ArticlePDF Available

Europeanisation of Lithuanian Interest Groups and Its Determinants

Authors:

Abstract

A variety of factors influence the degree to which national interest groups decide to transfer their competencies from national political arenas to the European Union level. Aiming to explain these differences the article proposes and tests several hypotheses, relating to groups' organizational properties as well as their relationship with national authorities and opposing interest organizations. The empirical analysis is based on original survey of Lithuanian interest groups operating at a national level, carried out in 2016. The data reveals that organization's decision to allocate more time to supranational level is very much based on its perceived relative power in the national interest group system. Europeanisation of Lithuanian interest groups is also highly dependent on its financial resources, policy field in which the group operates as well as membership in international or EU level organizations. Whereas group type and group's domestic embeddedness, that is its relationships with national authorities, has no effect on Europeanising.
ISSN 16482603 (print) VIEŠOJI POLITIKA IR ADMINISTRAVIMAS
ISSN 2029-2872 (online) PUBLIC POLICY AND ADMINISTRATION
2017, T. 16, Nr. 1/ 2017, Vol. 16, No 1, p. 24-39.
Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
1
Vaida Jankauskaitė
Kauno technologijos universitetas
A. Mickevičiaus g. 37, LT-44240, Kaunas
http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.16.1.18011
Anotacija. Straipsnyje analizuojama, kurios Lietuvos interesų grupės ir kokiomis
sąlygomis veikia Europos Sąjungos lygmeniu. Siekiant paaiškinti šiuos skirtumus,
keliamos ir tikrinamos hipotezės, remiantis šių grupių organizaciniais veiksniais ir
santykiais su nacionaline valdžia ir oponuojančiomis organizacijomis. Pateikiami ir
analizuojami 2016 m. atliktos originalios Lietuvos nacionalinių interesų grupių
apklausos duomenys. Tyrimo rezultatai suteikia naujos informacijos apie Lietuvos
interesų grupių europeizaciją. Empirinių duomenų analizė rodo, kad lobistinių veikų
vykdymą Europos Sąjungos lygmeniu lemia organizacijos santyki galia
nacionalinėje interesų grupių sistemoje. Europeizacijai stiprų poveikį daro ir
viešosios politikos sritis, finansiniai ištekliai, narystė tarptautinio lygmens interesų
organizacijose. Organizacijos tipas ir jos santykiai su nacionalinėmis valdžios
institucijomis europeizacijai nėra svarbūs.
Raktažodžiai: interesų grupės, europeizacija, lobizmas, Europos Sąjunga.
Keywords: interest groups, Europeanisation, lobbying, European Union.
Įvadas
Šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse interesų grupėms priskiriamas tarpininko
tarp visuomenės ir valdžios vaidmuo, kuris sukuria reikšmingus komunikacinius
kanalus individualioms piliečių preferencijoms agreguoti ir legitimizuoti [31; 23; 2].
Jos sudaro pilietinės visuomenės pagrindą, todėl gyvybingos interesų grupės dažnai
laikomos visuomenės demokratizacijos varikliu ir palaikančia sąlyga. Šios grupės
yra neatsiejama politinės sistemos dalis, o jų indėlis pastebimas praktiškai visose
viešosios politikos srityse. Nacionalinių interesų grupių politinei elgsenai implikaci
turi ir daugiau nei pusę amžiaus trunkantis Europos „projektas“. Gilėjant ekonominei
ir politinei Europos Sąjungos (toliau ES) šalių integracijai, randasi nauji
1
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Partijų ir interesų grupių sąveika: pobūdis, priežastys,
pasekmės“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-030/2015).
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
25
ekonominiai ir politiniai santykiai, sudarantys sąlygas sprendimų priėmimo procese
atsirasti naujoms interesų atstovavimo formoms ir arenoms. Susikūrusi bendroji ES
rinka ir jos veiklai palaikyti įkurtos institucijos keičia pilietinės visuomenės
organizacijų ir vyriausybės santykius. Aktyvus interesų grupių dalyvavimas sukuria
reikšmingus komunikacijos kanalus tarp svarbiausių ES institucijų ir Europos
bendruomenės, suteikdamos demokratiniam procesui daugiau atvirumo. Jos taip pat
svarbios Europos institucijų sprendimų įteisinimo proceso dalyvės. Be to, jos
prisideda prie šalių narių kompetencijų perkėlimo į ES lygmenį. Kita vertus, tai gali
turėti ir neigiamą poveikį tuo atveju, kai prie sprendimų priėmėjų prieina tik tam tikri
interesų grupių segmentai. Tokiu atveju informacija, kurią valdžios institucijos gauna
iš interesų grupių, ne tik nėra išsami, bet gali būti ir klaidinanti.
Interesų grupių tyrimai Europos integracijos kontekste pastaraisiais metais augo,
apimdami tokias sritis, kaip socialiniai judėjimai, pilietinė visuomenė, organizuoti
interesai ir ES valdymas. Tačiau, nepaisant 1990 m. prasidėjusio interesų grupių
studijų „bumo“ [5], skirtingi tyrimai neretai pateikia vienas kitam prieštaraujančius
rezultatus. Dėl to šis tyrinėjimų laukas buvo nemažai kritikuojamas, raginant daugiau
dėmesio skirti įvairių europeizacijos aspektų poveikiui nacionaliniams kontekstams
[21]. Nepaisant porą dešimtmečių trunkančio ir vis augančio didelio akademinio
susidomėjimo Europoje ir JAV, interesų grupių studijos ir lobistinės veiklos tyrimai
tarp Lietuvos autorių nėra populiarūs. Derėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje interesų
grupėms, interesų atstovavimui ir lobizmui skirtuose darbuose vyrauja dvi ryškios
tendencijos. Tai lobistinės veiklos reguliavimo mechanizmų analizė [22; 32; 45];
pavienių atvejų analizė, orientuota arba į lobistinę veiklą tam tikros viešosios
politikos srityje [8], arba į vieną konkretų interesų organizacijų tipą [41; 25] ir pan.
Nacionalinėms interesų grupėms ES gali tapti alternatyva ar tam tikra niša [30]
politiniams tikslams pasiekti. Tačiau ne visos organizacijos išnaudoja šią
alternatyvą. Kas lemia, kad vienos grupės atsisuka į Briuselį, o kitos lieka orientuotos
į nacionalines valdžios institucijas ir išlaiko turimus kontaktus su nacionaliniais
partneriais? Tyrimai rodo, kad daug ES šalių narių nacionalinių interesų grupių
perkelia savo kompetencijas iš nacionalinio konteksto ir vykdo lobistines veiklas ES,
tačiau ne visos jos yra vienodai europeizuotos [12; 16; 10]. Šiame straipsnyje
siekiama paaiškinti šiuos skirtumus, konkrečiau orientuojamasi į kelis
organizacinius veiksnius ir interesų grupės santykius su nacionaline politine aplinka.
Šio straipsnio tikslas nustatyti, kokie veiksniai lemia Lietuvos interesų grupių
europeizaciją. Tikslui pasiekti keliami trys pagrindiniai uždaviniai: 1) apžvelgti
svarbiausius interesų grupių studijų tyrimus; 2) išskirti veiksnius, lemiančius
nacionalinių interesų grupių europeizaciją; 3) nustatyti Lietuvos nacionalinio lygmens
interesų grupių europeizacijos veiksnius.
Nacionalinių interesų grupių europeizacija
Nuo pat ES integracijos pradžios, norėdamos sėkmingai atstovauti savo nariams
ir pasiekti savo tikslus, interesų grupės peržengia nacionalinį lygmenį, sutelkdamos
pajėgas atstovauti interesams ES lygmeniu [5]. Vis daugiau interesų grupių pradeda
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
26
veikti ES politikos formavimo plotmėje, o skirtis tarp Europos ir nacionalinių
politinių procesų tampa vis blankesnė. Be to, valstybės narės ir jos politinių veikėjų
gebėjimas atstovauti savo interesams Europos valdymo sistemoje atskleidžia, kaip ji
išnaudoja narystės teikiamus privalumus [46].
Pačia bendriausia prasme europeizaciją galima apibūdinti kaip ES politikos
poveikį valstybėms narėms ir subjektams. Interesų grupių studijose europeizacijos
samprata paprastai vartojama kalbant apie šių veikėjų politinės veiklos perkėlimą į
naują galios centrą [37; 24; 13]. Kaip, kokia apimtimi ir kokiu intensyvumu
nacionalinės interesų grupės propaguoja savo tikslus ir vykdo lobistines veiklas ES
lygmeniu? Šie ir kiti susiję klausimai plačiai nagrinėjami interesų grupių tyrimuose.
Priėmus Europos suvestinį aktą (1986), ES palaipsniui tapo pliuralistine,
reguliuojančia daugiapakope politine sistema, kuri kartu sukūrė ir daugiasluoksnę
interesų atstovavimo sistemą [17; 24; 26]. Interesų grupių – nacionalinių verslo
asociacijų ir profesinių sąjungų, nacionalines asociacijas ar įmones jungiančių
„eurogrupių“, viešojo intereso grupių ir socialinių judėjimų – lobistinė veikla yra
neatsiejama sudėtingo ES sprendimų priėmimų proceso dalis. Kai kurių autorių
teigimu, lobistinė veikla ES, kurios metu koreguojamos ar netgi naujai formuojamos
privalomosios politikos, papildo ir legitimizuoja ES institucijų vaidmenį [1; 29; 37].
Įvairūs teoriniai ir empiriniai tyrimai rodo, kad egzistuoja daug veiksnių,
lemiančių interesų grupių kompetencijų perkėlimą į ES lygmenį. Tai priklauso tiek
nuo organizacinių grupės ypatumų, tiek nuo jos santykių su artimiausia (šiuo atveju –
nacionaline) aplinka ir jos dalyviais. Toliau bus aptariami minėti tyrimai ir
rezultatai ir jais remiantis keliamos šiame straipsnyje pristatomo tyrimo hipotezės.
Pirmuoju ir ypač svarbiu naujų ES narių interesų grupių europeizacijos atskaitos
tašku paprastai laikoma jų narystė įvairiuose tarptautinio (Europos) lygmens interesų
organizacijų tinkluose [21; 44]. Būtent juose ir per juos nacionalinės interesų grupės
socializuojasi, priimdamos naujas normas ir mokydamosi naujų žaidimo taisyklių.
Atsižvelgiant į menką Lietuvos, kartu likusių Vidurio ir Rytų Europos šalių, interesų
grupių lobistinės veiklos patirtį liberalioje santvarkoje, narystė šiose vadinamosiose
„eurogrupėse“ padeda greičiau perprasti ir suvokti naujus standartus ir politinės
veiklos formas. Pastebima, kad dalyvavimas Europos interesų grupių tinkluose tampa
tam tikru pasitikėjimo ir didesnės legitimacijos garantu tiek nacionaliniame, tiek ES
lygmenyje [18]. Stiprus įsitraukimas į tarptautinius tinklus nacionalinėje plotmėje
pristatomas kaip brandos, patikimumo ir europietiškumo rodiklis [42]. Galiausiai
narystė ES lygmens interesų organizacijose turi ir kitų, pragmatiškesnių, pranašumų.
Šiuose tinkluose nacionalinės interesų grupės sužino apie joms, kaip konkrečios
viešosios politikos veikėjoms ar tam tikros šalies narės atstovėms, svarbius įvykius ar
renginius, galimus finansavimo šaltinius ir pan. [43]. Kitaip tariant,
bendradarbiaujančių organizacijų jos gali gauti svarbios techninės, politinės, teisinės
ir kitos informacijos, svarbios jų atstovaujamiems interesams. Taigi, nors priklausymą
ES lygmens interesų organizacijoms galima būtų laikyti endogeniniu veiksniu (kuo
organizacija yra arba siekia būti politiškai aktyvesnė ES lygmeniu, tuo didesnė
tikimybė, kad ji priklausys Europos lygmens interesų organizacijai), kartu jis gali
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
27
tapti ir įgalinančiu veiksniu. Kitaip tariant, per šią socializaciją nacionalinės interesų
grupės sustiprina savo gebėjimus ir kompetencijas, kurie savo ruožtu jas skatina dar
labiau europeizuotis. Taigi, remiantis aukščiau aptartais argumentais, šiame tyrime
formuluojama tokia hipotezė:
H1: Lobistinę veiklą ES vykdo tos organizacijos, kurios priklauso ES lygmens
interesų grupei.
Kalbant apskritai, interesų grupės turi du pagrindinius tikslus. Kaip organizacijos,
jos visų pirma siekia išlikti, taip pat augti ir plėstis. Taigi natūralu, kad tam tikrą savo
išteklių (finansinių ir nefinansinių) dalį jos skirs savo gyvavimui skirtoms veikloms
palaikyti (pvz., pritraukti ir išlaikyti narius, teikti paslaugas nariams ir kt.). Kaip
politiniai veikėjai jos taip pat turi tikslą prieiti prie valdžios subjektų ir daryti įtaką
politinių sprendimų priėmimui. Išteklių mobilizacijos teorijoje pabrėžiama įvairių
išteklių svarba interesų grupių veiklai [28; 38]. Teigiama, kad interesų grupės yra
racionalūs ir į tikslą orientuoti veikėjai, kurie nuosekliai ir rutiniškai siekia didinti
savo įtaką viešosios politikos procesui, apsvarstydami įvairias galimybes, vietas
lobistinei veiklai vykdyti ir atsirinkdami tas, kurios žada didžiausią naudą. Apskritai
išteklių klausimas, atrodo, neturėtų kelti didesnių abejonių, kalbant apie interesų
grupės galimybes vykdyti lobistinę veiklą ES lygmeniu. Tai yra brangus ir daug laiko
užimantis procesas, todėl natūralu tikėtis, kad jame dalyvaus geriau apsirūpinusios
organizacijos. Vis dėlto, egzistuoja tyrimų, rodančių, kad teigiama išteklių įtaka nėra
absoliuti tiesa, o santykis tarp organizacijos turimų išteklių ir sėkmingos lobistinės
veiklos yra gana blankus [36; 3]. Kita vertus, nemaža dalis interesų grupių empirinių
tyrimų rodo, kad organizacijos turimi ištekliai lemia jos lobistinės veiklos efektyvumą
ir europeizaciją, t. y. lobizmą ES lygmeniu [pvz., 12; 16]. Teigiama, kad didesniais
finansiniais (ir kitais) ištekliais disponuojančios grupės gali lengviau vykdyti lobistinę
veiklą jai palankesniame lygmenyje (vietos, nacionaliniu ar viršnacionaliniu) ar
keliuose lygmenyse iš karto. Pavyzdžiui, H. Klüver atliktas tyrimas rodo, kad būtent
išteklių turtingos interesų grupės yra pagrindinės Europos Komisijos atvirų
konsultacijų dalyvės, todėl turi daugiau galimybių daryti įtaką politikos formavimui
nei prasčiau apsirūpinusios [33]. Taigi keliama antroji hipotezė:
H2: Kuo didesni interesų grupės finansiniai ištekliai, tuo didesnė tikimybė, kad ji
vykdys lobistinę veiklą ES lygmeniu.
Paprastai labiausiai finansiniais ir kitais ištekliais apsirūpinusios verslo
asociacijos. Be to, ES visų pirma yra ekonominė sąjunga, todėl natūralu, kad būtent
verslo interesus ginančios organizacijos labiausiai suinteresuotos perkelti savo
kompetencijas į ES lygmenį. Įvairūs tyrimai rodo, kad ES lygmens sprendimų
priėmėjai yra prieinami ne visoms grupėms, o aktyviausiai lobizmu ES lygmeniu
užsiima verslo interesams atstovaujančio grupės [9; 11; 14; 35]. Verslo interesų
grupių įtaka ES politinei sistemai plačiai aprašyta tiek Europos integracijos teoretikų
[37; 39; 40], tiek interesų grupes tyrinėjančių mokslininkų. Jų dominavimas ES
politinėje darbotvarkėje siejamas ne tik su šių grupių ekonominiu svoriu, bet ir su
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
28
organizaciniais pajėgumais. Kadangi ES institucijos turi ribotus žmogiškuosius
išteklius, nacionalinės verslo asociacijos tampa itin reikšmingos, teikiant techninę,
teisinę ir politinę informaciją apie konkrečios šalies narės viešąją politiką ir interesus.
Remiantis mainų teorija, santykiai tarp interesų grupių ir ES lygmens sprendimų
priėmėjų gali būti apibūdinami kaip mainais grįstas bendradarbiavimas [49]. Taigi ES
institucijos yra daugiau nei tik lobizmo objektas, jos ir pačios tampa interesų grupių
sistemos lobistiniais veikėjais [24], neretai sudarydamos neformalias koalicijas su
interesų grupėmis ir siekdamos jų politinės paramos tam tikroms ES politinėms
iniciatyvoms įgyvendinti [14]. Taigi šiame tyrime taip pat daroma prielaida:
H3: Verslo grupės yra labiau linkusios vykdyti lobistinę veiklą ES lygmeniu.
Vis dėlto dažnai interesų grupių politinė veikla visų pirma yra orientuota į
nacionalines institucijas. Taip yra ir dėl to, kad nemažai viešosios politikos sričių,
pavyzdžiui, sveikatos apsauga, kultūros politika, darbo rinkos reguliavimas, nėra
reguliuojamos ES lygmeniu. Šiose srityse veikiančios interesų grupės neturi jokio
pagrindo europeizuotis, todėl paprastai Europos lygmuo joms netampa alternatyva. Ir
atvirkščiai, tos interesų organizacijos, kurių veiklos sritis (pavyzdžiui, žemės ūkį,
prekybą, aplinkos apsaugą, vartotojų teises, transportą) [10; 34] stipriai reguliuoja ES,
dažniau rinksis Europos kelio strategiją:
H4: Interesų grupės, kurioms aktualios tos viešosios politikos sritys, kuriose ES
turi didžiausią kompetenciją, bus labiau linkusios vykdyti lobistinę veiklą ES.
Nepaisant to, kad daugiapakopė ES valdymo aplinka sukūrė papildomų ir
alternatyvių poveikio kanalų, nacionalinių interesų grupių politinei elgsenai poveikį
turi ir jų santykis su savo artimiausia (nacionaline) aplinka [20; 4]. Šiuo klausimu
mokslinė diskusija krypsta į dvi pagrindines stovyklas. Viena vertus, teigiama, kad
kuo glaudesnius santykius interesų grupės turi su nacionalinės valdžios institucijomis,
tuo mažiau joms veikla ES lygmeniu bus reikalinga, nes ES viešosios politikos
formavimą jos galės paveikti per vykdomąją valdžią šalyje narėje, kuri atstovauja
nacionaliniams interesams ES tarybos sudėtyje [15]. Kita vertus, tos grupės, kurios
nėra įsitvirtinusiose nacionalinėje politinėje sistemoje, t. y. neturi stiprių ryšių su
nacionalinio lygmens politiniais veikėjais, ES mato kaip naują galimybių langą
atstovauti savo interesams. Nepaisant ES narės nacionalinės vyriausybės
kompetencijų viešosios politikos srityse, kuriose šios grupės veikia, jos bandys prieiti
prie ES lygmens sprendimų priėmėjų, nes nesulaukia sėkmės ar neturi galimybės
atstovauti savo interesams nacionaliniu lygmeniu [4; 34]. Lietuvos atveju šalies
istorinis palikimas lemia tai, jog poveikis viešajai politikai paprastai daromas
remiantis pažintimis ir asmeniniais kontaktais [47]. Būtent dėl tokios politinės ir
pilietinės galios asimetrijos lobistinė veikla ES lygmeniu gali būti perspektyvesnė
negu šalies viduje. Todėl natūralu tikėtis, kad prabėgus daugiau nei dešimtmečiui po
įstojimo į ES tos Lietuvos interesų organizacijos, kurios turi silpnesnius ryšius su
nacionaline valdžia, siekdamos savo tikslų nukreiptų savo politines veiklas į Briuselį.
Taigi galima formuluoti dvi konkuruojančias hipotezes:
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
29
H5a: Kuo geresni interesų grupės santykiai su nacionalinės valdžios
institucijomis, tuo didesnė tikimybė, kad ji vykdys lobistinę veiklą ES lygmeniu.
Ir atvirkščiai:
H5b: Kuo prastesni interesų grupės santykiai su nacionalinės valdžios
institucijomis, tuo didesnė tikimybė, kad ji vykdys lobistinę veiklą ES lygmeniu.
Panašiai galima kelti ir kitą susijusią prielaidą daugiau paskatų europeizuotis ir
ieškoti alternatyvių politinio poveikio kanalų gali turėti ir tos organizacijos, kurios
šalies viduje patiria stiprią konkurenciją su kitomis interesų grupėmis. Jei galia
poveikio viešajai politikai atžvilgiu sukoncentruota selektyviame interesų grupių
segmente, politikos „autsaiderėms“ ES lygmuo gali tapti tam tikra niša ir galimybe
įgyti tam tikrų galios svertų prieš status quo įtvirtinusias oponentes:
H6: Kuo didesnė interesų grupės konkurencija su kitomis interesų grupėmis, tuo
didesnė tikimybė, kad ji vykdys lobistinę veiklą ES lygmeniu.
Duomenys ir kintamųjų operacionalizacija
Straipsnyje analizuojami Lietuvos nacionalinių interesų grupių apklausos, kuri
buvo atlikta įgyvendinant mokslinį projektą
2
, duomenys. Šis projektas yra dalis
didesnės tarptautinės lyginamosios mokslinės studijos „Lyginamasis interesų grupių
tyrimas“, kuria remiantis apklausiamos įvairių Europos šalių interesų grupių
populiacijos
3
. Atliktą Lietuvos interesų grupių apklausą sudaro du pagrindiniai etapai:
1) nacionalinių interesų grupių populiacijos žemėlapio sudarymas; 2) šios
populiacijos apklausos įgyvendinimas.
Interesų grupės čia apibrėžiamos kaip savanoriška naryste grįstos organizuotos
grupės, paprastai turinčios tam tikrus šalininkus, pavyzdžiui, nariai ar rėmėjai
(suporters), ir atstovaujančios tų narių interesams ar interesams tų, kurie patys sau
negali atstovauti (vaikai, gyvūnai, aplinka). Į vartojamą apibrėžimą buvo įtrauktos
tiek politiškai aktyvios, tiek latentinės grupės. Latentinės grupės turi interesą ir gali
būti aktyvios, tačiau didžioji dalis jų veiklų nėra politinė. Jos gali tapti politiškai
aktyvios, atsiradus toms grupėms aktualiai politikos problemai. Toks interesų grupių
apibrėžimas apima profesines sąjungas, verslo asociacijas, visuomeninio intereso,
laisvalaikio, religines grupes ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad projekto idėja
koncentruojasi į nacionalinį lygmenį, į populiaciją nebuvo įtrauktos vietos lygmeniu
veikiančios organizacijos.
Nacionalinių interesų grupių populiacijos atranka buvo vykdoma penkiais
etapais. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje neegzistuoja viešai prieinamas interesų
2
Lietuvoje apklausa atlikta įgyvendinant mokslinį projektą „Partijų ir interesų grupių sąveika: pobūdis,
priežastys, pasekmės“, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-030/2015).
3
Panašios interesų grupių apklausos jau atliktos Belgijoje, Nyderlanduose, Slovėnijoje, Švedijoje ir ES
lygmeniu. Apklausas taip pat planuojama atlikti Ispanijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir
Vokietijoje.
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
30
organizacijų registras
4
, žemėlapiui sudaryti kaip atskaitos taškas buvo pasirinktas
įmonių registras internete (rekvizitai.vz.lt). Toks metodas yra gana įprasta praktika,
sudarant interesų grupių imtį šalyse, neturinčiose atitinkamų registrų, ir taikomas
analogiškuose tyrimuose [pvz., 21; 13]. Pirmajame etape buvo atrinkta 13 215
nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis veikiančių įvairių sąjungų, fondų ir
asociacijų. Antrajame atrankos etape buvo atmestos visos regioninės ir vietos
lygmeniu veikiančios interesų grupės, taip pat tos organizacijos, kurios nepatenka į
naudojamą interesų grupės apibrėžimą. Šiame etape liko 3540 interesų grupių.
Trečiajame etape jau turimas interesų grupių sąrašas buvo papildomas Lietuvos
Respublikos ministerijų skelbiamais interesų grupių sąrašais, taip pat tomis interesų
grupėmis, kurių viename anksčiau minėtame sąraše nebuvo, tačiau tyrėjų grupei
yra žinomos kaip gana aktyviai veikiančios viešosios politikos procese. Šio etapo
pabaigoje į populiaciją buvo įtrauktos 3628 interesų grupės, veikiančios nacionaliniu
lygmeniu. Ketvirtajame etape kiekviena interesų grupė buvo tikrinama dar kartą,
atsižvelgiant į du esminius kriterijus – ar organizacija turi interneto puslapį (arba
aktyvią paskyrą „Facebook“ tinkle) ir ar jų įstatuose įvardytos interesų grupėms
būdingos funkcijos: siekis atstovauti organizacijos nariams, ginti jų teises, propaguoti
organizacijos vertybes ir tikslus, paveikti viešąją politiką. Šiame, ketvirtajame, etape,
įvertinus kiekvieną interesų grupę 3628 turimų, buvo palikta 1241 aktyvi
nacionaliniu mastu veikianti interesų grupė. Penktajame interesų grupių žemėlapio
sudarymo etape buvo atliktas „kryžminis“ visų atrinktų grupių patikrinimas,
galiausiai tyrimui atrenkant 904 organizacijas. Apklausos respondentai aukščiausias
pareigas organizacijose einantys asmenys (pvz., direktoriai, prezidentai, generaliniai
sekretoriai ar pan.).
1 lentelė. Apklausos imtis ir atsakiusiųjų dalis
Imtis
Užpildytų
klausimynų skaičius
Atsakiusiųjų
dalis
Profesinės sąjungos
43
23
53%
Profesinės asociacijos
271
106
39%
Verslo asociacijos
233
80
34%
Institucinės asociacijos
33
20
60%
Tapatybės grupės
128
51
40%
Laisvalaikio/pomėgių grupės
93
29
31%
Viešojo intereso grupės
59
32
54%
Kitos grupės*
44
24
55%
Iš viso
904
3655
40,4%
*šiam tipui priskirtos visos grupės, kurios pateko į tyrime naudojamą interesų grupių apibrėžimą ir atitiko
kitus atrankos kriterijus, tačiau pagal nurodytą veiklą ir tikslus jų nebuvo galima priskirti nei vienam
išskirtam tipui.
Šaltinis: sudaryta autorės.
4
Lietuvoje juridinių asmenų duomenys kaupiami VĮ Registrų centre, tačiau dėl duomenų išrašo
ribotumo ir finansinių projekto apribojimų šio, kaip pirminės atrankos, metodo buvo atsisakyta.
5
Duomenų analizėje naudojami tik tiek klausimynai, kurių užpildymas siekė nemažiau kaip 70 proc.
viso klausimyno. Iš viso klausimyną užpildė 481 organizacija.
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
31
Internetinė apklausa vyko 2016 m. rugsėjo–lapkričio mėn. Lyginant su
analogiškomis anksčiau atliktomis interesų grupių apklausomis [pvz., 13; 6],
atsakiusiųjų dalis (40,4 proc. (N = 365)) yra pakankama ir atitinka praktiką.
Priklausomas kintamasis
Remiantis aptartomis teorinėmis prielaidomis, matuojama santykinė lobizmo ES
svarba. Priklausomas kintamasis yra operacionalizuojamas, panaudojant interesų
grupių apklausoje pateiktą klausimą: Galvojant apie visą lobizmo ir organizacijos
tikslų propagavimo veiklą, kuria užsiima jūsų organizacija, kokią laiko dalį (išreikštą
proc.) jūsų organizacija skiria vietos, regioniniam, nacionaliniam, Europos ir
tarptautiniam / globaliam lygmeniui? Atsižvelgiant į tai, kad šio klausimo skirstinys
nėra normalusis ir turi daug 0 reikšmių, kintamasis buvo perkoduotas į dvinarį,
kuriame 0 reiškia, jog organizacija visai neskiria laiko lobizmui ES lygmeniu arba
skiria iki 5 proc. viso savo laiko. Kintamojo reikšmė 1 reiškia, kad organizacija skiria
6 ir daugiau proc. savo laiko lobizmo veiklai ES lygmeniu. Lobizmui ES skiriamo
laiko „slenkstis“ pasirinktas atsižvelgiant į šio kintamojo medianą 5 proc. Mediana
geriau nei vidurkis atskleidžia duomenų padėtį eilutėje, kurioje yra išskirčių, nes
mediana, skirtingai nei vidurkis, parodo dažniausiai pasitaikančias reikšmes [50].
2 lentelė. Priklausomų ir nepriklausomų statistinės charakteristikos
N
Vidurkis
Standartinis
nuokrypis
354
0,46
0,498
363
0,54
0,499
360
0,38
0,486
294
0,21
0,406
349
0,48
0,498
266
0,17
0,376
365
0,22
0,414
208
Šaltinis: sudaryta autorės.
Nepriklausomi / aiškinamieji kintamieji
Kaip ir priklausomas kintamasis, visi nepriklausomi kintamieji buvo perkoduoti į
dvinarius kintamuosius. Visų pirma analizėje tikrinamas narystės Europos ar
tarptautinėse organizacijose poveikis Lietuvos interesų grupių skiriamam laikui
vykdyti lobistines ir interesų propagavimo (advokacijos) veiklas ES lygmeniu (H1).
Šis kintamasis nustatomas pateikus klausimą: Vienas iš būdų siekti savo tikslų yra
priklausymas Europos ar tarptautinei interesų organizacijai ar tinklui. Ar jūsų
organizacija priklauso Europos ar tarptautinei interesų organizacijai, ar tinklui?
Organizacijoms, atsakiusioms į klausimą „Taip“, priskiriama reikšmė 1,
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
32
organizacijoms, pasirinkusioms atsakymą „Ne“, priskiriama reikšmė 0.
Hipotezei H2 patikrinti naudojami duomenys apie interesų grupių turimus išteklius,
konkrečiai – organizacijos metinį (2015 m.) biudžetą. Kadangi klausimyne buvo
galima rinktis vieną iš 9 atsakymų
6
, organizacijų biudžetas buvo pergrupuotas į
dvinarį kintamąjį, kai 0 reiškia <10 tūkst. eurų, o 1 – 10 tūkst. eurų ir daugiau. Kaip ir
priklausomo kintamojo atveju, organizacijų biudžeto „slenkstis“ pasirinktas
atsižvelgiant į kintamojo atsakymų medianą (šiuo atveju – 10 tūkst. eurų).
Hipotezė H3 pabrėžia skirtumus tarp verslo asociacijų ir kitų asociacijų tipų.
Analizėje naudojamoje interesų grupių imtyje verslo asociacijos sudarė 22 proc. visų į
klausimyną atsakiusių organizacijų.
Hipotezė H4 nurodo santykinę svarbą tų viešosios politikos sričių, kuriose ES
turi didžiausias kompetencijas. Šiam kintamajam operacionalizuoti buvo panaudota
Tanjos Börzel [7] kodavimo schema, kurioje pateikiama informacija apie ES
kompetencijas skirtingose viešosios politikos srityse ir šių politikų svarbą interesų
organizacijoms. Buvo skiriamos 7 viešosios politikos sritys, kuriose ES turi
didžiausias kompetencijas: migracijos ir prieglobsčio politika; ekonominė, fiskalinė ir
pinigų politika; aplinkos apsaugos politika; vartotojų apsaugos politika; žemės ūkio
politika; ES regioninė politika ir transporto politika. Šioms viešosios politikos sritims
priskirta reikšmė 1. Atliktoje apklausoje interesų grupių buvo prašoma nurodyti,
kuriose iš 22 politikos sričių jos veikia. Taigi likusioms 15 viešosios politikos sričių
7
priskirta reikšmė 0.
Galiausiai analizėje kontroliuojamas ir interesų grupės santykis su nacionaline
aplinka. Santykių su valdžia kintamasis (H5a, H5b) buvo nustatomas pagal klausimą:
Apskritai kaip jūs apibūdintumėte savo organizacijos santykius su Europos ir
nacionalinės valdžios institucijomis? Šio straipsnio analizei naudojama tik viena
klausimo dalis, apibūdinanti interesų organizacijos santykius su nacionalinės valdžios
institucijomis. Atsakymai pasirenkami 5 balų skalėje (grįsti stipriu bendradarbiavimu,
grįsti vidutinišku bendradarbiavimu, vidutiniškai konfliktiški, labai konfliktiški ir
netaikoma (t. y. santykių su valdžia nepalaiko)). Šis kintamasis taip pat buvo
perkoduotas į dvinarį kintamąjį, kuriame 0 reiškia, jog santykiai grįsti stipriu arba
vidutinišku bendradarbiavimu, o 1 reiškia, kad santykiai yra vidutiniškai arba labai
konfliktiški. Konkurencija su kitomis organizacijomis (H6) buvo nustatoma pateikus
klausimą: Kaip jūs įvertintumėte savo organizacijos įtaką viešajai politikai lyginant
su jūsų oponentais? Atsakymai pateikti 4 balų skalėje ([oponentai] daro didesnę įtaką,
daro apytikriai vienodą įtaką, daro mažesnę, neturime oponentų, „nežinau“).
6
Klausimyne organizacijos galėjo rinktis iš 9 galimų atsakymų: iki 10 tūkst. eurų; tarp 10 tūkst. eurų ir
50 tūkst. eurų; tarp 50 tūkst. eurų ir 100 tūkst. eurų; tarp 100 tūkst. eurų ir 500 tūkst. eurų; tarp 500 tūkst.
eurų ir 1 mln. eurų; tarp 1 mln. eurų ir 5 mln. eurų; tarp 5 mln. eurų ir 10 mln. eurų; daugiau kaip 10 mln.
eurų; nežinau.
7
Be jau paminėtų 7 viešosios politikos sričių, buvo pateiktos šios: 1. Sveikatos politika; 2. Kova su
nusikalstamumu; 3. Švietimo politika; 4. Lyčių lygybės politika; 5. Socialinė politika; 6. Piliečių teisės;
7. Vystomojo bendradarbiavimo politika; 8. Užsienio politika; 9. Gynybos politika; 10. Europos
integracija ir bendradarbiavimas; 11. Mokslinių tyrimų politika; 12. Žmogaus teisės; 13. Kultūros
politika; 14. Užimtumo politika; 15. Kita.
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
33
Straipsnyje atliekamai analizei šio klausimo atsakymai buvo perkoduoti į dvi
kategorijas: 1 reiškia, kad organizacija savo oponentus (konkuruojančias interesų
grupes) vertina kaip įtakingesnius, 0 reiškia, kad organizacija savo oponentus vertina
kaip ne tokius įtakingus arba darančius apytikriai vienodą įtaką.
Duomenų analizė ir diskusija
Kalbant apskritai, Lietuvos nacionalinės interesų grupės išlieka menkai
europeizuotos ir didžiausią dalį laiko skiria lobizmo ir advokacijos veikloms
nacionaliniam lygmeniui (žr. 3 lentelę). Vidutiniškai tyrime dalyvavusios
organizacijos lobizmui ES skiria tik apie 8,5 proc. savo laiko. Verta pabrėžti, kad yra
daug skirtumų tarp organizacijų, kalbant apie lobizmui ES skiriamą laiko dalį. Net 40
proc. organizacijų nurodė visai neskiriančios laiko lobizmui ir organizacijos tikslų
propagavimo veiklai ES lygmeniu, 15 proc. organizacijų nurodė tam skiriančios tik
iki 10 proc. savo viso lobizmui skiriamo laiko. Nuo 10 iki 30 proc. laiko lobizmui ES
skiria 43 proc. organizacijos ir tik vos 2 proc. organizacijų nurodė, kad lobizmui
Europos lygmeniu skiria 40 proc. ir daugiau viso savo laiko.
3 lentelė. Lietuvos interesų grupių vidutinis (vidurkiai) laikas, skiriamas lobizmui ir
organizacijos tikslų propagavimo (advokacijos) veiklai skirtingais valdžios lygmenimis
(N=354)
Vietos
lygmuo
Regioninis
lygmuo
Nacionalinis
lygmuo
Europos
lygmuo
Tarptautinis
lygmuo
18,26 proc.
11,83 proc.
54,97 proc.
8,47 proc.
5,59 proc.
Šaltinis: sudaryta autorės.
Atsižvelgiant į tai, kad priklausomo kintamojo skirstinys nėra normalusis ir į
analizėje naudojamų duomenų tipą (daugumos priklausomų kintamųjų skalės yra
ranginės ir nominalinės), straipsnyje keliamoms hipotezėms patikrinti buvo taikyta
dvinarė logistinė regresija. Modelio atitiktį duomenims nurodo du determinacijos
(pseudo)koeficientai (R2 (Cox & Snell) ir R2 (Nagelkerke)). Šiuo atveju abu jie
didesni už 0,20, todėl modelis laikomas tinkamu. Exp(B) stulpelis rodo galimybių
santykius. Pavyzdžiui, galimybių santykis 3,107 parodo, kad šis nepriklausomas
kintamasis padidina interesų grupės tikimybę vykdyti lobistines veiklas ES 3,107
karto. Visi veiksniai statistiškai reikšmingi, kai p<0,05 (stulpelis Sig.).
Regresinės analizės rezultatai rodo, kad egzistuoja itin stiprus ryšys tarp lobizmui
ES skiriamo laiko ir narystės tarptautinėse ir (ar) ES lygmens asociacijose. Tikimybė
vykdyti lobistines veiklas ES lygmeniu padidėja tris kartus, jei interesų grupė
priklauso tarptautiniams organizacijų tinklams. Tai rodo itin reikšmingą teigiamą
tokios socializacijos įtaką kompetencijų perkėlimui į viršnacionalinį lygmenį. Iš viso
54 proc. apklaustų organizacijų nurodo priklausančios tarptautinei ar ES lygmens
interesų grupei. Čia svarbu paminėti, kad net 64 proc. Lietuvos interesų grupių, kurios
nurodė priklausančios tarptautinėms interesų organizacijoms, teigė, kad pastarosios
yra labai naudingos informacijai apie pagrindinius Europos ir tarptautinės politikos
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
34
pokyčius gauti, 67 proc. nurodė, kad tokios organizacijos yra naudingos, dalydamosi
patirtimi ir informacija, o 45 proc. teigė, kad tarptautinės organizacijos yra labai
naudingos, atstovaujant jų interesus Europos ir tarptautinio lygmens institucijose.
4 lentelė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
B
Sig.
Exp(B)
Narystė ES ir/ar tarpt. interesų
organizacijose
1,134
,001
3,107
VP sritis
1,037
,004
2,820
Santykiai su nacionaline valdžia
-,673
,086
,510
Biudžetas
1,081
,002
2,946
Oponentų įtaka
,888
,040
2,431
Verslo asociacijos (grupės tipas)
-,206
,636
,814
R2 (Cox & Snell) = 0,214
R2 (Nagelkerke) = 0,285
N = 208
*p <0,05
Šaltinis: sudaryta autorės.
Didelę įtaką interesų grupės europeizacijai turi ir viešosios politikos, kurioje ji
veikia, sritis. Organizacijos, kurių veikla orientuota į tas viešosios politikos sritis,
kuriose ES turi didžiausias kompetencijas (emigracijos ir prieglobsčio politikos,
ekonominės, fiskalinės ir pinigų politikos, taip pat aplinkos apsaugos, vartotojų
apsaugos, žemės ūkio politikose bei ES regioninės politikos ir transporto politikos
srityse), linkusios vykdyti lobistines veiklas ES beveik tris kartus labiau nei tos
interesų grupės, kurios veikia labiau nacionalinės valdžios viešosios politikos
kompetencijų srityse.
Duomenų analizė parodė, kad nacionalinių interesų grupių europeizacijai turi
reikšmės jų santykis su nacionaline aplinka. Viena vertus, organizacijos santykiai su
nacionalinės valdžios institucijomis nesvarbu, ar jie vertinami kaip konfliktiški, ar
kaip grįsti bendradarbiavimu (H5a ir H5b) jokios įtakos interesų grupės lobizmui
ES lygmenyje neturi. Kita vertus, kaip rodo duomenų analizė, tos organizacijos,
kurios savo oponentų (priešingiems interesams atstovaujančių interesų grupių) įtaką
vertina kaip didesnę nei jų pačių, yra beveik 2,5 karto labiau linkusios europeizuotis.
Tyrime interesų grupių atstovų taip pat buvo klausiama, ar konkurenciją su kitomis
panašiomis organizacijomis jie vertina kaip iššūkį savo organizacijos išlikimui.
Daugiau nei kas trečia organizacija pažymėjo, kad tokia konkurencija joms yra
svarbus ar net labai svarbus iššūkis. Taigi akivaizdu, kad konkurencija interesų
grupėms tampa svarbiu motyvu ieškoti alternatyvių poveikio kanalų, siekiant
artikuliuoti ir realizuoti savo tikslus.
Interesų grupės turimi ištekliai taip pat yra reikšmingas veiksnys, kalbant apie
jos lobizmui ES skiriamą laiką. Nepaisant to, kad Lietuvos interesų grupių biudžetai,
palyginti su panašiuose tyrimuose dominuojančiomis Vakarų Europos interesų
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
35
grupėmis, yra santykinai maži, duomenų analizė parodė, kad organizacijos, kurių
metinis biudžetas didesnis kaip 10 tūkst. eurų, yra beveik tris kartus labiau linkusios
europeizuotis. Tačiau hipotezė, kad būtent verslo grupės (paprastai disponuojančios
didžiausiais ištekliais) yra daugiausiai laiko lobizmui ES skiriančios organizacijos,
nepasitvirtino. Tai nėra visiškai netikėtas rezultatas, turint omenyje santykinai mažą
Lietuvos ekonominę galią ir šalies periferinę poziciją ES politinėje sistemoje. Kartu
tai gali būti sietina su Lietuvos valstybės ir interesų grupių santykių specifiškumu,
kuris paprastai apibūdinamas kaip pasižymintis stipriais neformalios politikos
bruožais [47; 48]. Dėl gerai išvystytų santykių su nacionalinėmis valdžios
institucijomis, verslo interesų grupės, tikėtina, ir toliau pasikliauja jau įtvirtintais ir
stabiliais komunikacijos ir įtakos kanalais.
Išvados
1. Atlikta analizė parodė, kad Lietuvos nacionalinės interesų grupės yra
menkai europeizuotos. Panašu, kad bent kol kas jas visi keliai veda į Vilnių (rečiau – į
savivaldybes). Tačiau daugiau nei kas antra organizacija dalyvauja tarptautiniuose
interesų grupių tinkluose, kurie padeda joms socializuotis ir turi didelį indėlį jų
europeizacijai. Pozityviu dalyku galima laikyti tai, kad europeizacija nėra tik interesų
grupių sistemos „sunkiasvorių“ verslo organizacijų privilegija. Vis dėlto
organizacijos finansiniai pajėgumai yra itin reikšmingi lobizmo veikloms vykdyti ES
lygmeniu.
2. Gana stiprų poveikį Lietuvos interesų grupių europeizacijai turi šių grupių
santykinė galia nacionalinėje aplinkoje. Tos grupės, kurioms nacionalinė galimybių
struktūra yra uždaresnė ir kurioje jos savo įtaką vertina prasčiau nei oponentų, yra
gerokai labiau linkusios atsisukti į ES lygmenį ir taip kompensuoti menką priėjimą
prie nacionalinės valdžios ir padidinti savo galimybes paveikti viešąją politiką.
Tačiau, priešingai nei teorinės prielaidos leido manyti, santykiai su nacionalinės
valdžios institucijomis neatlieka jokio vaidmens interesų grupių europeizacijai.
Galima teigti, kad Lietuvos atveju santykių su nacionaline aplinka veiksnys yra
svarbus tik tada, kai kalbama ne apie bendrą politinę sistemą, bet apie nacionalinę
interesų grupių sistemą konkrečiai.
3. Galiausiai atliktas tyrimas parodė, kad interesų grupių europeizacija yra
kompleksinis, daug niuansų turintis ir nuo konteksto priklausantis reiškinys.
Tarptautinėje mokslinėje literatūroje analizuojama Vakarų Europos interesų grupių
elgsena, ir jos veiksniai ne visada gali būti prilyginami mažoms ir naujoms ES šalims
su ribota politinės elgsenos praktika liberalios demokratijos santvarkoje. Vis dėlto
reikia pripažinti, kad straipsnyje pateiki empiriniai rezultatai yra labiau bandomojo ir
iliustratyvaus pobūdžio. Į analizę nepateko interesų grupių lobistinė veikla
nacionaliniu lygmeniu, nebuvo studijuojamos šių grupių taikomos strategijos ir
taktikos, poveikio kanalai. Tik atlikus išsamią Lietuvos interesų grupių politinės ir
organizacinės elgsenos analizę, būtų galima daryti tvirtesnes apibendrinančias išvadas
ir apie pačią nacionalinių interesų grupių sistemą ir jos europeizaciją.
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
36
Literatūra
1. Andersen, S. S., Eliassen, K. A. Informal Processes: Lobbying, Actor Strategies,
Coalitions and Dependencies. In Andersen, S. S., Eliassen, K. A. (eds). Making Policy in
Europe, 2nd edition. London: Sage, p.p. 44-60, 2001.
2. Baumgartner, F., Leech, B. Basic Interests: The Importance of Groups in Politics and in
Political Science. Princeton, NJ: Princeton Univ. Press, 1998.
3. Baumgartner, F. et al. Lobbying and Policy Change: Who Wins, Who Loses, and Why?
Chicago: Chicago University Press, 2009.
4. Beyers, J., Kerremans, B. Critical Resource Dependencies and the Europeanization of
Domestic Interest Groups, 2007. Paper presented at the EUSA Conference in Montreal.
5. Beyers, J., Eising, R., Maloney, W. Researching Interest Group Politics in Europe and
Elsewhere: Much We Study, Little We Know? West European Politics, 2008, Vol. 31,
No. 6, p.p. 11031128.
6. Beyers, J. et al. Live to Fight Another Day? The Mortality Anxiety of Organized
Interests: Government Patronage in Times of Austerity, 2016. Paper presented at the
ECPR General Conference.
7. Börzel, T. Mind the Gap! European Integration Between Level and Scope. Journal of
European Public Policy, 2005, Vol. 12, No. 2, p.p. 217236
8. Broga, Š. Interesų grupių poveikis mokesčių sistemai Lietuvos Respublikoje: atvejų
analizė. Politologija, 2001, Vol. 2, No. 22, p.p. 69126.
9. Constantelos, J. The Europeanization of Interest Group Politics in Italy: Business
Associations in Rome and the Regions. Journal of European Public Policy, 2011, Vol.
11, p.p. 10201040.
10. Dür, A., Matteo, G. Interest Group Politics in the EU: The National Level. Working
paper, 2009. https://www.imtlucca.it/news-events/files/paper/006526_000252_.pdf
[2016-11-20].
11. Dür, A., Matteo, G. Who Lobbies the European Union? National Interest Groups in a
Multilevel Polity. Journal of European Public Policy, 2012, Vol. 19, p.p. 969987.
12. Dür, A., Mateo, G. The Europeanization of Interest Groups: Group Type, Resources and
Policy Area. European Union Politics, 2014, Vol. 15, No. 4, p.p. 572594.
13. Dür, M., Matteo, G. Insiders versus Outsiders: Interest Group Politics in Multilevel
Europe, 2016. Oxford: Oxford University Press.
14. Eising, R. The Access of Business Interests to European Union Institutions: Notes
Towards a Theory. Working Paper no. 29, 2005. Centre for European Studies, University
of Oslo, November, p. 5.
15. Eising, R. Interest Groups in EU Policy-making. Living Reviews in European
Governance, 2008, Vol. 3, p.p. 4-23.
16. Eising, R. Institutional Context, Organizational Resources and Strategic Choices.
Explaining Interest Group Access in the European Union. European Union Politics,
2007, Vol. 8, No. 3, p.p. 329362.
17. Eising, R. The Political Economy of State-Business Relations in Europe. Interest
mediation, capitalism and EU policy-making. London: Routledge, 2009.
18. Fink-Hafner, D. The Role of Interest Organisation in the Europeanization of Slovenian
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
37
Policy-Making. Journal of International Relations, 1997, Vol. 4, No. 14, p.p. 13047.
19. Fink-Hafner, D., Hafner-Fink, M., Novak, M., Kronegger, L., Lajh, D. Protocol on
Defining Population of National Interest Groups for Slovenia, Ljubljana: Centre for
Political Science Research, 2015.
https://acim.uantwerpen.be/files/documentmanager/project/survey_samplingmemo_slove
nia.pdf [2016-11-22].
20. Fink-Hafner, D. Interest Representation and Post-Communist Parliaments over Two
Decades. Journal of Legislative Studies, 2011, Vol. 17, No. 2, p.p. 215233.
21. Fink-Hafner, D., Hafner-Fink, M., Novak, M. Europeanisation as a Factor of National
Interest Group Political-Cultural Change: The Case of Interest Groups in Slovenia.
European Politics & Societies, 2015, Vol. 29, No. 1, p.p. 287305.
22. Geleževičius, R. Lobizmo teisinis reguliavimas ir institucionalizacija Lietuvoje: pirmojo
dešimtmečio išdavos ir pamokos. Socialinių mokslų studijos, 2013, Vol. 5, No. 1, p.p.
177191.
23. Grant, W. Pressure Groups, Politics and Democracy in Britain. Banbury, UK: Philip
Allan, 1989.
24. Greenwood, J. Interest representation in the European Union. 3rd ed. Basingstoke:
Palgrave Macmillan, 2011.
25. Grigaliūnaitė, J. Business Interest Associations in Lithuania: Status, Role and Prospects.
Socialinių mokslų studijos, 2010, Vol. 1, No. 5, p.p. 6384.
26. Hassel, A. Multi-level Governance and Organized Interests. In: Enderlein, H., Wälti,
S., Zürn, M. (eds.) Handbook on Multi-Level Governance. Cheltenham: Edward Elgard
Publishing, 2010, p.p. 153-167.
27. Jenkins, J. Craig. Resource Mobilization Theory and the Study of Social Movements.
Annual Review of Sociology, 1983, Vol. 9, p.p. 527553.
28. Jordan, G., Maloney, W. A. Democracy and Interest Groups. Enhancing Participation?
Basingstoke, 2007.
29. Ladrech, R. The Europeanization of Interest Groups and Political Parties. In Bulmer, S.,
Lesquesne, C. (eds). The Member States and the European Union. Oxford: Oxford
University Press, 2005, p.p. 318337.
30. Lindblom, C. The Intelligence of Democracy: Decision Making Through Mutual
Adjustment. New York: Free Press, 1965.
31. Lukošaitis, A. Lobizmas užsienio šalyse ir Lietuvoje: teisinio reguliavimo ir
institucionalizacijos problemos. Politologija, 2011, Vol. 2, No. 62, p.p. 342.
32. Klüver, H. Informational Lobbying in the European Union: The Effect of Organizational
Characteristics. West European Politics, 2012, Vol. 35, No. 3, p.p. 491510.
33. Klüver, H., Braun, C., Beyers, J. Legislative Lobbying in Context: Towards a Conceptual
Framework of Interest Group Lobbying in the European Union. Journal of European
Public Policy, 2015, Vol. 22, p.p. 447461.
34. Mahoney, Ch. The Power of Institutions State and Interest Group Activity in the
European Union. European Union Politics, 2004, Vol. 5, No. 4, p.p. 441466.
35. Mahoney, Ch. Brussels Versus the Beltway. Advocacy in the United States and the
European Union. Washington, DC: Georgetown University Press, 2008.
Vaida Jankauskaitė. Lietuvos interesų grupių europeizacijos veiksniai
38
36. Mazey, S., Richardson, J. (eds). Lobbying in the European Community, Oxford: Oxford
University Press, 1993.
37. McCarthy, J., Zald, M. Resource Mobilization and Social Movements: A Partial Theory.
American Journal of Sociology, 1977, Vol. 82, No. 6, p.p. 12121241.
38. Moravscik, A. Preferences and Power in the European Community: A Liberal
Intergovernmentalism Approach. Journal of Common Market Studies, 1993, Vol. 4, p.p.
473524.
39. Moravscik, A. Europos pasirinkimas: socialinis tikslas ir valstybės galia. Nuo Mesinos
iki Mastrichto. Vilnius: Margi raštai, 2008.
40. Paulikas, V., Gustas, L. J. Agrarinis lobizmas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Socialinių
mokslų studijos, 2013, Vol. 5, No. 3, p.p. 809836.
41. Pérez-Solórzano Borragán, N. Organised Interests in Central and Eastern Europe.
Towards Gradual Europeanisation? Politique Européenne 3: January, 2001, p.p. 6185.
42. Perez-Solorzano Borragan, N. Coming to Terms with EU Lobbying. The Central and
Eastern European Experience. In Warleigh, A., Fairbrass, J. (eds). Integrating Interests
in the European Union: The New Politics of Persuasion, Advocacy and Influence
London: Europa, 2003a.
43. Pérez-Solórzano Borragán, N. The Organisation of Business Interests in Central and East
European Countries for EU Representation. In Greenwood, J. (ed.). The Challenge of
Change in EU Business Associations, 2003b.
44. Ragauskas, P. Apie prielaidas neveikti lobistinės veiklos teisiniam reglamentavimui
Lietuvoje. Teisės problemos, 2001, Vol. 3, No. 73, p.p. 77100.
45. Vilčinskas, J., Vijeikis, D. Lietuvos grupių interesai Briuselyje: kelionėje be interesų
grupių. Politologija, 2007, Vol. 1, No. 45, p. 95143.
46. Krupavičius, A. Respublika Trapi lobizmo ir papirkimo riba, 2012.
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/trapi_lobi
zmo_ir_papirkimo_riba/,coments.1 [2016-11-22].
47. Lukošaitis, A. Interesų grupės Lietuvoje: raidos dinamika ir institucionalizacijos bruožai.
Politologija, 2000, Vol. 2, No. 18, p. 85114.
48. Salisbury, R. H. Exchange Theory of Interest Groups. Midwest Journal of Political
Science, 1969, Vol. 13, No. 1, p.p. 132.
49. Vobolevičius, V. Statistinė duomenų analizė.
http://www.lidata.eu/index.php?file=files/mokymai/sda/sda.html&course_file=sda_turin
ys.html [2016-11-22].
Vaida Jankauskaitė
Europeanisation of Lithuanian Interest Groups and Its Determinants
Abstract
A variety of factors influence the degree to which national interest groups decide to
transfer their competencies from national political arenas to the European Union level. Aiming
to explain these differences the article proposes and tests several hypotheses, relating to
groups’ organizational properties as well as their relationship with national authorities and
Viešoji politika ir administravimas. 2017, T. 16, Nr. 1, p. 24-39.
39
opposing interest organizations. The empirical analysis is based on original survey of
Lithuanian interest groups operating at a national level, carried out in 2016. The data reveals
that organization’s decision to allocate more time to supranational level is very much based on
its perceived relative power in the national interest group system. Europeanisation of
Lithuanian interest groups is also highly dependent on its financial resources, policy field in
which the group operates as well as membership in international or EU level organizations.
Whereas group type and group’s domestic embeddedness, that is its relationships with national
authorities, has no effect on Europeanising.
Vaida Jankauskaitė Kauno technologijos universiteto, Viešosios politikos ir
administravimo instituto doktorantė, jaunesnioji mokslo darbuotoja.
E. paštas: vaida.jankauskaite@ktu.lt.
Vaida Jankauskaitė PhD student and junior researcher at the Institute of Public
Policy and Administration, Kaunas University of Technology.
E-mail.: vaida.jankauskaite@ktu.lt.
Straipsnis įteiktas redakcijai 2016 m. gruodžio mėn.; recenzuotas; parengtas spaudai 2017
m. vasario mėn.
ResearchGate has not been able to resolve any citations for this publication.
Article
Straipsnyje nagrinėjamas lobizmo teisinis reguliavimas ir institucionalizacija užsienio šalyse ir Lietuvoje. Teisėtas lobizmas vertinamas kaip skaidraus politinio proceso sąlyga ir reikšminga korupcijos prevencijos priemonė1. Remiantis užsienio šalių lobizmo teisinio reguliavimo patirtimi, bandoma atsakyti į klausimą, kodėl teisėto lobizmo institutas yra neefektyvus arba neveikia Lietuvoje. Pagrindinės tiriamos problemos – teisinio reguliavimo netobulumas, politinės sistemos ir sprendimų priėmimo proceso specifika, sociokultūrinio konteksto bruožai, – kaip veiksniai, apsunkinantys teisėto lobizmo institucionalizaciją. Apibendrinti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad lobizmo institucionalizacija chaotiško pliuralizmo, sektorinio korporatyvizmo ir mutuojančio klientelizmo sąlygomis yra sudėtingas uždavinys, o sociokultūrinių veiksnių visuma teisės normas paprasčiausiai „atmeta“.
Book
Democracy and Interest Groups assesses the contribution that interest groups make to the democratic involvement of citizens and the generation of social capital. The authors draw on new surveys of groups and members and more unusually with non-participants. It also makes use of in-depth interviews with campaign group leaders and organizers. © Grant Jordan and William A. Maloney 2007. All rights reserved.
Chapter
The Chambers’ Accession Programme for Eastern Europe (CAPE)1 2001 Survey on corporate readiness for the European Union (EU) Single Market in the ten candidate countries of Central Europe2 shows that about 40 per cent of the companies surveyed regard EU lobbying as a ‘very important’ aspect of their representation activities. Within that group, the majority of companies rated lobbying at the domestic level higher than lobbying in Brussels. On the other hand, about 52 per cent of the companies polled believe EU lobbying not to be very important. However, about 30 per cent of that group still rate EU lobbying as being more important than lobbying at the domestic level. More importantly, despite the degree of importance awarded to EU lobbying, for almost 45 per cent of the companies surveyed, lobbying in Brussels makes more sense than lobbying at the domestic level.
Article
This book presents the first large-scale study of lobbying strategies and outcomes in the United States and the European Union, two of the most powerful political systems in the world. Every day, tens of thousands of lobbyists in Washington and Brussels are working to protect and promote their interests in the policymaking process. Policies emanating from these two spheres have global impacts - they set global standards, they influence global markets, and they determine global politics. Armed with extensive new data, Christine Mahoney challenges the conventional stereotypes that attribute any differences between the two systems to cultural ones - the American, a partisan and combative approach, and the European, a consensus-based one. Mahoney draws from 149 interviews involving 47 issues to detail how institutional structures, the nature of specific issues, and characteristics of the interest groups combine to determine decisions about how to approach a political fight, what arguments to use, and how to frame an issue. She looks at how lobbyists choose lobbying tactics, public relations strategies, and networking and coalition activities. Her analysis demonstrates that advocacy can be better understood when we study the lobbying of interest groups in their institutional and issue context. This book offers new insights into how the process of lobbying works on both sides of the Atlantic.
Article
Large variation exists in the extent to which national interest groups focus on European Union (EU) legislation and carry out their political activities in Brussels and Strasbourg. What explains this variation? We propose a series of hypotheses that suggest that business groups, and groups active in policy areas with high EU competence, are more Europeanized than other groups. The effect of group type, moreover, is conditional on the material resources a group possesses: we expect the difference between business and non-business groups to be largest for actors that are well endowed with material resources. Using novel data on 880 national associations, gained from a survey of interest groups in five European countries, we find support for these hypotheses. The article has implications for the literatures on lobbying, Europeanization, and theories of European integration.
Article
Recent research on the impact of the EU’s Eastward Enlargement in the domestic politics of Central and Eastern Europe has focused on institutional and economic restructuring, adoption of the acquis communautaire and party politics with little attention to the implications for civil society dynamics and the development of organised interest representation. The aim of this article is to contribute to the current debate among academics and practitioners alike by offering a non-fragmented, domestic and transnational approach to the study of interest politics in the new democracies through the study of the increasingly Europeanising activity undertaken by interest groups.