduction to the Principles of Morals and
Legislation. ANew Edition, corrected by the Author. Oxford: Clar-
endon Press, 1907 (1823), p. 1-3, 4 („Of the Principle of Utility“), 29-30
(„Value of a Lot of Pleasure or Pain, How to be Measured“)
Basalykas, A. 1977. Lietuvos TSR kraštovaizdis. Vilnius: Mokslas. 238
p.
„Baum kontrolle“, „Baumpege heute“ [interaktyvus], [žiūrėta
2021 m. gegužės 25 d.]. Prieiga per internetą: http://ebookparadise.
online/pdf?title=Baumpege+Heute&geo=de&i=OTc4LTM4NzYx-
NzExNTk%3D&src=google-sites
Brauno atlasas [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. gegužės 19 d.].
Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Brauno-atla-
sas-57533
Bučas, J. 2001. Kraštotvarkos pagrindai. Kaunas: Technologija. 282
p.
Ceramo, K. 1991. Dievai, kapai ir mokslininkai. Vilnius: Mokslas.
Dailės parafrazės. XX amžius, 2005. Vilnius: Vilniaus dailės aka-
demijos leidykla.
Deveikienė, V.; Stauskis, G. 2017. Kraštovaizdžio architektūros ir ur-
banistikos sąveikos aspektai: XX a. pirmoji pusė. René André (1867-
1942) epocha. Kraštovaizdžio architekto kūrybos laukas - nuo žel-
dynų iki miestų planavimo = Le temps de René André (1867-1942).
Un champ de la créativité d’architecte paysagiste - des espaces
verts à la planication urbaine : mokslo darbų leidinys / Edouard’o
François André klubas Lietuvoje, Lietuvos kraštovaizdžio architek-
tų sąjunga, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Klaipėdos
universitetas. Vilnius: Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.
Deveikis, S. 2021. S. Deveikis apie vienintelę Sapiegų parko idėją:
autoriai turi puikų juodojo humoro jausmą [interaktyvus], [žiūrėta
2021 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://sa.lt/s-de-
veikis-apie-vienintele-sapiegu-parko-ideja-autoriai-turi-pui-
ku-juodojo-humoro-jausma/
Dringelis, L.; Jakovlenas-Mateckis, K. (2016-06-02). Miesto viešųjų
erdvių ir gyvenamųjų teritorijų želdynų formavimo problemos.
Urbanistinis aspektas. Kaunas: Kauno Technologijos Univer-
sitetas [interaktyvus], [žiūrėta 2018 m. gegužės 19 d.]. Prieiga
per internetą: http://lntpa.lt/wp-content/uploads/2012/05/
Dr.-Liucijus-Dringelis-KTU-Architekt%C5%ABros-ir-statybos-in-
stitutas-Prof.-habil.-dr.-Konstantinas-Jakovlevas-Mateckis-Mies-
to-vie%C5%A1%C5%B3j%C5%B3-erdvi%C5%B3-ir-gyv.pdf
Dringelis, A. L.; Bučas, J.; Kavaliauskas, P. 2008. Teritorijų planavi-
mo ir įgyvendinimo valdymas. Institucinė sąranga. Darnioji plėtra
teritorijų planavime ir urbanistikoje: Lietuvos Respublikos Vyri-
ausybės Ministro Pirmininko 2008 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 7
sudarytos darbo grupės pasiūlymai, kiti veiklos rezultatai. Vilnius:
Lietuvos nekilnojamo turto plėtros asociacija, p. 50-54.
Erdogan, N. 2009. Testing the new ecological paradigm scale: Turk-
ish case. African Journal of Agricultural Research. 4, p. 1023-1031.
Florencijos chartija 1982. ICOMOS Tarptautinė istorinių želdynų
chartija. 4 str.
Hassan, I. The postmodern turn: essays in postmodern theory and
culture. Ohio State University Press, 1987. 267 p.
Held, D. 2002. Demokratijos modeliai. Vilnius: Eugrimas. 436 p.
Hiller, G. A. 1955. Denitions of Community. Areas of Agreement:
Rural Sociology, 1955, June.
Gaižutis, A. 2004. Estetika: tarp tobulumo ir mirties. Vilnius: VDA
leidykla. 635 p.
Gellner, E. 1993. Postmodernizmas, protas ir religija. Vilnius: Pradai.
Genzelis, B. 1986. Esė apie mąstytojus, Vilnius: Mintis, 1986, p. 119-
128.
Gražulevičiūtė-Vileniškė, I. 2010. Želdyno įtaka socialinei miesto
centro aplinkai: Taikos sodų Šelde atvejis. Miestų želdynų forma-
vimas. Nr. 1(7), p. 73-80.
Gražulevičiūtė-Vileniškė, I. 2014. Sociologiniai urbanizuotos aplin-
kos tyrimai: patirtis ir kryptys. Tiltai, Nr. 3, p. 35-52.
Grecevičius, P.; Marčius, R. 2006. Rekreacinio kraštovaizdžio
erdvinės struktūros formavimo strategijos aspektai stiprinant
Lietuvos kultūrinį identitetą Baltijos šalių kontekste, Urbanistika ir
architektūra XXX (2): 87-97.
Grikevičius, R.; Ulkienė, K. 2008. Želdinių apsauga ir tvarkymas
urbanizuotose teritorijose. Metodiniai nurodymai. Vilnius: Lututė.
236 p.
Grunskis, T. 2009. Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavi-
mo tendencijas Lietuvoje // Urbanistika ir architektūra = Town
planning and architecture. Vilnius: Technika. T. 33, Nr. 3 (2009), p.
135-144.
Jakaitis, J. 2008. Šalies urbanistinės politikos įgyvendinimo valdy-
mo aspektai. Darnioji plėtra teritorijų planavime ir urbanistikoje:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko 2008 m.
sausio 8 d. potvarkiu Nr. 7 sudarytos darbo grupės pasiūlymai,
kiti veiklos rezultatai. Vilnius: Lietuvos nekilnojamo turto plėtros
asociacija, p. 31-35.
Jakaitis, J.; Linartas, D.; Džiugytė, T.; Gruodytė, B.; Zacharevič, T.
2012. „Žirmūnai - žydintys sodai“, Neries slėnio Žirmūnų parko kon-
cepcija [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per
internetą: http://ar.vgtu.lt/fakultetai/padaliniai/architekturos-insti-
tutas/kita-informacija/52114
Jakaitis, J. 2013. Miesto erdvinio formavimo dalyvių diskursas šiuo-
laikinės demokratijos sąlygomis : monograja. Vilnius: Technika.
Jakaitis, J. 2021. The quality of the landscape architecture
as a result of contemporary development trends and soci-
etal activism [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. gegužės 19 d.].
Prieiga per internetą: http://teka.pk.edu.pl/wp-content/up-
loads/2021/02/2020-01-TEKA-20-Jakaitis.pdf
Jakovkevas-Mateckis, K. 2008. Miesto kraštovaizdžio architektūra.
Vilnius: Technika.
Jakovlevas-Mateckis, K. 2008. Moderno stiliaus kraštovaizdžio
architektūra Lietuvoje ir Vilniaus Sereikiškių parko atkūrimo prob-
lema, Urbanistika ir architektūra [Town Planning and Architec-
ture] 32(1): 5-16.
Jakovlevas-Mateckis, K. 2009. Miesto kraštovaizdžio architektūra. I
tomas. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrin-
dai: monograja. Vilnius: Technika. 412 p.
Jakovlevas-Mateckis, K. 2011. Lietuvos istorinių parkų raidos
analizė ir kai kurie jų atkūrimo problemos aspektai, Urbanistika ir
architektūra [Town Planning and Architecture] 35(3): 169-183.
Jakovlevas-Mateckis, K. 2014. Miesto kraštovaizdžio architektūra.
III tomas. Miesto kraštovaizdžio architektūros objektų formavimo
principai: monograja. Vilnius: Technika. 347 p.
Janonienė, R. 2006. „XVI-XIX a. Vilniaus Žemutinės pilies ikonograf-
iniai šaltiniai“, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV a.-XIX a. pradžioje.
2002-2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarytoja Raimonda
Ragauskienė, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Lietuvos
istorijos institutas, p. 14.
Janonienė, R. 2017. Verkių sodai vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio
laikais. Iš konferencijos: Sodai: tradicijos, įvaizdžiai, simboliai Lietu-
vos kultūroje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 304 p.
Januškevičius, L. 2016. Lietuvos dvarų parkai ir jų dendrologinės
vertybės. Miestų želdynų formavimas = Formation of urban green
areas. Klaipėda: Klaipėdos valstybinė kolegija. 2016, Nr. 1(13), p.
1174-181.
Jameson, F. 2002. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie post-
modernizmą. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 231 p.
Januškevičius, L. 2017. Dekoratyvioji dendrologija. Kaunas: Lututė.
632 p.
Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos 2016 m. patvirtinta Nau-
joji miestų darbotvarkė, Darnaus vystymosi darbotvarkė, ypatingą
dėmesį skiriant 11-am darnaus vystymosi tikslui „Darnūs miestai ir
bendruomenės“
Kantas, I. 1996. Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, p. 551.
Kavaliauskas, P et al. 2005. LR kraštovaizdžio erdvinės struktūros
įvairovės ir jos tipų identikavimo studija. I dalis Kraštovaizdžio
supratimo ir jo erdvinės struktūros pažinimo nuostatos. Vilnius: LR
AM (archyvas) [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. gegužės 20 d.]. Prie-
iga per internetą: https://am.lrv.lt/uploads/am/documents/les/
saugom_teritorijos_kra%C5%A1tov/LR_Krastovaizdzio_Studija_1.pdf
Kavaliauskas, P. 1992. Metodologiniai kraštotvarkos pagrindai.
Vilnius: Academia. 148 p.
Kavaliauskas, P. 2011. Kraštovaizdžio samprata ir planavimas.
Vilniaus universitetas. 248 p.
33
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Kiek mes ir įstatymai svarbūs? [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m.
gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/lzinios/
gimtasis-krastas/kiek-mes-ir-istatymai-svarbus-/274366?fbclid=I-
wAR1xsCpVc5yNirGgKx9TZqjeTqQZati6FA_FiTnYPeUAq2rHb-
dH_G5KKcSQ
Kisarauskaitė, A. 2019. Valstybinis siurrealizmas: https://www.7md.
lt/daile/2019-06-28/Valstybinis-siurrealizmas
Labeckis, D. 2019. Tyrinėja Lietuvos parkus, yra Vilniaus miesto
želdynų apsaugos visuomeninės komisijos narys [interaktyvus],
[žiūrėta 2020 m. gegužės 11 d.]. Prieiga per internetą: http://lietu-
vossarasas.lt/dainius-labeckis-vilniaus-parkai-ir-zeldynai-yra-uni-
kalus/
Labeckis, D; Leparskienė, L. 2007. Paveldėtas pasaulis: istorinis
sodas: žurn. L. Leparskienės pokalbis su D. Labeckiu. Liaudies
kultūra. Vilnius: Spausdino UAB „Standartų spaustuvė, 2007 m.
Nr. 3.
Laužikaitė, M. 2019. Slypėjimas viešosiose erdvėse [interaktyvus],
[žiūrėta 2020 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://art-
news.lt/slypejimas-viesosiose-erdvese-52000?fbclid=IwAR10Mibg-
clsIpDoHiKc2539A5me3K34F7JwTwNT47raxq9qr8ez11rdI9gU
Leparskienė, L. 2007. Paveldėtas pasaulis: istorinis sodas ir parkas
[interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per inter-
netą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-08-28-pavelde-
tas-pasaulis-istorinis-sodas-ir-parkas/163080/.
Levandauskas, V. 1994. Architektas Karolis Podčašinskis. Vilnius:
Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 96-110.
LR AM 2019-07-16 informacija Nr. (56-1)-D8-2569 „Dėl Orchuso
konvencijos nacionalinės įgyvendinimo ataskaitos“
Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nutarimas „Dėl Lietuvos Res-
publikos kraštovaizdžio politikos įgyvendinimo priemonių patvirti-
nimo“ (Žin., 2005, Nr. 103-3808
Lietuvos dizaino sektorių koordinuojančios institucijos poreikio
analizė ir galimybių studija. Tyrimo rengimo darbo grupė: Tutlytė,
J.; Jakaitė, K.; Ščervianinaitė, J.; Drungilaitė, A.; Jorigė Kuzmaitė, J.
Lietuvos dizaino forumas Vilnius: Lietuvos dizaino forumas. 2019.
145 p.
Lietuvos Respublikos 2001 m. liepos 10 d. įstatymas Nr. IX-449.
LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin.,
2004, Nr. 153-5571).
Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (Žin., 2007, Nr. 80-3215).
Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas,
patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio
1 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio
politikos krypčių aprašo patvirtinimo“.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsaky-
mu Nr. D1-7 „Dėl Teritorijų planavimo normų patvirtinimo“.
LMT pirmininkas dėl programos „gerovės visuomenė“ patvirtini-
mo. 2019 m. birželio 17 d. įsakymas Nr. V-340.
Lietuvos Respublikos Valstybinė kultūros paveldo komisijos 2019-
04-03 raštas Nr. V11-38(6.4E). Vilniaus miesto savivaldybei „Dėl
Sapiegų parko atnaujinimo“.
Mocevicius, A. 2009. Lietuvos sodų ir parkų struktūros raida nuo
XVI iki XX a, Mokslas - Lietuvos ateitis (Science -Future of Lithua-
nia) 1(2) 2009: 39–44.
Mocevičius, A. 2010. Lietuvos sodų ir parkų meno raida ir tendenci-
jos XVII-XX a.: daktaro disertacija. Vilnius: Technika.
Mocevičius, A. 2010 m. „Art Development and Tendencies of Lithu-
anian Gardens and Parks XVII-XX Centuries“. Daktaro disertacija.
Nefas, S. 2014. Local democracy and instruments of its function-
ality in local self-government in Lithuania: Case study of Alytus
and Sirvintos municipalities. International journal of arts and
commerce. T3, N2, p. 70-80.
Orhuso konvencija: Tarybos sprendimas sustiprins teisę kreiptis
į teismus aplinkosaugos klausimais [interaktyvus], [žiūrėta 2015
m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.consilium.
europa.eu/lt/press/press-releases/2018/06/18/aarhus-conven-
tion-council-decision-strengthens-access-to-justice-in-environ-
mental-matters/.
Podczaszyński, K. 1838. Zastosowanie ogólnych zasad do-
skonałośći w tworach przemysłu do obrazów i posągów, tudzieź
do urządzenia ogrodów rozkosznych, czyli ogrojców, Wizerunki i
roztrząsania naukowe, t. XXII, serja II, Wilno, s. 5-44.
Podczaszyński, K. 1821. O piękności w robotach przemysłu, Dzien-
nik Wileński, t. 2.
Poderskis, P. 2019. Kodėl sustabdėme Sapiegų parko projektą? [in-
teraktyvus], [žiūrėta 2020 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą:
https://medium.com/@povilaspoderskis/kod%C4%97l-sustab-
d%C4%97me-sapieg%C5%B3-parko-projekt%C4%85-52e17cc9281a.
Pukienė, R.; Abramauskienė, R. 2018. Sodų paveldo atmintis: Lietu-
vos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniaus žemutinėje pilyje
atvejis. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 304 p.
Rudzkienė, V.; Burinskienė, M. 2007. Plėtros krypčių vertinimo ir
valdymo informaciniai modeliai : monograja. Vilnius: Technika.
406 p.
Sands, Ph. 2003. Principles of international environmental law.
Cambridge University Press, p. 858.
Semaškaitė, I. 2008. Dvarai, spindesys ir skurdas. Vilnius: Algiman-
tas. 400 p.
Stauskis, G. 2018. Re-pedestrianising open spaces through op-
timising mobility in urban landscape: great importance of the
small detail. Landscape architecture and art. Jelgava: Latvia
University of Life Sciences and Technologies. Vol. 13, iss. 13 (2018),
p. 57-64.
Samalavičius, A. Viešosios erdvės ir urbanistinė plėtra. Jakaitis, J.;
Bardauskienė, D.; Valevičienė, N. III. Būsto modernizavimas: nuo
pastato remonto iki miesto at(si)naujinimo. Urbanistinio forumo
pranešimų medžiaga. Vilnius, Lietuvos Respublikos aplinkos min-
isterija, 2009, p. 32.
Steponavičienė, D. 2005. „Vilniaus Žemutinės pilies sodas: duome-
nys ir atkūrimo problemos“, in: Lietuvos pilys, Vilnius, t. 1, p. 33-37.
Šantručkova´, M.; Weber, M.; Lipsky´ Z.; Stroblova´, L. 2013. Par-
ticipative landscape planning in rural areas: A case study from
Novodvorsko, Žehusčicko, Czech Republic. Futures 51 (2013) 3–18.
Taluntytė, N. 2014. Karolio Podčašinskio dailės teorijos darbai.
Logos 78. Vilnius, p. 112-120.
Teritorijų planavimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos
aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 „Dėl Teritori-
jų planavimo normų patvirtinimo“.
The Multifunctionality of Green Infrastructure. Science for En-
vironment In-Depth Report. Environment Directorate-General,
European Commission, Mar 2012. Prieiga per internetą [interak-
tyvus], [žiūrėta 2015 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: http://
ec.europa.eu/environment/nature/ecosystems/docs/Green_Infra-
structure.pdf.
Tarnas, R. 1993. The passion of the western mind. New York: Bal-
lantine Books.
Turner, T. 2005. Garden History-Philosophy and Design, 2000 BC-
-2000 AD [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m. gegužės 19 d.]. Prieiga
per internetą: https://books.google.lt/books?id=Bk5MwBOzIX-
IC&pg=PA393&lpg=PA393&dq=european+garden+design++co-
logne+2000&source=bl&ots=ayygJj9Cub&sig=kwPRQrUVd_JpNg-
Utp9NhRGufFpk&hl=lt&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=europe-
an%20garden%20design%20-%20cologne%202000&f=false.
Šliogeris, A. 1988. Daiktas ir menas. Vilnius.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas „Dėl Lietu-
vos istorinių parkų ir sodų apsaugos“. 2010 m. lapkričio 26 d. Nr.
S-9(163). Vilnius.
Vanagas, J. 1996. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija.
148 p.
Vijūnėlės dvaro Druskininkuose plėtotės atvejis... Nugriauti
neteisėtai pastatytą pastatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
nurodė dar 2017 metais [interaktyvus], [žiūrėta 2019 m. gegužės
19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvo-
je/2/1102947/vijuneles-dvaro-neliks-per-kelias-savaites /2019-10-05/
Visuomenininkai tikisi Prezidento įsikišimo [interaktyvus], [žiūrėta
2021 m. gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.7md.lt/
Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m.
gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/
Bernardinus-Zanobi-da%C2%A0Gianotti-43871
Zaleskienė, E.; Gražulevičiūtė-Vileniškė, I. 2014. Guidelines for
Landscape Management in the Areas of Rural-Urban Interface:
Continuity and Innovation. Architecture and Urban Planning. N9,
p. 21-26.
Zielonka, J. 2019. Liberalizmas iš valdžios apribojimo tapo
valdžios pateisinimo ideologija [interaktyvus], [žiūrėta 2020 m.
gegužės 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/
straipsnis/2019-05-02-jan-zielonka-liberalizmas-is-valdzios-apri-
bojimo-tapo-valdzios-pateisinimo-ideologija/175618
Žilinskas, G. 2009. Įvadas į viešąjį valdymą. Kaunas. Technologija.
34 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)

Modern discourse on the meanings of the
landscape is often constructed by postmodern
society from an economic, social, and ecolog-
ical perspective, based on an anthropocentric
mindset. The treatment of these views forms
a different conception of society about nature,
man and the result of their interaction - the an-
thropogenic landscape. The article hypothe-
sizes the contemporary aws of anthropocen-
tric thinking in shaping the aesthetic forms of
landscape architecture (KrA) and material envi-
ronment design as applied art.
The aim of the article is to discuss the pe-
culiarities of public participation in the process
of forming the KrA, comparing it with a differ-
ent, modern, anti-anthropocentric approach.
Anthropocentrism often results in aggressive
aesthetic forms (Fig. 1), the utilitarianity of the
anthropogenized environment, as well as KrA,
the inferior multiplication of mass consum-
er goods, the mixing of styles, and the activity
of public participation in the process. Anthro-
pocentric thinking (according to the Soph-
ists, "man is the measure of all things") laid the
foundations for the traditional development
of Western culture and fundamentally deter-
mined the choice of discourse in the report
Contemporary anthropocentric
thought and its tendencies in
landscape architecture
on anti-anthropocentrism. The anti-anthropo-
centric mindset about man, not as the ruler
of the universe, but an equivalent part of it, is
becoming more and more relevant in Western
culture today and is becoming the dominant
factor in the discourse of society. Such a shift
from anthropocentric to antianthropocentric
is discussed in the report. The fundamental
question of existence arises: “Is man for nature
or nature for man?” The conclusions construct
the idea that the newly developing anti-an-
thropocentric methodological approach in the
world, compared to the anthropocentric one, is
a progressive and future-oriented concept of
landscape management.
Modern discourse on the
meanings of the landscape
is often constructed by
postmodern society from
an economic, social, and
ecological perspective,
based on an anthropocentric
mindset
35
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Už miesto, miške:
medžiai Rasų ir
Bernardinų kapinėse


XIX a. pr. naujos kapinės Vilniuje įrengiamos
miškinguose plotuose už miesto. Naujųjų
kapinių vieta urbanistinio audinio užribyje
ir jų erdvinis organiškumas, žvelgiant į
tuometinį Vakarų kultūros kontekstą, buvo itin
progresyvus.
Straipsnyje nagrinėjami Rasų ir Bernardinų
kapinių erdvę formuojantys medžiai ir su
istorine ikonograne medžiaga palyginamos
sukatalogizuotos šiuo metu kapinėse
augančių medžių rūšys. Tai dalis didesnio
tyrimo (Bazaraitė 2017), kuriuo siekiama
suprasti, ar XIX a. Vilniuje įkurtų kapinių
kraštovaizdis yra baltiškųjų laidojimo tradicijų
tąsa, ar kontekstualus atsitiktinumas, leidęs
šiai laidojimo kultūrai pralenkti laiką ir miško
kapines sukurti anksčiau, nei tai įvyko Vakarų
kultūroje.

miško kapinės, medžiai, Vilnius, Rasų kapinės,
Bernardinų kapinės.

XIX a. naujos kapinės Vilniuje kurtos už mies-
to - tiek Rasų, Bernardinų, Saulės ar Antakalnio.
Apie kapinių, kaip kraštovaizdinio komplek-
so, projektus neužsimena nė vienas Lietuvos
tyrėjas. Neminima ir diskusija dėl naujų kap-
inių vietos, gamtinio charakterio, tinkamų ar
netinkamų augalų, takų tinklo, koplyčios vi-
etos kapinėse. Koplyčios apskritai iškilo gerokai
vėliau nei buvo įkurtos kapinės. Randami pro-
jektai - atskirų pastatų ir statinių kapinėse, o
ne kraštovaizdinės erdvės formavimo brėžiniai,
piešiniai ar diskusijos.
Tikėtina, kad visos XIX a. įkurtos kapinės
Vilniuje vystėsi ne pagal anksto paruoštą
planą, ne pagal Bažnyčios ar (kraštovaizdžio)
architekto apibrėžtas taisykles, o paklūstant
egzistuojančiam reljefo charakteriui ir keli-
amiems iššūkiams. Be to, kapinėse auga tos
pačios medžių rūšys, kaip ir apylinkėse, nema-
tyti ir medžių išdėstymo kompozicijos, kuri su-
eruotų buvus kraštovaizdžio projektą. Dar
galima kalbėti ir apie kapinių tvoras, kurios ap-
juosia tiek vienas, tiek kitas kapines nevientisai
- tvoros aukštis ir medžiagos pagal kapinių pe-
rimetrą nuolat kinta. Akivaizdu, kad ir vienose, ir
kitose kapinėse tvorų dalys tvarkomos ar stato-
mos naujos ne vienu metu, o atsiradus poreiki-
ui, pvz., joms sunykus. Kapinių erdviškumas for-
muotas organiškai pagal praktinius laidojimo
poreikius panaudojant reljefą, prižiūrint ten au-
gančius medžius, išminant kapinių takus, kurie
jau tik vėliau išgrindžiami.
Šiam tyrimui pasirinktos dvejos kapinės -
Rasų ir Bernardinų. Toks pasirinkimas argu-
Vilnius TECH Architektūros fakultetas
36 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
mentuojamas šių kapinių ryšiu su miestu, t. y.
visų iki XXI a. išlikusių kapinių šios yra arčiausiai
XVI a. pastatytos Vilniaus miesto sienos.
Koplyčios ir Rasose, ir Bernardinų kapinėse
pastatytos kiek vėliau nei įkurtos pačios ka-
pinės. Žinoma, kad tiek vienu, tiek kitu atve-
ju kapinės įkurtos per sąlygiškai trumpą laiką,
o apie diskusijas dėl naujųjų kapinių erdvės
planavimo, architektūros ar tinkamiausių toki-
ai tipologijai medžių rūšis iki šiol nėra žino-
ma. Naujų kapinių įkūrimas, panašu, nebuvo
dešimtmečius trukusių diskusijų rezultatas,
kaip, pvz., kapinių Paryžiuje atveju (Etlin 1987).
Toks praktinis sklypo panaudojimas visgi
išaugo į poetiškus kraštovaizdžio kompleksus,
kurių vieną iš kompozicinio vystymo(si) sluok-
snių ir nagrinėja šis straipsnis.

Tyrimo tikslas yra suprasti, kaip Vilniaus
Rasų ir Bernardinų kapinėse augančios medžių
rūšys formuoja kapinių erdvę, koks ryšys su
kapinių koplyčiomis, koks medžių rūšių pasis-
kirstymas ir (ne)panašumas su vietinėmis regi-
one augančiomis rūšimis.
Šio tyrimo uždavinys yra analizuoti bene
akivaizdžiausią kraštovaizdžio formantą -
medžių tinklą ir jo ypatumus. Tam pasitelkta
išlikusi Rasų ir Bernardinų kapinių ikonogra-
ja. Kapinių vaizduose išskiriamos ten matomos
medžių rūšys ir palyginamos su šiuo metu ka-
pinėse augančiomis medžių rūšimis bei kom-
poziciniais principais. Kapinėse augančių
medžių tinklas kartografuotas in situ per pa-
skutinius kelerius metus. Tiesa, kapinės nuo-
lat tvarkomos, ir jose augančių medžių tinklas
nėra konstanta (Platūkytė 2020; Vilnius.lt 2020).
Medžių rūšių paplitimas kapinėse tyrinėtas
keleto vizitų metu. Paskutiniame etape 2020
m. prie tyrimo prisidėjo ir Vilniaus Gedimino
technikos universiteto antro kurso architek-
tūros studentai.

Vilniaus kapinės daugiausia tyrinėtos is-
toriniu aspektu. Tiek Rasų, tiek Bernardinų kap-
inės išsamiai aprašytos Vidos Girininkienės lei-
diniuose (1988; 1994; 2004; 2010). Mirties kultūrą
LDK nagrinėjo Mindaugas Paknys (2008), tači-
au savo knygoje jis nepaliečia XIX a. kapinių
klausimo. Iš naujesnių tyrimų verta paminė-
ti Purvinio ir Purvinienės (2010; 2014) darbą
Mažosios Lietuvos kapinėse. Bet apskritai XIX
a. kapinės nenagrinėtos nei architektūros, nei
kraštovaizdžio architektūros tyrėjų.
Kapinių tyrinėjimai, atliekami kraš-
tovaizdžio architektūros ir architektūros per-
spektyvų, pasižymi ne tik formos analize, bet
ir jos susiejimu su religiniais, antropologiniais,
politiniais ir ekonominiais klausimais. James
Stevens Curl (2002), Richard Etlin (1987), Robert
Auzelle (1965) atlikti kapinių tyrinėjimai išplečia
Philippe Ariès (1981) ir Michel Vovelle (2000) so-
cialinius mirties istorijos tyrimus.
Kapinių istorijos tyrimai, papročių ir
ekonominių/politinių ryšių nagrinėjimas, ant-
kapių ir palaidotų asmenų katalogizavimas la-
bai prisideda prie kapinių žinomumo ir jų vertės
supratimo. Architektūros ir kraštovaizdžio tyri-
mai papildo šiuos tyrimus supratimu apie ka-
pinių erdvės kultūrinę vertę ir suteikia argu-
mentų rūpintis kapinėmis ne tik kaip istorinių
dokumentų-kūnų sankaupa ar asmeninės ir
istorinės atminties koncentratu, bet ir kaip
vertingu kultūriniu kraštovaizdžiu, kuris įpras-
mina miestą kaip tęstinį organizmą, kuriame ir
gimstama, ir mirštama.

Siekiant suprasti kapinių medžių istorinę
raidą, tyrinėta ikonogranė medžiaga, kuri
leistų suprasti, kur ir kokie medžiai augo kap-
inėse ir kaip jie skiriasi nuo dabar čia augančių
medžių. Nors tose pačiose vietose nebūtinai



37
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
identikuojami tie patys medžiai, tačiau ap-
skritai rūšių įvairovė yra panaši.
Alfred Rurawski (1841-1873) nupieštame at-
viruke, kuris datuojamas 1872 metais (Girin-
inkienė 2004, 71), matome Rasų kapinių ko-
plyčią dar be bokšto. Vaizduojamus medžius
galima identikuoti kaip baltąsias tuopas, au-
gančias pramaišiui su liepomis. Aukščiausias
medis yra baltoji tuopa. Kitų medžių tankmėje
matosi beržai, eglės, ir vėlgi - baltosios tuopos
ir liepos.
Ne itin matomos baltosios tuopos Stanislaw
Fleury (1858-1915) 1895 m. darytoje nuotraukoje.
Čia ir vėl, kaip ir pirmajame atviruke, žvelgiama
į kapines vakarų pusės. Objektyvo kryptis la-
bai panaši į atviruko perspektyvą. Vietoj anksči-
au aptartos medžių grupės toje pačioje vieto-
je matomas tik aukštas liepos siluetas. Tamsų
medžių užnugarį sudaro didelis beržų, pušų, eg-
lių, mažalapių liepų ir paprastųjų klevų skaičius.
Priešais pagrindinį koplyčios fasadą vėl
matome baltąsias tuopas ir liepą. Fotografuota
saulėtos dienos pavakare - krinta plikų medžių
šešėliai. Medžių tankumas neintensyvus. Šį
įspūdį sustiprina nuspėjamas ankstyvo pavasa-
rio ar vėlyvo rudens laikas, nes medžiai yra be
lapų. Gana platų kapinių vaizdą aprėpiančioje
nuotraukoje nematyti tikslingos medžių kom-
pozicijos. Aplink koplyčią medžiai retesni, o
tolėliau jų tinklas panašėja į mišką. Visgi pagrin-
diniu akcentu dėl nevienodo medžių išsidėsty-
mo tampa koplyčia gamtiškoje miško aplinko-
je. Bene identiškos erdvinės kongūracijos
Rasų kapinės yra ir šiandien.
T. Bičkausko autorystės atviruke (Girin-
inkienė 2010, 117), datuojamame 1825 metais,
žvelgiama į Bernardinų kapines iš pietų pusės.
Jau matoma pastatyta koplyčia ir fragmen-
tiškai vaizduojamos vakarinės katakombos,
o jų tęsinyje - kapinių vartai. Kapinių įkūrimo
koplytėlės, kur laikytos pirmosios mišios kon-
sekruojant kapines, kapinių viduryje nematy-
ti - ji toje vietoje pastatyta tik 1849 m. Kapinių
paminklų įvairovė apsiriboja kartotiniu kryžiaus
elementu - nors mediniai kryžiai ir buvo dažnas
kapo žymėjimas, tačiau tikrai ne vienintelis.
Žinoma, kad ankstyviausi paminklai statyti iš
raudonų plytų, vėliau, XIX a. pabaigoje, papli-
to ir betoniniai paminklai. Žinoma, kad būta ir
medinių kryžių. Tačiau akivaizdu, kad atviruke
nesiekiama parodyti kapines detaliai. Kryžiai
paskendę jaunoje augmenijoje: kur ne kur kyšo
aukštėlesnis tujos siluetas. Žemyn šlaitu link
Vilnelės augmenija intensyvėja. Nors vaizdavi-
mui ir labai trūksta tikslumo, tačiau medžių
lajos formos galima daryti prielaidą, kad tai lie-







38 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
pos. Horizontą užpildo pušys. Ir nors šios prie-
laidos remiasi ne visai smulkmeniškai sukurta
ikonograne medžiaga, visgi tai ankstyviau-
sias ikonogranis kapinių dokumentas. jo
matome priemiesčio erdvinį charakterį - miškų
ir laukų apsuptį, Vilnelės vingį, medines rąstų
pirkeles.
Stanislaw Filibert Fleury nuotraukoje, dar-
ytoje 1903 m. (in Matulytė (ed.) 2001, 136),
matome vaizdą nuo Bernardinų kapinių pi-
etvakarių link. Kraštovaizdis jau virtęs mie-
stovaizdžiu. O kapinės, nufotografuotos to pa-
ties autoriaus maždaug 1900 m. (in Matulytė
(ed.) 2001, 292), taip pat rodo miesto kultūros
ženklus - panašiu intensyvumu kaip ir šiandi-
en auga medžiai, o palei taką paeiliui driekia-
si neoklasicistinių formų paminklai su realistiš-
komis, gedulą vaizduojančiomis skulptūromis.
Paminklų formos rodo ryšį su Vakarų Europo-
je paplitusiomis paminklų madomis. Medžių
tinklas madomis neseka - tai tiesiog medžiais
apaugęs plotas, kuriame nėra nei proskynų, nei
suformuotų medžių grupių ar alėjų.
Vilhelmas Zacharčikas kapines nufotogra-
favo 1866 m. (in Matulytė (ed.) 2001, 25). Jos
matomos taip pat nuo pietinės pusės ir jau
gerokai labiau apaugusios medžiais. Sunkiai
įžiūrimi paminklai. Koplyčia ir katakombos taip
pat neįžiūrimos pro medžių tankmę. Aiškiau-
siai matyti vakarų pakraštį ribojanti neperžvel-
giama maždaug 4 metrų siena ir šiaurinėje
kraštinėje pastatyti išraiškingi vartai. Plikas ryt-
inėje pusėje link Vilnelės besileidžiantis šlai-
tas neužlaidotas. Šlaito viršuje pravinguriuoja
organiškai į aplinką įsiliejantis takelis, o už jo
medžių tankmės pakraštyje išryškėja pamin-
klų siluetai. Kitokias nei kryžiaus formas identi-
kuoti sunku.
Žvelgiant į tokį vaizdą ir nepažįstant teritori-
jos apskritai sunku suvokti, kokia čia vieta. Var-
tai ir tvora nežinančiam galėtų sueruoti, kad
tai kilmingo ar religingo asmens ar instituci-
jos nuosavybė, galbūt parkas ar sodas. Teritori-
ja per maža, kad tai būtų medienai auginamas
miškas. Tačiau ir pernelyg miškinga, kad
galėtume pavadinti peizažiniu miško parku -
nėra nei tokiems parkams būdingų proskynų,
nei organiškų ar asimetriškų augalijos kom-
pozicijų. Rytiniame kampe įžiūrėjus kryžių abe-
jonės dėl teritorijos paskirties išnyksta, tačiau
tipologijos klausimas lieka neišspręstas. Neįsig-
ilinant ši vieta atrodo kaip nedidelis aptvertas
miškelis.
Jan‘o Buƚhak‘o nuotraukos jau leidžia pažvel-
gti į kapines iš vidaus. Lyginant su T. Bičkaus-
ko atviruku, Buƚhak‘as užksavo žymiai vėlesnį
laiką - maždaug 1912-1915 metus, t. y. jau praėjus
šimtmečiui nuo kapinių įkūrimo. Kapinės nela-
bai skiriasi nuo šiandienos - nesunkiai galima








39
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
patikėti, kad fotografuota dabar, t. y. dar šimt-
mečiu vėliau. Tuo metu kapinių koplyčia stovė-
jo maždaug 30-40 metų liepų apsuptyje. Takas
eina tarp medžių, tačiau medžiai neformuoja
aiškios geometriškos linijos - alėjos.

Nors ocialiai atliktų tyrimų nėra, galima
pastebėti, kad Vilniaus gatvėse dominuoja
mažalapės liepos (Tilia cordata Mill.), didžialapės
liepos (Tilia platyphyllos Scop.) ir paprastieji kle-
vai (Acer platanoides L.). Ir nors organiškesnis
medžių tinklas tiek Rasų, tiek Bernardinų ka-
pinėse skiriasi nuo miesto gatvių medžių eil-
ių geometrijos, labiausiai paplitusios medžių
rūšys yra tos pačios. Kadangi tai vietinės rūšys,
šie medžiai auga ir Vilniuje, ir aplink esanči-
uose miškuose. Lietuvos miškuose daugiausia
auga pušų, eglių ir beržų (Navasaitis 2008).
Abejose minėtose kapinėse daugiausia
auga klevų, tujų, uosių, ąžuolų ir liepų. Išskyrus
europinį maumedį, paprastąjį kaštoną ir vakar-
inę tują, visos kapinėse augančios rūšys yra vi-
etinės. Daugiausia abejose kapinėse auga pa-
prastųjų klevų. Bernardinų kapinėse jie sudaro
daugiau nei pusę visų čia augančių medžių
(65%). Be to, yra nemažai mažalapių liepų
(~25%). O Rasų kapinėse mažalapių liepų auga
santykinai nedaug.
Vakarinės tujos (Thuja Occidentalis) yra
užėmusios svarbią poziciją kapinių augmenijos
įvairovėje. Ši nevietinė rūšis tikriausiai išpopu-
liarėjo dėl savo panašumo į kiparisą, kuris dėl
klimatinių sąlygų šiame šiauriniame regione
neauga. Taigi dėl savo žalumo ištisus metus,
taip pat ir dėl aromatinių savybių tujos, matyt,
buvo suprantamos kaip gera alternatyva šiam
dar nuo Senovės Romos laikų su mirtimi sietu
medžiu.
Ąžuolai toli gražu nėra dažniausiai kap-
inėse augantys medžiai. Rasų kapinėse yra
maždaug 80 bent kelias dešimtis metų au-
gančių ąžuolų. Tai nedidelis bendro maždaug
930 suaugusių medžių skaičiaus procentas.
Tačiau šių ąžuolų vaidmuo dėl to nesumažė-
ja - jie savo galingomis lajomis vainikuoja kap-
inių kalvas, vėlyvą rudenį pavirsdami išraiškin-
gais siluetais.
Kapinėse nedidelis tujų, uosių, maumedžių,
skirpstų, baltųjų tuopų, putinų, kaštonų, eglių ir
keletas rūšių gluosnių skaičius. Tačiau čia neau-
ga puošniai žydintys ar vaisius vedantys medži-
ai. Bene puošniausias yra paprastasis kaštonas
- šios rūšies abejose kapinėse yra apie 1%.

Kalbėti apie XIX a. Vilniuje įkurtas kapines,
kaip peizažinio-vaizdingo parko atgarsius, gali-
ma, tačiau tai būtų ne visai tikslu ir dėl to reikėtų
platesnio paaiškinimo. Natūralus miškas, kaip
parko dalis, kurtas dar nuo Renesanso laikų.
Tačiau tai buvo sodintas miškas, kuris tikslingai
formuotas kaip natūralus. Sugebėjimas sukurti
natūraliai atrodančius gamtos elementus tiek
miško formoje, tiek netaisyklingo planavimo
parke demonstravo civilizacijos pergalę prieš
gamtą (Girot 2016, 201–31). O XIX a. kapinių Vil-
niuje atveju matome prisitaikymą prie egzistu-
ojančių sąlygų. Peizažinio parko ypatybių kap-
inės įgavo per ilgalaikį jų naudojimą ir priežiūrą.
Tačiau iki šiol tiek medžių tinklas, tiek takų lini-
jos, tiek reljefo formos rodo, kad kapinės su-
formuotos per nuoseklų ir nuolatinį teritorijos
naudojimą, o ne atvirkščiai.

ƚ

40 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Lyginant su Vakarų Europos XIX a. kontekstu,
nesunku pastebėti, kad abejos tiriamos kap-
inės daugeliu aspektų skiriasi nuo vakarietiškų-
(Bazaraite, Heitor, and Oliveira 2017). Kapin-
ių erdvinės kongūracijos labiau skiriasi nei yra
panašios su to laiko kapinėmis Vakaruose, o
gamtinis charakteris gali gana lengvai suklaid-
inti, sueruodamas apie tuo metu išpopuliarė-
jusius laisvo planavimo angliško tipo parkus,
kurių įtaka pastebima ir kai kuriuose naujų ka-
pinių projektuose (pvz., Père-Lachaise kapinės
Paryžiuje).
Tačiau Vakarų Europos kapinėse augali-
jos naudojimas buvo gana dogmatiškai api-
brėžtas, t. y. buvo tinkami sodinti tik tam tikri
medžiai. Kiekvienas turėjo ar mitologinę, ar
simbolinę, ar tiesiog higieninę prasmę, o kai
kuriais atvejais ir visas (Barallat 1984).
Medžių sodinimo vietos Vakarų Europos ka-
pinėse taip pat buvo gerai išstudijuotos ir su-
projektuotos. Tačiau kapinėse medžių sodin-
imo planai ne visai pakluso peizažinio parko
kūrimo principams. Būta ir kritikos peizažinio
medžių komponavimo principams kapinėse,
pvz., anglikoniškoje Anglijoje J.C Loudon‘o pub-
likacijose (1843). O Père-Lachaise kapinėse Pa-
ryžiuje, kurių erdviškumą dažniau pritaikyti
bandė reformuoti Šiaurės Europos kraštai nei
pietuose susikoncentravę kontrreformatai (Ol-
iveira 2007), sujungti geometrinio ir vaizdingo-
jo parko kompoziciniai principai.

XIX a. kapinėse Vilniuje, taip pat ir kitoje
dabartinės Lietuvos teritorijoje, kapinėms skiri-
amos miškingos vietos ir išlaikomas organiškas
medžių išsidėstymas. Peržvelgus išlikusią
ikonogranę informaciją mėginta suprasti,
kokie medžiai kapinėse augo XIX a. ir hipoteti-
zuoti, kokie galėjo ten augti kapinių įkūrimo
metu. Geometriško medžių sodinimo ar tik-
slingos kompozicijos ženklų nėra, nepavyks-
ta atsekti, kad būtų buvusios formuotos alėjos
ar vistos, vedančios, pvz., link koplyčios. Medžių
kapinėse išsidėstymas tiek šiandien, tiek tu-
omet panašus į neplanuotą, nors ir idilišką
kraštovaizdį, įkūnytą pirmykščio miško vizijose,
išpopuliarėjusiose dar nuo renesansinių laikų
kaip parkus supantis antūražas.
Kaip ir minėta straipsnio pradžioje, tikėtina,
kad tokia kapinių evoliucija buvo netikslinga ar
tiksliau neplanuota, o tiesiog atspindėjo poli-
tines ir ekonomines laikmečio aktualijas. Žino-
ma, kad kapines administruojančios vienuoli-
jos ar parapijos nebuvo nansiškai pajėgios,
nors ir sulaukė miestiečių, bajorų ir pareigūnų
palaikymo - laidotis tiek vienose, tiek kitose ka-
pinėse buvo priimtina ir populiaru. Bernardinų
kapinių išplėtimą palaikė bendruomenė. Kai
dėl prie kapinių pridedamo žemės ploto nuos-
avybės kilo neaiškumų ir numatyta jų išplėtimą
atšaukti, būtent bendruomenės pastangomis
sprendimas dėl kapinių išplėtimo į tą patį sk-
lypą buvo įvykdytas (Girininkienė 2004). Toks
atvirumas naujam kapinių modeliui nebuvo
įprastas, lyginant su Vakarų Europoje vykusi-
ais procesais, kur laidojimo vietos pakeitimui
bažnyčios į užmiestį net priešintasi smurtu
(Dias 1963).
Ar gamtiškos kapinės Lietuvos teritorijoje
buvo priimtinos dėl senoviškų pagoniškų pa-
pročių laidotis miškuose, ar dėl tuometinių
gamtiškesnių nei prabėgusiais šimtmečiais ka-
pinių madų, ar dėl to, kad laidotis prie bažnyčių
jau draudė įstatymas, ir tai buvo vienintelė alter-
natyva, nes Vilniaus priemiesčiai buvo miškingi
- o galbūt visos šios priežastys kartu prisidėjo
prie Rasų ir Bernardinų kapinių kraštovaizdžio
suformavimo?

Patyrinėjus augančių medžių rūšis ir jų is-
toriškumą Rasų ir Bernardinų kapinėse, tinka
paanalizuoti, kodėl toks kapinių erdviškumas
buvo priimtinas. Žinoma, kad kapinės miškin-
gose vietose įkurtos be jokio visuomenės ar
katalikų bažnyčios pasipriešinimo, dargi ir vi-
enos ar kitos bažnyčios ar vienuolijos rūpesčiu.
Kapines taip pat administravo religinės insti-
tucijos, kai tuo metu Vakarų Europoje kapinių
administravimo reikalus jau buvo pradėjusios
perimti miestų savivaldybės.
Tikėtina, kad toks kapinių perkėlimo
bažnyčios pašonės į užmiestį scenarijus, vyk-
dytas religinių institucijų, o ne miesto valdžios,
susijęs su politiniu ir ekonominiu naujai prie
Rusijos imperijos prijungtos teritorijos klimatu.
Tuo metu Rusijos imperija šiame regione vyk-
religines pertvarkas. Tačiau XVIII a. pab.
Bažnyčios hierarchijoje buvo tam laikui progre-
syvūs naujos kartos išsilavinę žmonės, baigę
Edukacijos komisijos mokyklas ir reformuotas
41
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
seminarijas (Ališauskas (Ed.) 2006, 323). Ir nors
ryšiams su Vakarų Europa, o ypač su Roma,
buvo įvairiais nurodymais trukdoma (pvz., visą
Bažnyčios korespondenciją su Popiežiumi kon-
troliavo valstybinės institucijos), šiame regione
buvo pasklidusios Apšvietos amžiaus idėjos, o
tai galėjo būti pagrindas kurti(s) naujo erdvinio,
organiškesnio tipo kapinėms.
Be to, miestuose gausėjo atsikeliančių
kaimų valstiečių, kurie dėl agrarinės reformos
buvo netekę žemės. Tokiems naujiems miesto
gyventojams organiška aplinka, tikėtina, buvo
artimesnė nei mūrinis miestas. Tuo metu
dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių miestų
tik Vilnius buvo mūrinis, tačiau į miestų sani-
tarinę būklę dėmesys atkreiptas tik XIX a. pab.
- XX a. pr. (Bairašauskaitė, Medišauskienė, Mik-
nys 2011, VIII:144). Todėl naujų kapinių įkūrimą
už miesto tikslingiau sieti su Rusijos Imperijoje
vyraujančia tvarka ir įsakymais.
Sunkiai galime imtis svarstymo apie XIX a.
pr. lietuvių tautinio sąmoningumo skleidimąsi
kapinių tipologijoje. Tačiau toks miškingų kap-
inių modelis, įkurtas nekeičiant reljefo ir nepa-
pildant medžių įvairovės įvežtinėmis rūšimis (t.
y. kuriant kapines kaip parką), atliepia ir baltų
gyvenamose teritorijose dar XVII a. gyvavusį pa-
protį laidoti miškuose (in Vėlius 2003, 44). Žino-
ma, laidojimas miškuose galėjo būti susijęs
ir su bažnyčių tinklo retumu, o tai reiškė, kad
norint palaidoti mirusį prie bažnyčios reikėjo
papildomų pastangų jį pervežti.
Tačiau tai galėjo būti susiję ir su senaisi-
ais papročiais laidoti mirusiuosius miškuose,
o XIX a. įkūrus kapines miškingose teritorijose
miško jose laidoti mirusiuosius neatrodė
svetima ir nepriimtina taip, kaip, pvz., taip pat
katalikiškoje Portugalijoje, kai dėl laidojimo pa-
pročių pasikeitimo kilo Maria da Fonte sukili-
mas (Oliveira 2007, 240). Apie pasipriešinimą
laidoti naujose kapinėse Vilniuje nėra žinoma.

Straipsnyje aptariami ir apsvarstomi argu-
mentai, kurie leidžia vertinti Vilniaus Rasų ir
Bernardinų kapinių kraštovaizdį formuojantį
medžių tinklą kaip ten jau egzistavusį įkuri-
ant kapines, nuolat besikeičiantį reaguojant į
medžių senumą, tačiau niekuomet tikslingai
nekomponuotą ir neplanuotą.
Nereguliarus organiškas kapinių planas įro-
do, kad nebuvo tikslingos planavimo veiklos, at-
renkant ir komponuojant atitinkamas medžių
rūšis. Abejose kapinėse randamos medžių
rūšys yra vietinės, išskyrus tujas ir paprastuo-
sius kaštonus. Vyrauja paprastieji klevai, vakar-
inės tujos, paprastieji uosiai, paprastieji ąžuolai
ir mažalapės liepos. Gausiai žydinčių medžių,
tokių kaip paprastasis kaštonas, taip pat yra,
tačiau nedaug. Visai nėra vaisius vedančių
medžių.
Abejų kapinių ikonograjoje pastebima,
kad kapinės vienu periodu nuo įkūrimo
nebuvo be medžių. Jų tinklas intensyvus visose
apžvelgtose nuotraukose ir piešiniuose. Tai pat-
virtina teiginį, kad kapinės įkurtos medžiais
apaugusiose vietose, kurias dėl jų organiškumo
(neplanuoto medžių ir takų tinklo, neformuoto
reljefo) teisinga vadinti mišku ar miško kapinių
tipologija.
Minėtos priežastys sueruoja, kad dvejų
analizuotų kapinių kraštovaizdis per medžių
tinklą ir reljefo panaudojimo laidojimui būdą
atspindi XIX a. politinius virsmus ir socialinius
poreikius, o šiuolaikinė forma įkūnija baltiškųjų
ikikrikščioniškų laidojimo vietų įvaizdžius.

Eglė Bazaraitė (g. 1984 m.) architektūrą studi-
javo trijuose universitetuose - Kauno technologi-
jos universitete, Vilniaus Gedimino technikos
universitete ir Lisabonos universitete (Portugali-
joje). Pastarajame 2017 m. apsigynė daktaro
disertaciją „Įkūnijant rojų: šventi miškeliai ir tylūs
miestai Europos pakraščiuose. Romos katalikų
kapinės Lietuvoje ir Portugalijoje“. Šiuo metu Vil-
niaus Gedimino technikos universiteto Architek-
tūros fakultete dėsto architektūros istoriją.
Kreiptis: egle.bazaraite@vilniustech.lt
42 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)


In the beginning of the 19th century, new cem-
eteries were established in the forested areas
outside of Vilnius. Their location in the margins
of the urban fabric and their organic spatiali-
ty were signicantly progressive in the context
of the Western Europe, where such cemeterial
spatiality were also making its rst steps, how-
ever, a planned version of it.
This article looks at the trees that shape the
spatial conguration of two cemeteries in Vil-
nius - Rasos and Bernardines, by comparing
historic iconographic material and a mapped
network of trees, which grow in the cemetery
nowadays. This study is part of a bigger re-
search that aims to understand if the land-
scape of the nineteenth century cemeteries in
Vilnius are the continuation of Baltic funerary
traditions, or a context related accident, that
allowed this burial culture to step in front of
time by creating forest cemeteries before it
happened in the Western Europe.

forest cemeteries, trees, Vilnius, Rasos ceme-
tery, Bernardines cemetery.
A research presented in this article explores
trees in two nineteenth-century cemeteries
in Vilnius - Rasos and Bernardines. A period of
their establishment coincides with the creation
Behind the
city, in a
forest: trees
in Rasos and
Bernardines
cemeteries
of the new cemeteries in the Western Europe
(France, Italy, Spain, Portugal inter alia), that ac-
cording to the new discoveries in science and
due to the expansion and densication of ur-
ban milieu were set outside of the cities and
composed as formal or informal gardens. This
particular burial ground typology was indepen-
dent from the church building, and resulted
from a series of public discussions in the pre-
vious decades during the eighteenth-century.
However, there is no hint of such discussions
taking place in Vilnius or around. What is more,
there is no project found that would show a de-
velopment of an overall design for the ceme-
teries in question, as well as other ones in the
time. This lacuna suggests that the spatial con-
guration of these cemeteries developed with-
out a project, therefore, organically adapting to
the existing set of landscape elements, such as
topography and a network of trees. The article
explores the history of trees in the landscape
of the two cemeteries, arguing that cemeter-
ies incorporated an existing network of local-
ly growing trees, and through a use of space
turned them into the spatial identity.
The cases of study were chosen for being
the earliest cemeteries away from the church-
yards. A research is based on examining histor-
ical photos and pictures of the two cemeteries
and by comparing them with the trees grow-
ing there nowadays. The trees growing in the
cemeteries nowadays were mapped during
several visits of the author, as well as with con-
tributions from the students of architecture at
Vilnius Gediminas technical university.
A review of historical images of the ceme-
teries show that they have been covered with
trees since the times of foundation. The main
species are maples (Acer platanoides L.), lin-
den trees (Tilia cordata Mill.), thujas (Thuja Oc-
cidentalis), ash trees and oaks. These are also
the species seen in the images from the nine-
teenth century and early twentieth century.
The locations of trees are harder to trace. The
images show cemeteries densely covered with
trees, suggesting that their locations were not
planned. They are not growing as alleys along
the pathways, or in the clumps. There are no
picturesque tree clumps and intentional forest
clearings. It’s a no project found situation (Ba-
zaraite, Heitor, and Oliveira 2017), where ceme-
43
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
teries reveal themselves as the results of a con-
tinuous spatial use, with transformation of the
topography little by little with every burial, ev-
ery new tombstone or wooden cross, with the
new pathways revealing in the most intensively
used directions, that are only later covered with
gravel or cobblestones.
For all the presented reasons, Rasos and
Bernardines cemeteries in Vilnius in their spa-
tial conguration tell a story of landscape in
a constant morphosis, that reects political
changes, societal needs, and in the contempo-
rary state embodies a pre-Christian zeitgeist of
a Baltic pagan tradition to bury away from the
churches, somewhere in the wilderness.

Ališauskas 2006 - Vytautas Ališauskas (ed.). Krikščionybės Lietuvo-
je istorija. Vilnius: Aidai.
Ariès 1981 - Philippe Ariès. The Hour of Our Death. New York: Vin-
tage Books.
Auzelle 1965 - Robert Auzelle. Dernières Demeures: Conception,
Composition, Réalization Du Cimetière Contemporain. Paris: Chez
l’auteur.
Bairašauskaitė, Medišauskienė, Miknys 2011 - Tamara Bairašaus-
kaitė, Zita Medišauskienė, Rimantas Miknys. Lietuvos istorija.
Devynioliktas amžius: Visuomenė ir valdžia. Vol. VIII. Vilnius: Baltos
lankos.
Barallat 1984 - Celestino Barallat. Principios de Botanica Funerar-
ia. Barcelona: Alta Fulla.
Bazaraitė, Heitor, Oliveira 2017 - Eglė Bazaraite, Teresa Heitor,
Maria Manuel Oliveira. “No Project Found: Development of the
Nineteenth Century Unplanned Cemetery.” In Proceedings - 11th
International Space Syntax Symposium, SSS 2017, London.
Bazaraitė 2017 - Eglė Bazaraitė. “Embodying Paradise: Silent
Cities and Sacred Groves on the Margins of Europe. Roman Cath-
olic Cemeteries in Lithuania and Portugal” (daktaro disertacija).
Universidade de Lisboa, Instituto Superior Técnico, Lisabona.
Curl 2002 - James Stevens Curl. Death and Architecture. Stroud,
Gloucestershire: Sutton Publishing.
Dias 1963 - Vítor Manuel Lopes Dias. Cemitérios: Jazigos e Sepultu-
ras. Porto: Edição do Autor.
Etlin 1987 - Richard E. Etlin. The Architecture of Death: The
Transformations of the Cemetery in Eighteenth-Century Paris.
Cambridge: The MIT Press.
Girininkienė 2004 - Vida Girininkienė. Vilniaus kapinės. Vilnius:
Atkula.
Girininkienė 2010 - Vida Girininkienė (ed.). Vilniaus Bernardinų
kapinės 1810-2010. Vilnius: Versus Aureus.
Girininkienė, Paulauskas 1988 - Vida Girininkienė, Algirdas Pau-
lauskas. Rasos. Vilnius: Mintis.
Girininkienė, Paulauskas 1994 - Vida Girininkienė, Algirdas Pau-
lauskas Vilniaus Bernardinų kapinės. Vilnius: Mintis.
Girot 2016 - Christophe Girot. The Course of Landscape Archi-
tecture: A History of Our Designs on the Natural World. London:
Thames & Hudson.
Loudon 1843 - John Claudius Loudon. On the Laying Out, Plant-
ing, and Managing of Cemeteries; and on the Improvement of
Churchyards. Kessinger Publishing.
Matulytė 2001 - Margarita Matulytė (ed.). Vilniaus fotograja 1858-
1915. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
Navasaitis 2008 - Mindaugas Navasaitis. Dendrologija Vilnius:
Margi raštai.
Oliveira 2007 - Maria Manuel Lobo Pinto de Oliveira. In Memo-
riam, Na Cidade (Daktaro disertacija). Universidade do Minho,
Porto.
Paknys 2008 - Mindaugas Paknys. Mirtis LDK kultūroje. Vilnius:
Aidai.
Platūkytė 2020 - Domantė Platūkytė. Istorinėse Bernardinų kap-
inėse kertami medžiai - Tokį sprendimą vadina piktnaudžiavimu
valdžia. Prieiga internetu [žiūrėta 2021 05 15]: https://www.lrt.lt/
naujienos/lietuvoje/2/1252033/istorinese-bernardinu-kapinese-ker-
tami-medziai-toki-sprendima-vadina-piktnaudziavimu-valdzia.
Purvinas, Purvinienė 2010 - Martynas Purvinas, Marija Purvinienė.
Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai, I knyga.
Kaunas: Technologija.
Purvinas, Purvinienė 2014 - Martynas Purvinas, Marija Purvinienė.
Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai, II. Kaunas:
Technologija.
Vėlius 2003 - Norbertas Vėlius (ed.). Baltų religijos ir mitologijos
šaltiniai: XVII amžius, Vol. III. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy-
bos institutas.
Vilnius.lt. 2020. - Bernardinų kapinėse tvarkomi avarinės būklės
medžiai. Prieiga internetu [žiūrėta 2021 05 15]https://vilnius.lt/
lt/2020/10/01/bernardinu-kapinese-tvarkomi-avarines-buk-
les-medziai/.
Vovelle 2000 - Michel Vovelle. La Mort et l’Occident de 1300 à Nos
Jours Précédé de La Mort, État Des Lieux. Paris: Gallimard.

Eglė Bazaraitė (b. 1984) studied architec-
ture in three different universities - Kaunas
university of technology (Lithuania), Vilnius
Gediminas technical university (Lithuania),
and University of Lisbon (Portugal). In the lat-
ter, she prepared a doctoral thesis entitled
“Embodying Paradise: silent cities and sa-
cred groves on the margins of Europe. Roman
Catholic cemeteries in Lithuania and Portu-
gal”, defended in 2017. She is now teaching
history of architecture in the Faculty of Archi-
tecture at Vilnius Gediminas technical uni-
versity.
Contact: egle.bazaraite@vilniustech.lt
44 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
Who takes care of
Amstelpark and
Vondelpark? A
comparative analysis of
two Amsterdam parks
Tautvydas 
Annotation
The purpose of this research is to dene
and present the role of park visitors,
gardeners, and community-based groups
in the management and maintenance
processes of Amstelpark and Vondelpark.
In order to conduct this research, such
research methods were performed as a non-
participant and participatory observation,
structured, semi-structured and group
interviewing, statistical analysis, document
and literature analysis. The main nding of
this research is that in order to achieve better
managed and maintained parks, the current
way of managing should become more
inclusive and democratic, while the current
top-down park management model should
be reformed towards a more circular model.

Citizen participation, stakeholder
involvement, public space management, park
maintenance, park community.
Anotacija
Šio tyrimo tikslas yra apibrėžti ir pristatyti
parko lankytojų, sodininkų ir bendruomeninių
(angl. community-based) grupių vaidmenį
Amstelpark’o ir Vondelpark’o parkų valdymo,
tvarkymo ir priežiūros procesuose. Atliekant
šį tyrimą, buvo pasitelkti ir pritaikyti tokie
tyrimo metodai, kaip nedalyvaujamasis ir
dalyvaujamasis stebėjimas, struktūruotas,
pusiau struktūruotas ir grupinis interviu,
statistinė analizė, dokumentų ir literatūros
analizė. Šiame tyrime buvo nustatyta, jog,
norint geriau valdyti, tvarkyti ir prižiūrėti
miesto parkus, dabartinis parkų valdymo,
tvarkymo būdas turėti tapti įtraukesnis ir
demokratiškesnis, o dabartinis „iš viršaus
į apačią” (angl. top-down) parkų valdymo
modelis turėtų būti pertvarkytas į labiau
žiedinį modelį.

Piliečių dalyvavimas, suinteresuotų šalių
įtraukimas, viešųjų erdvių valdymas
ir tvarkymas, parkų priežiūra, parko
bendruomenė.
Xwhy / Supratimo agentūra
45
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)

City parks and public spaces improve our
physical and psychological health, strength-
en our communities, and make our cities and
neighbourhoods more attractive places to live,
work and relax. Numerous studies have shown
the benets that parks bring to cities. Howev-
er, due to the growing numbers of tourists, the
pressure on parks has been increasing in re-
cent years. Although municipal nancing for
the design and maintenance of public spac-
es has shrunk since the 2008 economic crisis,
the public interest in green spaces and ecolo-
gy has only increased. In this time of change,
the maintenance of city parks demands the
attention of policymakers directly responsible
for the decision-making process around pub-
lic spaces. While this group is usually well rep-
resented in the planning and management of
public areas, there is a need for input from the
people who spend their time in parks on a dai-
ly basis and have a strong relationship to the
locality. This latter group comprises three sets
of people. They are the gardeners or maintain-
ers, who contribute to the maintenance and
development of these public spaces; the park
visitors, who usually come to parks ‘to escape
from the city’; and the people from communi-
ty-based groups who initiate various mainte-
nance activities and events.
This research was performed in collabora-
tion with Ketter&Co, a foundation which ques-
tions the world, initiates and develops projects
contributing to the development of sustain-
able society. This study has become part of the
Tuinbazen project, which seeks to give a voice
to gardeners within the policymakers and de-
cision-making chain. One of the ways it can be
achieved is the application of a circular and in-
clusive model, instead of the hierarchical and
exclusive model, which currently prevails.
 Though this may seem a
long-term aim, the aspiration may be achieved
little by little by the promotion of citizen par-
ticipation. In addition, the representation of
views and opinions of users and maintain-
ers of the parks could be taken into consider-
ation, as their involvement could lead to more
democratic, inclusive and sustainable public
space management and maintenance. Follow-
ing that, the purpose of this research is to de-
ne and present the role of park visitors, gar-
deners and community-based groups in the
public space management and maintenance
processes. To dene the role of different ac-
tors in public space management and main-
tenance, two different parks were compared:
Amstelpark and Vondelpark. As Ketter&Co has
been researching these parks for a while, it was
chosen to continue this investigation and to
contribute to the Tuinbazen project by inves-
tigating these two very different and simulta-
neously very similar parks of Amsterdam.
  To understand the
amount of involvement of park visitors, gar-
deners and community-based groups of Am-
stelpark and Vondelpark in the public space
planning, management and maintenance, the
main question investigated in this research is:
How could citizen participation processes al-
low and mobilize the visitors, gardeners and
community-based groups, i. e. the park com-
munities of Amstelpark and Vondelpark to
contribute to more sustainable development
of these spaces and to become more involved
in the management and maintenance practic-
es of these two public spaces?
In order to answer the central research
question, the following sub-questions were
formulated: 1) To what extent are the visitors,
gardeners and community-based groups of
Amstelpark and Vondelpark involved in the
management and maintenance practices of
these public spaces? 2) What are the differenc-
es and similarities between these two parks
concerning the challenges related to their
maintenance?
The research object of this
research targets park communities of two Am-
Although municipal
nancing for the design
and maintenance of public
spaces has shrunk since
the 2008 economic crisis,
the public interest in green
spaces and ecology has only
increased
46 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
sterdam parks: Amstelpark and Vondelpark. In
this research, the term community has a much
broader meaning than only ‘the people who
live in an area’, as the community denition by
Patsy Healey was used in this paper. According
to Healey (1997), the metaphor of community
brings the social world, which is integrated and
place-based, and it opposes business and gov-
ernment, which is represented by experts, pro-
fessionals, i.e. policymakers, who are the force
which dominates in the planning process. Fol-
lowing that, the main emphasis of this inves-
tigation was paid on three groups of the park
communities, which often lack representation
in the planning and management processes:
visitors (users), the people who interact with
the parks on a daily basis mainly because of
recreational purposes; local community-based
groups (users - maintainers), the people whose
activities are not only limited to political activ-
ities, but also the people who represent the
“park interests”; gardeners (maintainers), i. e.
the people who are responsible for maintain-
ing these places.
It is crucially important that these three
groups would be more represented in the de-
velopment processes of public spaces. As ex-
perts and professionals are driving the plan-
ning and management processes of parks, the
people who interact with the place on a dai-
ly basis are usually left out. Therefore, the aim
of this research was to dene and present the
role of park visitors, gardeners and communi-
ty-based groups in the public space planning,
management and maintenance processes.
The main research emphasis of this study was
put on the promotion of citizen participation in
the park planning, management and mainte-
nance. In order to dene the role of different
actors in the public space management and
maintenance, two different parks were chosen
to be compared: Amstelpark and Vondelpark.
Both of these two very different and in a way
similar parks are situated in the growing busi-
ness region of Amsterdam Zuid, the southern
district of Amsterdam.

 This study on two parks of Am-
sterdam is especially relevant today. Following
the decision of the City of Amsterdam to imple-
ment the so-called “Doughnut Economy Mod-
el”, the implementation of which should also
contribute to the ‘greening’ of the city, more at-
tention should be paid to city parks and green
space in general. Looking from the perspective
of social (societal) implications, the ndings of
this research are applicable in the context of
future policies drawn for Amstelpark and Von-








47
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
delpark. As such a variety of different people
were interviewed and surveyed for this study,
it would be unfortunate that their perceptions
and experiences on the problems and ongo-
ing processes in these parks would remain
unheard. Whereas the current park problems
and the involvement of different stakeholders
in these parks were analyzed, presented and
discussed, the ndings of this study could be
easily applied in practice. In addition, as similar
problems do exist in other Amsterdam parks
(at least in the ones in Amsterdam Zuid, the
district where Amstelpark and Vondelpark are
situated) due to the same implemented deci-
sions by the municipality (budget cuts, work-
force reduction in the parks, etc.), similar mea-
sures could be implemented while tackling
such problems in other parks in the city of
Amsterdam. Overall, this research and its nd-
ings are a good basis to start a debate about
public spaces, their current role, as well as the
way they are managed and maintained in the
current time of changes when more attention
is paid to environmental issues. Discussions
and debates could help to come up with bet-
ter planning policies, which could be applied
in the analyzed parks, as well as in other parks
and public spaces all over the world.
Meanwhile, looking from the standpoint of
theoretical implications, this study contributes
to the lack of literature on such a topic as citizen
involvement and participation in public space
planning, management and maintenance.
This study gives a unique perspective on civic
engagement in two parks and their compari-
son, which is not very often found among stud-
ies about citizen involvement. Hopefully, this
research will aid in understanding the impor-
tance of the contribution of public space users.

Vondelpark (Figure 1) is one of the rst city
parks, which was established in 1864, when a
group of private individuals took the initiative
to construct a walking and riding park (Munic-
ipality of Amsterdam 2019b, www.amsterdam.
nl). Over time, this park has managed to save
its cultural - historical value and the park de-
sign, which embodies the English landscape
style, and today it has a status of a nation-
al monument (ibid). Today Vondelpark is the
largest park in Amsterdam (which covers near-
ly 47 hectares) and is considered to be more
than a local neighborhood park, as it could
be described as all Amsterdam residents park
(Amsterdam Info 2019, www.amsterdam.info;
Municipality of Amsterdam 2019b, www.am-
sterdam.nl; Municipality of Amsterdam - Stads-
deel Oud-Zuid, 2009, www.amsterdam.nl). This
park attracts visitors from all over the world and
it is the most visited park in the Netherlands,
with approximately 10 million visitors every
year (Amsterdam Info 2019, www.amsterdam.
info; Municipality of Amsterdam 2015, www.
amsterdam.nl). Moreover, it could be even stat-
ed that Vondelpark is also one the main tour-
ist attractions in Amsterdam, which is known
for its diverse visitors, who come to the park for
various reasons and activities: walking, taking
part in sport activities, dog walking or simply
just to enjoy a sunny day in the park. The park
is also full of attractions, as there is an open-
air theatre, a variety of places to eat and play-
ground areas for children to play.
In contrast, Amstelpark (Figure 1) is a much
newer park compared to Vondelpark. It was
established in 1971 and opened in 1972 for the
international horticulture exhibition Flori-
ade (Municipality of Amsterdam 2019a, www.
amsterdam.nl). Over time, some things have
changed in Amstelpark, but the variety of ow-
ers, plants and trees, as well as the education-
al value of the botanical collections were pre-
served (ibid). Today Amstelpark stands out with
its distinctive design, attractive hiking trails and
the variety of pavilions (Municipality of Amster-
dam 2019c, www.amsterdam.nl). However, this
Vondelpark is also one the
main tourist attractions in
Amsterdam, which is known
for its diverse visitors, who
come to the park for various
reasons and activities:
walking, taking part in sport
activities, dog walking or
simply just to enjoy a sunny
day in the park
48 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
park is a less visited park which is mainly due
to the location of the park, as it is a peripheral
park situated in a less densely built-up residen-
tial area (ibidl). Therefore, it mainly attracts visi-
tors from its surrounding areas (Buitenveldert)
or other neighborhoods close to Amstelpark.
This park is a less known and less visited park
among the residents of Amsterdam and for-
eigners. The people who usually visit the park
are mainly pedestrians, as cycling is forbidden
in the park.
Amstelpark and Vondelpark are the prop-
erty of the city of Amsterdam (Municipality of
Amsterdam 2019b, www.amsterdam.nl). The
funding and implementation of the mainte-
nance in these parks is the responsibility of
the district committees (ibid). The park man-
agement is subdivided per management unit,
which are: bushes, trees, grasslands, decorative
planting, water management, roads and pave-
ments, park ornaments, furniture, for example,
benches, and fences (Municipality of Amster-
dam - Stadsdeel Oud-Zuid 2009, www.amster-
dam.nl). For the management of the parks, co-
ordination takes place between various parties,
such as the district (het stadsdeel), the central
city (de centrale stad), the water board (het wa-
terschap) and private individuals (Municipal-
ity of Amsterdam - Stadsdeel Oud-Zuid 2009,
www.amsterdam.nl). The area manager (or the
director) of the parks is responsible for the cur-
rent situation in the parks, its management
and renovation (ibid). In Vondelpark, the main-
tenance and cleaning of the park is carried out
by the so-called Vondelpark team (‘Vondel-
parkploeg’), while in other city parks (includ-




49
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
ing Amstelpark) the maintenance and clean-
ing are handled by two separate departments
(ibid). In city parks, everything except the man-
agement of the playground equipment, foun-
tains and pumps is managed by the team lead-
er green (teamleider groen) (ibid). Nonetheless
the management differences, Amstelpark and
Vondelpark have several initiatives for co-man-
agement by individual residents, which con-
tribute to the improvement of management of
these places (Municipality of Amsterdam 2015,
www.amsterdam.nl).


This research was performed as a compar-
ative case study with a deductive approach to
theory development, i.e. the research was guid-
ed and conducted from the hypothesis and
ideas inferred from the used theory (Alan Bry-
man 2012). In order to conduct this research, a
mixed research methodology was used, even
though most of the methods used in this re-
search were qualitative (i.e. non-participant
and participatory observation, semi-structured
and group interviewing, document analysis),
and only one method was truly quantitative
(structured interviewing - questionnaire sur-
veys). Nevertheless, it could be argued that this
research is within the category of a qualitative
study.
In the beginning of this research, in-prior
the data collection stage, a literature analysis
was conducted to obtain an overview of the
main theoretical concepts concerning such
topics as commons, community, collaboration,
and care. It began with analysis of the concept
of commons with more attention on the Trag-
edy of the Commons. Later on, the concepts
of community and sense of community were
analyzed, as well as literature on collaboration,
citizen (public) participation and its manifes-
tations in planning, community participation,
and collaborative governance and planning
was reviewed. Finally, public space planning,
management and maintenance were analysed
briey. To explore the involvement and mobi-
lization of park communities and more spe-
cically three actor groups (gardeners, local
community-based groups and visitors), it was
decided to steer this research from the citi-
zen participation perspective.To explore citizen
participation, ve research variables were cho-
sen and applied to this research: sense of com-
munity, collective efcacy, norms for activism,
community problems, and opportunities for in-
volvement.
To gather empirical data, a survey was con-
ducted with more than 200 people in the case
study areas: Amstelpark and Vondelpark. Re-
spondents were asked questions on the main-
tenance and citizen participation topics. To






50 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
enrich collected surveys, individual and group
semi-structured interviews were performed
with 20 people who were in one way or anoth-
er professionally related to one of the parks.
They were gardeners, representatives of com-
munity groups, project managers of artistic or-
ganizations and municipal authorities. These
semi-structured interviews were focused on
the same topics as the surveys; maintenance
and citizen participation processes in the
parks. Park planning and management topics
were explored in interviews held with the mu-
nicipal ofcials. In addition to these research
methods, participatory and non-participant
observations were performed throughout the
research. During the non-participatory obser-
vation, notes, photos were taken, visitor count-
ing and mapping were performed, while in the
participatory observation stage the research-
er got involved in various park activities and
events concerning the maintenance of the
case study areas, participated in conversation
with the park visitors, collected their insights
in the form of notes. Finally, document analy-
sis was performed, which encompassed virtual
and policy document analysis.
To analyze derived empirical data, data anal-
ysis was performed. The collected survey data
was used for descriptive analysis, where nu-
merical and statistical analysis were performed.
Based on the obtained results, the hypotheses
were tested using linear regression. The bivari-
ate relation between dependent and indepen-
dent sub-variables of the hypothesis was tested
by the application of the Chi-Square statistical
test, which helped to test the bivariate relation
between two different characteristics in one
park, while not involving the other one. In the
meantime, thematic analysis was performed
on the transcribed interviews, where qualita-
tive data analysis package Nvivo was used.

  This research showed
that Amstelpark and Vondelpark are two dis-
tinct parks that are valued and managed differ-
ently, have diverse qualities and uses, and are
experienced in various ways. These distinctions
between the two parks become even more ap-
parent when qualities like sense of community,
collective efcacy, norms for activism, commu-
nity problems and opportunities for involve-
ment are compared. The main ndings of this
research are presented followingly.
There is a stronger sense of community
found in Vondelpark, where people from vari-
ous parts of the city come to participate in var-
ious maintenance and non-maintenance ac-
tivities frequently. In the case of Amstelpark,
this sense of community is not as strong, as the
community there is undeveloped and not very
engaged in the issues of the park and its on-
going activities. In addition, Amstelpark is less
visited and there are few maintenance activi-
ties organized for the public to participate in.
Developing these activities could help to build
a stronger sense of community.
There is a lack of representation in the plan-
ning matters related to the maintenance of the
park among the gardeners of Amstelpark and
to a lesser extent among the gardeners of Von-
delpark. The community groups of Amstelpark
and Vondelpark were satised with their rep-
resentation in the management matters of the
park, although there could be some improve-
ments in communication with the municipali-
ty. Meanwhile on the basis of potential engage-
ment, there would be an interest of gardeners
and community groups to participate and to
be involved in the management processes of
Amstelpark and Vondelpark. In the case of park
visitors, only a minority of the surveyed visitors
would have an interest in being involved in the
development processes of the parks.
The most signicant challenges in Amstel-
park and Vondelpark stem from the recent bud-
get cuts and the lack of overall long term vision
in these two parks of Amsterdam. These two is-
sues often cause other smaller scale problems
within the parks, such as the lack of educational
activities in Amstelpark or the lack of manpower
in both parks. Vondelpark was mostly evaluat-
ed positively among visitors, gardeners or com-
munity groups, the maintenance and manage-
ment of Amstelpark were evaluated negatively
by the two actors groups, which look after the
park; the gardeners and the community groups.
Meanwhile, the visitors of Amstelpark were sat-
ised with how the park is maintained. That the
situation could be handled in a better way, for
example, that there should be nances distrib-
uted for parks was acknowledged by municipal
51
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
authorities. However, in the current context, it
would be hardly possible, as there are no addi-
tional funds for parks or public spaces in gener-
al. In the meantime, the visitors of Amstelpark
were satised with how the park is maintained.
That the situation could be handled in a better
way, for example, that there should be nanc-
es distributed for parks, was acknowledged by
municipal authorities. However, in the current
context, it would be hardly possible, as there is
no additional nances for parks and for public
spaces in general.
The opportunities for public involvement are
uneven between Amstelpark and Vondelpark.
Vondelpark is a park where a variety of mainte-
nance activities can be found, starting from lit-
ter collecting to pruning roses (Figure 2). These
activities have continuity and there are a few
community groups organizing these activities.
In the meantime, in Amstelpark there is an ab-
sence of these maintenance activities. Howev-
er, there are some positive signs in Amstelpark
that the situation could change and in the fu-
ture there could be some maintenance activ-
ities organized, as discussions are being or-
ganized there on how caretakers and users of
the park could work together and manage the
park in a more common way (Figure 3).
    After
the research ended and the nal report was
presented, at the end of 2019 an exhibition was
held at Het Glazen Huis in Amstelpark. Follow-
ing that, there was supposed to be a big pre-
sentation at a cultural institution called Pakhu-
is de Zwijger with a debate and attended by
several different stakeholders, but all that got
pushed back due to the pandemic. However,
the pandemic reminded people of the impor-
tance of city parks and consequently, they were
more visited during this complicated time and
there is a renewed interest in community proj-
ects, as well as doing things ‘local’.
In early 2020, the city of Amsterdam pre-
sented a new approach, which seems to be
more inclusive of their gardeners and appears
to give attention to maintenance. It is hard to
know if this research and its ndings or Tuin-
bazen as a broader project had an effect on the
new approach that has been recently accom-
modated by the city of Amsterdam. However,
the company’s direct contact and collabora-
tion with the municipality probably had either
a bigger or a smaller footstep in the municipal-
ity’s implemented policies and taken actions.
Aside from that, looking at the problem more
broadly, there are some ongoing changes in
the city of Amsterdam. Amsterdam is the rst
city to adopt the Doughnut Economy Mod-
el. The adoption of this model for the city will
include a ‘greening’ for the city. Furthermore,
new parks are being planned and budgets are
being made available.
Currently, as this research is part of a bigger
project called Tuinbazen, there is some ongo-
ing preparation work taking place as in the fu-
ture plan is to present it to a bigger audience,
including the municipality and other stake-
holders. Hopefully, the ndings of this research,
as well as other researches that had been con-
ducted under Tuinbazen project, will affect fu-
ture policies more directly and the results will
be visible in parks and their communities.




     
 The answer to this research sub-ques-
tion was gained by surveying park visitors and
interviewing representatives of community
groups, gardeners, and municipal authorities.
The author’s participation in various mainte-
nance activities and discussions organized
in the parks also helped to get some insight
about the involvement of different stakeholder
groups in the park. To begin with, the visitors of
Amstelpark are not really involved in the main-
tenance activities of this park, since there are so
few organized activities, especially those which
would under normal circumstances occur fre-
quently. During the research, a few rare main-
tenance events were observed, for example,
park visitors were invited to prune roses. How-
ever, such events were not repeated. The nd-
ing that the park visitors are not involved in the
park maintenance was also backed up by the
performed survey, as only 3 persons out of 104
reported participating in the organized main-
tenance activities in Amstelpark. On the con-
trary, as this research indicated, the visitors of
Vondelpark are much more active in the main-
52 Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
tenance activities. Although the survey results
showed some different information, due to the
high percentage of foreigners, which made up
more than half of all surveyed people, only 2
persons out of 104 participate in maintenance
activities in the park. Nevertheless, in Vondel-
park there are many more opportunities to be
involved in maintenance than in Amstelpark
(as in Vondelpark there are community groups
organizing frequent maintenance activities).
Additionally, the opposite of the situation
discussed above was noticed among the peo-
ple maintaining the parks - gardeners and
community-based groups. This research indi-
cated, the gardeners of Amstelpark are not feel-
ing involved in the park management process-
es, since they see no response from the city to
their proposed recommendations. A very sim-
ilar characterization is the situation of the gar-
deners of Vondelpark, as they also do not feel
represented when nal decisions are made,
since they are omitted f rom any consultative
process. As a result, they feel ignored due to
the staggering incompetence of bureaucrats
and the failure of appropriate authorities to
pay attention to the workers who know better
than anyone what ought to improve the parks
and make them more efcient. Notwithstand-
ing, my ndings demonstrate that the com-
munity groups of Amstelpark and Vondelpark
were satised with their representation in the
management matters of the parks, although
the communication with the city could be im-
proved. Therefore, there would be an interest
among these groups to become more involved
in matters of park management. In addition to
community groups, the gardeners would be
open to participating in discussions with a view
to creating better management of the parks. It
can be said that the municipality is interested
in seeking input from different stakeholders,
since one of the ambitions of the city govern-
ment of Amsterdam is that planning and man-
agement of public spaces must become more
of a shared task with the people who use the
spaces (Municipality of Amsterdam 2017, www.
amsterdam.nl). In addition, as one municipal
authority stated, the municipality is also trying
to do more to involve them, i. e. different stake-
holders, in the park management matters.
 
     
    
Challenges regarding Amstelpark and Von-
delpark’s maintenance were observed in vari-
ous ways: by non-participation and participa-
tory observations, by surveying park visitors,
and by interviewing the people who maintain
the parks, i.e. gardeners and representatives of
community groups. These research methods
gave many distinct perceptions of how these
two parks are different and similar in relation
to their maintenance and the current challeng-
es and problems. To begin with, there could be
some qualities and processes found in Am-
stelpark and Vondelpark, which make these
two parks similar. Some of the challenges the
parks have been dealing with for a while are
similar or even the same. As this research indi-
cated, the most signicant challenges in Am-
stelpark and Vondelpark are the recent budget
cuts imposed by the city government, the lack
of maintenance staff, and the absence of over-
all long-term park vision by the city. The most-
ly negative stance against contractors among
the gardeners is also perceived as a problem,
which is prevalent in both parks.
Amstelpark and Vondelpark can be viewed
as two different parks when their different
levels of maintenance are compared. On one
hand, as the interviews with a variety of stake-
holders showed, the satisfaction level of Am-
stelpark maintenance is low, as the park has
been experiencing deterioration lately. This sit-
uation requires some extra attention to be ini-
tiated by the city. In contrast, among the inter-
viewees of Vondelpark exists satisfaction with
maintenance, which indicates that the park is
Amstelpark’s maintenance
requires more attention,
since it is a designed
exposition park, where
ecological maintenance,
or natuurlijk beheer, in the
large part of the park cannot
be practiced
53
Lithuanian Journal of Landscape Architecture / Winter 2022 (Nr. 1)
well maintained and that there are no deterio-
rating conditions in the park.. Furthermore, the
parks are also distinct when the way they ought
to