Available via license: CC BY 4.0
Content may be subject to copyright.
ISSN 1648-2603 (print)
VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS
ISSN 2029-2872 (online)
PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION
2020, T 19, Nr. 3/2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75
Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimo būstu galimybės
Lietuvoje
Rasa Indriliūnaitė
Vytauto Didžiojo universitetas
Jonavos g. 66, LT-44191 Kaunas
http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.19.3.27444
Anotacija. Straipsnyje analizuojamos individualaus apsirūpinimo būstu galimybės Lietuvoje,
apibrėžtos po nepriklausomybės atkūrimo šalyje susiformavusiu dualistinės būsto politikos modeliu,
pasižyminčiu ribota valstybės atsakomybe už gyventojų būsto poreikius ir rinkos veikėjų
kontroliuojamu privačiu būsto fondu. Daugeliui modernių būsto politikos sistemų pastaraisiais
dešimtmečiais išgyvenant intensyvius kaitos procesus dėl finansinių krizių padarinių ir
besitraukiančios gerovės valstybės keliamų iššūkių, tiek dualistinėse, tiek unitarinėse būsto sistemose
stebimas augantis privataus būsto sektorius bei mažėjanti valstybės parama būstui. Struktūriniai
darbo rinkos kaitos, taip pat demografinės struktūros pokyčiai lemia sudėtingėjantį jaunesniųjų kartų
atstovų apsirūpinimą būstu. Tyrėjai sutinka, kad vyresniosios generacijos būsto sektoriuje buvo
labiau privilegijuotos ir savo laiku turėjo geresnes apsirūpinimo būstu galimybes. Straipsnyje
siekiama atskleisti viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) atstovų galimybių kontekstą
apsirūpinant būstu Lietuvoje. Šią kartą verta apibūdinti kaip atskirą kohortą ir dėl menko tyrėjų
dėmesio, ir dėl aktyviuoju šeiminio gyvenimo periodu jos patirtos sparčios visuomenės kaitos bei
struktūrinių ekonominių ir politinių sąlygų, įskaitant ir būsto politikos pokyčius. Šie aspektai skiria
ją nuo vyresniųjų, gyvenusių sovietinės būsto aprūpinimo sistemos aplinkoje, ir jauniausiųjų kartų,
socializuotų liberalios ekonomikos ir dominuojančios privačios būsto nuosavybės sąlygomis.
Keywords: housing, housing policy, self-provision of housing, housing ownership,
generation, middle generation, welfare state.
Raktažodžiai: būstas, būsto politika, apsirūpinimas būstu, būsto nuosavybė, karta,
vidurinioji karta, gerovės valstybė.
Įvadas
Apsirūpinimas gyvenamuoju būstu – vienas iš esminių asmens poreikių ir reikšmingas
kriterijus, apibrėžiantis asmens gerovę ir poziciją visuomenėje. Pastaraisiais metais būsto politikos
klausimus analizuojantys Vakarų šalių ir Lietuvos tyrėjai daug dėmesio skiria jaunų namų ūkių
apsirūpinimo būstu analizei (McKee, 2012; Forrest, Yip, 2013; Clapham et al., 2014; Brazienė et al.,
2018; Brazienė, Mikutavičienė, 2018; Indriliūnaitė, Žilys, 2018; Brazienė, 2019). Jauni namų ūkiai,
skirtingai nei jų tėvų ar senelių karta, šiandien susiduria su modernių būsto politikos sistemų kaitos,
taip pat besitraukiančios gerovės valstybės ir finansų rinkų keliamais iššūkiais, todėl būsto
nuosavybės įgijimą nukelia vėlesniam laikui, t. y. ilgiau gyvena tėvų namuose ar būstą nuomojasi
(Lennartz et al., 2016; Filandri, Bertolini, 2016). Tėvų ekonominiai ištekliai bei turima būsto
nuosavybė ilgainiui taip pat vis reikšmingiau apibrėžia jų vaikų galimybes būsto rinkoje (Lennartz,
Helbrecht, 2018).
Skirtingų kartų atstovams atskirais jų gyvenimo etapais susiduriant su skirtingais konflikto
šaltiniais materialinės gerovės užtikrinimo, užimtumo ir kitose srityse, daugelį šiandienos patiriamų
64 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
socialinių ir ekonominių iššūkių galima įvardinti kaip „kartų problemas“ (White, 2013). Vadinamoji
„kartų analizės“ prieiga individo patirtį leidžia vertinti ne vien iš individualistinės „gyvenimo kelio“
perspektyvos (Coulter, Scott, 2015; Stone et al., 2014), tačiau ir atsižvelgiant į išorines aplinkybes –
struktūrinius apribojimus (pavyzdžiui, ekonomines krizes ar politines reformas) bei galimybes
(Woodman, Wyn, 2015). Jau 1952 m. K. Manmheimas teigė, kad kartos atstovų išgyventi reikšmingi
įvykiai stipriai paveikia jos atstovus, todėl norint suprasti kartos išgyvenimus, svarbu analizuoti jos
turimą patirtį (Mannheim, 1952). Nors kartų analizės perspektyva nėra plačiai taikoma analizuojant
skirtingų visuomenės grupių šiandien patiriamus socialinius ir ekonominius netolygumus Lietuvoje,
vis dėlto tokia analizė padeda gilintis į vieno esminių asmens poreikių – būsto prieinamumo ir
valstybės paramos jį įsigyjant – ypatumus. Vertinant skirtingų kartų galimybes siekiant būsto
nuosavybės atkurtosios nepriklausomybės laikotarpiu, svarbu atsižvelgti į intensyvią būsto politikos
pertvarką, vykusią XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, ir jos įtaką tolesnei šios srities politikos raidai
bei būsto fondo struktūrai. Taip pat negalima eliminuoti ir išorinių šalies būsto politiką formavusių
veiksnių, pvz.: finansų krizių, darbo rinkos politikos, demografinių visuomenės ar gerovės valstybės
pokyčių (Aidukaitė et al., 2014).
Šio straipsnio tikslas – atskleisti viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) atstovų
apsirūpinimo būstu galimybių kontekstą Lietuvoje. Nors ši karta, kaip atskira kohorta, dar nėra
sulaukusi didelio šalies tyrėjų dėmesio, tačiau jos išskyrimas yra vertingas dėl aktyviuoju šeiminio
gyvenimo periodu patirtų sparčios visuomenės kaitos sąlygų. Intensyvi šalies būsto politikos
pertvarka po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, suformavusi dualistinės būsto sistemos tipą,
suponavo tarpgeneracinės nelygybės situaciją tarp skirtingų kartų – vyresniosios, turėjusios sąlyginai
lengvesnę prieigą prie būsto nuosavybės, ir viduriniosios kartos. Vyresnioji karta įgijo pranašumą,
masinės būstų privatizacijos laikotarpiu galėdama lengviau pasinaudoti valstybės parama įsigyjant
turimą būstą, tačiau jų vaikai, viduriniosios kartos atstovai, pateko į neapibrėžtą situaciją –
apsirūpinimo būstu sprendimų paieška savarankiško gyvenimo pradžioje daugeliu atvejų teko
patiems šios kartos atstovams ir jų šeimų nariams (Brazienė et al., 2018; Indriliūnaitė, Žilys, 2018).
Dauguma šios kartos atstovų nebegalėjo pretenduoti į privatizuojamą būstą dėl įstatymo numatyta
tvarka šia teise jau pasinaudojusių jų tėvų, o rinkoje susidūrė ne tik su būstų pasiūlos trūkumu, bet ir
jų įperkamumo problema.
Straipsnyje siekiama realizuoti šiuos uždavinius: (1) aptarti pagrindinius modernios būsto
politikos kaitos bruožus ir skirtingų kartų apsirūpinimo būstu galimybių ypatumus, (2) pristatyti
Lietuvos būsto politikos raidos ir būsto sektoriaus struktūros ypatumus atkurtosios nepriklausomybės
laikotarpiu, (3) aptarti viduriniosios kartos apsirūpinimo būstu kontekstą ir galimybes aktyviuoju
šeiminio gyvenimo periodu.
Rengiant straipsnį taikyti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų
analizė, reprezentatyvios Lietuvos gyventojų, gimusių 1970-1984 m., anketinės apklausos
(N=3005)
1
, atliktos 2019 m. tiesioginio interviu būdu, duomenų statistinė analizė ir antrinių statistinių
duomenų analizė.
Straipsnyje pristatoma, kaip kintantis modernus būsto politikos modelis ir mažėjantys gerovės
valstybės įsipareigojimai gyventojams, aktyvi finansų sektoriaus įtaka gyvenamojo būsto rinkoje
keičia daugelio Vakarų visuomenių namų ūkių apsirūpinimo būstu praktikas bei išryškina
tarpgeneracinius ir socioekonominius namų ūkių galimybių skirtumus. Remiantis teisinių
dokumentų, pirminių ir antrinių statistinių duomenų analize antrojoje straipsnio dalyje aptariami
Lietuvos būsto politikos ypatumai ir dabartinio būsto fondo formavimosi kontekstas atkurtosios
nepriklausomybės laikotarpiu bei viduriniosios kartos apsirūpinimo būstu situacija ir galimybių
scenarijai.
1
Reprezentatyvi 34-48 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa (N=3005, iš kurių 1780 moterų ir 1225 vyrai) atlikta
2019 m., įgyvendinant mokslo tyrimų projektą „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“ (fin. Europos socialinio
fondas (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712 pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMT LT).
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 65
Modernios būsto politikos kaita ir namų ūkių apsirūpinimo būstu galimybės
Atsižvelgiant į valstybės dalyvavimo pobūdį būsto sektoriaus reguliaciniuose
mechanizmuose, moderniose gerovės valstybėse būsto politika skiriama į unitarines ir dualistines
būsto sistemas. Unitarinėms sistemoms būdingas didesnis valstybinės gerovės sistemos dalyvavimas
apsirūpinant būstu ir privataus bei socialinio būsto sektorių unifikavimas į bendrą būsto fondą.
Dualistinėse sistemose atsakomybę už būsto poreikius valstybė deleguoja patiems namų ūkiams, o
dominuojantis privataus būsto fondas iš esmės yra kontroliuojamas privačių rinkos veikėjų. Ši sistema
sukuria sąlygas būstui komodifikuoti – būstas tampa rinkos prekė (Kemeny, 1992, 1995; Žilys, 2018).
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais stebimas gana ryškus posūkis link būsto politikos liberalizavimo
tiek dualistinėse, tiek ir unitarinėse būsto sistemose. Jis pasireiškia mažėjančiais valstybės
įsipareigojimais tenkinant apsirūpinimo būstu poreikius bei dėl to augančiomis pačių gyventojų
atsakomybėmis, didėjančia finansų sektoriaus įtaka įvairinant finansinių produktų pasiūlą bei
menkėjančiais valstybės reguliavimo svertais (Arbaci, 2007; Aidukaitė et al., 2014). Tokia būsto
sektoriaus kaita – modernių būsto sistemų liberalizavimas – stebima daugelyje Vakarų šalių ir žymi
skirtingų būsto politikos sistemų supanašėjimą (Ruopilla, 2005).
Šalių vyriausybės yra suinteresuotos skatinti įgyti privačią būsto nuosavybę, nes taip taupo
viešųjų paslaugų išlaidas bei siekia, kad namų ūkiai prisiimtų daugiau asmeninės atsakomybės už
savo gerovę, o senatvėje galėtų pasinaudoti santaupomis, kurias gyvenimo eigoje akumuliuoja turima
būsto nuosavybė (Druta, Ronald, 2016). Būsto nuosavybės įgijimo aspiracijos išlieka pačių namų
ūkių ekonominio saugumo garantas bei finansinės sėkmės atributas globaliame, nestabiliomis ir vis
menkiau reguliuojamomis darbo rinkomis pasižyminčiame pasaulyje. Būsto nuosavybės turėjimas
namų ūkiams taip pat leidžia išlaikyti pasiektą socialinę padėtį bei padidinti apsaugą nuo asmeninių
ir greitai kintančio išorinio pasaulio sukrėtimų, taip išlaikant ontologinio saugumo jausmą (Colic‐
Peisker, Johnson, 2010). Svarbu atkreipti dėmesį, kad šis politinis ir ideologinis būsto nuosavybės
sureikšminimo diskursas sukuria ir nemažai įtampų. Būsto politikos tyrimai Vakarų šalyse
atskleidžia, kad išaugusi individualių namų ūkių atsakomybė už apsirūpinimą būstu išryškina
tarpgeneracinius ir socioekonominius namų ūkių skirtumus. Labiausiai šie skirtumai matomi lyginant
vyresniųjų ir jaunųjų kartų namų ūkių situacijas. Vyresniosios kartos savo laiku buvo labiau
privilegijuotos, o dabartinės kartos dažniau susiduria su pažeidžiamumu siekdamos įgyti būsto
nuosavybę dėl augančių gyvenamojo būsto kainų ir jau minėtos gerovės valstybės politikos pokyčių
(Mckee, 2012; Ronald, Elsinga, 2012; Higgs, Gilleard, 2010). Šie procesai yra veikiami ir
demografinių veiksnių – perėjimo į suaugystę modelio pokyčių. Šiuolaikinio jaunimo, skirtingai nei
jų tėvų kartos, perėjimo į suaugystę trajektorijos stipriai išsitęsia laike, įgyja naujų formų, dinamikos,
yra mažiau prognozuojamas. Todėl ir su suaugusiojo gyvenimu siejami tradiciniai atributai –
apsigyvenimas atskirai nuo tėvų, įsitvirtinimas darbo rinkoje, partnerystė arba santuoka – yra įgyjami
vėlesniame amžiuje (Buzar et al., 2005).
Pasak tyrimų, pastarąjį dešimtmetį vis daugiau namų ūkių dualistinėse būsto sistemose
patenka į vadinamąjį „nuolatinės nuomos“ ciklą, kai, išaugus gyvenamojo būsto kainoms, jų
galimybės pretenduoti į būsto nuosavybę yra stipriai apribojamos. Besiformuojanti vadinamoji
„nuomininkų karta“, kuria Jungtinėje Karalystėje ir kitose dualistinės būsto sistemos šalyse
įvardijami jauni suaugusieji būsto nuomininkai, tyrėjus skatina diskutuoti apie kartų būsto karjerų
skirtumus, kai dabartinio jaunimo kelias link būsto nuosavybės yra ilgesnis, lyginant su jų tėvų karta
(Doling, Elsinga, 2013; Lennartz, 2011, 2014).
Socioekonominius namų ūkių skirtumus, žyminčius nevienodas apsirūpinimo būstu
galimybes, iliustruoja ir tarpgeneracinių perlaidų, siejamų su būsto sektoriumi, tyrimai, leidžiantys
įvertinti ryšį tarp tėvų būsto nuosavybės ir vaikams teikiamos paramos būstui. Tėvų turima būsto
nuosavybė teikia jiems ekonominį pranašumą, leisdama sutaupytus būsto išlaikymo ekonominius
resursus vėliau perleisti vaikams, taip prisidedant prie jų apsirūpinimo būstu ar kompensuojant
patiriamas finansines išlaidas paskoloms ar kitiems finansiniams būsto įsigijimo mechanizmams
(Mulder, Smiths, 2013; Indriliūnaitė, 2019). Kartu ši praktika padeda palaikyti būsto kainų infliaciją,
66 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
taip siaurindama būsto nuosavybės teisės prieinamumą tiems asmenimis, kurie neturi konkrečios
tėvų, giminaičių ar kitų artimųjų finansinės paramos. Šiuo aspektu tarpgeneracinis kokybiško būsto
ir ypač būsto nuosavybės perdavimas iš kartos į kartą stiprina kartų nelygybę (Mulder, 2007).
Lietuvos būsto politikos ypatumai atkurtosios nepriklausomybės laikotarpiu
Vienas reikšmingiausių modernios Lietuvos būsto politikos raidos bruožų – būsto sistemos
pertvarka, įvykusi šalies nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, – perėjimas iš planinės aprūpinimo
būstu sistemos į rinkos mechanizmais grindžiamą apsirūpinimą (Brazienė et al., 2018; Indriliūnaitė,
Žilys, 2018). Iki 1990-ųjų metų Rytų ir Vidurio Europos šalyse veikęs išteklių paskirstymo kontrole
grįstas būsto politikos modelis pasižymėjo rinkos mechanizmų subordinacija ir biurokratiniu
valdymu (Hegedüs, Lux, Teller, 2013; Tsenkova, 2000). Staigūs transformacijos procesai išryškino
šio modelio ydas, pavyzdžiui, būstų paskirstymą atsižvelgiant į nuopelnus, planinio organizavimo
nulemtą prastą būsto kokybę bei realiomis sąnaudomis nepagrįstus jų išlaikymo kaštus, šalia
centralizuotos būsto sistemos egzistavusią neformaliąją rinką.
1992 m. valstybės parengta programa „Būstas“ buvo siekiama pakeisti iki tol egzistavusias
sovietines plačios aprėpties būsto programas bei įsipareigojimus už gyventojų būsto poreikius, kartu
sukuriant privačios būsto rinkos pamatus (Žin., 1992-09-30, Nr. 27-791; Brazienė etal., 2018).
Minimi privatizacijos ir nuosavybės atkūrimo procesai skatino gyventojus veikti. Spaudimą generavo
tiek atsivėrusios galimybės, tiek ir tvyrojęs pokyčių nerimas, todėl daugelis piliečių įstatymo
numatyta tvarka skubėjo teikti prašymus, siekdami būsto nuosavybės (Hegedüs, Teller, 2006).
Skelbiama, kad Lietuvoje 1991 m. įsigaliojus LR butų privatizavimo įstatymui (1991), didžioji dalis
atitinkančios kriterijus būsto nuosavybės buvo privatizuota iki 1993 m. pabaigos, o jau 1996 m.
pradžioje buvo patenkinti 94 proc. gyvenamojo būsto privatizacijos prašymų (Estonia, Latvia, and
Lithuania, 1995; Burinskienė, 1998). Vis dėlto pirmąjį atkurtosios nepriklausomybės dešimtmetį
vykusi intensyvi būstų privatizacija vertinama nevienareikšmiškai. Nors minėtas butų privatizavimo
įstatymas gyventojams sudarė galimybę išsipirkti valstybės valdomus būstus ir įgyti galimybę jais
laisvai disponuoti, ne visi asmenys tuo metu turėjo vienodas galimybes privatizuoti gyvenamuosius
būstus, jų pradinės pozicijos buvo skirtingos (Burinskienė, 1998, 296). Pavyzdžiui, viena būstų
privatizavimo sąlygų: asmenys iki 1989 m. lapkričio 3 d. turėjo nuolat gyventi Lietuvos Respublikos
teritorijoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną būti perkamo gyvenamojo būsto nuomininkai ar jų šeimų
nariai. Be to, pagal galiojusį įstatymą, viena šeima galėjo privatizuoti tik vieną butą (Žin., 1991-06-
20, Nr. 17-449).
Įvykusi būstų privatizacija lėmė ir didelius būsto fondo struktūros pokyčius. 1989 m. Lietuvos
gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, „būstuose, kurie priklausė valstybinėms, kooperatinėms,
visuomeninėms organizacijoms ir gyvenamųjų namų kooperatyvams gyveno 69,1 proc. gyventojų, o
nuosavus būstus turėjo tik 30,9 proc. gyventojų, tuo tarpu 2001 m. surašymo metu jau 95,2 proc.
gyventojų gyveno nuosavame būste. Taigi, per 12 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo iš esmės
pasikeitė gyvenamųjų būstų nuosavybės forma“ (Lietuvos statistikos departamentas, 2003, 3).
Aptariama transformacija skatino dualistinės būsto sistemos tipo, pasižyminčio ribotu
valstybės vaidmeniu apsirūpinant būstu, įsitvirtinimą Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse. Tuo
būdu valstybės atsakomybė iš esmės koncentruojama tik į vadinamąjį likutinį socialinio būsto
sektorių. Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse šis sektorius patrauklumą prarado intensyvios būstų
privatizacijos metu, kai juo naudojosi namų ūkiai, neturėję galimybių įgyti turimo būsto (Hegedüs,
Teller, 2006). Ilgainiui šis sektorius tapo problemiškas dėl jame „įstrigusių“ mažas pajamas
generuojančių namų ūkių su pažeidžiamiausiomis gyventojų grupėmis (Hegedüs, Lux, Teller, 2013,
13). Socialinio būsto gyventojų mokama nuoma įprastai nepadengia šio būsto išlaikymo, todėl už
socialinių būstų nuomą atsakingos šalies savivaldybės susiduria su sunkumais plėtojant šį būsto
fondą. Ši problema implikuoja ir vieną pagrindinių socialinio būsto sektoriaus infrastruktūros
trūkumų – prastą šių būstų kokybę, kuri dar labiau marginalizuoja šio sektoriaus gyventojų padėtį
(Tosics, Hegedüs, 1996; Indriliūnaitė, 2018). Nuomininkų statusas, aiškiai neapibrėžtas gyvenimo
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 67
socialiniame būste laikotarpis, dažnai problemų kelianti kaimynystė šio būsto gyventojų taip pat
neskatina rūpintis būstu bei patiems investuoti į gyvenamosios aplinkos kokybę.
Pereinamuoju laikotarpiu šalyje susiformavęs dominuojantis privataus būsto sektorius su
likutine socialine nuoma programuoja ribotus gyventojų pasirinkimus. Atkurtosios nepriklausomybės
pirmąjį dešimtmetį buvusį ženklų gyvenamojo būsto trūkumą keičia ribotas jo prieinamumas,
tampantis itin aktualus didžiuosiuose šalies miestuose (Tsenkova, 2000, 132). Šioje situacijoje
labiausiai pažeidžiami tampa tie namų ūkiai, kuriems dėl ekonominių ar kitų priežasčių sudėtinga
siekti būsto nuosavybės, tačiau kartu jie neatitinka specifinių ir realią ekonominę situaciją ne visada
atliepiančių valstybės remiamo socialinio būsto skyrimui keliamų reikalavimų. Taip šie namų ūkiai
yra stumiami į neformaliąją privačios būstų nuomos rinką, kuri, kaip rezidencijos forma, šalyje nėra
aiškiai reglamentuota. Privati būsto nuoma pirmiausia yra traktuojama kaip ekonominė veikla, todėl
nemažai erdvės yra pačių asmenų – nuomotojo ir nuomininko – neformalių susitarimų sričiai. Kaip
rodo 2017-2018 m. Lietuvoje atlikta reprezentatyvi jaunų (18-35 m. amžiaus) asmenų anketinė
apklausa, 45 proc. nuomininkų nebuvo sudarę nuomos sutarties ir tik 24 proc. jų nuomojamame būste
buvo deklaravę gyvenamąją vietą (Indriliūnaitė, Žilys, 2018). Nesant aiškiai įteisintų privačią nuomą,
kaip rezidencijos formą, apibrėžiančių sąlygų, o valstybei pasilikus menkus svertus šio būsto
sektoriaus kontrolei, toks būstas dažniausiai negarantuoja saugios ir nuolatinės rezidencijos, būsto
nuomininkai patiria daugiau nesaugumo dėl ekonominės priklausomybės nuo nuomotojų ir jų
keliamų sąlygų.
Viduriniosios kartos apsirūpinimo būstu galimybės
Trumpai aptarta šalies būsto politikos situacija atkurtosios nepriklausomybės laikotarpiu
išryškina, kad vidurinioji karta, skirtingai nei jų tėvai, privatizacijos laikotarpiu turėję sąlyginai
lengvesnę prieigą prie būsto nuosavybės, susidūrė su sudėtingesne apsirūpinimo būstu situacija.
Viduriniajai kartai teko ne tik besiformuojančios liberalios būsto politikos keliami iššūkiai, bet ir
sovietiniais laikais ir pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės dešimtmečiais buvusi itin aktuali
būsto trūkumo problema. Nors paskutiniais sovietinės industrinės visuomenės gyvavimo metais,
vykstant ūkio pertvarkai, ėmė laisvėti iki tol griežtai ribojama individualių būstų statyba, susidariusio
būsto trūkumo ji neišsprendė (Žilys, 2019, 26 p.). Nuo 1991 metų panaikinus individualių namų
dydžio ribojimus ir liberalizavus statybos tvarką, gyventojai pradėjo statyti didelius individualius
namus, tačiau sparčiai didėjant jų išlaikymo kaštams, ilgainiui jie tapo nepaklausūs (Teisės aktų,
reglamentavusių teritorijų planavimo, 2009, 15 p.).
Statybų plėtra pirmaisiais atkurtosios nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje pasižymėjo
netolygumais. 1992-2002 m. nekilnojamo turto rinka buvo labiau orientuota į prekybos centrų bei
daugiafunkcinių pastatų statybą, o gyvenamajam būstui dėmesio teko mažiau dėl aukštesnio
komercinio nekilnojamojo turto pelningumo ir lengviau prognozuojamų veiklos sąlygų (Ivanauskas
et al., 2008, 273). Nuosaikiai augęs statybų mastas, apie 1997-1998 m. nuslopo tiek dėl Rusijos
ekonominės krizės ir sumažėjusių gyventojų pajamų, tiek dėl Lietuvos vidaus valdymo problemų,
ribotos statyboms skirtų sklypų pasiūlos bei neišspręstų žemės nuosavybės teisių atkūrimo klausimų.
Pereinamojo laikotarpio pradžioje, 1990 metais, buvo pastatyta 22100 naujų būstų, bet 2002 metais
– tik 4562 būstai. Vadinasi, per metus pastatyti nauji būstai sudarė 0,3 procento viso būsto fondo,
tačiau ES šių rodiklių vidurkis tuo metu buvo 1,5 procento. Būstų rinką 1998 m. šalyje šiek tiek
suaktyvino lengvatinių paskolų suteikimo politika, siejama su augančiu Lietuvos įsitraukimu į
pasaulinę rinkos ekonomiką. Šie procesai turėjo įtakos daugiabučių namų funkcinei struktūrai –
pagrindinę daugiabučių namų masę sudarė maži 35–50 kvadratinių metrų butai (Gerdvilis, 2012, 69
p.). Bendrai šalyje toliau išliekant gyvenamojo būsto trūkumo problemai, būsto stygius 2002
metais siekė 7 procentus, o Vakarų ar Šiaurės Europos valstybėse šis rodiklis svyravo apie 2
procentus. Tais pačiais metais Lietuvoje 1000 gyventojų teko 367 butai, o aukščiau minėtose
valstybėse – apie 450 ir būsto naudingasis plotas vienam gyventojui sudarė atitinkamai 22,1 ir 30
kvadratinių metrų. Pagal vienam gyventojui tenkantį gyvenamąjį plotą Lietuva atsiliko ir nuo
68 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
kaimyninių valstybių – Latvijos bei Estijos. Žemą Lietuvos būstų rinkos išsivystymo lygį šalyje rodė
ir mažiausia paskoloms būstui tenkanti dalis lyginant su BVP, taip pat būsto paskolos dydis, tenkantis
vienam gyventojui (Dževeckytė, 2004; Žin., 2004-01-24, Nr. 13-387).
2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos ir NATO nare, didžiuosiuose šalies miestuose
suaktyvėjo daugiabučių statyba, tačiau galimybę įsigyti šiuos būstus ribojo santykinai žema
gyventojų perkamoji galia ir nuo 2002-ųjų iki 2005-ųjų metų vidutiniškai 30-50 proc. išaugusios
nekilnojamojo turto kainos (2005 m. pasiekus piką, vidutinis butų kainų indekso metinis pokytis
didžiuosiuose šalies miestuose siekė 50 proc., o kai kuriuose segmentuose – net 120 proc.)
(Ivanauskas et al., 2008, 274). Kaip rodo to meto statistiniai duomenys, „būsto daugiabučiame name
vidutinė kaina 2004 m. Lietuvoje buvo 8 kartus didesnė nei vidutinės namų ūkių grynosios metinės
pajamos, o naujų individualių namų vidutinė kaina – net 20 kartų didesnė. Tuo metu šis santykis ES
valstybėse senbuvėse buvo ne didesnis kaip 4–5 kartai“ (Žin., 2004-01-24, Nr. 13-387, 8). Nepaisant
šių skirtumų buvo stebima auganti būstų paklausa. Šis realaus ekonomikos ir perkamosios galios
augimo neatitinkantis butų paklausos bumas buvo siejamas su bendru Lietuvos ekonominiu augimu
bei augančiais gyventojų pajamų lūkesčiais, taip pat ir su gana palankiomis būsto paskolų sąlygomis.
To meto ribotos paklausaus turto pasiūlos nulemtas kainų augimas neatsvėrė paklausos bumo. Rinkos
suaktyvėjimą ir perkaitimą lėmė ir subjektyvios priežastys. Gyventojai baiminosi, kad Lietuvai
įstojus į ES, būsto kainos dar labiau išaugs ir būstas taps apskritai sunkiai įperkamas. Nemažą įtaką
turėjo ir įvairių finansinių institucijų, tarpusavyje kovojančių dėl klientų, spekuliacijos, siūlant
įvairias nuolaidas ir akcijas bei viešojoje erdvėje tvirtinant, kad kainų augimas racionalus ir tvarus,
taip pat ir išaugę gyventojų aukštesnio pragyvenimo lygio lūkesčiai (Dževeckytė, 2004). Iš esmės
labiausiai su minėtomis subjektyviomis priežastimis, o ne su išaugusia gyventojų perkamąja galia
siejamas ir ženklus metinis kainų kilimas: 2004 m. 10-20 proc. naujos statybos būstuose ir net 30-40
proc. senesniuose blokiniuose namuose (statytuose iki 1980 m. miegamuosiuose rajonuose).
Kaimyninėse šalyse (Latvijoje, Estijoje), kurios tuo metu taip pat rengėsi tapti ES narėmis, tokių
didelių būstų kainų šuolių nebuvo stebima, ten kainos pakilo 5–15 proc. (Dževeckytė, 2004).
Skelbiama, kad 2005 m. pabaigoje paskolas būstui įsigyti turėjo 6 proc. namų ūkių, finansavimą
bankai suteikdavo devyniems iš dešimties rinkoje sudaromų sandorių, o tais pačiais metais bankų
suteiktos būsto paskolos didėjo 86,5 proc. (Belinskaja, Rutkauskas, 2007, 22).
2007 m. būsto kainos pasiekė aukščiausią lygį, tačiau tada ėmė kristi. Nuo 2007 m. iki 2010
m. būstų kainų indeksas krito 45 proc. 2009 m. perpus sumažėjo ir leistų statyti butų skaičius, buvo
siekiama parduoti jau pastatytus butus. Nors pagal Lietuvos banko apskaičiuojamą būsto įperkamumo
indeksą 2008 m. gyventojų galimybės įsigyti būstą ženkliai pagerėjo, tačiau 2009 m. šalyje žymiai
išaugęs nedarbas ir sumažėjęs darbo užmokestis sunkino gyventojų galimybes skolintis būsto
įsigijimui (Finansinio stabilumo apžvalga, 2010, 64). Didžiąją paskolos gavėjų dalį sudarė aukštesnes
pajamas gaunantys, išsilavinę, kvalifikuoti specialistai, vadovai, sunkmečiu išlaikę darbo vietas
(Verslo žinios, 2010). Jie, bankų analitikų duomenimis, pirko ekonominės-vidutinės klasės butus, o
nuosavus būstus jau turintys asmenys, siekiantys pagerinti gyvenimo sąlygas, pirko naujesnės
statybos būstus arba namus. Vėlesniais metais fiksuotas tvarus būsto kainų augimas ypač
didžiuosiuose šalies miestuose buvo siejamas su augančiomis gyventojų pajamomis (Finansinio
stabilumo apžvalga, 2015).
Aukščiau minėtos būsto rinkos tendencijos atsispindi ir 2019 m. reprezentatyvios Lietuvos
gyventojų, gimusiųjų 1970-1984 m., apklausos (N=3005) rezultatuose apie dabartinio gyvenamojo
būsto įsigijimą. Didžiausia vyriausiųjų viduriniosios kartos atstovų (44-48 m. amžiaus asmenų (namų
ūkių)) dalis, kurių savarankiškas debiutas būsto sektoriuje vyko pirmajame atkurtosios
nepriklausomybės dešimtmetyje, teigė, kad dabartinį gyvenamąjį būstą yra paveldėję iš tėvų,
giminaičių ir artimųjų – 41,4 proc. (N=728). Didžiausia jaunesniųjų viduriniosios kartos atstovų (34-
38 m. amžiaus asmenų (namų ūkių)) dalis nurodė, kad dabartinį gyvenamąjį būstą dažniau įsigijo
paskolos, kuri dar yra grąžinama, lėšomis – 37 proc. (N=293), o mažesnioji – sumokant visą kainą ar
jį paveldėjo iš tėvų ar artimųjų (žr. 1 pav.).
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 69
* Egzistuoja statistiškai reikšminga priklausomybė (χ2(6, N=2132) = 141,399; p<0,001) ir statistiškai reikšmingas
silpnas ryšys (V=0,182; p<0,001).
Pav. 1. Dabartinio gyvenamojo būsto įsigijimo situacija
Šaltinis: sudaryta autorės.
Šios tendencijos atliepia aukščiau minėtus šalies būsto politikos raidos ypatumus – didelį
būstų trūkumą ir sudėtingas galimybes jį įpirkti dėl menkų atlyginimų pirmąjį šalies atkurtosios
nepriklausomybės dešimtmetį bei maždaug nuo antrojo dešimtmečio ir vėliau pradėjusią augti
privataus būsto rinką, išplėtusią tiek pačių būstų, tiek ir finansinių produktų jiems įsigyti (paskolų ir
pan.) pasiūlą. Pastaroji didžiąja dalimi vis dėlto buvo pasiekiama tik aukštesnio išsilavinimo ir
aukštesnių pajamų namų ūkiams. Minėto tyrimo duomenys atskleidžia, kad aukštąjį universitetinį
išsilavinimą turintys asmenys dažniau nurodė, kad dabartinį gyvenamąjį būstą įsigijo paėmę banko
paskolą (41,6 proc.) arba nusipirko jį sumokant visą kainą (25,5 proc.) nei paveldėjo ar būstą gavo
dovanų iš tėvų ar artimųjų (16,9 proc). Profesinį be vidurinio arba žemesnį nei vidurinį išsilavinimą
turinčių asmenų grupėje dabartinio būsto įsigijimo su paskola dalis sudarė 11,6 proc., o tėvų,
giminaičių ar artimųjų padovanoto ar paveldėto būsto įsigijimo dalis – 31,6 proc.
Tyrimo metu išryškėjusios viduriniosios kartos atstovų būsto įsigijimo tendencijos atliepia ir
Europos gyvenimo kokybės tyrimo duomenis, rodančius išaugusį būsto nuosavybės įsigijimą,
naudojantis finansiniais mechanizmais: atitinkamai 2007 m. nuosavą būstą su paskola nurodė įsigiję
3 proc. 35-49 m. amžiaus šalies gyventojų, o 2016 m. šis skaičius išaugo iki 19 proc. Atitinkamai
mažėjo nuosavo būsto įsigijimo be paskolos dalis: 2007 m. būstą be paskolos įsigijo 87 proc. minėto
amžiaus gyventojų, nors 2016 m. šis skaičius mažėjo iki 66 proc. (European Quality of Life Survey,
2007, 2016). Kartu EU-SILC (2016) duomenys rodo nuosavame būste gyvenančių asmenų skaičiaus
mažėjimo tendencijas Lietuvoje: 2008 m. nuosavame būste gyveno 92,2 proc., o 2016 m. – 90,3 proc.
šalies gyventojų. Ženklesnis kritimas fiksuojamas tarp mažesnes pajamas turinčių gyventojų
(Bobinaitė et al., 2019, 99).
Nagrinėjamu laikotarpiu valstybės parama apsirūpinant būstu iš esmės apsiribojo socialinio
būsto sektoriumi, skirtu ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamiausių visuomenės grupių atstovams.
Tiesa, pereinamuoju laikotarpiu į poreikį paramai apsirūpinant būstu buvo sureaguota gana greitai –
dar 1992 m. priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis
įstatymas, įgalinęs savivaldybes socialiai remtiniems asmenims pirmumo teise išnuomoti turimas
37,0%
10,7%
24,9% 27,3%
27,6%
15,5%
22,8%
34,1%
11,5%
16,6%
30,5%
41,4%
0,0%
5,0%
10,0%
15,0%
20,0%
25,0%
30,0%
35,0%
40,0%
45,0%
50,0%
Buvo paimta paskola,
kuri dar yra grąžinama
Buvo paimta paskola,
kuri jau yra grąžinta
Būstas buvo nupirktas iš
karto sumokant visą
kainą
Dovanotas ar paveldėtas
iš tėvų, giminaičių ar
artimųjų
Respondentų dalis, proc.
Kaip Jūs (Jūsų namų ūkis) įsigijote dabartinį gyvenamąjį būstą? (N=2132)
34-38 m. 39-43 m. 44-48 m.
70 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
gyvenamąsias patalpas (Žin., 1992-05-20, Nr. 14-378). Ši tvarka veikė iki 2003 m. įsigaliojusios
naujos Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo
įstatymo redakcijos, detaliau apibrėžusios savivaldybės socialinio būsto fondo sudarymo sąlygas ir
šio būsto nuomos tvarką bei išplėtusios tikslinių grupių sąrašą. Juo remiantis, į socialinį būstą galėjo
pretenduoti jaunos šeimos (kuriose abu sutuoktiniai yra ne vyresni nei 35 metų arba vienas asmuo –
tėvas arba motina vienas augina vaiką ir yra ne vyresnis (-ė) kaip 35 metų), našlaičiai ir likę be tėvų
globos asmenys, neįgalieji asmenys, socialinio būsto nuomininkai, turintys teisę į būsto sąlygų
pagerinimą, o taip pat buvo sudaroma eilė kitiems asmenims, nepatenkantiems į aukščiau minėtas
kategorijas (benamiams ir pan.) (Žin., 2002-12-06, Nr. 116-5189).
2015 m. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas
išplėtė tikslinę šios sistemos grupę – būsto parama nuo šiol gali būti skiriama nediferencijuojant
mažas pajamas gaunančių asmenų (šeimų) pagal jų galimybes susirasti būstą
2
(TAR, 2014-10-30,
Nr. 15180). Tačiau įstatyme numatyta labai žema pajamų kartelė ženkliai riboja gyventojų grupę,
kuri gali pasinaudoti minėta valstybės parama. Pastaraisiais metais šalyje inicijuoti papildomi
paramos būsto įsigijimui regionuose jaunoms šeimoms (iki 35 m. amžiaus) mechanizmai, apibrėžti
2018 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms
jaunoms šeimoms įstatyme (TAR, 2018-06-26, Nr. 10518), yra ne tik mažos apimties, tačiau ir
nebeatliepia viduriniosios kartos apsirūpinimo būstu poreikio ir dėl amžiaus ribojimų.
Apibendrinant galima teigti, kad viduriniosios kartos atstovai savarankiško gyvenimo
pradžioje spręsdami apsirūpinimo būstu klausimus susidūrė su labai skirtingomis problemomis nei
daugumos jų tėvai. Pastarųjų apsirūpinimo būstu klausimai sovietiniu laikotarpiu buvo griežtai
reguliuojami valstybės institucijų, o pirmaisiais šalies nepriklausomybės atkūrimo metais didžioji
dauguma jų įgijo galimybę privatizuoti turimą šeimos būstą. Vidurinioji karta patyrė ne tik
besiformuojančio naujojo šalies būsto politikos modelio keliamus iššūkius, bet ir kitų, su šiais
klausimais susijusių sričių – gyvenamojo būsto trūkumo atkurtosios nepriklausomybės pradžioje,
Rusijos ekonominės krizės metu ir po jo išaugusio didelio nedarbo, menkų atlyginimų sukeltų
problemų – padarinius. Susiformavęs dualistinis būsto politikos sistemos modelis numato tik ribotą
valstybės paramą gyventojų apsirūpinimo būstu srityje, todėl didžioji dauguma tiek vyresniųjų, tiek
ir jaunesniųjų viduriniosios kartos atstovų apsirūpinimo būstu klausimus sprendė kliaudamiesi tėvų,
giminaičių ir artimųjų parama bei savomis jėgomis. Vyresnieji šios kartos atstovai dėl būsto rinkoje
susiklosčiusios situacijos jų savarankiško gyvenimo pradžioje – menkos būstų pasiūlos, aukštų jų
kainų ir gaunamų mažų pajamų – šį klausimą dažniau sprendė pasitelkdami tėvų šeimos turimus
socialinius ir ekonominius resursus. Jaunesnieji kartos atstovai turėjo daugiau alternatyvų: įgijo
galimybę kliautis ne tik tėvų ir artimųjų parama, tačiau pasinaudoti ir antrajame atkurtosios
nepriklausomybės dešimtmetyje jau plačiau prieinamais bankų siūlomais finansiniais mechanizmais,
skirtais apsirūpinti gyvenamuoju būstu. Vis dėlto šie finansiniai produktai – ribota alternatyva,
kadangi daugeliu atvejų nėra prieinami žemesnio išsilavinimo ir mažesnių pajamų namų ūkiams.
Aptartos viduriniosios kartos apsirūpinimo gyvenamuoju būstu tendencijos iliustruoja ir atkurtosios
nepriklausomybės laikotarpiu šalyje įvykusius būsto politikos sistemos ir būsto prieinamumo
pokyčius: pirmaisiais dešimtmečiais buvo susidurta su būsto trūkumo problema, tačiau vėliau – su
prieinamo būsto trūkumo problema ir augančiomis nelygybėmis siekiant įsigyti pirmąjį būstą bei vis
reikšmingesniu tėvų šeimos ir giminaičių bei artimųjų paramos vaidmeniu siekiant būsto nuosavybės.
Išvados
1. Pastaraisiais dešimtmečiais vykstantys globalūs modernių būsto politikos sistemų
liberalizacijos procesai žymi mažėjantį gerovės valstybės ir jos namų ūkiui teikiamos apsaugos
2
Teisė į paramą socialiniam būstui minėtame įstatyme apibrėžiama šioms gyventojų kategorijoms: „jaunoms šeimoms,
kuriose abu sutuoktiniai yra ne vyresni nei 35 m.; šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (įvaikių); našlaičiams ir
likusiems be tėvų globos asmenims; neįgaliesiems ar šeimoms, kuriose yra neįgalių asmenų; bendroji eilė (kitiems
asmenims)“ (TAR: 2014-10-30, Nr. 15180)
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 71
vaidmenį bei spaudimą būstu rūpintis patiems namų ūkiams. Nors būsto nuosavybė tiek ideologiškai,
tiek ekonominiu atžvilgiu ilguoju laikotarpiu laikoma saugiausia būsto forma, jos prieinamumas
pastaraisiais dešimtmečiais pasidarė sudėtingesnis tiek dėl išaugusių nekilnojamojo turto kainų,
privačių rinkos veikėjų dominavimo sektoriuje ir menkesnio valstybės dalyvavimo reguliuojant šiuos
procesus, tiek dėl globalizacijos padarinių bei struktūrinių darbo rinkos pokyčių. Minėtos priežastys
lemia, kad dabartinės, būsto rinkoje debiutuojančios kartos yra mažiau privilegijuotos nei
vyresniosios.
2. Lietuvos būsto sektoriaus pertvarka nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, t. y. perėjimas
iš planinės aprūpinimo būstu sistemos į rinkos mechanizmais grindžiamą modelį, lėmė skirtingų kartų
atstovų galimybių apsirūpinti būstu skirtumus. Transformacijos metu susiformavęs dualistinės būsto
sistemos tipas, pasižymintis menkais valstybės reguliaciniais mechanizmais privataus būsto
sektoriuje ir ribota socialine parama, lėmė, kad viduriniosios kartos atstovai, skirtingai nei jų tėvai,
turėję galimybę pasinaudoti valstybės suteikta teise privatizuoti turimą šeimos būstą, patys tapo
atsakingi už apsirūpinimą būstu.
3. Viduriniosios kartos atstovų savarankiškam debiutui apsirūpinant būstu sutapus su
intensyviu transformaciniu laikotarpiu šalyje, jų būsto nuosavybės siekimo scenarijai buvo lemiami
tiek įvairių trikdžių sektoriuje (pvz., būsto pasiūlos trūkumo, aukštų būsto kainų), tiek ir finansinių
krizių sukeltų pokyčių darbo rinkoje, darbo vietų trūkumo, menko atlyginimo bei iš to kylančių
ekonominių sunkumų. Itin riboti valstybės paramos mechanizmai daugeliu atvejų neamortizavo namų
ūkių patiriamų sunkumų ir neatliepė jų apsirūpinimo būstu poreikių.
4. Vyresnieji viduriniosios kartos atstovai, kurių savarankiškas debiutas būsto rinkoje įvyko
pačiu sudėtingiausiu šalyje besiformuojančios naujos būsto sistemos laikotarpiu – pirmąjį atkurtosios
nepriklausomybės dešimtmetį – apsirūpinimo būstu klausimus iš esmės sprendė tėvų šeimos turimais
resursais, o tokių neturintys arba naudojosi laikino būsto (pvz., privačios nuomos) rinka, arba ilgiau
liko gyventi su tėvais. Jaunesnieji viduriniosios kartos atstovai, spręsdami šį klausimą, jau turėjo
daugiau alternatyvų ir galėjo veikti autonomiškiau – kliautis ne tik tėvų šeimos parama, bet ir, esant
galimybei, pasinaudoti įvairiais rinkos dalyvių siūlomais finansiniais skolinimosi įrankiais. Tiesa, šie,
esant menkam valstybės reguliavimui, iš esmės yra prieinami tik aukštesnio išsilavinimo ir aukštesnių
pajamų namų ūkiams. Likusieji namų ūkiai, kaip ir aukščiau minėtu atveju, yra stumiami į privačios
būsto nuomos rinką ar dalinimąsi gyvenamuoju būstu su tėvais ar giminaičiais.
Pastabos
Šis straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Šeimos, nelygybės ir demografiniai procesai“,
kuris bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. DOTSUT – 09.3.3-LMT-K-
712-01-0020 pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMT LT)).
Literatūra
1. Aidukaitė, J., Lipnevič, A., Nefas, S., Narkevičiūtė, A., Anulytė, F. Būsto politika ir
visuomenės iniciatyvos mieste. Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų institutas, 2014.
2. Arbaci, S. Ethnic Segregation, Housing Systems and Welfare Regimes in Europe.
International Journal of Housing Policy, 2007, Vol. 7, No 4, 401–433.
3. Belinskaja, L., Rutkauskas, V. Būsto kainų burbulo sprogimas – problemos vertinimas.
Ekonomika, 2007, 79, 7-27.
4. Bobinaitė, V., Galinis, A., Lekavičius, V., Miškinis, V., Neniškis, E., Norvaiša, E., Pažėraitė,
A. Gyventojų galimybės apsirūpinti būstu ir priemonės būsto prieinamumui didinti.
Rankraštis. Mokslo studija. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 2019.
5. Brazienė, R. Lietuvos jaunimo apsirūpinimas būstu: patirtys ir požiūriai, Filosofija.
Sociologija, 2019, T. 30, Nr. 2, 108-115.
72 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
6. Brazienė, R., Mikutavičienė, I. Būsto politikos vertinimas Lietuvoje: jaunimo grupės požiūris,
Viešoji politika ir administravimas, 2018, 17(3), 470–483.
7. Brazienė, R., Žilys, A., Indriliūnaitė, R., Mikutavičienė, I. Jaunimas ir būstas Lietuvoje:
skirtingos galimybės, trajektorijos ir iššūkiai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2018.
8. Burinskienė, M. Government Assistance Program in the Housing Sector in Lithuania.
Facilities, 1998, Vol. 16, No.11, 295-301.
9. Buzar, S., Ogden, Ph. E., Hall, R. Households Matter: The Quiet Demography of Urban
Transformation. Progress in Human Geography, 2005, 29 (4), 413–436.
10. Clapham, D., Mackie, P., Orfors, S., Thomas, I., Buckley, K. The Housing Pathways of Young
People in the UK. Environment and Planning A: Economy and Space, 2014, Vol. 46, No 8,
2016–2031.
11. Colic-Peisker, V., Johnson, G. Security and Anxiety of Homeownership: Perceptions of
Middle-class Australians at Different Stages of their Housing Careers. Housing, Theory and
Society, 2014, 27(4), 351-371.
12. Coulter, R., Scott, J. 2015. What Motivates Residential Mobility? Re-examining self-reported
Reasons for Desiring and Making Residential Moves. Population, Space and Place, 21(4),
354–371.
13. Doling, J., Elsinga, M. Demographic Change and Housing Wealth: Homeowners, Pensions
and Asset-based Welfare in Europe. Dordrecht, Netherlands: Springer Link. 2013.
14. Druta, O., Ronald, R. Young Adults’ Pathways into Homeownership and the Negotiation of
Intra-family Support: A Home, the Ideal Gift“. Sociology, 2016, 51 (4), 783–799.
15. Dževeckytė, R. Įsisiautėjusi butų kainų amplitudė mažės. Verslo žinios. 2004-01-28.
https://www.vz.lt/archive/news.php/id=213798&dCkzZ [2020-03-05].
16. Estonia, Latvia, and Lithuania: country studies. W. R. Iwaskin (ed.). Washington, D.C.:
Federal Research Division Library of Congress. 1995.
17. European Quality of Life Survey 2007. https://www.eurofound.europa.eu/data/european-
quality-of-life-survey-2007 [2019 11 05].
18. European Quality of Life Survey 2016. https://bit.ly/2WVHprR [2019-11-05].
19. Filandri, M., Bertolini, S. Young People and Home Ownership in Europe. International
Journal of Housing Policy, 2016, Vol. 16, No 2, p. 144–164.
20. Finansinio stabilumo apžvalga 2010. Vilnius, Lietuvos bankas. 2010.
https://www.lb.lt/uploads/publications/docs/fsa_2010.pdf [2020-03-05].
21. Finansinio stabilumo apžvalga 2010. Vilnius, Lietuvos bankas. 2010.
https://www.lb.lt/uploads/publications/docs/fsa_2015.pdf [2020-03-05].
22. Forrest, R., Yip, N. M. Young People and Housing: Transitions, Trajectories and Generational
Fractures. London: Routledge. 2013.
23. Gerdvilis, V. Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje. Vilniaus Gedimino technikos
universitetas. Vilnius. Technika. 2012.
24. Hegedüs, J., Lux, M., Teller, N. Social Housing in Transition Countries. New York:
Routledge. 2013.
25. Hegedüs, J., Teller, N. Managing Risks in the New Housing Regimes of the Transi-tion
Countries – the Case of Hungary. In J. Doling, M. Elsinga (eds.). Home-Ownership: Getting
In, Getting Out, Getting From. Amsterdam: IOS Press. 2006, 175–200.
26. Higgs, P., Gilleard, C. Generational Conflict, Consumption and the Ageing Welfare State in
the United Kingdom. Ageing and Society, 2010, 30(8), 1439–1451.
27. Indriliūnaitė, R. „Tarpgeneracinė parama apsirūpinant būstu Lietuvoje“. Kultūra ir
visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas, 2019, 10(2), 109-127.
28. Indriliūnaitė, R. Socialinio būsto politikos samprata ir paramos būstui prieinamumo
galimybės Lietuvoje. Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas. 2018, 9(2), 169–193.
29. Indriliūnaitė, R., Žilys, A. Lietuvos būsto politikos keliami iššūkiai jaunimui privačioje būsto
valdoje, Viešoji politika ir administravimas, 2018, 17(3), 454–469.
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 73
30. Ivanauskas, F., Eidukevičius, R., Marčinskas, A., Galinienė, B. Analysis of the Housing
Market in Lithuania. International Journal of Strategic Property Management. 2008, 12 (4),
271-280.
31. Kemeny, J. From Public Housing to the Social Market: Rental Policy Strategies in
Comparative Perspective. London: Routledge. 1995.
32. Kemeny, J. Housing and Social Theory. London: Routledge. 1992.
33. Lennartz, C. Power Structures and Privatization across Integrated Rental Markets: Exploring
the Cleavage between Typologies of Welfare Regimes and Housing Systems. Housing,
Theory and Society, 2011, 28 (4), 342–359.
34. Lennartz, C., Arundel, R., Ronald, R. Younger Adults and Homeownership in Europe through
the Global Financial Crisis. Population, Space and Place, 2016, Vol. 22, No 8, 823–835.
35. Lennartz, C., Helbrecht, I. The Housing Careers of Younger Adults and Intergenerational
Support in Germany’s ‘Society of Renters’. Housing Studies, 2018, 33(2), 317–336.
36. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas. Lietuvos Respublikos
gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas. 1992-04-07. I-2455.
Valstybės žinios, 1992-05-20, Nr. 14-378.
37. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Valstybės žinios, 1991-06-20, Nr. 17-
449.
38. Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos finansinės paskatos pirmąjį būstą
įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymas. 2018 m. birželio 21 d. Nr. XIII-1281. TAR, 2018-
06-26, Nr. 10518.
39. Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti
įstatymas. 2014. Nr. XII-1215. TAR, 2014-10-30. Nr. 15180.
40. Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti įstatymo įgyvendinimo įstatymas. 2002 m. lapkričio 12 d. Nr. IX-1189. Valstybės
žinios, 2002-12-06, Nr. 116-5189.
41. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Dėl valstybės remiamos programos „Būstas“.
1992 m. liepos 17 d. Nr. 562. Valstybės žinios, 1992-09-30, Nr. 27-791.
42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Dėl Lietuvos būsto strategijos įgyvendinimo
2004–2006 metų priemonių patvirtinimo. 2004 m. sausio 21 d. Nr. 60. Valstybės žinios, 2004-
01-24, Nr. 13-387.
43. Lietuvos statistikos departamentas. 2003. Pranešimas spaudai. Nr. 5/144, rugsėjo 10 d.
https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/212826/2003_09_10.pdf/282353ce-9aa9-45a9-a530-
d13a1839a386. [2019-11-05].
44. Mannheim, K. The Problem of Generations. In Essays on the Sociology of Knowledge, New
York: Oxford University Press, 1952, 276-320.
45. McKee, K. Young Peope, Homeownership and Future Welfare. Housing Studies, 2012, Vol.
27, No 6, September, 853–862.
46. Mulder, C. H. The Family Context and Residential Choice: A Challenge for new Research.
Population, Space and Place, 2007, 13(4), 265–278.
47. Mulder, C. H., Smits, A. Inter-Generational Ties, Financial Transfers and Home-Ownership
Support. Journal of Housing and the Built Environment, 2013, 28(1), 95–112.
48. Ronald, R., Elsinga, M. Beyond Home Ownership: An overview. In R. Ronald, M. Elsinga
(eds.). Beyond Home Ownership: Housing Welfare and Society. London. Routledge. 2012, 1–
28.
49. Ruopilla, S. Housing Policy and Residential Differentiation in Post-Socialist Tallinn.
European Journal of Housing Policy, 2005, 5 (3), 279–300.
50. Stone, J., Berrington, A., Falkingham, J. Gender, Turning Points, and Boomerangs: Returning
Home in Young Adulthood in Great Britain. Demography, 2014, 51(1), 257-276.
74 Rasa Indriliūnaitė. Viduriniosios kartos (gimusiųjų 1970-1984 m.) apsirūpinimas…
51. Teisės aktų, reglamentavusių teritorijų planavimo, statybos ir valstybinės statybos kontrolės
tvarką Lietuvoje 1947–1992 metais, sąrašas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos
inspekcija prie aplinkos ministerijos. Vilnius. 2009.
52. Tosics, I., Hegedüs, J. Housing in South-Eastern Europe. In D. Clapham, J. Hegedüs, K.
Kintrea, I. Tosics, H. Kay (ed). Housing Priva-tization in Eastern Europe. Westport, London:
Greenwood Press. 1996, 169–189.
53. Tsenkova, S. Housing in Transition and the Transition in Housing: The Experience of Central
and Eastern Europe. Sofia: Kapital Reklama. 2000.
54. Verslo žinios. Būstui šiuo metu dažniausiai skolinasi jauni specialistai. 2010-10-05.
https://www.vz.lt/archive/straipsnis/2010/10/05/Bustui_siuo_metu_dazniausiai_skolinasi_ja
uni_specialist [2020-03-05].
55. White, J. Thinking generations. The British Journal of Sociology, 2013, 64(2), 216–247.
56. Woodman, D., Wyn, J. Youth and Generation: Rethinking Change and Inequality in the Lives
of Young People. London: Sage Publications Ltd. 2015.
57. Žilys, A. Būsto karjera ir jos trajektorijos demografinio gyvenimo ciklo pradžioje: Lietuvos
jaunimo apsirūpinimo būstu situacija. Kultūra ir visuomenė: socialinių tyrimų žurnalas, 2018,
9(2), 193-227.
58. Žilys, A. Moderniosios Lietuvos urbanizacijos raida: būsto, teritorinio ir regioninio planavimo
politika vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios Lietuvos nepriklausomybės periodu (1987-1997
m.). Viešoji politika ir administravimas. 2019, T. 18, Nr. 3, 20-34.
Rasa Indriliūnaitė
Possibilities of Self-Provision of Housing for the Middle Generation (born in 1970–1984) in
Lithuania
Abstract
The article analyzes possibilities of individual self-provision of housing in Lithuania which are
defined by a dualistic housing policy model. The model emerged after independence was restored,
and is mainly characterised by a limited degree of responsibility of the state for housing needs of
residents and a private housing fund controlled by the market players. In recent decades, many
modern housing policy systems are undergoing intense changes due to the effects of financial crises
and the challenges posed by a shrinking welfare state. A growing private housing sector and
decreasing state support for housing are evident in dualistic and unitary housing systems. Structural
changes in the labour market and demographic changes in society complicate the issue of self-
provision of housing for representatives of younger generations. Researchers agree that older
generations were more privileged in the housing sector and had better possibilities to self-provide
housing. The article aims at disclosing the context of possibilities for private self-provision of housing
for representatives of the middle generation (born in 1970–1984) in Lithuania. Since this generation,
as a separate cohort, has not received sufficient attention yet, it is worth distinguishing it because this
generation, in the active period of their marital life, has experienced a rapid change in the society and
structural, economic and political changes, as well as changes in the housing policy. All these changes
make this generation different from older generations that lived in the environment of the Soviet
housing provision system and the youngest generations that were socialized under conditions of
liberal economics and dominating private housing ownership.
Public Policy and Administration. 2020, Vol. 19, Nr. 3, p. 63-75 75
Rasa Indriliūnaitė – Doctor of Social Sciences, Researcher at the Social Resarch Center, Faculty of
Social Sciences, Vytautas Magnus University.
E-mail: rasa.indriliunaite@vdu.lt
Rasa Indriliūnaitė – Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinių tyrimų
centro mokslo darbuotoja, socialinių mokslų daktarė.
El. paštas: rasa.indriliunaite@vdu.lt
This article is an Open Access article distributed under the terms and conditions of the Creative
Commons Attribution 4.0 (CC BY 4.0) License (http://creativecommons.org/licenses/by/4.0/ ).
