Available via license: CC BY
Content may be subject to copyright.
UR BA NIS TI KA IR AR CHI TEK TŪ RA
Town Plan ning and Ar chi tec tu re
2006, XXX tomas, Nr. 3
ISSN 1392-1630 print
ISSN 1648-3537 online
EUROPIETIŠKŲ STRUKTŪRALIZMO IDĖJŲ PARALELĖS
LIETUVOS ARCHITEKTŪROJE
Liutauras Nekrošius
Architektūros pagrindų ir teorijos katedra, Vilniaus Gedimino technikos universitetas,
Trakų g. 1/26, LT-01132 Vilnius, Lietuva. El. paštas liutas@skim.com
Įteikta 2006-09-14
Santrauka. Vienas kontroversiškiausių architektūros istorijos periodų, pasaulio architektūrologijoje gretintas bei tapatintas su
fi losofi jos, dailės, muzikos ir mokslo avangardo srovėmis, Lietuvoje dažnai apibūdinamas lakonišku terminu sovietinis moderniz-
mas. Vienas šiuolaikinės architektūros reiškinių, neretai apibūdinamas kaip sovietinio modernizmo dalis, yra struktūralizmas, kuris
Lietuvoje formavimosi kaip reakcija į modernizmo stiliaus kūrybinius rezultatus. Šis tekstas yra platesnio tyrimo apie struktūralis-
tines idėjas šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje dalis. Bandoma įvardyti pagrindinius struktūralistinės architektūros konceptus,
jų kilmę bei lygiagrečiai apžvelgti šių idėjų apraiškas Lietuvoje bei kitose europinės tradicijos šalyse. Dėmesys telkiamas į idėjas,
lėmusias miestovaizdžio kaitą. Manoma, kad tokia apžvalga padės tiksliau apibrėžti struktūralistinių tendencijų Lietuvoje kilmės
ir raidos savitumus bei aiškiau suvokti jų įtaką architektūros raidai mūsų šalyje.
Prasminiai žodžiai: avangardas, dezurbanizacija, industrializacija, funkcionalizmas, konstruktyvizmas, modernizmas, modernizmo
reforma, socialistinis realizmas, struktūralizmas, struktūralistinės idėjos, struktūralistinės architektūros konceptai, urbanizacija.
1. Įvadas
Šis tekstas yra platesnio tyrimo apie struktūralistines
idėjas šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje dalis. Todėl
jame nesiekiama apžvelgti visų galimų struktūralisti-
nių idėjų interpoliacijos į mūsų architektūrą atvejų,
bet bandoma nustatyti pagrindinius struktūralistinės
architektūros konceptus, jų kilmę ir kartu apžvelgti šių
idėjų apraiškas Lietuvoje bei kitose europinės tradi-
cijos šalyse. Neeuropinės tradicijos architektų darbai
minimi tik kaip kontekstas. Dėmesys telkiamas į idėjas,
lėmusias miestovaizdžio kaitą. Nenagrinėjami statinio
apdailos ar konstrukciniai sprendimai. Manoma, kad
tokia apžvalga padės tiksliau apibrėžti struktūralisti-
nių tendencijų Lietuvoje kilmės ir raidos savitumus,
aiškiau suvokti jų įtaką tolesnei architektūros raidai
mūsų šalyje.
XX a. antrojoje pusėje Lietuvos architektūros stilisti-
nė identifi kacija teorijoje ir istorijoje – retai svarstomas
klausimas. 7–9-ajame dešimtmetyje autoriai vengė šios
temos dėl tuomet vyravusios propagandos apie „valsty-
bės unikalumą“ ir bendrumų paieškos tabu. Šiandien vie-
nas kontroversiškiausių architektūros istorijos periodų,
pasaulio architektūrologijoje gretintas bei tapatintas su
fi losofi jos, dailės, muzikos ir mokslo avangardo srovė-
mis, Lietuvoje dažnai apibūdinamas lakonišku terminu
sovietinis modernizmas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį
į tai, kad pirmoji šio termino dalis nusako laiko ribas, o
antroji (skirtingai nuo Vakaruose vyraujančių sampra-
tų) – takoskyrą nuo stalininiu laikotarpiu valstybiškai
proteguoto socialistinio realizmo, arba monumentaliojo
klasicizmo, laikotarpio estetinių normų. Todėl, manyti-
na, kad tokia termino reikšmė pagrįsta ir vartotina. Vis
dažniau išskiriamos funkcionalizmo, regionalizmo, mi-
nimalizmo ar postmodernizmo tendencijos. Vienas tokių
šiuolaikinės architektūros reiškinių yra struktūralizmas
[1–3], kuris, kaip teigia Rimantas Buivydas, Lietuvoje
formavosi kaip reakcija į pabodusio tarptautinio stiliaus
stereotipiškumą, banalų horizontaliomis ir vertikaliomis
juostomis sudalytą „dėžės“ morfotipą, paviršutinišką
fasadiškumą bei planavimo primityvizmą [3, p. 48]. Apie
minimas 8-ojo dešimtmečio ideologines ir fi losofi nes
permainas architektūroje rašė to meto miestų planavi-
mą aptariantys autoriai Romas Devinduonis [4, p. 42],
A. E. Gutnovas [5], Jakub Vuekas [6] (nors termino
struktūralizmas jie ir nevartoja).
Aktyviai sovietmečio architektūros procesuose
dalyvavę lietuvių architektai teigia: pirma, prieškario
mokyklos tęstinumą (nors pripažįstama, kad Lietuva
karo ir pokario metais neteko beveik viso kūrybinio
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
112
potencialo) [4], antra, Vakarų bei Centrinės Europos
patirties įtaką pokario Lietuvos urbanistikai [4, 7] ir
architektūrai [3]. Tačiau neretai pabrėžiama, kad už-
sienio architektūros tendencijas to meto projektuotojai
suvokdavo fragmentiškai ir formaliai. Trečia, to meto
projektus (kaip sovietų architektūros politikos dalį) ne-
išvengiamai veikia ir SSRS direktyvos.
Tad, siekiant įvairiapusiškai suvokti tuo metu vyra-
vusių idėjų bendrumus ir kilmę, tikslinga ne tik nagrinėti
Vakarų šalių įtaką, bet ir įvertinti SSRS įtaką Lietuvos
architektūros procesams. Reikia atkreipti dėmesį į tai,
kad tiesioginis idėjų perėmimas iš Vakarų tikriausiai
buvo gan fragmentiškas ir formalus.
2. Struktūralistinių idėjų formavimosi
architektūroje prielaidos
Struktūralizmas, kaip viena reikšmingiausių ir įtakin-
giausių XX a. intelektualinių krypčių, siejama ne tik
su radikaliomis mokslo, bet ir su meno permainomis.
Praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje subjektyvistinių
(egzistencializmo, fenomenologijos) srovių individo
problematika užleidžia vietą „neįsisąmonintai funk-
cionuojančių ženklinių kultūros sistemų struktūrų“
Planavimo savybių kaita priklausomai nuo vyraujančio stilistinio periodo
Alternation of planning features subject to prevailing stylistic period
[8, p. 7] tyrimams ir apmąstymams. Struktūralizmas,
kurio pagrindas – prancūzų kalbininko Ferdinand de
Saussure (1857–1913 m.) sukurta struktūrinė lingvisti-
ka, net ir įsiliejęs į gausybę mokslo (tiek socialinio bei
humanitarinio, tiek tiksliojo) ir meno (vaizduojamojo,
taikomojo) veiklos sričių, pergyvenęs gausybę transfor-
macijų, išlaikė dvi pagrindines raiškos formas: metodą
ir fi losofi ją (dažniausiai tai konkrečių struktūralistinių
tyrimų rezultatų apmąstymas ir fi losofi nės išvados).
Prancūzų mąstytojas ir vienas įtakingiausių struktū-
ralizmo ideologų Rolan Barthes pabrėžia, kad struktū-
ralizmo negalima traktuoti kaip mokyklos ar judėjimo,
nes dauguma autorių, kuriuos paprastai jungia šis api-
būdinimas, nesijaučia siejami nei bendros doktrinos,
nei kovos. Greičiau, pasak autoriaus, jie jungiami
bendro ženklo, vadintino struktūriniu žmogumi, kuris
apibrėžiamas ne tik savo idėjomis, kalbomis, bet ir
gebėjimu įsivaizduoti, t. y. „savybingu būdu išgyventi
struktūrą“ [9, p. 158–159]. Olandų struktūrinės archi-
tektūros tyrinėtojas Wim J. van Heuvel [10, p. 20],
antrindamas R. Barthesui, teigia, kad reikėtų kalbėti
apie konkrečias struktūralistines idėjas atitinkančias
statinio savybes, nes ne visada lengva apibrėžti tam
tikrą pastatą kaip struktūralistinį. Todėl tikslinga ir
Hausmanizmas Modernizmas Struktūralizmas
Scientizmas – + +
Kilmė Pramonės plėtros padarinių
sprendimas
Klausimų dėl pramonės
plėtros pasekmių sprendimas
ir reakcija į Hausmanizmo
planavimo pasekmes
Klausimų dėl pramonės
plėtros pasekmių sprendimas
ir reakcija į modernizmo
planavimo pasekmes
Tarpdiscipliniškumas Nėra arba tik užuomazgos Mokslas, menas Mokslas, menas, gamta
Visuomenės samprata Nėra arba tik užuomazgos Visuomenės reikšmės
suabsoliutinimas individo
atžvilgiu
Visuomenės ir individo
santykių pusiausvyra
Istoriškumas Visuotinės istorizmo ir
retrospekcijos apraiškos
Istorinių sąsajų nutraukimas Grįžimas prie ištakų, tačiau
istoristinės tąsos idėja
atmetama
Kultūrinis kontekstas Vakarų tradicija Vakarų ir Rytų (Japonija
pokariu) tradicija
Vakarų ir Rytų (Japonija)
tradicija
Geografi nė sklaida Vakarų Europa ir jos
kolonijos 4 žemynuose
Vakarų Europa ir jos
kolonijos 4 žemynuose
Vakarų tradicijos kraštai ir
Japonija
Miesto pobūdis Statiškas Dinamiškas Dinamiškas
Vyraujantis planavimo būdas Utilitaristinis Technofunkcinis Organiškas
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 113
architektūros tyrimuose daugiau dėmesio telkti į struk-
tūralistines idėjas ar struktūralistinį mąstymo būdą nei
į struktūralizmą kaip meninį stilių.
Struktūralistinių idėjų užuomazgos architektūroje
įprastai siejamos su Le Corbusier ankstyvaisiais dar-
bais, Louis Kahn, Peter ir Alison Smithson kūryba
[11, p. 644]. Ideologinėmis ištakomis laikomas Team
10 (X, Ten) 1954 m. paskelbtas Doorn manifestas bei
šios grupės pastangos atnaujinti tarptautinio moderniz-
mo nuostatas [11, p. 148–149, 659, 12]. Todėl galima
daryti prielaidą, kad teorinis struktūralizmo pagrindas
yra modernizmo reforma. Modernizmas taip pat grįstas
reakcija į „hausmanizacijos“ planavimo rezultatus [5,
p. 10]. Tačiau modernizmo atstovai, teigdami mokslo
ir meno jėgų konsolidaciją, plėtojant šiuolaikinį miestą,
kėlė naujo planavimo idėją bei pasisakė prieš istorinį
tęstinumą. Team 10 atnaujinimas reiškė grįžimą prie
ištakų (žr. lentelę), kurios kiekvienam architektūros
kūrėjui reiškė skirtingus dalykus. R. Buivydas, rem-
damasis struktūralistine idėja pagrįstais reiškiniais
moksle, technikoje, fi losofi joje ir mene, įvertindamas
jai artimas W. Curtis, V. Glazičevo (В. Глазичев),
W. J. van. Heuvel, A. Luchinger nuostatas, siūlo struk-
tūralistinei architektūrai priskirti ne tik britiškojo ne-
obrutalizmo ir olandiškojo segmentinio struktūralizmo
atstovus, jų pirmtakus ar sekėjus, bet ir japoniškojo
metabolizmo architektūros kūrėjus [1, 2].
Iš tiesų fragmentiškai dalyvavę Team 10 veikloje
japonai Kisho (Nurioka) Kurokawa, Fumihiko Maki,
Kenzo Tange [12] 1960 m. inspiravo metabolistinę
tendenciją architektūroje. K. Tange 1966 m. paskel-
bė deklaraciją „Funkcija, struktūra, simbolis“. Kaip
ir Team 10, metabolistai siekė, kad visi urbanistiniai
dariniai būtų lankstūs, dinamiški, laike bei erdvėje plė-
tojami organizmai. Japoniškasis struktūralistų sparnas
radikaliai erdvėje ėmė plėtoti bionines analogijas ir,
remdamiesi tradicinio japonų būsto koncepcija, sukūrė
ne vieną statinį su modeliuojamais konstrukcinių griau-
čių užpildais.
Vakarietiškame kontekste subrandintos CIAM ( Con-
gres Internationaux d‘Architecture Moderne) refor-
mų idėjos taip pat nebuvo vienalytės. Olandams Jaap
Bakema ir Aldo van Eyck „ištakos“ reiškė atogrąžą į
ankstyvąsias kultūras, jų ženklines reikšmes. Nors
Ch. Jencks nuomone, įsivyravęs struktūrų ir konstruk-
cijų ornamentiškumas jau aiškiai prieštaravo modernis-
tinėms dogmoms [13, p. 16], tai, architektų įsitikinimu,
turėjo grąžinti miestui ne tik identitetą, bet ir žmogiškąjį
mastelį. Britai A. ir P. Smithson orientavosi į architektū-
ros elementų (medžiagų, konstrukcijų) materialinį pir-
mapradiškumą. Italas Giancarlo De Carlo, amerikietis
Shadrach Woods, korbiuzietiškos tradicijos tęsėjas grai-
kas Georges Candilis bei vėliau Team 10 nariais ar ben-
dradarbiais tapę architektai Herman Hertzberger, Alexis
Josic, Reima Pietilä, Oswald M. Ungers, Christopher
Alexander, Aulis Blomstedt, Hans Hollein, Charles
Jencks, James Stirling dar labiau išplėtė kultūrines struk-
tūralizmo ribas.
Idėjiškai artimų Team 10 ir metabolistų organizaci-
nis savarankiškumas galėjo būti nulemtas tiek kultūri-
nių (Rytų ir Vakarų civilizacijų skirtumai) bei politinių
(pokaris), tiek momentinių (CIAM krizė) bei asmeninių
(kūrybinės ambicijos) priežasčių.
Dažnai pabrėžiamas scientistinis struktūralistinės
architektūros pradas. Nors mokslo įtaka architektūros
procesams nebuvo naujas dalykas, modernizmo tarp-
disciplininis liberalumas ir pažangos išaukštinimas ne-
abejotinai sudarė prielaidas spartesnei mokslo ir meno
integracijai architektūroje.
Remiantis A. E. Gutnovo [5], Vladimiro Papernyj
[14], J. Vujeko [6] darbais galima daryti prielaidą, kad
SSRS modernistinės architektūros tendencijos yra tiesio-
giai susijusios su rusiškojo architektūrinio avangardo
konstruktyvizmu. Šio judėjimo tarptautinį pripažinimą ir
autoritetą (tiek vakarietiškojo, tiek sovietinio moderniz-
mo atstovų) rodo tokių architektų, kaip Alfred Kastner,
Frank Loyd Wright, Le Corbusier, aktyvus teorinis ir
praktinis dalyvavimas SSRS architektūros procesuose.
Le Corbusier ne tik atvirai žavėjosi toje šalyje tuomet
vykusiais pokyčiais, Maskvą vadindamas architektų
„pažadėtąja žeme“, bet ir pats aktyviai juose dalyvavo –
projektavo „Centrosojuz“ administracinį pastatą (1928–
1936 m.) Maskvoje [15]. Pakitus valstybinei politikai ir
ėmus propaguoti klasicistinę (1930–1954 m.) estetiką,
architektas aktyviai gynė moderniosios architektūros
pozicijas. Šis novatorius, reaguodamas į Sovietų rūmų
(1932 m.) Maskvoje konkurso rezultatus, rašė laiškus
ne tik savo bičiuliui rusų konstruktyvistui Aleksandrui
Vesninui, bet ir su kolegomis iš CIAM W. Gropiusu,
J. L. Sertu, S. Gidionu, V. Bourgeoisu, C. van Eesterenu
raštu prašė Stalino panaikinti „sensacingus“ konkurso
rezultatus [14, p. 33]. Modernistus masino SSRS statybų
mastas ir galimybės, kurias teikė privačios nuosavybės
panaikinimas bei valstybinis šiuolaikinės architektūros
protegavimas. Tačiau ne tik tai: meninių idėjų apykaita
tarp rusų avangardo, CIAM ir Bauhauzo iki 4-ojo de-
šimtmečio vidurio išlieka gana aktyvi. Taip pat matome,
kad ankstyvojo rusiškojo modernizmo tradicija ne tik
nebuvo izoliuota, bet ir stovėjo europinės architektūros
avangarde.
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
114
Dėsninga, kad mirus Stalinui per kelerius metus
socialistinį realizmą pakeitė funkcionalizmas. Greito
jo populiarėjimo priežastys galėjo būti įvairios, pavyz-
džiui, asmenybės kulto pabaiga ir fi ktyvios demokratijos
užuomazgos. Funkcionalizmas savo ideologinėmis ir
estetinėmis nuostatomis taip pat buvo parankus plani-
nės ekonomikos tikslams siekti. Lyginant su ankstes-
niuoju SSRS raidos etapu jis buvo vadinamas atšilimu.
Tai atsispindėjo ir informacinėje sklaidoje. Vėliau imta
leisti kritines studijas apie tuometines moderniosios
minties tendencijas mene [16], estetikoje [17] bei ar-
chitektūroje [18, 19]. Lietuviškoje 7-ojo dešimtmečio
profesinėje periodikoje jau palyginti gausu užsienio
architektūros pavyzdžių, apžvalgų, komentarų. Kiek
vėliau – 1971 m. pasirodo reikšminga to meto archi-
tektams Jono Minkevičiaus knyga Architektūros kryptys
užsienyje [20].
Giminingos rusiškojo ir vakarietiškojo moderniz-
mo ištakos lėmė panašią jų estetinę ir idėjinę raidą.
Tik dėl 1930–1954 m. trukusio stalininės stilistikos
architektūros raidos pertrūkio rusiškasis „avangardas“
virto „ariergardu“. Tai atsispindėjo ir tolesnėje stiliaus
raidoje: europinis funkcionalizmas buvo grindžiamas
fi losofi ja, ekonominių ir socialinių kontekstų tyrimais,
o sovietinis funkcionalizmas (taip pat ir lietuviškasis)
buvo įgyvendinamas remiantis „socioekonominiais“
plėtros reikalavimais [21, p. 11]. Tai patvirtina ir to
meto profesinėje bei kultūrinėje periodikoje vyravusios
temos. Lietuvoje modernizmo raidos pauzė buvo de-
šimtmečiu trumpesnė nei Rusijoje, o stalininio stiliaus
etapas dėl karo ir okupacinės adaptacijos buvo dar trum-
pesnis. Nors 1944 m. yra sudaroma Šiaulių atstatymo ir
plėtojimo generalinė schema (archit. E. Budreika) [20,
p. 78], vėliau Kretingos, Kauno, Klaipėdos generalinės
schemos bei nuo 1958 m. jau sudaromos tam tikros
rajoninio planavimo schemos, tačiau jos tik iš dalies
reguliavo miestų ir miestelių plėtrą bei išdėstymą. Tad ir
esminių apgyvendinimo sistemos pakeitimų iki 1967 m.
nebuvo [20, p. 202, 21; p. 10–11].
3. Pagrindiniai struktūralistinės architektūros
konceptai
Nuostatą, kad struktūralizmas architektūroje susiforma-
vo kaip reakcija į Atėnų chartijoje (1933 m.) įteisintą
kultūrinio ir fi zinio identiteto, žmogiško mastelio pra-
radimą, patvirtina ir CIAM susirinkimų chronologija,
kai po Antrojo pasaulinio karo ėmusi bręsti utilitaristine
virtusios architektūros ir jos politikos kritika peraugo
į Doorn manifestą, CIAM reformas ir lėmė kongreso
pabaigą [10, p. 12].
Team 10, remdamiesi škotų biologo, sociologo ir
urbanistikos novatoriaus Patrick Geddeso statistiškai
argumentuota gyvųjų biologinių bendruomenių kla-
sifikacija pagal teritoriją, užimtumą ir organizmus
(1881 m.) bei remiantis šia teorija pasiūlyta urbanistine
koncepcija (1 pav.), teigė, kad ir visos žmonių ben-
druomenės turi vienodą sandarą. Taip Team 10 ėmė
kelti universalios bendruomenių modeliavimo sistemos
idėją, įgyvendinamą šiandienos utopiją (angl. Utopia
of the Present), kuri, skirtingai nuo ankstesnių idėjų,
turėjusi grąžinti miestą žmogui [12]. Būsto, aplinkos ir
bendruomenės harmonijos modeliavimas buvo grįstas
socialinių ir vizualinių ryšių tyrimais. Nors struktū-
ralistai, kaip modernizmo tradicijų tęsėjai, teigė, kad
tinkamas sprendimas dažniau glūdi architektūrinėje
novacijoje nei socialinėje antropologijoje, įkvėpti se-
miotikos teikiamų galimybių, jie pasinėrė į istorinių,
kultūrinių archetipų paieškas. Neatsitiktinai kai kurie
olandų architektų urbanistiniai sprendimai siejami su
modernizmui daugeliu prasmių priešišku postmoder-
nizmo reiškiniu.
1 pav. Geddes slėnis: 1) vienkiemis, 2) kaimas, 3) monofunkcinis miestas, 4) polifunkcinis miestas (P. ir A. Smithson eskizas)
Fig 1. The Geddes valley section: 1) detached farm; 2) village; 3) monofunctional town; 4) multifuncional town
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 115
Architektai „disidentai“ savo keltas idėjas pa-
demonstravo 1956 m. vykusiame CIAM X kongrese
Dubrovnike, Jugoslavijoje. Dėmesys buvo sutelktas į
keturių koncepcijų plėtojimą – kekės ar spiečiai (clus-
ter), paslankumas (mobility), augimas ir kaita (growth
and change), gyvenamoji aplinka (habitat).
Kongrese buvo demonstruoti septyni Team 10 narių
projektai. Grupė MARS, John Voelckeris, Bill Howellas,
John Killickas ir John Partridgeas projektuose įvairiai
adaptavo „kekės“ idėją. Tai leido lanksčiai įgyvendinti
Team 10 aktualizuotą bendruomenės ir architektūrinių
formų sąsają bei pagrindę teorinę A. ir P. Smithsonų,
„Geddes slėniu“ grįstos „pakopinės bendruomenės“
diagramą.
James Stirling pateikė lanksčią tradicinių kons-
trukcijų sistemą kaimo statyboms. Olandų Team 10
taip pat pateikė keletą projektų: Jaap Bakema (kartu
su L. Stokla) pristatė Rotterdam Pendrecht (2 pav.) ir
Alexanderpolder gyvenamųjų rajonų projektus, grįs-
tus teritorijų plano raidos analize. Aldo Van Eyck pa-
demonstravo naujo polderinio Nagele miesto projektą,
kuris buvo grįstas socialiniais tyrimais [12].
Team 10 savo projektais demonstravo, kad iš pir-
minių funkcinių elementų kūrybiškai komponuojant
nedidelius urbanistinius darinius, sprendimus grin-
džiant morfologine ir sociokultūrine analize, galima
įgyvendinti „šiandienos utopiją“. Daugiausia dėmesio
architektai skyrė miesto, kaip techninio įrenginio, idė-
joms. Miestas tampa gyvu erdvėje ir laike besivystančiu
lanksčiu organizmu.
Sėkmingą kongrese iškeltų idėjų sklaidą lėmė ir olan-
dų architektūros žurnale Forum nuo 1959 m. vykdyta in-
formacinė kampanija. Tuo metu žurnalą ėmėsi redaguoti
struktūralistinių idėjų puoselėtojai (vė liau vadinti Forum
grupe) Dick Apon (1926 m.), A. van Eyck (1918 m.),
J. Bakema (1914–1981 m.), Gert Boon (1921 m.), Joop
Hardy (1918–1983 m.), H. Hertzberger (1932 m.) ir
Jurriaan Schrofer. Naujosios redakcinės kolegijos debiu-
tas buvo pavadintas „kitokia idėja“ (Another idea). Čia
pristatyti Pendrecht (2 pav.) ir Alexanderpolder kvartalų
projektai, kuriuose mažaaukščiai sekciniai daugiabu-
čiai komponuoti kartu su vienbučiais, dvibučiais, blo-
kuotais bei aukštybiniais namais. Vėliau Forum grupė
ima skelbti priešpriešų sąryšingumo (Interior-exterior
dialogue) idėją. Nutrinamos ribos ne tik tarp vidaus ir
išorės, bet ir tarp miesto ir namo, vidaus ir lauko, didelio
ir mažo, detalės ir visumos, asmeninio ir visuomeninio.
Tai, architektų manymu, turėjo pagerinti gyvenamosios
aplinkos kokybę. Galiausiai priešpriešų sąryšingumo
idėja ėmė keisti projektavimo sampratą – deklaruoja-
ma, kad tiek virtuvės, tiek visos šalies projektai remiasi
analogiškais principais [12]. Dar viena Team 10 iškelta
ir Forum žurnale populiarinta idėja nuo „kitokių namų“
(Another housing) idėja. Funkcionalistinį stačiakampio
gretasienio tūrio statinį struktūralistai pasiūlė skaidyti į
pirminius funkcinius elementus ir iš jų kūrybiškai kom-
ponuoti formas. Praplėtus kompozicijos priemonių arse-
nalą miestovaizdis turėjo tapti spalvingesnis: vizualiai
smulkėtų tūriai ir erdvės, dėl to gyvesnės būtų gatvių
perspektyvos, mažiau būtų monotonijos.
3.1. Organiška plėtra
CIAM X kongrese iškeltos idėjos ir pademonstruoti
projektai, struktūralistų manymu, turėjo galutinai pa-
tvirtinti prieš kelerius metus Le Corbusier paskelbtą
„šlovingos modernizmo epochos“ pabaigą. Tačiau,
kita vertus, kongreso dalyvių plėtoti organiško plana-
vimo principai grįsti dar modernizmo priešaušriu bren-
dusiomis idėjomis. Pirmosios pramonės revoliucijos
išryškintus klasikinio statiško miesto trūkumus imta
šalinti ieškant kokybiškai naujų miesto plėtros mode-
lių. Perspektyviausios CIAM reformatoriams atrodė
P. Geddeso ir Ebenezer Howardo idėjos.
P. Geddesas (1854–1932 m.), plėtodamas menotyri-
ninko ir sociologo John Ruskino (1819–1900 m.) visuo-
menės procesų ir erdvės sandaros sąryšingumo idėją bei
remdamasis senovės Indijos miestų pavyzdžiu, akcen-
tavo organiškai sujungtų miesto funkcijų vertingumą.
Taip planuojamas miestas, mokslininko manymu, būtų
gerai organizuotas, dinamiškai subalansuotas, lanks-
tus ir atviras augimui. Praktiškai įgyvendindamas savo
teorijas Edinburgo senamiesčio rekonstrukcijos projek-
te, konsultuodamas architektą Frank Mearsą, rengusį
2 pav. Pendrecht gyvenamasis rajonas Roterdame, 1949 m.
Fig 2. Pendrecht residental district in Rotterdam, 1949
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
116
Jeruzalės plėtros projektą (1919 m.) bei rengdamas Tel
Avivo generalinį planą (1925 m.) jis vienas pirmųjų
moderniajame amžiuje praktiškai įrodė mokslinio ir
gamtinio prado reikšmę architektūrai. Jo idėjos savaip
adaptuotos ne tik Team 10 manifestuose bei tokių ur-
banistikos teoretikų kaip Lewis Mumfordas darbuose,
bet, kaip vėliau matysime, lėmė Jungtinės Karalystės
(toliau – JK) urbanistikos novatoriškumą.
Įkvėptas amerikiečių teisininko ir rašytojo Edward
Bellamy (1850–1998 m.) novelės Atogrąža: 2000–1887
(Looking Backward: 2000–1887, 1888 m.) apie industri-
nės eros nulemtas socialines permainas [22], anglų urba-
nistas E. Howardas (1850–1928 m.) 1898 m. publikavo
tais laikais utopišką studiją To morrow: A Peaceful Path
to Real Reform (1902 m. ji buvo pakartotinai išleista
pavadinimu Garden Cities of Tomorrow). Autorius, įver-
tinęs miesto ir kaimo privalumus bei trūkumus, iškėlė
miesto-kaimo (Town-Country) idėją. Savarankiški ne-
dideli agrarinių teritorijų apsuptyje projektuotini (vie-
tos gyventojų valdomi ir plėtojami) miestų palydovai,
E. Howardo įsitikinimu, turėjo išspręsti įsisenėjusias
didmiesčių plėtros problemas. 1899 m. jo paties inicia-
tyva įsteigta pirmoji JK viešoji planavimo organizaci-
ja – Miestų-sodų asociacija (Garden Cities Association,
vėliau Town and Country Planning Association), kuri
ne tik siekė miesto-sodo idėjas patikrinti praktiškai, bet
akcentavo mokslo bei meno svarbą planuojant mies-
tus. Pirmieji E. Howardo utopiją realybe pavertė anglų
miestų planuotojai Raymond Unwinas (1863–1940 m.)
ir Richard Barry Parkeris (1867–1941 m.), 1903 m.
pradėdami įgyvendinti Letchworth miesto-sodo pro-
jektą Hertfordshire (Anglija). Vėliau pradėti statyti
priemiestis Hampstead Londone (1907 m.), Welwyn‘e
(Hertfordshire, Anglija, 1920 m.), Wythenshawe ir
Mančesteryje (pradėtas 1927 m.). E. Howard ryšiai su
vokiečių architektais Hermann Muthesius bei Bruno.
Tai turėjo įtakos ir Veimaro Respublikos Folkenbergo
(Berlynas 1906 m.) bei Reform (Magdeburgas, 1906–
1930 m.) projektų humaniškumui. Plėtodamas miestų-
sodų teoriją R. Unwin pasiūlė didmiesčių plėtros pro-
blemas spręsti vystant palydovines gyvenvietes [15].
Nors Britų salyne populiarios organiško planavimo
idėjos, Europoje vis dažniau ėmė vyrauti technokratinė
planavimo doktrina. Remiantis T. Garnier ir A. Miliutino
teorijomis, dar 1933 m. priimta Atėnų chartija, kurioje
akcentuojamas funkcinis miesto zonavimas (pagrindi-
nės zonos – gyvenamoji, pramonės ir poilsio – sudaro
vientisą struktūrą) [23, p. 31] pokario sąlygomis įgijo
dar radikalesnį funkcionalistinį pobūdį. Miestas nebe-
pripažįstamas kaip meno kūrinys. Ėmė dominuoti me-
taboliniai dariniai, urbanistinės megastruktūros. Miestas
tampa panašus į mašiną, kurioje buvo mechanizuotos
bene visos jo funkcijos ir tarnybos. Naujomis vertybė-
mis tuomet tampa abstraktumas, transformacijos, papra-
stumas, minimalumas, stereotipiškumas, technicizmas
[24]. Tai akivaizdžiai pakeitė ne tik JAV bei Vakarų
Europos, bet ir SSRS (taip pat ir Lietuvos) miestovaizdį
[25]. Įsivyravo naujosios miesto planavimo technologi-
jos. Tuomet stiprėjančią technologijos beribių galimy-
bių iliuziją iliustruoja Le Corbusier pateikta linijinio
miesto Paryžius–Maskva koncepcija, kuri tapo atsaku
į M. J. Ginzburgo Maskvos rekonstrukcijos projektą
[6, p. 75–77].
Antrojo pasaulinio karo metais dar labiau ryškėjo
deurbanizacijos idėja, kurią įgyvendinus miestas turėjo
atsiverti augimui ir darniai plėtrai. Tai sudarė prielai-
das rajoninio planavimo, kaip mokslo, formavimuisi.
Didžiojoje Britanijoje, pasak L. Benevolo [26, p. 219],
susidūrus vietinei tradicijai, atstovautai J. Ruskino,
E. Howardo ir P. Geddeso, su žemynine statybos kul-
tūra, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje gimė didžiausias
Europoje urbanistinio ir teritorinio planavimo projek-
tas. Londonas, kur 1944 m. parengtas Abercrobie ir
Forshaw dezurbanizacijos projektas ir 1946 m. pradė-
ta nacionalinė „naujų miestų“ programa, pokariu tapo
naujųjų miestų statybų pradžios ženklu. Pakoreguota
1954 m. ir 2004 m. ši JK programa vis dar vykdoma.
Tarpukario laikotarpio modernistinės miestų pla-
navimo novacijos savaip atspindėtos ir Amsterdamo
miesto užstatymo plane (sudarytas 1928–1934 m.), kur
iš pamatinių funkcinių elementų sukomponuotos perife-
rijos ir barokinio senamiesčio jungtimi tapo gamtiniai
elementai [26, p. 218].
Pokariu naujieji miestai augo įvairiuose kraštuose.
Jie skyrėsi ne tik funkcijomis, bet ir plėtojimo būdais.
Nevienodas buvo politinis-ekonominis kontekstas.
Vienintelėje JK buvo sukurta speciali naujųjų miestų
statybos įstatymų bazė (1946 m. ir 1953 m.). Plėtros
korporacijų (development corporations) pastangomis
planavimas, įgyvendinimas ir jau pastatytų miestų va-
dyba JK vyko sklandžiai ir darniai. Siekiant suderinti
naujųjų gyvenviečių centrų funkcionalumą, ekologišku-
mą ir miesto poreikius buvo pasinaudota visa JK archi-
tektūros patirtimi [26, p. 222]. Amsterdame, Roterdame,
Stokholme pats miestas rūpinosi naujų kompleksų sta-
tyba anksčiau miesto įsigytuose sklypuose.
Rytų Europos nekilnojamojo turto nacionalizavimas,
pasak L. Benevolo [26, p. 225], suardė pamatinę miestų
struktūrą. Valdžia, paneigusi privačius interesus, įgijo
neribotą veiksmų laisvę, dėl to atsirado savavališkų ir
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 117
nepateisinamų didžiulių kolektyvinių projektų. Nors,
kaip anksčiau minėta, tarpukariu būtent valdžios visaga-
lybė ir masino modernizmo atstovus, įsigalėjus Stalino
kultui šis žavėjimasis ėmė blėsti.
Kitaip planuoti tapo tapo Vakarų miestai. Juose
dažnai trūkdavo žemės. Todėl didmiesčių valdžia savo
veiksmus derindavo su periferijų gyventojais, todėl nau-
jų miestų statybos dažnai pereidavo į vietos bendruome-
nių rankas (Danijoje – Albertslūnas (Albertslund), buv.
Vakarų Vokietijoje – Zalcgiteris (Salzgitter), Marlis,
Volfsburgas (Wolfsburg; šio miesto statyboje dalyvavo
ir „Wolksvagen“ koncernas), Kaufbairenas.
Privačia iniciatyva nauji miestai statyti JAV ir dau-
gumoje Vakarų Europos šalių (ypač buv. Vakarų Vo-
kietijoje – Bylefeldo (Bilefeld) miesto plėtra, Zėneštatas
(Senestadt)) [18, p. 224–225]. Suomijos architektai
miesto-sodo idėją pavertė miestu-mišku Tapioloje
(Esspo, Didysis Helsinkis) [6, p. 89]. Švedijos, karo
metu išlaikiusios neutralitetą ir išvengusios didesnių
sugriovimų, kruopščiai planuoti naujieji miestai, atsi-
žvelgiant į kraštovaizdį, pastatų įvairove tapo pavyzdžiu
daugeliui Europos urbanistų [18, p. 222].
Lietuvoje miesto-sodo idėja pradėta įgyvendinti
dar 1908 m., kai Vilniaus geležinkelininkų iniciatyva,
įsteigus „Geležinkeliečių kolonijos draugiją“ ir įsigi-
jus 80 ha žemės Pavilnyje, 1911 m. pradėtos statybos.
Greta, Vilnelės šlaituose ir plokščiakalnyje 1954 m.
įsteigtas 30 ha sodas-parkas. Vėliau buvo suprojektuo-
tos dar kelios neįgyvendintos ar iš dalies įgyvendintos
gyvenvietės Kaune, Klaipėdoje [27].
Pokariu ši idėja įgavo naujų formų. 1948 m. ba-
landžio 9 d. Lietuvos komunistų partijos (bolševikų)
(LKP(b)) Centro komitetas (CK) nutarė steigti kolūki-
nes gyvenvietes, bet dėl lėšų stygiaus beveik nieko ne-
buvo padaryta. Tik 1956 m. pabaigoje Sovietų Sąjungos
komunistų partijos (SSKP) CK pritarė Lietuvos kolūki-
nių kaimų statybos idėjai [28, p. 500]. Naujų miestų sta-
tybos praktika Skandinavijoje, Lenkijoje bei Vengrijoje
parodė, kad tokie projektai ekonomiškai brangūs, so-
cialiai sudėtingi ir retai tikslingi. Todėl socialistinių
šalių planuotojai, 4–5 dešimtmetyje projektavę naujus
miestus, 6–7 dešimtmetyje grįžo prie esamų miestų
rekonstrukcijos ir plėtros [18, p. 193, 212], o skandi-
navai koregavo naujų miestų planavimo strategiją [18,
p. 141]. Britų ir prancūzų planuotojai taip pat ėmėsi
miestų dalių rekonstrukcijų. Naujųjų miestų praktika
parodė, kad teoriniais metodais nustatyti žmonių po-
reikiai bei visuomenės modeliai negali padėti įvertinti
visų subjektyvių bendruomenės vidaus santykių ir jų
pasekmių. LSRS ūkio specialistai taip pat įspėjo, kad
didelių gyvenviečių kūrimas ekonomiškai labai bran-
gus, tačiau politiniai argumentai nugalėjo [28, p. 500].
Vienu pirmųjų pokario naujųjų miestelių tapo 1948 m.
popieriaus fabriko darbininkams pastatytas Grigiškių
miestas (archit. P. Janulis) [20, p. 80].
Pokario miestų statybos Lietuvoje buvo plėtojamos
keliomis kryptimis: 1) steigiami bei rekonstruojami
naujieji miestai ir 2) miesto tipo gyvenvietės. Kaip ir
Vakarų Europoje, čia pirma buvo imtasi kurti naujus
miestus ir gyvenvietes. Tik vėliau, kaip ir kaimyniniuo-
se kraštuose, grįžtama prie gyvenviečių rekonstrukcijų.
Čia sunkiau pavykdavo norimu mastu įgyvendinti po-
litinius-ekonominius pakeitimus, nes tekdavo atsižvelgti
į esamas sąlygas [29, p. 8–9; 30, p. 1–5; 31, p. 17–20].
Todėl profesinėje to meto spaudoje pasirodydavo aštri
partinė šių projektų kritika [32, p. 10–12; 33, p. 15–18;
34, p. 3–7].
Naujųjų miestų statybos Lietuvoje taip pat neįga-
vo SSRS būdingo masto. Pirmasis – 1953 m. archit.
K. Šešelgio suprojektuotas cemento gamyklos darbi-
ninkams skirtas Naujosios Akmenės miestas. Vėliau įgy-
vendinti energetikams skirtų Elektrėnų ir Visagino mies-
tų projektai. Vis dėlto reikšmingiausi to meto sprendimai
įgyvendinti rekonstruojant (Birštonas, Nida) bei plėtojant
miestus (naujieji miestų rajonai). Plataus pripažinimo su-
laukė Kauno Kalniečių r. (1975–1983 m., suplanavimo
aut. G. Miškinienė, A. Krasilnikova, A. Steponavičius),
Vilniaus Žirmūnų r. (1962–1969 m., suplanavimo aut.
B. Kasperavičienė, 1968 m. – SSRS valstybinė pre-
mija) bei Lazdynai (proj. 1962–1967 m., įgyvendini-
mas 1967–1973 m., suplanavimo aut. Vyt. Balčiūnas,
V. Brėdikis, V. Čekanauskas, 1974 m. – Lenino premija)
(3 pav.). Visi šie miestų rajonai komponuoti iš pamatinių
funkcinių elementų.
Lazdynų rajonas, skirtas 44 000 gyventojų, buvo
įkurdintas miškingoje pietvakarinėje Vilniaus dalyje.
Rajono architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai, atsi-
žvelgiant į gamtinę aplinką [35, p. 88], žymėjo naujas
tendencijas miestų planavimo raidoje. „Gamtiškais“
principais formuotų erdvių keliamą psichologinį bei
emocinį efektą Algimantas Miškinis lygina su lietuviš-
kos kūrybos tradicijos suformuotais kaimais ir mieste-
liais. Lazdynų kompozicijoje jis įžvelgia ir kai kurių
Vilniaus senamiesčio bruožų, pavyzdžiui, „susiliejan-
čios erdvės, netikėtai iškylantys akcentai, beveik visur
matomos vertikalės“ [35, p. 98]. Gamtinis motyvas sėk-
mingai naudotas ne tik Lazdynuose, bet ir vėliau greta
formuotuose Karoliniškių bei Viršuliškių rajonuose. Šių
rajonų jungtimi taip pat tapo gamtiniai elementai. Taip
išvengta vientisų, funkcionalistinei tradicijai būdingų
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
118
urbanizuotų teritorijų, siekta išspręsti gyventojų rekrea-
cijos miesto sąlygomis problemą (miškai-parkai).
Gausu novacijų to meto miesto tipo gyvenviečių
projektuose. Atkreiptinas dėmesys į vadinamąsias eks-
perimentines-pavyzdynes gyvenvietes. Būtent šiais
projektais buvo siekiama parodyti, kaip turi atrodyti
ir kiti agromiestai. Pavyzdžiu tapo Dainava (paukš-
tininkystės tarybinis ūkis „Leonpolis“, Ukmergės r.
(4 pav.)), Klausučiai (I. Mičiurino sodininkystės ta-
rybinis ūkis, Jurbarko r.), Skaistgirys („Pergalės“ ko-
lūkis, Joniškio r.), vėliau Kabiškės (Ždanovo kolūkis,
Vilniaus r.) [21, p. 32]. Šių eksperimentinių pavyzdinių
gyvenviečių patirtis buvo pritaikyta daugelio kitų gy-
venviečių projektavimui ir statybai [20, p. 261, 264].
Suplanavimo, konstrukcijų, estetikos požiūriu šiose
gyvenvietėse iš tiesų buvo įgyvendinta nemaža iki tol
nematytų sprendimų. Kiekvienas šių agromiestų turi
aiškius identiteto bruožus. Tiesa, nors daug šių gyven-
viečių statinių projektų buvo unikalūs, jie tapdavo karto-
tiniais. Taip gyvenvietės ėmė panėšėti viena į kitą, o dėl
4 pav. Ukmergės r. esanti Dainavos gyvenvietė, 1966–1971 m.
Fig 4. Dainava settlement, Ukmergė region, 1966–1971
3 pav. Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniuje 1967–1973 m.
Fig 3. Lazdynai district in Vilnius, 1967–1973
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 119
lėšų stygiaus dažnai būdavo tik iš dalies įgyvendinami
pirminiai sumanymai.
Tarp pavyzdinių gyvenviečių išsiskyrė Skaistgirys,
kuris buvo ne naujas urbanistinis darinys, bet rekons-
truotas kaimas. Čia gyvenamąjį fondą, priešingai nei
daugumos naujai statytų gyvenviečių, didžiąją dalį suda-
rė sodybiniai namai. Taip atsitiko dėl to, kad Skaistgirys
plėtotas tuo metu, kai dar nebuvo parengti planavimo
dokumentai. Gyvenamosios statybos struktūra, statinių
tipai bei jų blokavimo būdai, kaip tuomet buvo skelbia-
ma, atlikti, atsižvelgiant į gyventojų apklausos rezulta-
tus bei sociologinius ir demografi nius tyrimus. Todėl čia
tik 18 % gyventojų gyvena sekciniuose daugiabučiuose
namuose; 36 % – sublokuotuose 2 ir 4 butų namuose,
o likusieji 46 % – sodybiniuose namuose. Palyginimui,
nuo 1966 m. iki 1971 m. statytoje Ukmergės r. buvusio
Leonpolio TŪ eksperimentinėje-pavyzdinėje centrinė-
je Dainavos gyvenvietėje (ŽŪSPI, archit. R. Kamaitis,
V. Šimkus ir A. Staškevičius, 1971 m. – SSRS valsty-
binė premija (4 pav.)) sodybiniai sklypai tesudarė 5 %
(pradžioje planuota jų visai atsisakyti) [20, p. 241].
Dar vienas savitas Skaistgiryje įgyvendintas aplin-
kos humanizavimo sprendimas buvo privačių gėlynų
perkėlimas arčiau gatvės. Taip jie įgijo ir miesto želdy-
nų funkciją. Savaip adaptuota miesto-sodo idėja virto
miestu-gėlynu.
Nors daugumoje naujai statytų miestų, jų rajonų bei
gyvenviečių ir nepavykdavo įgyvendinti visų projekti-
nių sprendimų, aiškiai matomos paralelės su vakarie-
tiškoje erdvėje plėtotomis dezurbanizacijos ir aplinkos
humanizavimo idėjomis. Tai miesto-kaimo (agromies-
to), miesto-sodo idėjos, gamtinių elementų integracija
į miesto audinį, įvairių tipų gyvenamojo būsto kom-
ponavimas bendroje erdvėje. Lyginant pokario ir 7–8
dešimtmečių projektus pastebimas Vakaruose plėtoto
scientistinio modeliavimo raidos bruožas: funkciona-
listinį urbanizuotos teritorijos modeliavimo pobūdį ima
keisti organiškasis. Tiesa, lygiagrečiai plėtotos idėjos
neretai sovietinio bloko ir Vakarų gyventojams reikš-
davo skirtingus dalykus.
Nors vėluojančios pasaulinio modernizmo tendenci-
jos sovietinėje erdvėje, kaip anksčiau minėta, galėjo būti
nulemtos stalininio režimo vykdytos politikos, pastebi-
mos ir kitos priežastys. J. Vujekas [6, p. 12], nagrinėda-
mas pokario Lenkijos urbanizacijos procesus, įžvelgia
ir kitą – technologinio atsilikimo aspektą, dėl kurio re-
tai laiku pavykdavo praktiškai patikrinti projektinius
sprendinius, tad daug vėliau išryškėdavo ir jų trūkumai.
Vėlavimą galėjo lemti ir tai, kad dauguma idėjų SSRS
tapdavo politiniais įrankiais. Dėl to mažėjo motyvų
ieškoti naujų sprendimų, o trūkumai neretai būdavo ig-
noruojami. Kaip tik dėl to, pasak R. Devinduonio [4],
7-ajame dešimtmetyje Europoje populiarėjusi urbanisti-
nė poliarizuoto vystymo koncepcija. Lietuvoje ėmė plisti
tik 8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje.
3.2. Opozicijų integralumas
Modernizmo pradininkai vienu pagrindinių priorite-
tų laikė miesto visuomenę. Tačiau vėliau visuomenės
samprata abstrahuojama, virsta teoriniais modeliais ar
net tampa svarbesne už individą (individas visiškai pa-
valdus visuomenei). Struktūralistinis sąjūdis grįžta prie
visuomenės, kaip individų, santykių ir savybių viseto.
Struktūralistams „visuomenė“ reiškė daugiau nei in-
dividų sumą – tai ir realūs juos vienijantys socialiniai
santykiai. Team 10 vėl „aktyvavo“ socialinių ir fi zinių
struktūrų ryšius.
Vienu iš archetipinių pavyzdžių, W. J. van Heuvelio
[10, p. 16] nuomone, galėtų būti olandų architekto
A. van Eycko našlaičių prieglaudos Amsterdame pro-
jektas (1955–1960 m. (5 pav.)). Čia pateikta nauja gy-
venamosios aplinkos samprata. Architektas teigė, kad
šiandieninis miestas prarado žmogiškąjį mastelį, ir
siūlė miesto, kaip namo, koncepciją. Dinamiškos kom-
pozicijos našlaičių prieglauda – tarsi mažas miestas,
o kartu lyg vienas statinys, sudarytas iš stačiakampių
pasikartojančių elementų, formuojančių asmenines ir
viešąsias erdves. Nebeliko griežtos ribos tarp vidaus ir
išorės – didelės stiklo plokštumos išorinę erdvę vizua-
liai integruoja į pastato vidų. Centrinės ir dispersiškai
centralizuotos struktūrų samplaika leido architektui at-
skirai sugrupuotus namelių blokus sujungti į visumą
tiek funkciškai, tiek vizualiai.
5 pav. Našlaičių prieglauda Amsterdame, 1955–1960 m.
Fig 5. Orphanage in Amsterdam, 1955–1960
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
120
Priešpriešų sąryšingumas išplėtotas daugelyje to
meto visuomeninių statinių projektų tiek pasaulyje, tiek
Lietuvoje. Dažna priemone, siekiant išorės erdvę integ-
ruoti į interjerą, tampa pirmojo statinio aukšto įtraukimas,
stiklinimas didelėmis plokštumomis (Vilniaus Lazdynų
prekybos centras „Erfurtas“, archit. Č. Mazūras). Imta
dengti statinių kiemus, taip juos įtraukiant į pastato vi-
daus funkcinę schemą (Lietuvos nacionalinis dramos
teatras Gedimino pr. 4, Vilniuje, rekonstrukcija 1982 m.,
rekonstrukcijos archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai,
proj. 1966–1969 m.; iš gatvės žiūrovas stikliniu tambūru
patenka į vestibiulį, iš kurio – į iš viršaus natūraliai ap-
šviestą kiemelį su dekoratyviniu baseinu ir skulptūra
„Versmė“, aut. S. Kuzma). Seimo rūmų kompozicijos
akcentas – vidinis kiemas, kuriame yra centrinis pastato
įėjimas, atvertas į greta statinio esančią aikštę (archit.
A. ir V. Nasvyčiai, Robertas Stasėnas). Kiemas tampa
tarsi tarpine erdve tarp išorės ir vidaus. Uždarą statinio
tūrį integruojant į aplinką bei kuriant „skersinės gatvės“
įspūdį siekta humanizuoti mastelį (ir demokratizuoti val-
džios įvaizdį, nors dabar šis kiemas užtvertas metaliniais
vartais).
Originaliai išorės integracijos idėja spręsta gėlių pa-
rodų ir pardavimo paviljone (archit. Nijolė Vaičiūnienė,
1968 m.) Vilniuje, Pylimo g. Siekiant inegruoti pastatą
į naujai kuriamo skvero želdynus korio akies formos
skaidrūs moduliai dėstyti apie vidinį kiemelį. Taip ne tik
panaikinta griežta vidaus ir išorės erdvė, bet ir sukurtas
originalus skvero akcentas.
Viena iš ašinių struktūralistinių idėjų integruoti
visuomenę į planavimo procesus sovietinėje erdvėje
buvo menkai įmanoma, neretai fi ktyvi. Nepaisant to,
7–9 dešimtmečių Lietuvos architektūroje ima ryškėti
tvirtas siekis humanizuoti aplinką. Keliamos „miesto
žmogui“ idėjos, grįstos organiško plėtojimo principais
bei priešpriešų sąryšingumo idėja.
3.3. „Daiktų“ modeliavimas
Išplėtota „kekių“ idėja struktūralistų taikoma bet ko-
kiame lygmenyje – nesvarbu, ar tai miestas ar atskiras
būstas. Team 10 ir Forum grupės populiarinta „kito-
kių namų“ (Another housing) idėja funkcionalistinį
stačiakampio gretasienio tūrio statinį skaidyti į pirmi-
nius funkcinius elementus ir iš jų komponuoti struktū-
ras praplėtė kompozicijos priemones. Kartu struktūrų
giminingumo idėja iš esmės keitė ir „kūrybos“ sam-
pratą. Atsisakant unikalumo siekio imamasi kartotinių
elementų modeliavimo. Kūryba, arba atspindėjimas,
struktūralistų įsitikinimu, nėra originali pasaulio „im-
presija“. Pasak R. Bartheso [9, p. 159–161], tikras pa-
saulio kūrimas panašaus į kūrybą, bet ne kopijuojantis,
o modeliuojantis, darantis jį suprantamą. Šios idėjos
plito ne tik architektūroje, bet ir siurrealizmo, kubiz-
mo ir kitose XX a. pirmosios pusės avangardinės dailės
[36, p. 51], muzikos ir literatūros srityse [9, p. 159].
Išskirtinai ryškiai objekto rekonstrukcija išplėtojama
popmene.
Gaminių ar daiktų modeliavimas tapo vienu reikš-
mingiausių XX a. architektūros objektyvizavimo kon-
ceptų. Idėjos populiarėjimas atvėrė naujas erdves ne tik
architektūros kūrėjams. Didžiausias naujovių šaltinis
atsivėrė, menininkams vėl ėmus tyrinėti koliažo gali-
mybes. Anksčiau menininkas paveikslo paviršių kūrė
pats, o koliažo priedus galėjo panaudoti jau gatavus.
Marcel Duchamp „gaminio“ (ready-made) idėja tapo
ne tik viena iš pagrindinių dadaizmo, bet ir apskritai
avangardinio meno naujovių ir simbolių. Koliažą, kaip
priemonę skirtumams tarp realybės ir atvaizdo tyrinėti,
išrado kubistai. Siurrealistai ir dadaistai smarkiai pra-
plėtė koliažo galimybes, nes tai puikiai atitiko ypač
pastarosios srovės prigimtį, išreiškė šių menininkų pa-
sirinktą antimeno kryptį. Pakliuvęs į pokario kartos me-
nininkų rankas koliažas išsirutuliojo į asambliažo meną,
kai kūriniai surenkami veik vien iš jau egzistuojančių
elementų. Tad menininkas jau nebekuria objektų, jo
įnašas – sumodeliuoti juos, sukuriant tarpusavio ryšius
(struktūrą) [36, p. 115]. Prancūzų struktūralisto many-
mu, struktūra iš esmės yra šio objekto atvaizdas, tačiau
tai yra kryptingas, suinteresuotas atvaizdas, kadangi
objekto modelis parodo kažką anksčiau nematoma,
nesuprantama natūraliame objekte. Struktūrinė veikla
šiuo atveju sujungia dvi tipines operacijas – skaidymą
ir montavimą [9, p. 159–161].
XX a. 7-ojo dešimtmečio mokslo ir pramonės plėt-
ra suteikė galimybę gaminti tipinius pastatus bei jų
elementus serijiniu būdu. Olandų architektas N. John
Habrakenas [37, p. 385] olandiškąją struktūralistinės
architektūros atšaką vadina tipinių statinių architektūra,
išsiskiriančia formų gausa.
Vakarų praktika erdvinius blokus gaminti gamykloje
ir vėliau juos montuoti statybų aikštelėje Lietuvoje dėl
technologinių priežasčių iš esmės nebuvo įgyvendinta.
Tačiau statybų industrializacijos metu buvo plačiai iš-
vystyta smulkesnių statinio elementų serijinė gamyba.
Daiktų modeliavimo pavyzdžių lietuviškoje architek-
tūroje gausu naujųjų miestų, jų dalių bei gyvenviečių
projektuose.
Šio laikotarpio architektūrai būdingi bruožai: masinė
industrializuota statyba, standartizuoti konstrukciniai
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 121
6 pav. 40-oji (dab. „Minties“) vidurinė mokykla Vilniuje, Lazdynuose,
1974 m.
Fig 6. 40th (now Minties) Secondary School in Vilnius, Lazdynai,
1974
elementai ir statybinės medžiagos bei tipinių statinių
projektavimas. Individualūs projektai dažnai taip pat
tapdavo kartotiniais.
Pradžioje gan tiesmukas tipinių elementų naudoji-
mas vėlesniu etapu peraugo į kompozicinių sprendimų
paieškas. Vienas sėkmingiausių tokio modeliavimo
pavyzdžių yra jau minėtas Lazdynų rajonas Vilniuje –
pastatyti keturiolikos tipų surenkami iš tipinių gelžbe-
toninių elementų penkių, devynių ir dvylikos aukštų
namai (archit. B. Krūminis, V. Sargelis, V. Zubrus) bei
keletas monolitinio gelžbetonio šešiolikaaukščių (ar-
chit. Č. Mazūras). Lazdynuose pirmą kartą surenkami
namai statyti laužytos plano konfi gūracijos.
Olandų struktūralizme, pasak N. John Habrakeno
[37, p. 385], kartotinius statinius ėmė keisti „struk-
tūros užpildymo tūriais“ principas. Tai, pasak auto-
riaus, leido kurti raiškius fasadus nepriklausomai nuo
pastato funkcijos. Pavyzdys – jau minėto architekto
H. Hertzbergerio centrinio „Beheer“ administracinio
pastato (1968–1972 m. Gelderland, Olandija) projektas.
Tūkstančiui darbuotojų skirtas statinys sudarytas iš su-
grupuotų 9 kv. m. ploto modulinių tūrių – darbo vietų.
Struktūros užpildymo tūriais idėją lietuviškoje archi-
tektūroje savitai reprezentavo architektas Č. Mazūras,
1974 m. įgyvendinęs 40-osios (dab. „Minties“) viduri-
nės mokyklos Vilniuje, Lazdynuose, projektą (6 pav.).
Statinys, įkomponuotas dviejose terasose, susideda iš
keturių dviaukščių mokymo blokų ir juos jungiančio
triaukščio bendrųjų patalpų bloko. Kiekvienas mokymo
blokas turi rekreacinius kiemelius. Mokyklos pastatas
originalus funkcine-planine struktūra, organiška jungti-
mi su gamtine aplinka. Segmentais užpildytos besivys-
tančios tinklinės struktūros idėją pavyko įgyvendinti ir
architektams N. Milčiūnienei (irklavimo bazė Trakuose,
1972 m.), V. A. Vieliui (pensionatas, dabar gerontologi-
jos ir reabilitacijos centras, Vilniuje, Baltupiuose, įgyv.
1977 m.), Arūnui Eduardui Paslaičiui (tipinė parduo-
tuvė, 1972 m.).
Plito ir tokie modeliavimo būdai [2]: 1) erdviniai
moduliai dėstomi erdviniuose, visomis kryptimis vys-
tomuose karkasuose (daugiabutis gyvenamasis namas
„Habitat 67“ Monrealyje, Kanadoje, 1964–1967 m.,
archit. Moshe Safdie); 2) moduliai jungiami tiesinė-
mis struktūromis (1980 m. pastatyta Nacionalinė ga-
lerija Vilniuje, archit. G. Baravykas ir V. A. Vielius;
poilsio namai „Guboja“ Šventojoje, 1976 m., archit.
R. Buivydas).
Architekto Moshe Safdie sukurtas daugiabutis gy-
venamasis namas „Habitat 67“ Monrealyje tapo viena
pirmųjų įgyvendintų megastruktūrų, kuri tarsi laisvai
vystoma erdvėje visomis kryptimis. 354 pasikartojantys
blokai gaminti gamykloje ir vėliau statybų aikštelėje
sumontuoti. Iki 22 aukšto lygio išdėstytus blokus vieto-
mis jungia erdvinės pėsčiųjų gatvės. Šiai architektūrinei
grupei skirtinas ir architekto John M. Johansen 1970 m.
įgyvendintas Mummers teatro (Oklahoma, JAV) pa-
statas. Lietuviškų tokio tipo pavyzdžių nėra daug.
Tam įtakos turėjo tiek socialinės, tiek ekonominės bei
technologinės vietos sąlygos. Vienas sėkmingiausių
šiuolaikinės lietuvių visuomeninės architektūros pavyz-
džių – Nacionalinės galerijos pastatas Vilniuje. Statinio
planas – atitinkantis reljefo savitumus bei funkcinę
paskirtį pailgas, laužytas, asimetriškos konfi gūracijos.
Pirmasis aukštas yra tarsi pagrindas, ant kurio sumon-
tuoti laiptuoti ekspozicijų salių tūriai. Poilsio komplek-
sas „Guboja“, Šventojoje (1976 m. (7 pav.)) – ant pilo-
nų pakelta dėsningai erdvėje rikiuojamų gyvenamųjų
blokų struktūra, pasak projekto archit. R. Buivydo [2],
kuria vėjų išpustytų kopų įvaizdį. Likęs neužstatytas
žemės paviršius naudojamas kaip rekreacinė erdvė.
Kiekvieno gyvenamosioms patalpoms skirto erdvėje
kabančio bloko stogas kartu yra ir greta esančio bloko
atvira terasa. Modeliuojamas remiantis bioninio pro-
totipo (kopų) savybėmis objektas kartu demonstruoja,
kaip galima racionaliai panaudoti kiekvieno statinio
elementą (stogas-terasa).
4. Apibendrinimai
Struktūralistinių idėjų ideologinėmis ištakomis laiko-
mas Team 10 1954 m. paskelbtas Doorn manifestas bei
šios grupės pastangos atnaujinti tarptautinio moderniz-
mo nuostatas. Todėl galima daryti prielaidą, kad teori-
nis struktūralizmo pagrindas yra modernizmo reforma.
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
122
Modernizmo atstovai, teigdami mokslo ir meno jėgų
konsolidaciją plėtojant šiuolaikinį miestą, kėlė naujo
planavimo idėją bei pasisakė prieš istorinį tęstinumą.
Team 10 atnaujinimas, reiškė grįžimą prie ištakų.
Team 10 architektai savo keltas idėjas demonstra-
vo 1956 m. Dubrovnike vykusiame CIAM X kongrese.
Architektai teigė, kad iš pirminių funkcinių elementų
kūrybiškai komponuojant nedidelius urbanistinius da-
rinius, sprendimus grindžiant morfologine ir sociokul-
tūrine analize, galima įgyvendinti „šiandienos utopiją“.
Struktūralistų miestas tampa gyvu erdvėje ir laike au-
gančiu lanksčiu organizmu.
Sėkmingą kongrese iškeltų idėjų sklaidą lėmė ir olan-
dų architektūros žurnale Forum nuo 1959 m. vykdyta
informacinė kampanija. Tuo metu žurnalą ėmę redaguoti
struktūralistinių idėjų puoselėtojai debiutavo skelbdami
„kitokią idėją“ (Another idea). Pristatyti Pendrecht ir
Alexanderpolder kvartalų projektai. Juose mažaaukščiai
sekciniai daugiabučiai komponuoti kartu su vienbučiais,
dvibučiais, blokuotais bei aukštybiniais namais.
Vėliau Forum grupė ima skelbti priešpriešų sąryšin-
gumo idėją. Trintos ribos ne tik tarp vidaus ir išorės, bet
ir tarp miesto ir namo, vidaus ir lauko, didelio ir mažo,
detalės ir visumos, asmeninio ir visuomeninio. Tai, ar-
chitektų manymu, turėjo pagerinti gyvenamosios ap-
linkos kokybę. Galiausiai priešpriešų sąryšingumo idėja
ėmė keisti sampratą „projektavimas“ – deklaruojama,
kad ir virtuvės, ir šalies projektai remiasi analogiškais
principais.
Dar viena, Team 10 iškelta ir Forum žurnale po-
puliarinta, buvo „kitokių namų“ (Another housing)
idėja. Funkcionalistinį stačiakampio gretasienio tūrio
statinį struktūralistai pasiūlė skaidyti į pirminius funk-
cinius elementus ir iš jų kūrybiškai komponuoti formas.
Praplėtus kompozicijos priemones miestovaizdis turėjo
tapti spalvingesnis: vizualiai smulkėtų tūriai ir erdvės,
dėl to gyvesnės būtų gatvių perspektyvos, mažiau būtų
monotonijos. Kartu struktūrų giminingumo idėja iš es-
mės keitė ir kūrybos sampratą. Atsisakant unikalumo
siekio imamasi kartotinių elementų modeliavimo.
Daugumoje Lietuvoje naujai statytų miestų, jų rajonų
bei gyvenviečių nepavykdavo įgyvendinti visų projek-
tinių sprendimų. Tačiau čia aiškiai matomos paralelės
su vakarietiškoje erdvėje plėtotomis dezurbanizacijos
ir aplinkos humanizavimo idėjomis. Tai miesto-kaimo
(agromiesto), miesto-sodo idėjos, gamtinių elementų
7 pav. Poilsio kompleksas „Guboja“ Šventojoje, 1976 m.
Fig 7. Resort „Guboja“ in Šventoji, 1976
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124 123
integracija į miesto audinį, įvairių tipų gyvenamojo būsto
komponavimas bendroje erdvėje. Lyginant pokario ir
7–8 dešimtmečių projektus pastebimas Vakaruose plėto-
to scientistinio modeliavimo raidos bruožas: funkciona-
listinį urbanizuotos teritorijos modeliavimo pobūdį ima
keisti organiškasis. Tiesa, lygiagrečiai plėtotos idėjos ne-
retai sovietinio bloko ir Vakarų gyventojams reikšdavo
skirtingus dalykus.
Viena iš ašinių struktūralistinių idėjų – integruoti
visuomenę į planavimo procesus – sovietinėje erdvėje
praktiškai buvo neįgyvendinama. Nepaisant to, 7–9 de-
šimtmečiuose Lietuvos architektūroje ima ryškėti tvirtas
siekis humanizuoti aplinką. Keliamos „miesto žmogui“
idėjos, grįstos organiško plėtojimo principais, bei prieš-
priešų sąryšingumo idėja.
Gaminių ar daiktų modeliavimas XX a. tapo vienu
reikšmingiausių ne tik architektūros, bet ir avangardinio
meno apskritai objektyvizavimo konceptų. Menininkas
jau nebekuria objektų, jo įnašas – sumodeliuoti juos,
sukuriant tarpusavio ryšius (struktūrą).
Vakarų praktika erdvinius blokus gaminti gamykloje
ir vėliau juos montuoti statybų aikštelėje Lietuvoje dėl
technologinių priežasčių iš esmės nebuvo įgyvendinta.
Tačiau statybų industrializacijos metu buvo plačiai iš-
vystyta smulkesnių statinio elementų serijinė gamyba.
Daiktų modeliavimo pavyzdžių lietuviškoje architek-
tūroje gausu naujųjų miestų, jų dalių bei gyvenviečių
projektuose.
Olandijoje populiarintą struktūros užpildymo tū-
riais idėją lietuviškoje architektūroje savitai repre-
zentavo architektas Č. Mazūras, 1974 m. įgyvendinęs
40-osios (dab. „Minties“) vidurinės mokyklos Vilniuje,
Lazdynuose, projektą. Modulių struktūrinimo idėjos
plėtotos 1980 m. pastatytoje Nacionalinėje galerijoje
Vilniuje (archit. G. Baravykas ir V. A. Vielius), po-
ilsio namuose „Guboja“, Šventojoje (1976 m., archit.
R. Buivydas).
Struktūralizmas Lietuvoje formavimosi kaip reak-
cija į pabodusio tarptautinio stiliaus stereotipiškumą,
banalų horizontaliomis ir vertikaliomis juostomis su-
dalytą „dėžės“ morfotipą, paviršutinišką fasadiškumą
bei planavimo primityvizmą.
Aktyviai sovietmečio architektūros procesuose
dalyvavę lietuvių architektai teigia: pirma, prieškario
mokyklos tęstinumą (nors pripažįstama, kad Lietuva
karo ir pokario metais neteko beveik viso kūrybinio
potencialo), antra, Vakarų bei Centrinės Europos patir-
ties įtaką pokario Lietuvos urbanistikai ir architektūrai.
Tačiau neretai pripažįstama, kad užsienio architektūros
tendencijas to meto projektuotojai suvokdavo fragmen-
tiškai ir formaliai. Trečia, neišvengiamai to meto pro-
jektai (kaip sovietų architektūros politikos dalis) veikti
ir SSRS direktyvų.
Giminingos Rusiškojo ir vakarietiškojo modernizmo
ištakos lėmė panašią jų estetinę ir idėjinę raidą. Tik dėl
1930–1954 m. trukusio stalininės stilistikos pertrūkio
rusiškasis „avangardas“ virto „ariergardu“. Tai atsispin-
dėjo ir tolesnėje stiliaus raidoje: europinis funkcionaliz-
mas buvo grindžiamas fi losofi ja, ekonominių ir socia-
linių kontekstų tyrimais, o sovietinis funkcionalizmas
(kartu ir lietuviškasis) buvo įgyvendinamas remiantis
„socioekonominiais“ plėtros reikalavimais. Lietuviškoji
modernizmo pauzė buvo dešimtmečiu trumpesnė nei
Rusijoje, stalininio stiliaus etapas dėl karo ir okupacinės
adaptacijos truko dar mažiau, o esminių apgyvendinimo
sistemos pakeitimų iki 1967 m. apskritai nebuvo.
Nors vėluojančios pasaulinio modernizmo tenden-
cijos sovietinėje erdvėje, kaip buvo minėta, galėjo būti
nulemtos stalininio režimo politikos, pastebimos ir kitos
priežastys. Pavyzdžiui, technologinis atsilikimas, dėl
kurio retai laiku pavykdavo praktiškai patikrinti pro-
jektinius sprendinius, tad daug vėliau išryškėdavo jų
trūkumai. Vėlavimą galėjo lemti ir tai, kad dauguma
idėjų SSRS tapdavo politiniais įrankiais. Dėl to mažėjo
motyvų ieškoti naujų sprendimų, o trūkumai neretai bū-
davo ignoruojami. Kaip tik dėl to 7-ajame dešimtmetyje
Europoje populiarėjusi urbanistinė poliarizuoto vystymo
koncepcija Lietuvoje ėmė plisti tik 8-ojo dešimtmečio
antrojoje pusėje.
Literatūra
1. BUIVYDAS, R. Struktūralistinė architektūra: esmės ir
sąveikos. Urbanistika ir architektūra, t. XXVIII, Nr. 3.
Vilnius: Technika, 2004, p. 95–101.
2. BUIVYDAS, R. Architektūriniai struktūralizmo idėjos refl ek-
sai. Urbanistika ir architektūra, t. XXVIII, priedas. Vilnius:
Technika, 2004, p. 107–116.
3. BUIVYDAS, R. Neįvardytas, bet svarbus šiuolaikinės
architektūros reiškinys. Iš Architektūra: Pozityvai ir
negatyvai. Vilnius: Ex Arte, 2006, p. 48–63.
4. DEVINDUONIS, R. Lietuvos ir Vakarų Europos regioninio
ir miestų planavimo praktikos paralelės. Archiforma, 1998,
Nr. 1, p. 41–44.
5. ГУТНОВ, А. Е. Эволюция градостроительства.
Москва: Стройиздат, 1984.
6. ВУЕК, Я. Мифы и утопии архитектуры ХХ века.
Москва: Стройиздат, 1990.
7. VANAGAS. J. Quo vadis, urbanistika. Archiforma,
1998, Nr. 1, p. 33–37.
8. GUMAUSKAITĖ, V. Struktūralizmo apmatai. Vilnius:
Lietuvos fi losofi jos ir sociologijos institutas, 2000.
L. Nekrošius / Urbanistika ir architektūra – 2006, XXX tomas, Nr. 3, 111–124
124
9. BARTAS, R. Struktūralistinė veikla. Iš Teksto malonumas.
Vilnius: Vaga, 1991, p. 158–165.
10. HEUVEL, W. J. van. Structuralism in Dutch architecture.
Rotterdam: Uitgeverij 010 Publishers, 1992.
11. CURL, J. S. Dictionary of Architecture. Oxford University
Press, 1999.
12. Team 10 Online. Internetinė prieiga: http://www.
team10online.org/ (žiūrėta 2006 08 28).
13. JENCKS, Ch. Architecture today. New York: Academy edi-
tors, 1982.
14. ПРАПЕРНЫЙ, В. Культура два. Москва: Новое литера-
турное обозрение, 1996.
15. Archinform. Internetinė prieiga: http://www.archinform.net/
arch/2694.htm?ID=5102694047e80da3f6aea8279ce23ed7
(žiūrėta 2006 09 01).
16. ПЕКИН, М. Искусство и наука. Москва: Современник,
1982.
17. ГРЯКАЛОВ, А. А. Структурализм в эстетике.
Ленинград: ИЛУ, 1989.
18. МЕРЛИН, П. Новые города. Москва: Прогресс, 1975.
19. Архитектура Запада. T. 4. Москва: Стройиздат, 1987.
20. МИНКЯВИЧЮС, Й. Архитектура Советской Литвы.
Москва: Стройиздат, 1987.
21. РУПАС, В. Совершенствование застройки сельских по-
селков Литовской ССР. Вильнюс: ЛитНИИНТИ, 1981.
22. wikipedia. Internetinė prieiga: http://en.wikipedia.org/wiki/
Looking_Backward (žiūrėta 2006 09 02).
23. VANAGAS, J. Miesto teorija. Vilnius: VDA, 2003.
24. BUIVYDAS, R. Naujieji meninio vaizdo ženklinimai XX a.
architektūroje. Iš Architektūros kompozicijos tyrimai. Vilnius:
Technika, 2003, p. 45–48.
25. JAKOVLEVAS-MATECKIS, K. Miesto raida ir želdynų
socialinis vaidmuo. Iš Parkas mieste – socialinis ir ekono-
minis veiksnys. Tarptautinės konferencijos medžiaga. Vilnius,
2005 m. spalio 7 d. Vilnius, 2005, p. 15–25.
26. BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Vilnius: Baltos
lankos, 1998.
27. BAUŽIENĖ, M. Darbininkų blokų butai. Kaunas.
Archiforma, 1999, Nr. 1, p. 81–82
28. TININIS, V. Kraštas ir visuomenė: tarp modernizacijos ir
sąstingio. Politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai. Iš
Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras,
2005, p. 483–502.
29. BUČAS, J. Ką rodo gyvenviečių nustatymas Ukmergės ra-
jone. Iš Statyba ir architektūra, 1964 m. rugsėjo mėn., p. 8–9.
30. MIŠKINIS, A. Lietuvos miestelių rekonstrukcijos klausimu.
Iš Statyba ir architektūra, 1962 m. balandžio mėn., p. 1–5.
31. MIŠKINIS, A. Žemės ūkio gyvenviečių projektavimo
problemos. Iš Statyba ir architektūra. 1965 m. gegužės mėn.,
p. 17–20.
32. AKSOMITAS, A. Gerinkime kaimo užstatymą. Iš Statyba ir
architektūra, 1962 m. rugpjūčio mėn., p. 10–12.
33. BIELINSKIS, F.; RAGINIS, V.; STANEVIČIUS, S. Naujų
kaimo gyvenviečių racionalaus projektavimo pagrindai. Iš
Statyba ir architektūra, 1964 m. gruodžio mėn., p. 15–18.
34. POSOCHIN, M. Ateities miestas kuriamas šiandien. Iš
Statyba ir architektūra, 1964 m. rugsėjo mėn., p. 3–7.
35. MIŠKINIS, A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis.
Vilnius: Mintis, 1991.
36. LUCIE-SMITH, E. Meno kryptys nuo 1945-ųjų. Temos ir
koncepcijos. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1996.
37. HABRAKEN, N. JOHN. Structuralism architecture. In
TABK-Kath. Bouwblad 1967, internetinė prieiga: http://www.
arch-edition.nl/structuralism.html (žiūrėta 2006 09 02).
PARALLELS OF EUROPEAN STRUCTURALISM
IDEAS IN LITHUANIAN ARCHITECTURE
L. Nekrošius
Abstract. One of the most controversial periods of architectural
history, which has been identi ed with avant-garde of philosop-
hy, art, music and science, in Lithuania is laconically described
as soviet modernism. One of contemporary architectural
phenomena, which is characterized as a part of soviet moder-
nism, is structuralism. In Lithuania it developed as a reaction
to creative results of a modernistic style. e text concentrates
on one segment of a wider research of structuralism ideas in
contemporary Lithuanian architecture. e paper discusses the
basic concepts of structuralistic architecture and their genesis,
reviews the manifestation of these ideas in Lithuania and other
European countries. Attention is paid to ideas which determined
changes in townscape. Supposedly, such a review will help to
de ne peculiarities in the genesis and development of structu-
ralistic tendencies in Lithuania and understand their in uence
on architectural development in the country.
Keywords: avant-garde, constructivism, disurbanisation, func-
tionalism, industrialization, modernism, reform of modernism,
social realism, structuralism, structuralistic ideas, concepts of
structuralistic architecture, urbanization.
LIUTAURAS NEKROŠIUS
Doctoral student, Dept of Fundamentals and Theory
of Architecture, Vinius Gediminas Technical University
(VGTU), Trakų g. 1/26, LT-03227 Vilnius, Lithuania.
E-mail: liutas@skim.com
Publications: author of 3 research papers. Projects: author or
co-autchor of some projects of architecturall design. Research
interests: Lithuanian modern architecture of soviet period.