Available via license: CC BY-NC-ND 3.0
Content may be subject to copyright.
ISSN 2335-2019 (Print), ISSN 2335-2027 (Online)
Darnioji daugiakalbystė | Sustainable Multilingualism | 18/2021
https://doi.org/10.2478/sm-2021-0009
-185-
Gabija Leonavičiūtė
Vilniaus universitetas, Lietuva
Dovilė Kuzminskaitė
Vilniaus universitetas, Lietuva
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ
KALBĄ: GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO
ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
Santrauka. Lietuvoje sparčiai augant susidomėjimui ispanakalbių šalių kultūra,
gausėja šių kultūrų grožinės literatūros vertimų, todėl, siekiant gerinti vertimų kokybę,
svarbu tirti vertimus iš ispanų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Vienas iš sunkiausių vertimo
aspektų yra kultūros realijos, perteikiančios tam tikros šalies arba tautos kultūrinį
savitumą. Gabrielio García’os Márquezo romane „Šimtas metų vienatvės“ gausu Lotynų
Amerikos kultūrą atspindinčių kultūros realijų, kurias išversti galėjo būti sunku. Šio
straipsnio tikslas – išnagrinėti ir palyginti kultūros realijų vertimo iš ispanų į lietuvių kalbą
strategijas, kuriomis, versdama romaną „Šimtas metų vienatvės“, 1972 m. rėmėsi Elena
Treinienė, o 2017 m. – Valdas V. Petrauskas. Prieš imantis praktinės analizės,
aptariamos „kultūrinių reikšmių“ ir „kultūros realijų“ sąvokos, apžvelgiamos kultūros
realijų klasifikacijos pagal vertimo tyrėjų Eugene’o Nidos, Peterio Newmarko, Sergejaus
Vlahovo, Sidero Florino ir Lauros Santamaria’os Guinot pasiūlytas klasifikacijas. Taip pat
analizuojamos kultūros realijų vertimo strategijos remiantis Amparos Hurtado Albir,
Eirlyso Davieso, Georgeso L. Bastino ir Pekko Kujamäkio darbais. Suskaičiavus ir
suklasifikavus originalo tekste rastas kultūros realijas pagal Santamaria’os Guinot realijų
klasifikaciją, nustatyta, kad romane „Šimtas metų vienatvės“ yra 69 skirtingos kultūros
realijos, kurias atspindi 252 tekste minimi šių realijų pavyzdžiai, nusakantys ekologijos,
socialinių struktūrų, kultūros institucijų, socialinio pasaulio ir materialiosios kultūros
konceptus. Daugiausiai romane rastų kultūros realijų priklauso materialinės aplinkos
teminei pavyzdžių grupei. Lyginamosios analizės metu romane „Šimtas metų vienatvės“
rastas kultūros realijas suskirsčius pagal Bastino vertimo strategijas, buvo nustatytos
skirtingu dažnumu taikytos transkripcijos, situacijų ekvivalentiškumo, aktualizavimo,
egzotiškumo, išplėtimo ir paaiškinimo bei praleidimo strategijos. Iš minėtų strategijų abu
kūrinį vertę lietuvių vertėjai dažniausiai naudojosi transkripcijos ir situacijų
ekvivalentiškumo vertimo strategijomis. Kultūros realijų vertimo tyrime derinami
kiekybinės, lyginamosios ir aprašomosios vertimo analizės metodai.
Pagrindinės sąvokos: kultūros realija; vertimas; vertimo strategijos; Gabrielis
García Márquezas; „Šimtas metų vienatvės“.
Įvadas
Nuo XX a. antrosios pusės Lietuvoje auga susidomėjimas ispanakalbių šalių
kultūra, vis daugiau dėmesio skiriama šių šalių literatūrai, tad visuomenė gali
susipažinti ne tik su išleistomis naujomis knygomis, bet ir su svarbiausiais
ispaniškai kalbančių šalių literatūros klasikos kūriniais. Straipsnio „Making
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-186-
Books; Why the Classics Are Retranslated“ autorius Martinas Arnoldas teigia,
kad klasikos kūriniai turi būti perverčiami, nes kiekviena karta juos
interpretuoja skirtingai, remdamasi savo patirtimi (2001). Lietuvoje literatūros
kūriniai iš naujo verčiami gana retai, tačiau Gabrielio García’os Márquezo
romanas „Šimtas metų vienatvės“ buvo išverstas du kartus: pirmą kartą
1972 m. jį išvertė Elena Treinienė, o 2017 m. šį kūrinį dar kartą išvertė Valdas
V. Petrauskas. Tiesa, Treinienės vertimą 2006 m. redagavo Nijolė Petrauskienė
ir vėl išleido leidykla „Alma littera“. Treinienei verčiant kūrinį, Lietuva priklausė
Sovietų Sąjungai, todėl, kaip ir kiti to meto vertimai, šis neišvengė cenzūros.
Viena iš sudėtingiausių vertimo problemų yra žodžių arba frazių,
vertimo kultūroje neturinčių ekvivalento, vertimas. Nors vertimo mokslo
darbuose aptinkami įvairūs šių žodžių apibūdinimai (Baravykaitė, 2005; Nord,
1997; Pažūsis, 2014; Vermeer, 1983), šiame straipsnyje jie vadinami kultūros
realijomis. Šis pavadinimas atskleidžia realijos kultūrinį aspektą ir yra
vartojamas ne viename pastarųjų metų vertimo mokslo darbe (Leonavičienė,
2014; Maksvytytė, 2012).
Straipsnyje siekiama išnagrinėti ir palyginti kultūros realijų vertimo iš
ispanų į lietuvių kalbą strategijas. Tiriamąją medžiagą sudaro Gabrielio
García’os Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“ ir šio kūrinio 1972 m.
Treinienės
1
bei 2017 m. Petrausko vertimai į lietuvių kalbą. Tikslui pasiekti
keliami šie uždaviniai: 1) aptarti kultūros realijų sampratą vertimo mokslo
darbuose ir jų klasifikaciją remiantis Eugene’o Nidos, Peterio Newmarko,
Sergejaus Vlahovo, Sidero Florino ir Lauros Santamaria’os Guinot, Amparos
Hurtado Albir ir kt. darbais, 2) išnagrinėti tiriamosios medžiagos kultūros
realijų vertimo strategijas remiantis Santamaria’os Guinot ir Georgeso
L. Bastino klasifikacijomis, 3) palyginti gautus abiejų „Šimto metų vienatvės“
vertimų tyrimo rezultatus.
Atliekant tyrimą taikomi kiekybinis, lyginamasis ir aprašomosios
analizės metodai. Empirinėje straipsnio dalyje kiekybinis metodas taikomas
analizuojant romano „Šimtas metų vienatvės“ kultūros realijas ir nustatant jų
dažnį tekste bei kiekybinį vertimo strategijų pasiskirstymą; lyginamasis
metodas taikomas lyginant kultūros realijų vartojimą originalo tekste ir jų
1
Šiame straipsnyje remiamasi 1991 m. Treinienės vertimo leidimu, kuris sutampa su
1972 m. leidimu.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-187-
perteikimą vertimuose bei lyginant vertimo strategijas abiejuose
analizuojamuose lietuviškuose vertimuose. Aprašomosios analizės metodas
leidžia apibūdinti romane „Šimtas metų vienatvės“ rastus kultūros realijų
pavyzdžius pagal straipsnyje pasirinktą teorinę prieigą. Šioje dalyje pateikiami
paveikslai, kuriais apibendrinami kiekybiniai tyrimo rezultatai, ir kiekvienai
strategijai iliustruoti reikalingi kultūros realijų pavyzdžiai
2
.
Nors apie kultūros realijų vertimą grožinėje literatūroje Lietuvoje yra
parengta nemažai mokslo darbų (Kalėdaitė & Asijavičiūtė, 2005; Leonavičienė,
2014; Maksvytytė, 2012; Mikutytė, 2005; Pažūsis, 2014), kultūros realijų
vertimas lyginamuoju aspektu dviejuose Gabrielio García’os Márquezo „Šimto
metų vienatvės“ vertimuose į lietuvių kalbą nebuvo nagrinėtas, todėl
medžiagos trūkumas apsunkina tyrimą. Verta pažymėti, kad šalyje vis dar
maža ispanakalbės literatūros ir jos vertimo teorijos bei istorijos tyrimų. Viena
vertus, tai sudaro tam tikrų kliūčių: trūksta bendro studijų lauko, kuris padėtų
tiksliau įvardyti vertimo strategijas ir nustatyti jų ryšį su bendru ispanakalbės
literatūros vertimo į lietuvių kalbą kontekstu, maža atraminės literatūros.
Sunkumų kelia ir kultūros realijų interpretacijos klausimai: atsižvelgiant į
straipsnyje aptariamas terminologijos variacijas, „kultūros realijos“
apibrėžimas ir šių variacijų atranka reikalauja individualios kiekvieno tyrėjo
interpretacijos, o tai sudaro prielaidas tyrimo rezultatams varijuoti. Kita vertus,
atsižvelgiant į menkas ispanakalbės literatūros vertimų analizės apimtis,
straipsnyje aprašomas tyrimas yra naujas, aktualus ir gali praturtinti Lietuvos
vertimo studijų lauką. Pažymėtina, kad lyginamieji vertimų tyrimai reikšmingai
prisideda prie tvarios daugiakalbystės tyrimų lauko, mat leidžia gilinti žinias
apie kalbų sąveiką ir tarpkultūrinius ryšius, praplečia daugiakalbystės tyrimų
lauką.
Gabrielio García’os Márquezo „Šimto metų vienatvės“
vertimai Lietuvoje
Tiriant 2000–2018 m. Lietuvoje išleistus ispanakalbių autorių knygų vertimus
ir keturių kultūros leidinių („Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“, „Metų“ ir
2
Dėl ribotos straipsnio apimties nepateikiama visa tyrimo duomenų imtis.
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-188-
„Kultūros barų“) 1 328 numerius, buvo rasti 248 lietuviškai publikuoti ispanų
kalbos grožinės literatūros kūriniai.
3
Įdomu, kad iš visos ispanakalbės
literatūros minėtu laikotarpiu Lietuvoje vyravo Lotynų Amerikos autorių kūrinių
vertimai. Dauguma išverstų knygų priklausė Lotynų Amerikos bumo fenomenui
priskiriamiems rašytojams: Gabrieliui García’i Márquezui, Isabelei Allendei,
Julio Cortázarui, Mario Vargas Llosai ir kt.
Gabrielis García Márquezas yra vienas ryškiausių Lotynų Amerikos
bumo literatūros atstovų, išgarsėjęs 1967 m. išleidus pasaulio mastu žinomą
romaną „Šimtas metų vienatvės“. Vėliau nemaža dalis jo kūrybos pasiekė
Lietuvą. Kaip šio rašytojo kūrinių vertimai atsirado Lietuvoje, vaizdžiai
pasakoja vertėjas Petrauskas:
Nepamenu, kas García Márquezo romaną 1969 m. atvežė iš Maskvos
ir pasiūlė Vagai. Kadangi leidykloje tik aš vienas mokėjau ispaniškai,
vyr. redaktoriaus pavaduotojas vertimo klausimais Vytautas Visockas
tą knygą, regis, išleistą Kuboje, todėl sovietams priimtiną, pakišo man
klausdamas: „Ar verta įtraukti ją į planą?“ Perskaitęs pasakiau, kad
„...vienatvė“ labai įdomi. Aišku, jokios informacijos apie autorių
nebuvo, nežinojau, kas tas Gabrielis García Márquezas (Petrauskas &
Leonavičiūtė, 2020, p. 36).
Kaip jau buvo minėta, po kelerių metų, t. y. 1972 m., būtent Gabrielio
García’os Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ pirmą kartą į lietuvių
kalbą išvertė Treinienė.
Gabrielio García’os Márquezo kūrinyje gausu kultūrinių reikšmių,
kuriomis siekiama atskleisti Kolumbijos kultūrinį kontekstą. Romane apstu
kultūrinę reikšmę turinčių frazeologizmų, interteksto vienetų ir kultūros realijų.
Pasirinkę tirti vieną iš minėtų grupių – kultūros realijas, visų pirma aptarsime,
kas yra kultūros realija, kaip ji suprantama ir klasifikuojama vertimo moksle.
Kultūros realijų samprata, klasifikacija ir vertimo galimybės
Estų semiotikas Peeteris Toropas straipsnyje „Translation as Translating as
Culture“ teigia, kad kultūra dažniausiai atsiskleidžia verčiant, nes, vienaip arba
kitaip aktualizuota tekste, tarsi atsinaujina ir pati suvokia savo specifiškumą
3
Tyrimą kursinio darbo rengimo metu atliko Gabija Leonavičiūtė.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-189-
(2002, p. 593). Taigi, kultūros studijos ir vertimas yra neatsiejami ir vienas
kitą papildo. Turint omenyje tai, kad kiekvienas kūrinys yra parašytas
skirtingoje kultūrinėje aplinkoje, vertėjui tenka atpažinti ir išversti
sociokultūriškai svetimus vienetus taip, kad tekstas būtų sklandus ir
suprantamas vertimo skaitytojui. Dėl įvairių priežasčių kai kurios kultūros turi
daugiau bendrumų nei kitos, t. y. yra panašesnės (Wirnitzer, 2007, p. 75), bet
įdomu tai, kad kultūrinės reikšmės identifikuojamos lengviau, kai kultūros
viena nuo kitos labiau nutolusios – kiekvienoje visuomenėje savos kultūrinės
reikšmės suvokiamos kaip savaime suprantamas dalykas, todėl dažnai jos net
nepastebimos. Pasak Alikantės universiteto traduktologo Franco Aixelos,
kultūrinės reikšmės pačios savaime tarsi neegzistuoja tol, kol vertėjas
nepradeda versti teksto, – būtent tada atsiranda kultūrinių reikšmių vertimo
sunkumų (1996, p. 57).
Vertimo mokslo pradininkas Eugene‘as Nida yra ne kartą atkreipęs
dėmesį į kultūrinių reikšmių svarbą verčiant (1945, pp. 194–208). Kultūrines
reikšmes, kaip vieną iš teksto reikšmių rūšių, yra aprašęs ir Newmarkas. Jis
teigė, kad, versdamas literatūros kūrinį, vertėjas privalo naudotis įvairiomis
vertimo teorijomis, pavyzdžiui, semantine ir komunikacine, kad konkrečiu
atveju galėtų rasti tinkamiausią teksto reikšmę: lingvistinę, aliuzijos, kultūrinę,
konotacinę arba kitą (Newmark, 1982, pp. 23–24). Newmarkas papildė Nida‘os
aprašytas kultūrines reikšmes ir suklasifikavo jas į penkias grupes:
1) ekologijos srities reikšmes; 2) materialinės kultūros reikšmes; 3) socialinės
kultūros reikšmes; 4) organizacijų, papročių, veiklų, procedūrų ir konceptų
reikšmes; 5) gestus ir įpročius perteikiančias kultūrines reikšmes (Newmark,
2004, pp. 133–146). Kai kalbame apie kultūrines tekstų reikšmes, omenyje
turime vienai arba kitai kultūrai būdingus frazeologizmus, kultūrinę konotaciją
turinčius deminutyvus, interteksto vienetus, realijas ir kt. „Tekste
pasitaikančios kurios nors rūšies kultūrinės reikšmės tampa diferenciniu
požymiu, padedančiu kurti kūrinio nuotaiką, dvasią ir kultūrinį unikalumą“
(Leonavičienė, 2014, p. 41).
Kaip rašo Rodríguez Abella, „realijų“ terminą pirmieji į vertimo mokslą
įvedė bulgarų vertimo tyrėjai Sergejus Vlahovas ir Sideras Florinas. Jų
nuomone, realijos yra teksto vienetai, perteikiantys istorinius ir vietinius
kultūros bruožus. Šiuos vienetus tyrėjai suskirstė į keturias pagrindines
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-190-
grupes: 1) geografines ir etnografines realijas, 2) folklorines ir mitologines
realijas, 3) realijas, žyminčias kasdienius objektus, 4) socialines ir istorines
realijas (Abella, 2012, p. 710). Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vertimo
teorijoje kultūros realijos vadinamos gana skirtingai: Granados vertimo
mokykla jas vadina kultūros nuorodomis, Scopos vertimo teorijos atstovai
Hansas Josefas Vermeeris ir Christiane Nord – kultūremomis, Leipcigo vertimo
mokyklos atstovai – realijomis arba kultūros realijomis, vertimo tyrėja Birgit
Bödeker – „materialiosios kultūros“ terminu, Norbertas Lossau – realijų
pavadinimais (Maksvytytė, 2012, p. 54; Mayoral, 1999).
Pasak Maksvytytės, lietuvių lingvistinėje ir vertimo literatūroje
„sutinkami abu terminai, tiek vienaskaitine, tiek ir daugiskaitine formomis:
realija/ realijos ir realijos pavadinimas/ realijų pavadinimai. Tačiau labiau
įsitvirtinęs ir dažnesnis yra pirmasis terminas <...>“ (2012). Pasak
Maksvytytės, jis vartojamas Liongino Pažūsio (1990), Jurgitos Kohrs (2008),
Alinos Baravykaitės (2005, p. 9; 2006, p. 65) ir kt. tyrėjų mokslo darbuose.
Lucía Molina realijas priskiria verbaliniams ir paraverbaliniams vienetams,
turintiems specifinę kultūrinę reikšmę ir vertimo metu galintiems kelti
problemų (2006, p. 79). Ši tam tikrai kultūrai būdinga leksika, atspindinti
bendro pobūdžio objektus, nurodo vertimo kultūroje neegzistuojančius
reiškinius. Šioje pastraipoje aptarta realijų samprata toliau remiamasi
nagrinėjant Gabrielio García’os Márquezo „Šimto metų vienatvės“ realijų
vertimą į lietuvių kalbą.
Mayoralis Arsenio nurodo, kad kultūros realijos žymi geografinius,
institucinius, juridinius ir administracinius reiškinius, svorio ir mato vienetus,
monetas, istorijos, folkloro ir kt. specifines reikšmes (1998, p. 8). Išsamią
realijų klasifikaciją yra pateikusi Santamaria Guinot, kuri stengėsi plačiau
aprėpti įvairių sričių kultūros apraiškas. Realijas tyrėja skirsto į tam tikras
temines grupes:
1) ekologijos: geografijos / topografijos, meteorologijos,
biologijos, žmogaus;
2) istorijos: pastatų, įvykių, asmenybių;
3) socialinės struktūros: darbo, socialinės organizacijos,
politikos;
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-191-
4) kultūros institucijų: vaizduojamojo meno, kitų menų,
religijos, švietimo, medijų;
5) socialinės aplinkos: socialinių sąlygų, kultūrinės geografijos,
transporto;
6) materialinės kultūros: mitybos, aprangos, kosmetikos,
šukuosenų, laisvalaikio, materialinių objektų, technologijų
(Santamaria Guinot, 2001, p. 287).
Apibendrinant įvairių tyrėjų pateiktas klasifikacijas galima teigti, kad
Nida’os, Newmarko, Vlahovo, Florino ir Santamaria’os Guinot klasifikacijas
vienija materialinės kultūros, socialinės kultūros ir ekologijos kategorijos. Be
to, Vlahovo ir Florino klasifikacijoje daugiau dėmesio skiriama etnografinėms ir
sociopolitinėms reikšmėms, skirstomoms į mažesnes grupes. Analizuojant
„Šimto metų vienatvės“ kultūros realijas, šiame straipsnyje remiamasi trumpai
aptarta Santamaria’os Guinot klasifikacija, siejančia realijas, kaip specifinį
kultūros vienetą, su svarbiausiomis visuomenės veiklos ir gyvenimo sritimis.
Problemų, susijusių su kultūros realijų ir specifinės šalies konteksto
ryšiu, kyla tada, kai tam tikra frazė, žodis arba kitas verčiamo teksto vienetas
neturi tiesioginio atitikmens vertimo kalboje, nes aprašomas dalykas vertimo
kultūroje neegzistuoja (Aixelá, 1996, pp. 52–77). Tokiu atveju neretai iškyla
kultūros realijos supratimo ir adekvataus interpretavimo problema. Dėl šios
priežasties vertėjui nepakanka mokėti tik svetimą kalbą, reikia išmanyti
verčiamo kūrinio istorinį, sociokultūrinį ir kitus kontekstus. Pasak vertėjos
Alejandros Patricia’os Karamanian, vertėjai privalo būti ne tik daugiakalbiai,
bet ir daugiakultūriai (2002).
Šiuolaikinių vertimo studijų plotmėje esama įvairių teorijų, kaip versti
teksto reikšmes. Pavyzdžiui, ispanų vertimo tyrėja Hurtado Albir siūlo net
aštuoniolika vertimo strategijų: adaptaciją (adaptación), kalbinio atitikmens
pasirinkimą (ampliación lingüistica), išplėtimą (amplificación), kalkę (calco),
kompensaciją (kompensacija), kalbinę kompresiją (compresión lingüística),
naujų reikšmių sukūrimą (creación discursiva), aprašymą (descripción),
praleidimą (elisión), ekvivalento pasirinkimą (equivalente acuñado),
generalizaciją (generalización), moduliaciją (modulación), konkretizavimą
(particularización), vertimą skoliniu (préstamo), pakeitimą (sustitución),
pažodinį vertimą (traducción literal), transpoziciją (transposición),
variantiškumą (variación) (Hurtado Albir & Molina, 2001, p. 510).
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-192-
Kiek kitaip į kultūros realijų vertimą žvelgia vertimo teoretikas
Daviesas. Jis teigia, kad vertimuose reikia išlaikyti originalaus teksto bruožus
net tada, kai skaitytojui jie atrodo egzotiški ir neįprasti. Daviesas išskiria 7-
ias kultūros realijų vertimo strategijas: išsaugojimą (preservation), pridėjimą
(addition), praleidimą (omission), globalizaciją (globalization), lokalizaciją
(localization), transformaciją (transformation) ir realijos sukūrimą (creation)
(Davies, 2003, p. 69). Tiesa, kultūros realijų vertimą galima traktuoti kaip tam
tikrą adaptaciją naujoje kultūroje. Šį požiūrį pagrindė traduktologas Bastinas,
aprašęs globaliąją ir dalinę verčiamo teksto adaptaciją, lemiančią atskirų
vienetų vertimo sprendimus. Bastinas išskyrė šias realijų vertimo strategijas:
transkripciją (la transcription de l’original), praleidimą (l’omission), išplėtimą ir
paaiškinimą (l’expansion), egzotiškumą (l’exotisation), aktualizavimą
(l’actualisation), situacijų ekvivalentiškumą (l’equivalence des situations) ir
naujų reikšmių sukūrimą (la création) (Bastin, 1993, pp. 476–478). Tiek
transkripcijos, tiek egzotiškumo vertimo strategijomis siekiama išsaugoti
originalo kultūros realijas, todėl gali kilti klausimas, kuo šios strategijos iš
esmės skiriasi. Taikant transkripcijos strategiją, kultūros realija
transkribuojama vertimo tekste pagal vertimo kalbos fonetines taisykles, o
pasirinkus egzotiškumo strategiją, kultūros realija perkeliama į vertimą be
pakeitimų ir dažnai rašoma kursyvu. Palikus tekste realiją kaip egzotišką
vienetą, skaitytojui jis ne visiškai suprantamas, bet kartu primena, kad tekstas
priklauso kitai kultūrai
4
.
Kadangi kultūros realijos kelia įvairių praktinių vertimo klausimų, apie
galimas jų vertimo strategijas rašo nemažai vertimo tyrėjų. Pavyzdžiui, suomių
vertimo mokslininkas Pekka Kujamäki skiria šias vertimo strategijas: perkėlimą
(Direktübernahme), kalkę (Lehnübersetzung), paaiškinimą (Kommentierende
Übersetzung), situacijų ekvivalentiškumą (Analogieverwendung),
konkretizaciją ir generalizaciją (Hypero – und hyponymisches Übersetzen),
asociatyvųjį vertimą (Assoziatives Übersetzen) ir praleidimą (Auslassung)
(Kujamäki, 2004, pp. 920–925). Akivaizdu, kad Davieso, Bastino ir Kujamäki’o
vertimo strategijos turi daug panašumų: visi trys vertimo tyrėjai aprašo
4
Egzotiškumo strategijos taikymo atvejį galima rasti Julio Cortázaro knygos „Žaidžiame
klases“ vertime. Knygoje minima kultūros realija „cafisho“, referuojanti į sutenerio veiklą.
Versdamas kūrinį į lietuvių kalbą, vertėjas Petrauskas nusprendė nekeisti kultūros
realijos ir palikti egzotišką, menkai suprantamą kultūrinį teksto vienetą vertime.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-193-
praleidimo ir pridėjimo strategijas. Tiek Bastinas, tiek Daviesas mini
išsaugojimo ir egzotiškumo strategijas. Skirtingai nei kiti minėti traduktologai,
Kujamäki vienintelis siūlo taikyti kalkės strategiją, nulemiančią žodžio dalių
pamorfemį, paskiemeninį arba net paraidinį vertimą. Be to, šiame straipsnyje
anksčiau minėtuose Kujamäki’o ir Bastino darbuose aprašoma ir situacijų
ekvivalentiškumo strategija, kurią taikant vertimo kultūrai nebūdingos kultūros
realijos keičiamos situaciniais ekvivalentais, turinčiais tą pačią reikšmę kaip ir
originalo tekste. Situacinio ekvivalentiškumo strategiją Davieso darbuose iš
dalies atitinka globalizacijos strategija.
Išnagrinėjus skirtingas kultūros realijų vertimo strategijas matyti, kad,
išskirdamas aktualizacijos ir naujų reikšmių sukūrimo strategijas, Bastinas
laikosi plačiausio požiūrio į realijų vertimą. Atsižvelgę į tai, praktinėje tyrimo
dalyje naudojamės jo vertimo strategijų klasifikacija.
Lyginamoji kultūros realijų vertimo analizė
Išanalizavus Gabrielio García’os Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“
rastos 69 skirtingos kultūros realijos, kurios romane dažnai buvo pavartotos
daugiau negu vieną kartą. Taigi, visame romane rasti 252 kultūros realijų
pavyzdžiai
5
. Šios realijos buvo suskirstytos pagal Santamaria’os Guinot
klasifikaciją (žr. 1 lentelę).
1 lentelė
Kultūros realijų dažnis pagal Santamaria’os Guinot klasifikacijos temines
grupes
Teminė kultūros realijų grupė
Realijų skaičius
Ekologija
51
Istorija
0
Socialinės struktūros
13
5
Dera pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, jog mokslininkai skirtingai traktuoja, kas
priskirtina kultūros realijos kategorijai, šis skaičius nėra suvokiamas kaip baigtinis arba
neginčijamas.
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-194-
Teminė kultūros realijų grupė
Realijų skaičius
Kultūros institucijos
51
Socialinė aplinka
48
Materialinė kultūra
89
Iš viso kultūros realijų
252
1 lentelėje matyti, kad daugiausiai romane rastų kultūros realijų
priklauso materialinės aplinkos teminei pavyzdžių grupei. Jai priskirtini tokie
vienetai kaip „naranjada“
6
, „paila“
7
, „fritanga“
8
, „peso“
9
, „centavo“
10
ir kt. Šios
materialinės kultūros realijos geriausiai atspindi svetimos kultūros specifiką,
buities, maisto, aprangos išskirtinumą, perteikia vietinės kultūros koloritą.
Kiekybiškai vienodas kultūros realijų skaičius, t. y. po 51 kultūros realiją buvo
priskirta kultūros institucijų ir ekologijos teminėms grupėms. Ketvirtojoje
vietoje pagal kultūros realijų pasiskirstymą yra socialinės aplinkos realijos. Iš
48 šios teminės grupės realijų net 26 kartus pasikartojo realija „siesta“
11
, taip
pat dažnos yra realijos „páramo“
12
ir „cachaco“
13
. Romane, kaip matyti
1 lentelėje, galima rasti 13-ka socialinėms struktūroms priskiriamų kultūros
realijų, tarp kurių patenka darbo, socialinių organizacijų, politikos sričių
kultūros realijos, pavyzdžiui, „godos“, „corregidor“ ir kt. Atliekant tyrimą
pastebėta, kad romane nėra nė vienos istorijos teminės grupės realijos.
Išanalizavus kultūros realijų pasiskirstymą pagal temas, toliau buvo
tiriama, kaip „Šimto metų vienatvės“ realijos verčiamos į lietuvių kalbą.
Išnagrinėjus visų 252 kultūros realijų vertimą į lietuvių kalbą, buvo nustatytos
Treinienės ir Petrausko taikytos vertimo strategijos pagal teorinėje dalyje
aptartą Bastino klasifikaciją (žr. 2 lentelę).
6
Gaivusis gėrimas iš apelsinų.
7
Keptuvės tipas.
8
Lotynų Amerikoje gaminamas mėsos patiekalas.
9
Piniginis vienetas.
10
Piniginis vienetas.
11
Poilsis karščiausiu paros metu Ispanijoje, Lotynų Amerikoje ir kitose Pietų šalyse.
12
Anduose esančios plokščiakalnių teritorijos.
13
Plokščiakalnių teritorijų gyventojas.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-195-
2 lentelė
Treinienės ir Petrausko vertimuose taikytos kultūros realijų vertimo strategijos
Vertimo strategija
Vertimo strategijų pasiskirstymas
procentais
Transkripcija
31,42 %
Situacijų ekvivalentiškumas
51,53 %
Aktualizavimas
9,19 %
Egzotiškumas
0,96 %
Išplėtimas ir paaiškinimas
4,41 %
Praleidimas
2,49 %
Apžvelgus 2 lentelės duomenis matyti, kad, versdami kultūros realijas,
Treinienė ir Petrauskas taikė beveik visas Bastino aptartas vertimo strategijas,
išskyrus vieną – naujų reikšmių sukūrimą. Palyginus abiejų vertėjų vertimo
strategijas, paaiškėja, kad populiariausia yra ekvivalentiškumo strategija.
Taikant šią vertimo strategiją, originalo kultūros realija keičiama panašią
reikšmę vertimo kultūroje turinčiu situaciniu ekvivalentu. Jo pasirinkimas
leidžia kultūriškai ir kalbiškai įprastai nusakyti kūrinyje aprašomus dalykus.
Antroji pagal dažnumą vertimo strategija – transkripcija. Pasirinkę šią
strategiją, vertėjai fonetiškai transkribavo kultūros realiją ir išlaikė jos
originalumą bei išskirtinumą. Žinoma, tai kiek apsunkina skaitymo procesą, nes
skaitytojai susiduria su svetimos kultūros reiškiniais, kuriems suprasti
reikalinga pažinti aprašomą šalį. Be minėtų dviejų dažnesnių vertimo
strategijų, abiejuose vertimuose buvo rasta ir kultūros realijų aktualizavimo
atvejų, t. y. 9,19 % visų analizuotų pavyzdžių. Likusios dvi mažesnės kultūros
realijų vertimo strategijos buvo šios: išplėtimo ir paaiškinimo strategija
(4,41 % visų pavyzdžių); praleidimo strategija (2,49 % visų vertimo
pavyzdžių). Rečiausiai iš visų nustatytų vertimo strategijų buvo pasirinktas
egzotiškumas (0,96 % visų analizuojamų vertimo atvejų), taikytas Treinienės.
Be to, Treinienės vertime rastas vienas nesuprastos kultūros realijos atvejis,
kuris plačiau bus aprašytas atskirai aptariant kiekvieną kultūros realijų vertimo
strategiją.
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-196-
3 lentelėje matyti, kokias kultūros realijų vertimo strategijas pasirinko
vertėjai Treinienė ir Petrauskas. Analizuojant pateiktus duomenis aiškėja, kad,
versdami romaną „Šimtas metų vienatvės“, abu vertėjai dažniausiai naudojo
situacijų ekvivalentiškumo vertimo strategiją (daugiau kaip 51 % abiejų
vertėjų verstų realijų). Antroji pagal dažnumą taikyta strategija Petrausko ir
Treinienės vertimuose buvo kultūros realijų transkripcija. Treinienė ją naudojo
versdama 36,92 % kultūros realijų, o Petrauskas – kiek rečiau, t. y. versdamas
25,95 % realijų.
3 lentelė
Kiekvieno vertėjo taikytos „Šimto metų vienatvės“ kultūros realijų vertimo
strategijos
Vertimo strategija
Treinienės kultūros
realijų vertimo
strategijos procentais
Petrausko kultūros
realijų vertimo
strategijos procentais
Transkripcija
36,92 %
25,95 %
Situacijų ekvivalentiškumas
51,93 %
51,15 %
Aktualizavimas
4,23 %
14,12 %
Egzotiškumas
1,92 %
0
Išplėtimas ir paaiškinimas
4,23 %
4,58 %
Praleidimas
0,77 %
4,2 %
Todėl galima daryti prielaidą, kad Treinienė dažniau stengėsi išlaikyti
originalias kultūros realijas, jų nekeisdama ir norėdama, kad lietuvių skaitytojai
suprastų skaitantys kitos kultūros tekstą, o Petrauskas siekė kiek labiau
priartinti tekstą prie skaitytojų, jų kultūrų pažinimo, nes, kaip teigia pats
vertėjas, „lietuvių kalbos specifika reikalauja lietuvinimo, kaip įmanydamas
stengiuosi nepažeisti šios taisyklės“ (Petrauskas & Leonavičiūtė, 2020, p. 38).
Kaip matyti 3 lentelėje, Petrauskas dažniau taikydavo ir aktualizavimo
strategiją: ją pasirinko versdamas 14,12 % kultūros realijų, o Treinienė –
4,23 %. Taikant aktualizavimo strategiją pasirenkami vertimo kultūrai
įprastesni vienetai, ne visada identiškai atitinkantys originalo teksto kultūros
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-197-
realiją, bet priartinantys kūrinį prie skaitytojų kultūrinės aplinkos.
Polinkį į vertimo teksto susvetinimą ir originalo realijų išsaugojimą
atskleidžia ir Treinienės (verčiant 1,92 % kultūros realijų) taikyta egzotiškumo
strategija, kurios Petrauskas nenaudojo nė vienu atveju. Vertėjai taip pat labai
panašiai taikė išplėtimo ir paaiškinimo strategiją (daugiau kaip 4 % abiejų
vertėjų verstų realijų). Tai leidžia manyti, kad daugiau kaip 4 % kultūros realijų
galėjo būti objektyviai nesuprantamos lietuvių skaitytojams, todėl abiem
vertėjams teko realiją paaiškinti arba išplėsti. Suprantama, kad vertimas yra
kūrybinis procesas, todėl kiekvienas vertėjas sprendžia, kaip geriau ir tiksliau
perteikti verčiamą kūrinį, todėl ir vertimo strategijas konkrečiu atveju
pasirenka kiek kitokias. Tai pasakytina ir apie praleidimo strategijos taikymą:
vertėjas Petrauskas praleidžia 4,2 % kultūros realijų, o Treinienė lieka
ištikimesnė kultūrinei reikšmei ir praleidžia tik 0,77 % kultūros realijų. Be to,
nė vienas iš vertėjų netaikė traduktologo Bastino aprašytos naujos reikšmės
sukūrimo strategijos, todėl ji ir nebuvo įtraukta į 2 ir 3 lenteles.
Aptarus kiekybinius romano „Šimtas metų vienatvės“ kultūros realijų
vertimo strategijų duomenis, toliau analizuojami kiekvienos strategijos
pavyzdžiai ir strategijų pasirinkimo tikslingumas.
Transkripcija
Transkripcija – tai kultūros realijos fonetinė transpozicija vertimo tekste, kai
originalo teksto realija transkribuojama pagal vertimo kalbos fonetines
taisykles, siekiant išlaikyti kūrinio kultūrinį specifiškumą. Pateiksime kelis
pavyzdžius:
1) Márquezas: „<...> José Arcadio Buendía pagó los treinta
reales y los condujo hasta el centro de la carpa, donde había un
gigante de torso peludo y cabeza rapada <...>“ (p. 13).
Treinienė: „<...> Chosė Arkadijas Buendija sumokėjo trisdešimt realų
ir įsivedė juos į vidų, kur sėdėjo skustagalvis milžinas apžėlusia krūtine
<...>“ (p. 18).
Petrauskas: „<...> Chosė Arkadijas Buendija sumokėjo trisdešimt
realų ir nuvedė juos į palapinę, kur pačiame viduryje stovėjo galiūnas
apžėlusiu liemeniu ir plikai skusta galva <...>“ (p. 24).
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-198-
2) Márquezas: „Para sobrellevar los gastos domésticos, sus hijas
abrieron un taller de costura, donde lo mismo hacían flores de fieltro
que bocadillos de guayaba y esquelas de amor por encargo.“ (p. 41).
Treinienė: „Jo dukros, negalėdamos sudurti galų su galais, atidarė
siuvyklą ir, be kita ko, darė ten dirbtines gėles, saldumynus iš
guajavos, o pagal užsakymą rašinėjo meilės laiškučius.“ (p. 53).
Petrauskas: „Namų ūkiui paremti dukterys atidarė siuvyklėlę, kur, be
kita ko, gamino fetrines gėles, skanėstus iš gvajavų ir pagal užsakymą
rašė meilės laiškus.“ (p. 69).
Analizuojant transkripcijos vertimo pavyzdžius matyti, kad naudoti šią
vertimo strategiją galima verčiant įvairių teminių grupių, kurias yra išskyrusi
Santamaria Guinot, kultūros realijas. Transkripcijos vertimo strategija
naudojama verčiant pinigų pavadinimus, socialines struktūras nusakančius
leksinius vienetus, gamtos reiškinius ir kt. Pavyzdžiui, pirmajame cituotame
pavyzdyje abu vertėjai, versdami „reales“, pasirenka tą pačią vertimo
strategiją – transkripciją. Nežinia, ar 1972 m., Treinienei pirmą kartą verčiant
„Šimtą metų vienatvės“, Lietuvos visuomenei buvo žinomi „realai“, bet to
laikotarpio, 1985 m. „Tarptautinių žodžių žodyne“ galima rasti paaiškinimą,
kad realas yra XVI–XIX a. Ispanijos ir Portugalijos moneta, dažniausiai
gaminama iš sidabro (Kvietkauskas, 1985, p. 415). Atsižvelgus į tai, galima
daryti prielaidą, kad 1972 m., juo labiau 2017 m., kai romaną vertė
Petrauskas, skaitytojai žinojo arba galėjo nesunkiai rasti vertimo tekste
transkribuotos kultūros realijos reikšmę
14
.
Antrasis pateiktas pavyzdys rodo, kad taikant transkripcijos strategiją
labai svarbus fonetinis vertėjo sprendimas, nuo kurio priklauso lietuviškas
transkribuotas realijos pateikimas. Kultūros realiją „guayaba“ Treinienė
transkribuoja „guajava“, o Petrauskas pasirenka „gvajava“. Į pagalbą vertėjui
galėtų ateiti „Tarptautinių žodžių žodynas“, kuriame ši realija apibūdinama
taip: „guajavà [isp. guayaba], mirtinių šeimos vaisinis augalas Psidium
guajava; kilęs iš Amerikos“ (Kvietkauskas, 1985, p. 187). Taigi transkripcija
ne visada reiškia laisvą vertėjo pasirinkimą. Šios strategijos taikymas tarsi
įpareigoja tikrinti vertimo kalbos enciklopedinę, tarptautinių žodžių vartojimo
ir kt. informaciją.
14
Svarbu paminėti, kad transkripcijos strategija buvo taikoma visais atvejais, kai
kultūros realija reiškė piniginius vienetus, pavyzdžiui, „sentavus“, „pesus“, „dublonus“ ir
kt.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-199-
Situacijų ekvivalentiškumas
Situacijų ekvivalentiškumo strategija dažniausiai pasirenkama tada, kai
vertimo kultūros tokioje pačioje kalbinėje situacijoje vartojamas panašus
vienetas – ekvivalentas. Kaip buvo minėta, situacijų ekvivalentiškumo
strategija sudaro daugiau kaip pusę (51,53 %) abiejų vertėjų pasirinktų
kultūros realijų vertimo atvejų. Pateikiame du šios vertimo strategijos
pavyzdžius:
3) Márquezas: „Cambió por terciopelo nuevo las cortinas y el
baldaquín del dormitorio, y les hizo poner baldosas al piso del baño y
azulejos a las paredes.“ (p. 244).
Petrauskas: „Įsigijo naujas aksomines užuolaidas ir aksomu aptraukė
lovos baldakimą, maudyklos aslą išklojo plokštėmis, o sienas –
glazūruotomis plytelėmis.“ (p. 384).
4) Márquezas: „<...> la propietaria celebraba con su sonrisa
eterna, sin protestar, sin creer en ellas, lo mismo cuando Germán trató
de incendiar la casa para demostrar que no existía, que cuando Alfonso
le torció el pescuezo al loro y lo echó en la olla donde empezaba a
hervir el sancocho de gallina.“ (p. 255).
Treinienė: „<...> šeimininkė laimino savo amžina šypsena, nei
protestuodama, nei jomis tikėdama, šypsojo net tada, kai Chermanas
bandė padegti trobą, norėdamas įrodyti, kad jos nėra, kai Alfonsas jos
akyse nusuko papūgai galvą ir užkaitė paukštienos srėbalą.“ (p. 313).
Petrauskas: „<...> šeimininkė žiūrėjo su neblėstančia šypsena lūpose,
nei piktindamasi, nei kuo nors tikėdama net tada, kai Chermanas
baudėsi padegti namą, norėdamas įrodyti, kad tai namas-ne-namas, ir
kai Alfonsas nusuko galvą papūgėlei ir įmetė ją į puodą su vištienos
troškiniu.“ (p. 401).
Trečiajame pavyzdyje kultūros realija „azulejo“ reiškia melsvą
glazūruotą plytelę, kurios pavyzdžių galima rasti Portugalijos, Ispanijos arba
buvusių jos kolonijų Pietų Amerikoje architektūroje. Versdamas šią realiją,
Petrauskas pasirinko abstrakčią reikšmę „glazūruotos plytelės“, todėl
skaitytojui prieš akis greičiausiai iškiltų kitoks vaizdinys nei rašytojui. Tokio
pobūdžio vertimo sprendimas kitose kultūros realijų klasifikacijose dar
vadinamas generalizacija, tačiau Bastinas šios strategijos atskirai neišskiria.
Akivaizdu, kad trečiojo pavyzdžio kultūros realija „azulejo“
pakeičiama hiperonimu „glazūruota plytelė“, todėl specifinė realijos
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-200-
reikšmė panaikinama
15
.
Analizuojant ketvirtąjį pavyzdį matyti, kad Petrauskas, versdamas
Lotynų Amerikoje populiaraus patiekalo pavadinimą „sancocho“, pasirenka
platesnės semantikos žodį – hiperonimą „troškinys“, o vertėja Treinienė jį
verčia neigiamos konotacijos žodžiu „srėbalas“, nors originalo tekste neigiamo
vertinimo nėra. Kadangi situacijų ekvivalentiškumo strategija yra pati
dažniausia abiejų vertėjų pasirinkta strategija, galima teigti, kad vertėjai siekė
kiek labiau priartinti vertimą prie lietuvių skaitytojų kultūros.
Aktualizavimas
Aktualizavimo strategija taikoma tada, kai kultūros realija yra adaptuojama,
verčiant ją vertimo kultūroje žinomu leksiniu vienetu. Semantiniu aspektu
aktualizuota realija gali ne tik tiksliai atspindėti kultūros realiją, bet ir sukelti
kiek kitokių asociacijų nei originalo teksto realija. Norėdami pagrįsti šią mintį,
pateiksime kelis pavyzdžius:
5) Márquezas: „El dos de noviembre, día de todos los
muertos, su hermano abrió el almacén y encontró todas las lámparas
encendidas y todas las cajas musicales destapadas <...>“ (p. 73).
Treinienė: „Lapkričio antrą, Vėlinių dieną, jo brolis, atidaręs
krautuvę, pamatė, jog visos lempos dega, visos muzikinės dėžutės
atviros <...>“ (p. 93).
Petrauskas: „Lapkričio antrąją, per Vėlines, atidaręs parduotuvę, jo
brolis pamatė, kad šviečia visos lempos, atviros visos muzikinės
dėžutės <...>“ (p. 119).
6) Márquezas: „La tarde en que lo vio pasar frente a su
dormitorio pensó que Pietro Crespi era un currutaco de alfeñique
junto a aquel protomacho cuya respiración volcánica se percibía en
toda la casa.“ (p. 62).
15
Panašiai atsitinka ir verčiant kultūros realiją „guineo“, kurią abu vertėjai
generalizuodami verčia kaip „bananą“, arba kultūros realiją „ranchería“ – ją verčia
bendresnės reikšmės žodžiu „kaimas“. Petrausko vertime taip pat galima rasti kultūros
realiją „fritanga“, reiškiančią tam tikrą Lotynų Amerikoje gaminamą mėsos patiekalą,
išverstą kaip „kepsnys“, neatskleidžiant specifinės pastarosios realijos reikšmės. Vertėjų
dažnai pasirinkta situacijų ekvivalentiškumo strategija kartais panaikina originalo
kultūros realijos specifiškumą, tačiau neblaško skaitytojo paaiškinimais ir per daug
nenutolsta nuo originalo teksto.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-201-
Treinienė: „Tą popietę, kai jis ėjo pro jos miegamąjį, ji tarė sau, kad
Pjetras Krespis palyginti su tuo galiūnu, kurio vulkaniškas kvėpavimas
girdėti visoje troboje, yra tik išsičiustęs išdvasa.“ (p. 79).
Petrauskas: „Tą popietę, išvydus jį einant pro miegamojo duris, jai
dingtelėjo, kad Pjetras Krespis – tiesiog išsipustęs nusmurgėlis,
palyginti su tuo eržilu, savo pragarišku kvėpavimu šutinančiu visus
namus.“ (p. 101).
Cituotame penktajame pavyzdyje originalo kalba minima Mirusiųjų
diena – „día de todos los muertos“. Tiek Petrausko, tiek Treinienės vertimuose
ši realija verčiama lietuvių kultūros realija „Vėlinės“, tačiau „día de todos los
muertos“ Lotynų Amerikoje ir „Vėlinės“ Lietuvoje sukelia skirtingas asociacijas.
Lietuvoje tai – sakrali šventė, kuri asocijuojasi su kapinėse degančiomis
žvakutėmis, mirusiųjų lankymu ir ramybe, o Lotynų Amerikos šalyse ši diena
susijusi su karnavalą primenančia patirtimi. Petrausko nuomone, „Vėlinės ir
Mirusiųjų atminimo diena – tai ta pati apeiga, tik atliekama pagal specifinius
krašto papročius <...>“ (Petrauskas & Leonavičiūtė, 2020, p. 38). Šeštajame
pavyzdyje esantis žodžių junginys „currutaco de alfeñique“ reikštų „cukrinį
dabitą“, tačiau žodis „alfeñique“ yra daugiaprasmis ir taip pat gali nurodyti
liesumą. Verčiant šią realiją, susiduriama su ispanų kalbos žodžių
daugiareikšmiškumu, kai konkretus vienas žodis implikuoja drauge ir
„cukrinis“, ir labai „lieknas“ arba netgi „paliegęs“, o verčiant tai sukelia
papildomų problemų. Nežinia, kurią iš šių leksinio vieneto „alfeñique“ prasmių
norima perduoti originaliame tekste, tačiau lietuviškuose vertimuose ši realija
kinta: Petrausko vertime ji virsta „išsipusčiusiu nusmurgėliu“, o Treinienės –
„išsičiusčiusiu išdvasa“. Aptartos vertimuose aktualizuotos realijos rodo
teorinėje dalyje minėto Bastino taikomą dalinę tam tikrų vienetų adaptaciją.
Išplėtimas ir paaiškinimas
Ši strategija reiškia kultūros realijos sukeliamų asociacijų nusakymą,
paaiškinimą tekste, puslapio išnašose arba kūrinio pabaigoje.
7) Márquezas: „Al regreso de la estación arrastraba a la
cumbiamba improvisada a cuanto ser humano encontraba a su paso,
nativo o forastero, conocido o por conocer, sin distinciones de ninguna
clase.“ (p. 168).
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-202-
Treinienė: „Su šiuo kroviniu grįždamas iš stoties, Aurelianas Antrasis
tempė su savim, tarsi improvizuotoje kumbiamboje
16
, kiekvieną
sutiktą žmogų – vietinį ar atvykėlį, pažįstamą ar nepažįstamą,
nežiūrėdamas, kas jis ir iš kur.“ (p. 207).
Petrauskas: „Grįždamas iš geležinkelio stoties ir kulnais raitydamas
kumbiambą, savotišką viliotinį, vesdavosi į namus visus, kas
pakliūva, tiek vietinius, tiek atklydėlius, pažįstamus ir nepažįstamus,
nežiūrėdamas nei luomo, nei rango.“ (p. 266).
8) Márquezas: „Los tres amigos bebieron guarapo
fermentado.“ (p. 45).
Treinienė: „Visi trys draugai užsisakė cukrašvendrių vyno.“ (p. 57).
Petrauskas: „Trys draugai užsisakė nendrinukės, stiprios
cukranendrių degtinės.“ (p. 74).
Iš pateiktų išplėtimo ir paaiškinimo vertimo strategijos pavyzdžių
matyti, kad ši strategija perteikiama gana įvairiai. Nurodytuose pavyzdžiuose
ji naudojama kartu su transkripcijos ir situacijų ekvivalentiškumo
strategijomis. Septintajame pavyzdyje abu vertėjai transkribuoja verčiamą
kultūros realiją ir ją patikslina taikydami išplėtimo ir paaiškinimo strategiją:
Treinienė paaiškina Lotynų Amerikos šokį išnašose, o Petrauskas realiją
patikslina tekste. Aštuntajame pavyzdyje aptariamą strategiją abu vertėjai
taiko tekste, įterpę papildomos informacijos. Paminėtina, kad kai kurias realijas
vertėjai interpretuoja: „guarapo fermentado“ Treinienė išvertė kaip
„cukrašvendrių vyną“, o Petrauskas pridėjo paaiškinimą, kad tai – „nendrinukė,
stipri cukranendrių degtinė“. Įprastai Kolumbijoje „guarapo fermentado“ yra
gaivusis gėrimas, gaminamas spaudžiant cukranendres, filtruojant gautą skystį
ir paskui jį skiedžiant vandeniu, tačiau kūrinio kontekste tai – alkoholis, nuo
kurio romano veikėjai apsvaigsta. Nėra aišku, kuris iš vertėjų teisesnis dėl
alkoholio tipo, tačiau abiem atvejais skaitytojai supranta kūrinio kontekstą.
Suprantama, kad išplėtimo ir paaiškinimo strategija blaško skaitytoją,
ypač jeigu realija aiškinama kūrinio pabaigoje arba išnašose, todėl, matyt, tai
buvo viena iš priežasčių, kodėl šią vertimo strategiją vertėjai rinkosi gana retai,
t. y. versdami 4,41 % visų kultūros realijų atvejų.
16
Kumbiamba – Kolumbijos liaudies šokis (vertėjos pastaba).
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-203-
Egzotiškumas
Tai – vertimo strategija, kurią taikant originalo teksto kultūros realija
paliekama fonetiškai ir morfologiškai nepakeista. Taip vertimo tekste
sukuriamas tam tikras egzotiškumas ir įtaigesnis svetimos kultūros atspindys:
9) Márquezas: „Los gringos, que después llevaron mujeres
lánguidas con trajes de muselina y grandes sombreros de gasa,
hicieron un pueblo aparte al otro lado de la línea del tren, <...>“
(p. 150).
Treinienė: „Neilgai trukus gringos susivežė savo žmonas – svajingas
muslinuotas damas didelėmis gazinėmis skrybėlėmis, ir kitapus
geležinkelio linijos pasistatė dar vieną miestą: <...>“ (p. 185).
Kursyvu pažymėta kultūros realija „gringos“ lietuvių skaitytojui lieka
egzotiška, perkelta iš kitos kultūrinės aplinkos. Nagrinėjant Treinienės vertime
rastus egzotiškumo strategijos pavyzdžius, sudarančius 0,96 % visų
analizuojamų pavyzdžių, aiškiai matyti, kad vertėja siekia palikti tam tikrus
svetimžodžius, kurie, kaip teigia literatūrologė Milda Danytė, „sukelia kūriniui
malonaus egzotiškumo ir nesvarbu, ar skaitytojas juos supranta, ar
nesupranta” (2008, p. 53). Petrausko vertime ši kultūros realijų strategija
nebuvo pasirinkta.
Praleidimas
Pasirinkus praleidimo strategiją, kultūros realija vertimo tekste neišlieka.
Vadinasi, nebelieka jos turinio ir tam tikrų kultūrinių asociacijų. Pateiksime kelis
pavyzdžius:
10) Márquezas: „<...> donde aprendían a fumar y conversaban
de asuntos de hombres, y donde una vez se les pasó la mano con tres
botellas de ron de caña y terminaron desnudas midiéndose y
comparando las partes de sus cuerpos.“ (p. 179).
Petrauskas: „<...> kur nors užlindus rūkyti ir plepėti apie vyrus, o
kartą joms pakliuvo į rankas trys buteliai romo ir jos taip nusitašė, kad
nusirengė nuogos ir ėmė matuotis bei lyginti kai kurias kūno
dalis.“ (p. 282).
11) Márquezas: „<...> Aureliano Segundo fue a buscarla a la
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-204-
distante ciudad donde vivía con su padre, y se casó con ella en
Macondo, en una fragorosa parranda de veinte días.“ (p. 135).
Treineinė: „<...> Aurelianas Antrasis išvyko pas Fernandą del Karpio į
tolimą miestą, kame ji su tėvu gyveno, ir, atsivežęs ją į Makondą,
ištisas dvylika dienų šventė šaunias vestuves.“ (p. 166).
Petrauskas: „<...> Aurelijanas Antrasis išsiruošė pas Fernandą del
Karpijo į tolimą miestą, kur ji gyveno su tėvu, ir, parsivežęs į Makondą,
dvidešimt dienų triukšmingai šventė vestuves.“ (p. 214).
Nors praleidimo strategija buvo pasirinkta verčiant labai nedaug
realijų, t. y. 2,49 % visų analizuojamų pavyzdžių, rasti šios strategijos taikymo
atvejai atskleidžia, kad ji itin svarbi. Dešimtajame kultūros realijų vertimo
pavyzdyje matyti, kad Petrauskas, versdamas realiją „ron de caña“, praleido
žodį „caña“, kuris skaitytojui leistų suprasti, kokio skonio yra minimas gėrimas.
Tačiau, Petrausko manymu, žodžio „caña“ vertimas yra aiškiai perteklinis, nes
„Romas, o ypač Lotynų Amerikoje, gaminamas tik iš cukranendrių, tad rašyti
„cukranendrių romas“ būtų tas pats, kaip sakyti, pavyzdžiui, „kiaulienos
lašiniai“ (Petrauskas & Leonavičiūtė, 2020, p. 37).
Kitas cituotas praleidimo strategijos pavyzdys yra labiau susijęs su
stilistiniu vertimo sprendimu – kitokiu sakinio formulavimu ir dėl to atsiradusiu
kalbos dalių pakeitimu. Kaip matyti, originalo tekste pavartota kultūros realija
„parranda“ reiškia didesnės žmonių grupės pasilinksminimą su alkoholiniais
gėrimais ir muzika (rae.es), kurį stilistiškai neutraliai būtų galima pavadinti
ispanų kalbos žodžiu „fiesta“. Analizuojamame romane ne kartą pasitaikiusią
aptariamą kultūros realiją tiek Treinienė, tiek Petrauskas vertė situaciniais
ekvivalentais, t. y. žodžiais „puota“, „išgertuvės“, „pokylis“, „šėlionės“ ir kt.
Tačiau dvyliktajame pavyzdyje matyti, kad vertėjai panaikina specifinę realijos
reikšmę ir, pritaikę kalbos dalių transpoziciją, ją išverčia veiksmažodžio „švęsti“
būtojo kartinio laiko forma. Paminėtina, kad tokią vertimo galimybę,
versdamas realiją „parranda“, Petrauskas panaudodavo dažniau, ją
pakeisdamas veiksmažodžių „ūžti“, „ūžauti“ ir „puotauti“ būtojo kartinio laiko
formomis. Viena vertus, galėtume teigti, kad realijos bendresnis semantinis
turinys yra perteiktas, tačiau pati realija, t. y. ją išreiškiantis daiktavardis, yra
praleistas.
Šiame poskyryje aptarti ir kiti tyrimo metu rasti kultūros realijų
praleidimo pavyzdžiai aiškiai rodo, kad abu „Šimto metų vienatvės“ vertėjai
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-205-
praleidžia realijas tada, kai jų vertimas tekste būtų perteklinis arba stilistiškai
netinkamas.
Nesuprastos kultūros realijos
Atliekant kultūros realijų vertimo tyrimą, buvo rasti keli atvejai, kai kultūros
realija liko nesuprasta, todėl ir netinkamai išversta:
12) Márquezas: „Estas humildes réplicas de las parrandas de otros
días, sirvieron para que el propio Aureliano Segundo descubriera
cuánto habían decaído sus ánimos y hasta qué punto se había secado
su ingenio de cumbiambero magistral.“ (p. 222).
Treinienė: „Tai buvo varganos praeities puotų parodijos, ir pats
Aurelianas Antrasis pastebėjo, kad jo anų dienų energija išsekusi, kaip
išsekęs ir išgertuvių dirigento išradingumas.“ (p. 271).
Versdama kultūros realiją „cumbiambero“, kuri Petrausko vertime
verčiama kaip „kumbiambos vedlys“, Treinienė ją išvertė žodžių junginiu
„išgertuvių dirigentas“. Kitoje kūrinio vietoje minėtą kolumbietišką šokį
„cumbiamba“ Treinienė išvertė tinkamai taikydama išplėtimo ir paaiškinimo
strategiją, tačiau cituotame pavyzdyje vertėja realijos nebeatpažino ir visiškai
pakeitė jos reikšmę. Palyginus originalą su abiejų vertėjų vertimais matyti, kad
Treinienės vertime yra ir kitų kultūros realijų vertimo netikslumų, pavyzdžiui,
kultūros realija „ají“, reiškianti „aštrųjį pipirą“, vienoje kūrinio vietoje išversta
kaip „aštrus indiškas pipiras“, o kitoje – „aitrus indėniškas pipiras“, nors apie
šios realijos kilmę tekste nebuvo užsiminta. Tai leidžia teigti, kad vertėja
Treinienė buvo kiek mažiau susipažinusi su Lotynų Amerikos šalių kultūromis
nei vertėjas Petrauskas, kurio kultūros realijų vertimas yra gerokai tikslesnis.
Išvados
Siekiant išnagrinėti ir palyginti kultūros realijų vertimo strategijas, taikytas
verčiant romaną „Šimtas metų vienatvės“, buvo atliktas tyrimas, kurio metu
kiekybiniu, lyginamuoju ir aprašomuoju metodais buvo išanalizuota daugiau
kaip pustrečio šimto pavyzdžių. Jų analizės rezultatai leidžia daryti šias
išvadas:
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-206-
1. Nagrinėtame Gabrielio García’os Márquezo kūrinyje vartojamos
ekologijos, istorijos, socialinės struktūros, socialinės aplinkos, materialinės
kultūros ir kultūros institucijų teminių grupių realijos, iš kurių dažniausiomis
laikytinos materialinės kultūros realijos, – jos sudaro daugiau kaip trečdalį visų
analizuotų realijų pavyzdžių ir atspindi aprašomos šalies maisto, buities,
aprangos ir kt. kultūros savitumą.
2. Tiriamosios medžiagos kultūros realijas suskirsčius pagal
traduktologo Bastino vertimo strategijas, buvo nustatytos skirtingu dažniu
taikytos transkripcijos, situacijų ekvivalentiškumo, aktualizavimo,
egzotiškumo, išplėtimo ir paaiškinimo, praleidimo strategijos, kurių
pasirinkimas, kaip rodo gauti rezultatai, dažnai priklausydavo nuo originalo
kultūros bendrojo pažinimo priimančioje kultūroje, šalių kontaktų ir vertėjo
sprendimų. Iš minėtų strategijų abu kūrinį vertę lietuvių vertėjai dažniausiai
naudodavosi transkripcijos ir situacijų ekvivalentiškumo strategijomis. Šių
skirtingų strategijų dažnesnis naudojimas, viena vertus, rodo, kad nemažai
originale minimų kultūros realijų buvo suprantamos lietuvių skaitytojams
(transkripcijos atvejai), kita vertus, reikalavo situacinio jų pritaikymo prie
vertimo kultūros.
3. Dviejų vertėjų kultūros realijų vertimo strategijų lyginimas
atskleidė ir skirtingas vertėjų žinias apie kultūrų kontekstus: Petrauskas
suprato visas realijas, o Treinienės vertime pasitaikė ne vienas atvejis, kai
realija buvo nesuprasta ir klaidingai interpretuota. Žinoma, Treinienė vertė
tada, kai Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungoje, tad dėl politinės ir kultūrinės
izoliacijos nuo Vakarų pasaulio buvo mažiau galimybių gauti informacijos, kuri
padėtų išsiaiškinti nesuprantamas kūrinio vietas. Paminėtina ir tai, kad
2017 m. Petrausko vertime buvo tris kartus dažniau naudojama aktualizavimo
strategija nei Treinienės vertime. Tai rodo, kad Petrauskas stengėsi kūrinį
labiau pritaikyti vertimo kultūrai. Taigi, Petrausko vertimą būtų galima laikyti
nuoseklesniu ir labiau orientuotu į kūrinį priimančią kultūrą.
Apibendrinant galima teigti, kad kultūros realijų vertimas priklauso nuo
vertėjų sprendimų, jų tarpkultūrinio sisteminio pažinimo, kurį dažnai nulemia
susiklosčiusios istorinės sąlygos ir šalių kontaktai.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-207-
Literatūra
Aixelá Franco, J. (1996). Culture-Specific Items in Translation. In Translation,
Power, Subversion (pp. 52–77). Multilingual Matters.
Arnold, M. (2001). Making Books; Why the Classics Are Retranslated. The New
York Times, February 1, 3. https://www.nytimes.com/2001/02/01/
books/making-books-why-the-classics-are-retranslated.html
Baravykaitė, A. (2005). Filmų vertimo problematika. Kalbotyra, 55(3), 7–14.
Bastin, G. L. (1993). La notion d’adaptation en traduction. Meta, 38(3), 473–
478.
Danytė, M. (2008). Literatūrinio vertimo normų pokyčiai Lietuvoje po 1990-ųjų
metų. Kalbų studijos / Studies about Languages, 12, 51–56.
Davies, E. (2003). A Goblin or a Dirty Nose? The Treatment of Culture-Specific
References in Translations of the Harry Potter Books. The Translator,
9, 65–99.
Hurtado Albir, A., & Molina, L. (2002) Translation Techniques Revisited:
A Dynamic and Functionalist Approach. Meta, 47(4).
https://ddd.uab.cat
Kalėdaitė, V., & Asijavičiūtė, V. (2005). Translation of Lithuanian Culture-
Specific Items into English. Kalbotyra, 55(3), 31–37.
Karamanian, A. P. (2002). Translation and Culture. Translation Journal, 6(1).
https://translationjournal.net/journal/index.html
Kohrs, J. (2008). Litauische Realien auf deutschsprachigen Internetseiten über
Litauen. Kalbų studijos / Studies about Languages, 11, 57–65.
Kujamäki, P. (2004). Übersetzung von Realienbezeichnungen in literarischen
Texten. In Übersetzung – Translation – Traduction, 3 (pp. 920–925).
De Gruyter.
Kvietkauskas, V. (red.) (1985). Tarptautinių žodžių žodynas. Vyriausioji
enciklopedijų redakcija.
Leonavičienė, A. (2014). Kultūrinių teksto reikšmių interpretacija ir vertimas.
Mokslo monografija. Technologija.
Leonavičiūtė, G. (2018). Un breve recorrido por las traducciones de literatura
del español al lituano desde el 2000 hasta 2018. Kursinis darbas.
Vilniaus universitetas.
KULTŪROS REALIJŲ VERTIMAS Į LIETUVIŲ KALBĄ:
GABRIELIO GARCÍA’OS MÁRQUEZO ROMANAS „ŠIMTAS METŲ VIENATVĖS“
-208-
Mayoral Asenio, R. (1999). La traducción de referencias culturales. Revista De
La Facultad De Traducción e Interpretación, 10, 67–88.
Maksvytytė, J. (2012). Zum Problem von Realien. Begriff und Definition, 21,
50–56. http://dx.doi.org/10.5755/j01.sal.0.21.1938
Marcelo Wirnitzer, G. (2007). Traducción de las referencias culturales en la
literatura infantil y juvenil. Peter Lang.
Mikutytė, J. (2005). Realijų rūšys ir vertimo būdai. Pranešimas, skaitytas
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos konferencijoje „Sava ir svetima“
2005 m. gegužės 7 d. Lietuvių literatūros vertėjų sąjunga.
https://www.llvs.lt/?recensions=29
Molina, L. (2006). El otoño del pingüino. Análisis descriptivo de la traducción
de los culturemas. Estudis sobre la traducción, 14. Universitat Jaume.
Newmark, P. (1982). A Further Note on Communicative and Semantic
Translation. Babel, 28(1), 18–20.
Newmark, P. (2004). Manual de traducción. Cátedra.
Nida, E. (1945). Linguistics and Ethnology in Translation Problems. Word, 2,
194–208.
Nord, Ch. (1997). Text Analysis in Translation. Theory, Method and Didactic
Application of a Model for Translation-Oriented Text Analysis.
Translated from the German by Christiane Nord and Penelope Sparrow.
Rodopi.
Pažūsis, L. (2014). Kalba ir vertimas. Vilniaus universitetas.
Petrauskas, V. V., & Leonavičiūtė, G. (2020). Literatūros kūrinys – ne
enciklopedija ir ne aiškinamasis žodynas. Su vertėju Valdu
V. Petrausku kalbasi Gabija Leonavičiūtė. Kultūros barai, 10, 35–39.
Real academía española. https://rae.es
Rodríguez Abella, R. (2012). La traducción de los elementos culturales en una
novela de Vázquez Montalbá. https://cvc.cervantes.es
Santamaria Guinot, L. (2001). Subtitulació i referents culturals: la traducció
com a mitjà d'adquisició de representacions mentals. Tesis doctoral.
Universitat Autònoma de Barcelona.
Torop, P. (2002). Translating as Translation as Culture. Sign System Studies.
http://semiotics.nured.uowm.gr/pdfs/TRANSLATION_TOROP.pdf
Vermeer, H. J. (1983). Aufsätze zur Translationstheorie. Heidelberg.
Gabija LEONAVIČIŪTĖ, Dovilė KUZMINSKAITĖ
-209-
Šaltinių sąrašas
García Márquez, G. Cien años de soledad. https://freeditorial.com/
García Márquez, G. (2017). Šimtas metų vienatvės (iš ispanų kalbos vertė
Valdas V. Petrauskas). Alma littera.
Garsija Markesas, G. (1991). Šimtas metų vienatvės (iš ispanų kalbos vertė
Elena Treinienė). Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
Gabija Leonavičiūtė
Vilnius University, Lithuania; gabija.leonaviciute@gmail.com
Dovilė Kuzminskaitė
Vilnius University, Lithuania; dovile.kuzminskaite@flf.vu.lt
CULTURE-SPECIFIC ITEMS’ TRANSLATION INTO LITHUANIAN:
“ONE HUNDRED YEARS OF SOLITUDE”
BY GABRIEL GARCÍA MÁRQUEZ
Summary. Growing interest in Spanish-speaking countries in Lithuania leads to the
increased number of translations of Spanish and Latin American literature. Therefore, it
is important to analyse translations from Spanish into Lithuanian and vice versa to
improve the quality of translation work. One of the most difficult elements to translate
are culture-specific items that reveal cultural uniqueness. The novel “One Hundred Years
of Solitude” by Gabriel García Márquez contains many culture-specific items related to
Colombia, that could be difficult to translate. This article aims to analyse and compare
translation strategies of culture-specific items from Spanish into Lithuanian, which were
used in 1972 by Elena Treinienė and in 2017 by Valdas V. Petrauskas, to translate the
novel “One Hundred Years of Solitude”. Firstly, this article defines the concepts of cultural
elements and culture-specific items. It also discusses the classification of culture-specific
items based on the works of Eugene Nida, Peter Newmark, Sergej Vlahov, Sider Florin
and Laura Santamaria Guinot. Furthermore, this article describes translation strategies
of culture-specific items emphasized by Amparo Hurtado Albir, Eirlys Davies, Georges
L. Bastin and Pekka Kujamäki. In this research, culture-specific items are counted and
described using Santamaria Guinot’s classification, which allows to claim that there are
69 different culture-specific items in “One Hundred Years of Solitude” and they are
reflected by 252 examples in the text. These culture-specific items are related with
concepts of ecology, social structures, cultural institutions, social universe and material
culture. The most common ones are culture-specific items from the category of ‘material
culture’. The results of the research allow distinguishing six translation strategies, used
in different frequency: transcription, equivalence of situations, actualisation, usage of
exoticism, extension and explication, and omission. Both Lithuanian translators Treinienė
and Petrauskas mainly used strategies of transcription and equivalence of situations. The
analysis of the translation of culture-specific items was performed using the methods of
quantitative, comparative, and descriptive translation analysis.
Keywords: culture-specific items; Gabriel García Márquez; “One Hundred Years of
Solitude”; translation strategies.
