ArticlePDF Available

Mediology in the face of virtual reality: From remix of philosophy and sociology till mapping of augmented reality

Authors:

Abstract

Straipsnyje apžvelgiamos filosofijos ir sociologijos perspektyvos skaitmeninių medijų akivaizdoje, atskleidžiama, kaip skaitmeninių medijų raida prisideda prie naujųjų dis­ ciplinų atsiradimo, sėkmingai jungiančių tiek filosofines, tiek sociologines prieigas. Re­ miantis garsaus medijų filosofo Michaelio Heimo tyrimais, nagrinėjamos sąsajos tarp kibernetinės erdvės ir technologijų raidos, išryškinamas jų poveikis transformacijoms, vykstančioms kibernetinės erdvės " žemėlapiavime ". Svarstant filosofijos ir sociologi­ jos perspektyvas medijuotoje kultūroje pristatomi Franko Hartmanno tyrimai, skirti mediologijos problematikai, parodoma, kaip mediologijos rėmuose " žemėlapiuoja­ ma " virtualioji tikrovė. Galiausiai, taikant mediologijos metodinę prieigą, nagrinėjami konk retūs virtualios (augmentuotos) tikrovės pavyzdžiai. Argumentuojama, kad aug­ mentuotos erdvės projekcijos yra gana jauna, itin dinamiška ir sparčiai kintanti medijų meno sritis, o jos sąsajos su technologijomis yra itin glaudžios, todėl mediologija yra itin paranki jos analizei. ĮVADAS Koks būtų (tradiciškai suvokiamų) filosofijos ir sociologijos santykis su naujosiomis medijo­ mis? Atsakymai į šį klausimą būna labai skirtingi. Vieni tyrėjai linkę manyti, kad sociologų, o ypač filosofų susidomėjimas naujosiomis medijomis yra laikinas ir atsitiktinis. Kiti veikiau laikosi nuomonės, kad ilgainiui filosofija ir sociologija vis glaudžiau siesis su naujosiomis medijomis, kurių skverbimasis į šių tradicinių akademinių disciplinų sritis privers pastarą­ sias iš pagrindo transformuotis. Tad kokios yra filosofijos ir sociologijos raidos perspektyvos naujųjų medijų akivaizdoje? Dabartiniuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose at­ sirandančios tokios naujos sritys kaip kūrybos sociologija, kūrybos ekonomika vis mažiau reikalų turi su tikrove (materialiais dalykais), o daugiau – su virtualia, neapčiuopiama erdve, technologijomis, medijomis. Pastaruoju metu sparčiai besivystančios pramogų ir kūrybinės
FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3, p. 200–210, © Lietuvos mokslų akademija, 2014
Mediologija virtualios tikrovės
akivaizdoje: nuo losojos ir sociologijos
remikso iki augmentuotos tikrovės
žemėlapiavimo
AGNIEŠKAJUZEFOVIČ
Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Saulėtekioal.11, LT-10223 Vilnius
El.paštas:agnieska.juzefovic@vgtu.lt
ELENASAKALAUSKAITĖ
Kazimiero Simonavičiaus universitetas, J.Basanavičiausg.29A, LT-03109 Vilnius
El.paštas:elena.sakalauskaite@ksu.lt
Straipsnyje apžvelgiamos losojos ir sociologijos perspektyvos skaitmeninių medijų
akivaizdoje, atskleidžiama, kaip skaitmeninių medijų raida prisideda prie naujųjų dis-
ciplinų atsiradimo, sėkmingai jungiančių tiek losones, tiek sociologines prieigas. Re-
miantis garsaus medijų losofo Michaelio Heimo tyrimais, nagrinėjamos sąsajos tarp
kibernetinės erdvės ir technologijų raidos, išryškinamas jų poveikis transformacijoms,
vykstančioms kibernetinės erdvės „žemėlapiavime“. Svarstant losojos ir sociologi-
jos perspektyvas medijuotoje kultūroje pristatomi Franko Hartmanno tyrimai, skirti
mediologijos problematikai, parodoma, kaip mediologijos rėmuose „žemėlapiuoja-
ma“ virtualioji tikrovė. Galiausiai, taikant mediologijos metodinę prieigą, nagrinėjami
konk retūs virtualios (augmentuotos) tikrovės pavyzdžiai. Argumentuojama, kad aug-
mentuotos erdvės projekcijos yra gana jauna, itin dinamiška ir sparčiai kintanti medijų
meno sritis, o jos sąsajos su technologijomis yra itin glaudžios, todėl mediologija yra
itin paranki jos analizei.
Raktažodžiai: metodologija, tarpdalykiškumas, mediologija, technologijos, virtuali tik-
rovė, augmentuota erdvė
ĮVADAS
Koks būtų (tradiciškai suvokiamų) losojos ir sociologijos santykis su naujosiomis medijo-
mis? Atsakymai į šį klausimą būna labai skirtingi. Vieni tyrėjai linkę manyti, kad sociologų,
o ypač losofų susidomėjimas naujosiomis medijomis yra laikinas ir atsitiktinis. Kiti veikiau
laikosi nuomonės, kad ilgainiui losoja ir sociologija vis glaudžiau siesis su naujosiomis
medijomis, kurių skverbimasis į šių tradicinių akademinių disciplinų sritis privers pastarą-
sias iš pagrindo transformuotis. Tad kokios yra losojos ir sociologijos raidos perspektyvos
naujųjų medijų akivaizdoje? Dabartiniuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose at-
sirandančios tokios naujos sritys kaip kūrybos sociologija, kūrybos ekonomika vis mažiau
reikalų turi su tikrove (materialiais dalykais), o daugiau–su virtualia, neapčiuopiama erdve,
technologijomis, medijomis. Pastaruoju metu sparčiai besivystančios pramogų ir kūrybinės
201AgnieškaJuzefovič, ElenaSakalauskaitė. MEDIOLOGIJA VIRTUALIOS TIKROVĖS AKIVAIZDOJE...
industrijos taip pat daugiau operuoja informacija ir idėjomis, o ne zine tikrove bei suartina
humanitarinius ir socialinius mokslus, ypač losoją ir sociologiją. Neatsitiktinai šią proble-
matiką liečiantys tyrimai pradedami žodžiais, kad „kūrybinių ir kultūrinių industrijų idėjos
svarstytinos tiek iš losonės, tiek iš sociologinės, tiek iš komunikacinės perspektyvų“ (Ka-
čerauskas 2013: 112).
Straipsnio dėmesio centre– dinamiška, sparčiai besivystanti šiuolaikinės kultūros ne-
atsiejama dalis– virtuali tikrovė. Aktuali, vis dar nepakankamai ištyrinėta ir prieštaringai
vertinama virtualios tikrovės problematika nagrinėjama ir pristatoma skirtingais aspektais,
išryškinančiais šio reiškinio daugialypumą. Pirmajame skyriuje nagrinėjama technologijų,
skaitmeninių medijų ir virtualiosios tikrovės (kibernetinės erdvės) problematika, svarstoma
virtualiosios erdvės sąvokos geneologija ir tokie pagrindiniai jos bruožai kaip imersija, inter-
aktyvumas ir informacijos objektyvumas. Antrajame skyriuje, remiantis kokybiniais moksli-
nių tekstų analizės metodais, pristatoma mediologija– tarpdalykinė metodologinė prieiga,
kuri pastaraisiais metais vis dažniau taikoma teorinei virtualiosios tikrovės ir skaitmeninių
technologijų reeksijai. Trečiajame skyriuje, remiantis mediologijos metodu, analizuojamas
augmentuotos erdvės pavyzdys, išryškinamos jos sąsajos su virtualia realybe, nagrinėjami
konkretūs meno kūriniai, kuriuose naudojamos augmentuotos erdvės projekcijos. Straipsnyje
grindžiama pastarųjų metų urbanistikos ir medijų studijose populiari mintis, kad „kūrybinė
veikla, atliekama viešosiose erdvėse, yra aktyvus urbanistinių struktūrų interpretavimas, nu-
brėžiantis kasdienį kūnišką ir emocinį miesto pavidalą“ (Lavrinec 2011b: 74).
TECHNOLOGIJŲ, SKAITMENINIŲ MEDIJŲ RAIDA IR VIRTUALIOS (KIBERNETINĖS) TIK RO
VĖS (ERDVĖS) ATSIRADIMAS
Filosojos ir sociologijos disciplinos jau pusę amžiaus susiduria su virtualios tikrovės sriti-
mi. Pastaraisiais dešimtmečiais šios sąveikos tapo itin glaudžios ir intensyvios–skaitmeninės
technologijos ir virtuali tikrovė, pasak Geerto Lovinko, tapo ne tik šia problematika susido-
mėjusių mokslininkų (pvz., mokslo istorijos tyrėjų) tyrimo objektu, bet ir terpe, padedančia
generuoti, saugoti bei skleisti visą mokslinę produkciją (Lovink 2013: 92). Dar prieš du de-
šimtmečius vienas garsiausių medijų losofų Michaelis Heimas knygoje Virtual Realism rašė,
kad „virtuali tikrovė priklauso reikšmingam ateities segmentui, todėl reikėtų ją suprasti ne tik
kaip kultūros vystymąsi veikiančią šalutinę srovę, bet ir kaip galingą, savąsias teises turinčią
technologiją“ (Heim 1998: 4). Virtualią erdvę suvokęs kaip sparčiai besivystančią mokslų sritį
bei galingas technologijas, mokslininkas aiškiai apibrėžia šią sritį, atskirdamas ją nuo įvairių
dalykų, kurie su virtualybe siejami kasdienėje kalboje, ir pabrėžia, kad „kol nesuvoksime vir-
tualios tikrovės kaip technologijos, niekuomet netapsime virtualiais realistais“ (ten pat).
Virtualios tikrovės ribas peržengiantys kultūriniai žemėlapiai yra daugiau negu vien tik-
tai metaforos–tai šiuolaikinis mąstymo būdas, technologijos. Tai reiškia, kad virtuali tikrovė
ir jos žemėlapiai neturėtų būti traktuojami kaip žodžių magija, vaizduotės vaisius ar koks
nors miglotas oksimoronas, bet veikiau pripažinti kaip esantys tolygūs pačiai tikrovei. Virtuali
tikrovė ir elektroninės medijos „pagimdo naujas medijuotos komunikacijos formas, kurių
pagrindas–virtualybės ir tikrovės sintezė“ (Szécsi 2013: 120). Virtualybė ir tikrovė vis glau-
džiau tarpusavyje persipina, o jų sąveikas įkūnija bei vaizdžiai iliustruoja tokie reiškiniai kaip,
tarkime, bankomatas, kuris nėra tikras banko kasininkas, tačiau sėkmingai atlieka jo funkciją
ir išduoda tikrus pinigus.
Virtuali tikrovė tampa vis svarbesne kasdienybės dalimi. Žmogaus darbinė veikla, lais-
valaikis ir pramogos vis dažniau persikelia į kibernetinę erdvę–čia rašomi tekstai, kuriami
202 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3
urbanistiniai projektai, perkamos bei parduodamos prekės ir paslaugos, vyksta diskusijos, da-
lijamasi mėgstama muzika, nuotraukomis, aptariamos visuomenėje aktualios temos, irtuo-
jama. Atitinkamai vis plačiau naudojamos įvairios kompiuterinės teksto bei vaizdo kūrimo
ir koregavimo programos, o jomis generuojami tekstų bei vaizdų terabaitai užpildo nuolat
besiplečiančią kompiuterinę atmintį ir virtualią interneto erdvę. Lengvas skaitmeninės infor-
macijos išsaugojimo/ištrynimo būdas lemia, kad nekritiškai saugojama netgi mažavertė ar
nekokybiška informacija. Vaizdas saugojamas tiesiog dėl visa ko–tam, kad reikalui esant jis
galėtų būti panaudotas, paviešintas. Taip vaizdas įgauna potencialią mainų vertę. Todėl šiuo-
laikinė visuomenė apibūdinama kaip medijuota visuomenė, kuri nebegali apsieiti be medijų:
„Medijos yra tai, kas įgalina ir inicijuoja kūrybą teikdamos idėjas kūrybiniams mainams
(Kačerauskas 2014: 13).
Filosoniame diskurse virtualios tikrovės problematika nagrinėjama jau tūkstantme-
čius–jos ištakų galime įžvelgti Platono Olos alegorijoje (Platonas 2000: 265–268). Toliau šią
tematiką plėtojo prancūzų naujųjų laikų losofas Rene Descartesas, kurio įsivaizduojamos
erdvės koncepcija ir perspektyvizmas padėjo akademiniame diskurse įtvirtinti vizualumo bei
virtualios tikrovės sąvokas (Juzefovič 2011: 66–67). Modernizmo mąstytojai Walteris Benja-
minas, Jose Ortega y Gassetas daug dėmesio skyrė plačiai suvokiamai virtuliai tikrovei bei vir-
tualiam atvaizdui. Tačiau pati virtualios tikrovės (angl. Virtual reality) sąvoka yra gana nauja.
Ankstyvajame virtualios tikrovės atsiradimo ir įsitvirtinimo etape šiam reiškiniui apibū-
dinti buvo vartojami skirtingi terminai: virtuali aplinka (angl. Virtual environment), virtualūs
žodžiai (angl. virtual words), teletikrovė (angl. tele-presence). Ilgainiui labiausiai įsitvirtino
virtualios tikrovės (angl. virtual reality) bei kibernetinės erdvės (angl. cyberspace) sąvokos,
išsiplėtojo diskusijos dėl šių sąvokų apibrėžimo, statuso ir vietos įprastos bei virtualios tikro-
vės sąveikų žemėlapiuose. Pavyzdžiui, interneto tyrinėtojai bei architektai nuo pat pradžių
rėmėsi skirtinga kibernetinės erdvės ir tikrovės santykio samprata: „architektai, kurie naudo-
ja tokias programas kaip AutoCAD, ArchiCAD, 3D Studio Max, tiki, kad kibernetinė erdvė
realiai egzistuoja–jie ją mato kasdien savo kompiuterio ekranuose. O iš interneto teoretikų
perspektyvos tai viso labo negyva erdvė, kuri naudojama pagal vienokius ar kitokius porei-
kius“ (Lovink 2013: 102–103). Šiuo atveju susiduriame su skirtingais virtualios tikrovės tipais.
1990-ųjų viduryje, kai tik atsirado internetas, buvo rengiamos įvairios konferencijos ir disku-
sijos, skirtos interneto bei architektūros dialogo galimybėms, tačiau netrukus komunikacija
tarp abiejų stovyklų nutrūko. Dėl esminių nesutarimų kyla įvairių akademinių disciplinų bei
metodologinių prieigų nesusikalbėjimų. Neatsitiktinai losoniame diskurse reikšmingą vie-
tą užimantį ontologinį skirtumą F. Hartmannas įvardija kaip „skirtumą tarp „regimybės“ ir
„tikrovės“ ar autentiškos ir neautentiškos medijų tikrovės“ (Hartmann 2008: 298).
Nauja, dinamiška, kerinti ir bauginanti virtuali tikrovė patraukė XX a. pabaigos ir
XXIa. pradžios tyrėjų dėmesį. Pasipylė bandymai apibrėžti, suklasikuoti, aprašyti paslap-
tingą virtualią tikrovę, išskirti pagrindinius jos bruožus bei raiškos būdus. Kokios sąvokos
tiksliausiai apibūdintų virtualią tikrovę? Ieškodamas atsakymo į šį klausimą M.Heimas pa-
siūlo „trijų i“ derinį: 1)imersija; 2)interaktyvumas; 3)informacijos intensyvumas. „Virtuali
tik rovė tai–imersiška, interaktyvi sistema, kurios pagrindą sudaro skaitmeninė informaci-
ja“ (Heim 1998: 6). Virtualios tikrovės savitumą lemia tai, kad kompiuterio ekranas suteikia
galimybę tiesiogiai bendrauti su toli esančiais žmonėmis. Naršydamas interneto tinklapyje
ar paprasčiausiai žiūrėdamas į televizoriaus ekraną žmogus gali akimirksniu sužinoti, kas
vyksta toliausiose pasaulio vietose, įgauna galimybę realiu laiku stebėti įvykius, vykstančius
visuose kontinentuose ar netgi kosmose. Tarkime, itin daug dėmesio susilaukė 2012m. Fe-
203AgnieškaJuzefovič, ElenaSakalauskaitė. MEDIOLOGIJA VIRTUALIOS TIKROVĖS AKIVAIZDOJE...
likso Baumgarterio atliktas šuolis iš stratosferos–You Tube svetainėje realiu laiku šį įvykį
stebėjo 8mln. žiūrovų. Būdamas interaktyvia medija internetas kiekvienam leidžia būti ak-
tyviu komunikacijos proceso dalyviu–tą iškalbiai liudija plačiai taikoma komentarų rašy-
mo parinktis. Interaktyvumas yra vienas išskiriamųjų per internetą vykstančios virtualios
komunikacijos bruožų. Juo pasižymi ir daugelis internetinio meno kūrinių–skaitmeninės
erdvės lankytojai juos pratęsia, koreguoja, prakalbina ir t.t. Informacijos intensyvumą lemia
milžiniškas jos kiekis bei vis spartesnė kaita. Tokia įtraukianti, interaktyvi ir informatyvi
virtuali tikrovė domina tiek losofus, tiek sociologus, tad atsiranda naujos tarpdalykinės
akademinės sritys. Negana to, sulaukiama vis išsamesnių tarpdalykinių mokslų bei tyrimų
problematikos akademinių tyrimų, metodologiškai nagrinėjamos prielaidos, leidžiančios
plėtoti tarpdalykinius tyrimus (Kirtiklis 2014: 3–10). Rezultatas–daugėja su medijų proble-
matika susijusių mokslinių metodologijų ar net ištisų mokslo sričių, kurios apibūdinamos
tokiais terminais kaip „medijų teorija“, „medijų studijos“, „audiovizualinių medijų studijos“,
„medijų losoja“, „medijų sociologija“, „vizualinės studijos“, „ikonologija“, „mediologija“
ir t.t. Pabandykime pažvelgti į vieną iš jų–mediologiją, kurią išskiria ypatingas dėmesys
technologijų problematikai.
MEDIOLOGIJA KAIP TARPDALYKINĖ PRIEIGA VIRTUALIAI TIKROVEI TYRINĖTI
Svarstant losojos ir sociologijos perspektyvas medijų paveiktoje kultūroje, dėmesio verta
mediologijos sąvoka, kurioje glaudžiai susipina abiejų akademinių disciplinų metodologinės
prieigos ir tyrimo objektai. Mediologija modernizuoja komunikacijos sąvoką, susieja ją su
informacine visuomene bei skaitmeninėmis masinės informacijos priemonėmis, o losones
ir sociologines kategorijas–su technine medializacija (vok. Mediatisierung). Mediologija nėra
atskiras mokslas, veikiau–tarpdalykinis reiškinys, kuris prigyja skirtingų akademinių disci-
plinų baruose, ypač komunikacijos ir informacijos teorijoje, technikos losojoje, technikos
istorijoje, estetikoje. Mediologija neturėtų būti suvokiama kaip siaura šiuolaikinių akademi-
nių žinių sritis arba mokslas, operuojantis ženklais ir simbolinėmis reikšmėmis.
Mediologijos (pranc. mediologie) terminą pirmasis pasiūlė prancūzų intelektualas Regis
Debray veikale „Perduoti kultūrą (Transmitting Culture, 2004), vėliau jį išplėtė austrų me-
dijų losofas Frankas Hartmannas, veikaluose „Medijų losoja“ (Medienphilosophie, 2000)
bei „Mediologija“ (Mediologie, 2003) svarstydamas medijų teorijos atsiradimo prielaidas bei
pagrindinius bruožus. Suskliausdamas etinius klausimus, susijusius su žmogaus vieta bei
perspektyvomis technologizuotoje visuomenėje, F.Hartmannas įvairiais aspektais nagrinėja
medijų raidą bei technologijų ir visuomenės suartėjimą. Pastaruoju metu mediologijos tema-
tiką plėtoja Geertas Lovinkas, išsamiai pristatydamas mediologijos klasikus bei su jais disku-
tuodamas.
Mediologija, kaip komunikacijos, losojos ir sociologijos prieigas derinanti naujo-
ji metodologija, nuo tradicinių medijų tyrimų skiriasi tuo, kad dėmesį sutelkia ne tiek ties
pačia medija, kiek ties kultūriniais ir socialiniais medijų padariniais. R.Debray ir kiti me-
diologijos šalininkai bando įveikti Marshallo McLuhano technologinį determinizmą, Pierro
Burdieau sociologijos apribojimus bei Antonio Gramsci bandymus kultūrines, ideologines
plotmes atskirti nuo socialinių bei technologinių. Mediologijos metodas kvestionuoja tra-
dicinę tendenciją atskirti technologijas nuo kultūros. Technologijų raida tiesiogiai atspindi
kultūros raidą ir atvirkščiai–ją formuoja bei nukreipia. Tokias tarpusavio sąveikas R.Debray
parodo analizuodamas dviračio atsiradimo bei paplitimo kontekstą: dviračio atsiradimas yra
glaudžiai susijęs su stiprėjančiomis demokratinėmis bei individualistinėmis tendencijomis,
204 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3
moters vaidmens pasikeitimu modernioje miesto visuomenėje bei naujomis kinetinėmis idė-
jomis, kurias išreiškė dadaistai, futuristai ir kiti ankstyvieji modernizmo dailininkai, taip pat
kinematograja (Debray 1999).
Mediologas tiria ne tik techninių inovacijų organizavimą, bet ir jų poveikį kultūros rai-
dai skirtingais istoriniais laikotarpiais– nagrinėjama, kaip buvo generuojama, įsimenama,
skleidžiama, iškraipoma informacija. Tiriamos medijų funkcijos kultūros istorijoje, prade-
dant rašto atsiradimu, kitaip tariant, neapsiribojama tik dabartinių medijų tyrimo problema-
tika. R.Debray mediologiją lygina su XIXa. A.Comte’o sociologija–pirmoji įsitvirtino kaip
mokslas apie visuomenę, kuri buvo pateikiama kaip naujas tyrimo objektas, o pastaroji taip
pat daugiausia remiasi bandymais naujai pažvelgti į tradicines temas (Debray 2003).
Mediologijos kelią F.Hartmannas savo straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Tarp kultūros
ir technologijos“ apibūdina kaip mąstymo kelią, besitęsiantį tarp kultūros ir technologijos, ir
ragina mediologijos netraktuoti kaip superdisciplinos ar metodologinio stebuklo (Hartmann
2008: 302). Taip suvokiama mediologija atsiriboja nuo komunikacijoje ir ypač tradiciniuose
humanitariniuose ir socialiniuose moksluose taikomų metodologinių prieigų, kai technologi-
joms suteikiamas tik antraplanis, pagalbinis, vaidmuo. Taip pat atsisakoma tendencijos viską
hierarchizuoti, to, pasak mediologijos šalininkų, nesugebėjo išvengti netgi tokios hierarchi-
jų vengiančios metodologinės prieigos kaip konstruktyvizmas ar simuliacijų teorija (Debray
2003: 207). Tradicinės medijų studijos taip pat neišvengia tokio hierarchizuoto mąstymo, ku-
riuo remiantis aiškinama ir pačių medijų raida: oralinę komunikaciją keičia raštas; rankraš-
čius išstumia spausdintas tekstas; audiovizualinės technologijos keičia knygą–ir kiekvienas
toks pokytis interpretuojamas kaip kokybiškai pranašesnis, savotiškas progresas. Taip aiškin-
dami medijų raidą žmonės, anot F.Hartmanno, painioja priežastį ir pasekmę, nes technologi-
jas aiškina kaip kultūros raidos priežastį, o ne jos produktą (Hartmann 2008: 302).
Tradiciškai losofas generuoja tekstus, kuriuose išdėsto ir analizuoja kitų autorių tezes,
grindžia savąsias, dekonstruoja oponentų teiginius. Netgi vadinamosiose losofų kūrybinėse
dirbtuvėse dažniausia skaitomi iš anksto parengti tekstai, nekuriama dialogui palanki atmos-
fera, vyrauja dogmatiškumas ir fundamentalizmas. Tokia situacija neturėtų stebinti, nes net
vadinamasis sokratiškas dialogas rutuliojamas iš tokių pačių metodologinių prielaidų–So-
kratas sėkmingai dekonstruoja oponento tezę ir išryškina jo apibrėžimų vidines prieštaras;
tuomet pereina prie nuoseklaus ir logiško savosios tezės vystymo bei grindimo. Tarp Sokrato
ir jo mokinių veikiau vyksta monologas negu dialogas–mokiniai geriausiu atveju užduoda
patikslinamuosius klausimus arba tiesiog pritaria mokytojo nuomonei ir giria argumentacijos
nuoseklumą.
Suvokdami, kad tokia tradicinė losonė metodologija nebepasiteisina, modernizmo
losofai įvairiais būdais siekė įveikti jai būdingą dogmatiškumą bei atitrūkimą nuo dabar-
ties. Postmodernizmo losofai G.Deleuze, F.Lyotard permąsto modernistų įtvirtintą kritišką
santykį su tradicija, tačiau jeigu modernistai kovojo su tradicija, tai postmodernistai veikiau
su ja žaidžia. Bet kokiu atveju sutariama, kad nebeužtenka remtis losojos klasikais. Medio-
logijos šalininkai perima modernistų pradėtą ir postmodernistų plėtojamą akademinės tra-
dicijos kritiką ir konstatuoja, kad „nebėra prasmės daryti nuorodų į kažką, ką pasakė klasiku
vadinamas koks nors autorius“ (Hartmann 2004: 302). Suvokdamas, kad mokslinis žinojimas
modernioje kultūroje tapo pernelyg daugiabriaunis, jog būtų galima jį perteikti vien tik teks-
tu, F.Hartmannas teigia, kad losofui būtinas socialinis kontekstas. Socialinė informacija vis
dažniau būna transliuojama netradiciniais kanalais, todėl keičiasi jos kodavimas ir dekoda-
vimas. Mokslininkas nebegali savo teorijos pateikti autoritatyviai, pagal akademinę tradici-
205AgnieškaJuzefovič, ElenaSakalauskaitė. MEDIOLOGIJA VIRTUALIOS TIKROVĖS AKIVAIZDOJE...
ją. Ir kaip įmanoma peržengti klasikinės losojos apribojimus, kokie alternatyvūs metodai
galėtų pakeisti tradicinį tekstų nagrinėjimą? Dabartinė žinijos samprata veikiau yra susijusi
su dalyvavimu bei tarpusavio sąveikomis, o ne analize ir supratimu (hermeneutika), kurie
tradiciškai būdavo losofo dėmesio centre. Filosofui prasminga domėtis medijomis–būtent
per medijas losoja atsiskleidžia nauju kampu ir gali būti aktualizuota nūdienos kontekste,
o per losoją medijų teorija reektuoja savo pačios statusą ir prielaidas. Tad dėsninga, kad
nors mediologija išsivysto iš humanitarinių ir socialinių mokslų, ji ryžtingai peržengia teksto
rėmus, o losonės reeksijos objektu paverčia įvarius dabartinės kultūros fenomenus, tokius
kaip, tarkime, vizualinis dizainas, skaitmeninės medijos ir t.t. (Lovink 2013: 97). Mediolo-
gas dėmesį nuo teksto ir knygų perkelia į šiuolaikines medijas, o komunikacijos procesus
analizuoja kaip neatsiejamus nuo jų sklaidos ir perdavimo, t.y. nuo medijų. Taip plėtojama
McLuhano medijos kaip terpės samprata, pabrėžiamas aktyvus medijos vaidmuo bei poveikis
formuojant komunikuojamos informacijos turinį. Sukuriamas naujas terminas–komuniko-
logija, atsiradusi kaip medijų posūkio padarinys, kai žinios, tekstas ir kalba tapo neatsiejami
nuo medijų, per kurias jie transliuojami.
Mediologijos pranašumą F.Hartmannas regi šioje metodologinėje prieigoje taikomame
naujoviškame požiūryje į komunikaciją, kuri suvokiama kaip ryšio užmezgimas atsisakant
tradicinės komunikacijos kaip žinutės išsiuntimo sampratos. Taip komunikacijos samprata
koreguojama, kad geriau tiktų informacinei visuomenei; parodomi santykiai tarp tradicinės
ir naujosios medijų kultūros; dvasinės kategorijos susiejamos su technine medializacija (vok.
Mediatisierung). Permąstoma mokslinė metodologija, pvz., kitaip negu tradiciniuose medijų
moksluose, kalbama ne tiek apie mediją, kiek apie jos socialinius ir kultūrinius efektus; tyrėjas
labiau atsižvelgia į socialinius, politinius kontekstus. Teigiamai vertindamas F. Hartmanno
medijų teoriją, G.Lovinkas teigia, kad šio tyrėjo stilius „laisvas nuo pakylėtų hermeneutinių
frazių, baimės ir paniekos. Jis vengia dogmatiškumo, primygtinių teiginių ir „apibendrinan-
čių“ sąvokų, siekiančių paaiškinti viską ir išmesti tai, kas netelpa į jo diskursą“ (Lovink 2013:
92–93).
Viena vertus, susiduriame su vizualizacijos tendencijomis, kita vertus, naujosios medi-
jos, ypač kompiuteris, vis labiau koreguoja ir atitaiso (remediate) akademinį diskursą, pvz.,
keičia įprastus kultūrinius skaitymo bei rašymo kodus. Pasak F.Hartmanno, su vizualizavi-
mo tendencijomis susijusios naujos informacijos „žemėlapiavimo“ tendencijos liudija žings-
nį link naujos sąmoningumo formos, o „vadinamoji informacinė visuomenė suvokia, kad
komunikacija yra būdas kontroliuoti resursus“ (Hartmann 2004: 302). Šioje vietoje ryškėja
vadinamasis Nietzsche’s paradoksas: suvokiama, kad senosios vertybės nebegalioja, tačiau dar
neįstengiama suformuluoti naujų. Šiuo aspektu losojos ir sociologijos prieigas jungianti
mediologija atrodo turinti geras perspektyvas tiek teorinėje, tiek taikomojoje srityse, o jos
metodologinė prieiga itin tinkama naujoms, dinamiškoms, sparčiai besivystančioms ir besi-
keičiančioms sritims.
MEDIOLOGIJOS PRAKTINIS PRITAIKYMAS ANALIZUOJANT AUGMENTUOTOS ERDVĖS
PROJEKCIJAS
Mediologija tinka įvairių medijų analizei, tačiau yra itin paranki kalbant apie naujausias
skaitmeninių medijų formas, tokias kaip augmentuota erdvė. Mat pastaroji yra viena pačių
jauniausių medijų, kurių tyrėjai dar nespėjo nuosekliai išnagrinėti dėl paprasčiausios priežas-
ties–šiuo metu augmentuota erdvė itin dinamiškai vystosi, gimsta jos naujos atmainos, o tra-
dicinės metodologinės prieigos šio reiškinio tyrimui dažnai yra mažai naudingos. Tradicinių
206 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3
metodologinių prieigų netinkamumą augmentuotos erdvės analizei lemia tai, kad jos brendo
ir formavosi tuomet, kai augmentuotos erdvės projekcijos, o neretai ir virtuali tikrovė, dar
nebuvo gimusios, todėl nėra pritaikytos šio reiškinio analizei ir gali nesuteikti tokio išsamaus
jo pažinimo, kokį siūlo mediologija. Juk augmentuota erdvė–ne tik technologija, tai visiškai
nauja kultūrinė terpė, kurioje žmogus dar tik bando prisitaikyti, susivokti. Šioje srityje įsitvir-
tina nauja komunikacija, skirtinga tiek nuo įprastos tradicinėje aplinkoje, tiek nuo klasikinės
virtualios realybės. Mediologijos metodologija yra labai paranki augmentuotos erdvės ana-
lizei, nes ji orientuota į supančios tikrovės ir virtualios tikrovės persiklojimą ir rodo, kaip jos
pereina viena į kitą. Mat augmentuota erdvė yra toks dabartinės kultūros reiškinys, kuriame
tikrovė ir virtuali tikrovė tiesiog susilieja.
Augmentuota erdvė kartais būna tapatinama su virtualia erdve–tiek viena, tiek kita yra
skaitmeninė; jos yra susijusios su mūsų realybe; būna kuriamos tomis pačiomis programo-
mis ir tuo pačiu principu; tapatūs yra ir abiejų erdvių kūrimo motyvai ir tikslai– siekiama
sukurti kažką, ko tikrovėje nėra. Žvelgiant technologiškai augmentuota erdvė yra kone tapati
virtualiai. Ir vis dėlto jos nėra tapačios–esminis skirtumas yra tas, kad virtuali realybė yra
kompiuterio ekrane, ji kuria skaitmeninę realybę, kuri siekia būti kuo artimesnė tikrovei, o
augmentuota realybė papildo esančią realybę, ją patobulina, paaiškina, perfrazuoja, suteikia
naujas prasmes. Paprastai ji stimuliuoja vieną suvokėjo juslę, t. y. regą, tačiau gali sėkmin-
gai stimuliuoti ir kitas. Tiek virtualios realybės, tiek augmentuotos realybės atveju kuriami
virtualūs objektai, tik pastarosios atveju jie skirti praplėsti tą realybę, paaiškinti ją. Taip pat
augmentuotoje tikrovėje tikro pasaulio atvaizdus galima ir paslėpti, kažkur padėti. Anot to-
kių tyrėjų kaip Gregas Kipperis ir Josephas Rampolla, augmentuotai tikrovei būdingos trys
esminės savybės: ji jungia realią ir virtualią informaciją, yra interaktyvi ir vyksta realiu laiku,
turi reikalą su 3D aplinka ir yra joje taikoma (Kipper, Rampolla 2013: 3). Reikėtų atkreipti
dėmesį, kad augmentuota erdvė atsirado iš virtualios tikrovės ir tai yra dėsninga, nes „naujo-
sios formos neatsiranda staiga ir savarankiškai, jos tarsi išnyra iš senųjų, o ankstesniosios turi
prisitaikyti arba išnyksta“ (Pečiulis 2012: 156). Tai leidžia teigti, kad virtuali ir augmentuota
tikrovės yra tapačios kūrybos procese ir iš esmės skiriasi tik naudojimo procese.
Augmentuota erdvė iš pradžių buvo naudojama kariniams tikslams, vėliau medicinoje,
tačiau netrukus ją atrado pramogų industrijos bei meno pasaulis. Būtent pastarieji labiau-
siai išpopuliarino šią sritį, o vienas iš dažniausių augmentuotos erdvės mene panaudojimo
būdų yra vaizdo projekcijos. Lietuvoje prieš keletą metų išpopuliarėjo projekcijos, kai ant ne-
įprastų erdvių, dažniausia pastatų fasadų, buvo rodomi konceptualūs vaizdai, kuriuos jungė
bendras naratyvas, neretai papildydavo muzika, akustiniai efektai, kartais kvapai ir kitokie
elementai. Augmentuotos erdvės projekcijos dažniausiai kuriamos ant populiarioje, repre-
zentatyvioje vietoje esančių visuomeninės paskirties fasadų (katedra, rotušė), tačiau tikėtina,
kad artimiausiu metu jos užkariaus vis naujas erdves, ypač vadinamąsias „ne-vietas“–erdves,
neturinčias savo istorijos, tačiau pritraukiančias dideles lankytojų, praeivių mases ir iš to gy-
venančias. Tyrinėdama tokių erdvių atsigavimo problematiką ir prielaidas, lėmusias jų popu-
liarumą miestelėnų kūrybingiems eksperimentams, J.Lavrinec pažymi, kad „muzika, šokiai,
esh-mobai, apsikabinimo akcijos plinta ir atsikartoja ne-vietose, esančiose visame pasaulyje
(Lavrinec 2011b: 74). Todėl galima manyti, kad augmentuotos erdvės projekcijos vis dažniau
bus rodomos būtent tokiose miesto viešosiose erdvėse, kaip prekybos ir pramogų centrai.
Augmentuotos erdvės projekcijoje ypatingas dėmesys skiriamas supančiai aplinkai, ku-
rią pasitelkus žiūrovui komunikuojama vienokia ar kitokia žinutė. Tokia prieiga turi gilias
kultūrines šaknis, pvz., ji tradiciškai būdinga kinų estetikai, kurioje taip pat daug dėmesio
207AgnieškaJuzefovič, ElenaSakalauskaitė. MEDIOLOGIJA VIRTUALIOS TIKROVĖS AKIVAIZDOJE...
skiriama supančiai aplinkai ir komunikaciniams jos aspektams (Juzefovič 2013: 32–45). Kai
projektuojamas vaizdas, aplinka ir pastato fasadas tampa tarytum medžiaginiu kūrinio pa-
grindu, suteikia jai tam tikras formas bei savotiškus rėmus.
Kalbant apie teorines augmentuotos erdvės meno prielaidas susiduriama su sudėtinga ir
nevienalyte situacija. Pati pirminė kategorija, kuri apibrėžia šį reiškinį, būtų medija, ir būtent
klasikinė jos samprata. Anot Marshallo McLuhano, medijos yra žmogaus tęsiniai, technolo-
ginės sąmonės simuliacijos, kurios praplečia jusles ir nervus, padeda suvokti bei performuoti
tikrovę (McLuhan 2003). Tokia medijos kaip žmogaus tęsinio samprata pasirodo esanti itin
tinkama augmentuotos erdvės kūriniams–mat pastarieji labai aiškiai praplečia realybės su-
vokimą.
Vaizdo projekcijos iš esmės daug nesiskiria nuo kitų naujųjų medijų meno rūšių, jos ly-
giai taip pat kūrybos dėka pratęsia mūsų pačių pasaulio suvokimą, tačiau kitaip negu daugelis
medijų keičia mums įprasto objekto (pastato, interjero) vaizdą. Tarkime, kino ekrane projek-
tuojamas vaizdas neturi tikslo modikuoti žiūrovų aplinką, erdvę, nesiekia vienaip ar kitaip ją
pratęsti, patobulinti. O vaizdo projekcijų esmė glūdi siekyje modikuoti realią erdvę, žino
vietą, ją pratęsti, užpildyti nauju turiniu. Galima net suformuluoti hipotezę, kad tokiu atveju
projekcija yra medijos (pvz., architektūros) medija. Apibrėžiant projekcijų medijos sampratą,
parankus yra chrestomatinis M.McLuhano teiginys, kad „medija yra pranešimas“ (McLuhan
2005). Šiuo atveju medija iš tiesų smarkiai keičia ir modikuoja visą erdvę, žmogaus poty-
rį, todėl tampa pranešimu–jau pats erdvės panaudojimas vaizdo projekcijoms suteikia jai
kitokį, neįprastą, turinį. Urbanistikos studijose pabrėžiama, kad kiekviena erdvė suponuoja
vienokį ar kitokį socialinį scenarijų (Lavrinec 2013: 22). Tačiau augmentuota erdvė lengvai
peržengia šiuos apribojimus ir drąsiai siūlo pačius netikėčiausius scenarijus, kurių naratyvai
dažniausiai neturi nieko bendra su tikrove, kurią ji pratęsia. Būtent tokį nekonvencialumą
regime žiūrėdami į tradicinę kalėdinę vaizdo projekciją ant Vilniaus arkikatedros pastato:
katedros pastatas siunčia žinutę apie dvasingumą, religiją, o lengvabūdiška pasakėlės projek-
cija nurodo į žaismingumą, dinamiškumą, į lengvesnį turinį. Taip pasitelkus augmentuotą
tikrovę siunčiama žinutė apie bažnyčią kaip šiuolaikišką, patrauklią, žaismingą ir stebuklingą
erdvę. Žmonės, susibūrę žiūrėti projekcijos, tarytum dalyvauja bendrame rituale; taip kuria-
ma bendruomenė siekiant įtraukti į ją tuos, kurie nesuinteresuoti religiniais ritualais. Dar
vienas naujos medijos panaudojimo tradicinėje hierarchinėje sistemoje tikslas–siųsti žinutę
apie jos šiuolaikišką, novatorišką aspektą. Kaip teigia Jakaterina Lavrinec, „kur kas gilesnį
poveikį gali sukelti žaismingos instaliacijos, provokuojančios praeivių veiksmus, netipiškus
rutininio elgesio viešosiose erdvėse atžvilgiu“ (Lavrinec 2011a: 69). Nuo 2011m. ant Arkika-
tedros pastato rodomos kalėdinės projekcijos kaskart sulaukia didelio populiarumo–netgi
spaudžiant speigui aikštė būna pilna žiūrovų, kurie susižavėję stebi šį fantasmagorinį reginį, o
kitais metais ir vėl nekantriai jo laukia.
Vienas esminių aspektų, tiriant augmentuotos erdvės panaudojimą vizualiuose menuo-
se, yra jos komunikacija. Kaip pažymi Levas Manovičius, „bet kokį kultūros objektą-situaci-
ją-procesą traktuodama kaip tekstą, kurį turi perskaityti, auditorija suteikia pirmenybę infor-
maciniams ir kognityviniams kultūros aspektams, nekreipdama dėmesio į poveikio, jausmų,
atlikties ir patyrimo aspektus“ (Manovič 2009: 251). Šiuolaikiniame pasaulyje medijų meno
kūrinius priimta skaityti kaip tekstus ir tikrinti pagal žinutės perdavimo kokybę. Tačiau ar iš
tiesų tradicinė komunikacijos samprata čia tinkamiausia? Žinoma, linijinis komunikacijos
modelis tinka labai skirtingoms sritims. Šiuo atveju menininkas yra siuntėjas: jis užkoduo-
ja pranešimą 3D programomis ir projektoriumi transliuoja žiūrovui (gavėjui). Tačiau tokia
208 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3
interpretacija yra pernelyg schematiška ir nieko nepasako apie nagrinėjamų vaizdų poveikį.
Skirtingai negu kad įprastinio, ypač tekstu transliuojamo pranešimo loginė struktūra nėra
aiški, perteikiama ne įprastiniais naratyvais, o veikiau pojūčiais, emocijomis, abstrakčiomis
mintimis. Taigi suvokėjas šiuo atveju ne tik nebūtinai perpras perduodamą žinutę dėl jos
sudėtingos reprezentacijos, bet ir apskritai potencialiai gali stovėti ten, kur projekcija maty-
ti kitaip, nei siuntė siuntėjas. Tokiu atveju susiduriame su komunikacine problema ir tenka
ieškoti geresnio modelio. Artimesnis tokiam projekcijų perskaitymui būtų Jameso W.Carey
aprašytas ritualinis modelis, kuriame į komunikaciją žiūrima kaip į bendruomenės veiksmą,
ceremoniją, kurio metu reikšmės kuriamos kartu (Carey 1989). Šiuo atveju kažkokio įvykio
metu parodoma projekcija, ir visi renginyje dalyvavę žmonės tampa jo dalyviais, jie savaip
interpretuoja tą vaizdą, tačiau sykiu yra veikiami ir aplinkinių reakcijų. Didingumo tokiam
įvykiui suteikia ir dažniausiai vienkartinis jo pobūdis, nepakartojamumas. Tokios projekcijos
buvo rodomos ant Vilniaus katedros bei rotušės, taip pat ant Kauno rotušės pastatų.
Nagrinėjant vaizdo projekcijas ir kitus augmentuotos erdvės kūrinius svarbu išsiaiškinti,
kokie kokybės kriterijai taikomi šitiems kūriniams, ką žiūrovai ir kritikai juose vertina. Vie-
nas svarbiausių tokių darbų aspektų yra jų iliuziškumas, iliuzijos kūrimas. Kurti erdvės iliuziją
nėra šių dienų išradimas, vaizduojamasis menas nuolat siekė būti iliuziškas, pratęsti, patobu-
linti tikrovę. Visa klasikinė tapyba siekė atvaizduoti objektą kuo realistiškiau, o jo iliuziškumas
buvo kokybės kriterijus. Tačiau modernizmo menas atsisakė realizmo ir atmetė iliuzionizmo
tikslą, todėl neteko populiarumo. Atitinkamai iliuzinių reprezentacijų kūrimas, pasak L.Ma-
novičiaus, „pateko į masinės kultūros ir medijų technologijų-fotograjos, kino ir videogra-
jos-sritis. Iliuzijų kūrimas buvo perleistas optiniams ir elektroniniams prietaisams“(Manovič
2009: 270). Kuriant virtualią ir augmentuotą tikrovę tikrovės iliuziškumo kriterijus yra labai
svarbus, gal net esminis. Kodėl taip yra, galėtų atsakyti tas pats L.Manovičius: „Tobulai atliktos
realybės simuliacijos paieškos veda pirmyn visą virtualios realybės sritį“ (ten pat). Nuo pat pra-
džių, atsiradus 3D programoms, jų sukurti vaizdai buvo vertinami pagal jų atitikimą realybę,
o iliuzionizmo idėja buvo susijusi su sėkmingu tam tikrų objektų reprezentavimu. Dėsninga,
kad kompiuterinėje grakoje, animacijoje, o vėliau ir augmentuotos erdvės kūriniuose iliuzio-
nistinis tikroviškumas tapo esminiu kūrinio vertės kriterijumi. Taigi daugeliui augmentuotos
erdvės kūrinių galima pritaikyti terminą vizualusis realizmas. Vis dėlto galima spėti, kad būtent
meno pasaulyje ši tendencija pasikeis labai greitai, beje, ji jau keičiasi, ir bus galima pamatyti
darbų, kurie identiškai nebeatspindės realybės, net nekels sau tokio tikslo. Dabartinėje tikrovė-
je vis aktyviau vystosi ir kinta vizualinės komunikacijos bei visa regima tikrovė (Juzefovič 2014:
19–29). Viešąsias miesto erdves užvaldo fantasmagorinės projekcijos ir jas papildančios garso
meno praktikos, kurios kuria „urbanistinį jautrumą, dėmesingumą viešųjų miesto erdvių sa-
vitumui“ (Bajarkevičius 2014: 70). Tikroviškumo šiuose darbuose išvengti neįmanoma, nes
dažniausias darbų tikslas yra praplėsti tikrovę. Ir šis tikslas pasiekiamas naudojant naujausias
technologijas, todėl technologijoms ir jų poveikiui ypatingą dėmesį skirianti mediologija tokia
paranki nuodugnesnei augmentuotos erdvės projekcijų analizei.
IŠVADOS
Humanitarinių ir socialinių mokslų ateities perspektyva yra visiškas kodų, metodologinių
prieigų ir mąstymo būdų remiksas, kurio rezultatas– tradicinę losoją ir sociologiją pa-
keisiančios naujos prieigos, o jų terpėje ypatingo dėmesio nusipelno mediologija. Tokie au-
toriai kaip Regis Debray bei Frankas Hartmannas mediologiją apibūdina kaip tyrimo sritį,
kurioje nauju aspektu nagrinėjamos tradicinės temos, tarpusavyje sąveikauja intelektualinis,
209AgnieškaJuzefovič, ElenaSakalauskaitė. MEDIOLOGIJA VIRTUALIOS TIKROVĖS AKIVAIZDOJE...
kasdienis, socialinis ir kitokie kontekstai, daug dėmesio skiriama technikos problematikai,
ypač skaitmeninėms technologijoms. Mediologijos perspektyvumą lemia tai, kad pagal šią
metodologinę prieigą vengiama moralizavimo, atsisakoma hierarchizavimo, dogmatiškumo,
o skirtingi reiškiniai suvokiami kaip lygiaverčiai, technologijos suvokiamos kaip savosios kul-
tūros produktas, todėl nagrinėjamos neatsiejamai nuo supančio konteksto. Remiantis me-
diologijos metodologinėmis prielaidomis, virtuali tikrovė „žemėlapiuojama“ kaip glaudžiai
susijusi su supančia tikrove (iškalbingas tokių sąveikų pavyzdys yra elementarus bankoma-
tas); tiek virtuali, tiek supanti tikrovė suvokiamos kaip neatsiejamos nuo technologijų, ku-
rios atlieka esminį vaidmenį ir pačios atspindi kultūrinį kontekstą bei yra jų produktas (apie
tai pasakoja dviračio atsiradimo kontekstas). Mediologijos metodologinė prieiga sėkmingai
tinka virtualios tikrovės analizei ir ypač yra paranki tokiai virtualiosios tikrovės sričiai kaip
augmentuota tikrovė. Mat augmentuotos tikrovės vaizdo projekcijos itin glaudžiai sujungia
supančią ir virtualią tikrovę, o iliuziškumas ir tikroviškumas laikomas esminiu jų kokybės
kriterijumi. Kita priežastis, lemianti mediologijos parankumą tokių kūrinių analizei, yra ta,
kad pagal šią metodologiją ypatingas dėmesys skiriamas technologijoms bei jų sąsajoms su
kultūriniu kontekstu, o augmentuotos erdvės projekcijos yra itin glaudžiai susijusios su nau-
josiomis technologijomis ir turėtų būti analizuojamos neatsiejamai nuo pastarųjų. Galiausiai
dinamiškumas ir lankstumas, kurie būdingi itin jaunoms mediologijos ir augmentuotos erd-
vės sritims, pirmąją paverčia tinkama metodologine prieiga pastarosios analizei.
Gauta 2014 03 30
Priimta 2014 07 04
Literatūra
1. Bajarkevičius,T. 2014. „Garso meno praktikos miesto erdvėse“, Santalka: Filosoja, Komunikacija 22(1):
69–76.
2. Carey,J. 1989. Communication as Culture: Essays on Media and Society. New York, London: Routledge.
3. Debray,R. 2003. Einführung in die Mediologie. Bern: Haupt Verlag.
4. Debray,R. 2004. Transmitting Culture. University of Columbia Press.
5. Debray,R. 1999. Qu’est-ce que la médiologie, le Mondue diplomatique. Prieiga per internetą: http://www.
monde-diplomatique.fr/1999/08/DEBRAY/12314 (žiūrėta 20140125).
6. Szécsi, G. 2013. “Language, Media and Community in the Information Age”, Santalka: Filosoja,
Komunikacija 21(2): 119–127.
7. Hartmann,F. 2000. Medienphilosophie. Wien: WUV.
8. Hartmann,F. 2003. Mediologie. Ansätze einer Medientheorie der Kulturwissenschaen. Wien: WUV
2003.
9. Hartmann, F. 2004. “Media Philosophy Beyond the Dualism of Image and Text”, in Uncanny
Networks–Dialogues with the Virtual Intelligentsia, ed.G.Lovink. MIT Press, 294–303.
10. Hartmann, F. 2008. “Between Culture and Technology: the Mediological Approach”, in Bildung im neuen
Medium. Education Within a New Media, ed.T.Meyer. Waxmann Verlag, 298–305.
11. Heim,M. 1998. Virtual Realism. Oxford, New York: Oxford University Press.
12. Juzefovič,A. 2011. „Vizualinio posūkio ir vizualiųjų studijų fenomenas dabartinėje kultūroje“, Logos 69:
64–72.
13. Juzefovič,A. 2013. “Landscape as Communication: Reection on Surrounding Environment in Chinese
Aesthetics”, Limes: Cultural Rationalistic 6(1): 32–45.
14. Juzefovič,A. 2014. „Regimumo ir vizualinės komunikacijos metamorfozės: nuo fenomenologijos iki
postmodernizmo“, Logos 78: 19–29.
15. Kačerauskas,T. 2013. „Kūrybos ir kultūros industrijos: losoniai, sociologiniai ir komunikaciniai as-
pe k tai“, Filosoja. Sociologija 23(3): 112–120.
16. Kačerauskas,T. 2014. „Kūrybos visuomenės terminai ir sampratos, Logos 78: 6–18.
17. Kipper,G.; Rampolla,J. 2013. Augmented Reality. An Emerging Technologies Guide to AR. New York:
Elsevier Science.
210 FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2014. T. 25. Nr. 3
18. Kirtiklis, K. 2014. „Kas yra akademinės disciplinos ir kaip įmanoma mąstyti tarpdiscipliniškumą?“,
Filosoja. Sociologija 25(1): 3–10.
19. Lavrinec, J. 2011a. „Urbanistinė choreograja: kūnas, emocijos ir ritualai“, Santalka: Filosoja,
Komunikacija 19(1): 62–73.
20. Lavrinec, J. 2011b. “Revitalization of Public Spaces: from “Non-Places” to Creative Playgrounds,
Santalka: Filosoja, Komunikacija 19(2): 70–75.
21. Lavrinec,J. 2013. “Urban Scenography: Emotional and Bodily Experience”, Limes: Borderland Sudies
6(1): 21–31.
22. Lovink,G. 2004. Uncanny Networks–Dialogues with the Virtual Intelligentsia. MIT Press.
23. Lovink,G. 2009. „Vokiečių medijų teorijos vieta“, in Medijų kultūros balsai–teorijos ir praktikos. Vilnius:
Mene, 213–229.
24. Lovink,G. 2013. Zero Comments–Blogging and Critical Internet Culture. New York: Routledge.
25. Manovič,L. 2009. Naujųjų medijų kalba. Vilnius: Kitos knygos.
26. McLuhan,M. 2003. Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos.
27. Pečiulis, Ž. 2012. „Erdvės ir mobilumo problema audiovizualinėse medijose“, Santalka: Filosoja,
Komunikacija 20(2): 147–158.
28. Platonas, 2000. Valstybė. Vilnius: Pradai.
AGNIEŠKAJUZEFOVIČ, ELENASAKALAUSKAITĖ
Mediology in the face of virtual reality: from remix of
philosophy and sociology till mapping of augmented
reality
Summary
is paper deals with perspectives of philosophy and sociology in the face of new (dig-
ital) medias, shows how the evolution of digital media contributes to the emergence
of new disciplines, successfully connecting both philosophical and sociological ap-
proaches. e authors present researches of the famous media philosopher Michael
Heim, examine links between cyberspace and technological developments, highlight
their inuence on the transformations taking place in the mapping of cyberspace. When
considering the philosophical and sociological perspectives in media culture, the au-
thors present Frank Hartmanns research devoted to the topic of mediology as a meth-
odological approach suitable for analysis of virtual reality, or to be precise–augmented
reality, or the so-called projection mapping. Finally, the paper deals with the projection
mapping, which is a very young, dynamic and fast-changing eld of media art, as well
as particularly close connected with technology, what makes it a grateful topic for me-
diological analysis.
Key words: methodology, interdisciplinarity, mediology, technology, virtual reality, aug-
mented reality
Article
Full-text available
The article presents a review of the Scientific Conference “Cultural Maps: Philosophical and Sociological Perspectives”. The process of the conference, the main ideas of speakers and some thoughts of discussions are reflected in the present text. Theoretical and applied aspects of humanities and social sciences intertwined in the wide spectrum themes examined in the conference. Fundamental concepts of “culture” and “nature”, Lithuanian and European identity, subculture of black metal music, welfare state models, cartography of scientific disciplines, interconnection of Baroque and postmodernism, contemporary mediated culture, creative industries and other issues were explored by the participants of the conference. Religious, political, economical, social and technological aspects of contemporary culture and society were discussed as well.
Article
Full-text available
The present research attempts to reveal how ecological (environmental) education could be conveyed through aesthetic, visual art and various creative projects. Over a long time philosophers had developed the implementation of art as a powerful tool of education. Writers, painters themselves also quite often understood their mission as a didactical one which may support and improve system of education of their time. The author will exhibit various reasons why creative education performed with the help of arts were supportive to a cultivation of ecological skills. Different aspects of Chinese thought, particularly Daoism, are presented through their potential usability for contemporary creative education of ecological topics. The author also highlights some limits and difficulties of using Chinese philosophical ideas for contemporary Western culture. Finally various creative projects used in raising ecological awareness are analyzed on their efficiency for education.
Article
Full-text available
Medijų raidoje galime įžvelgti įvairių dėsningumų. Jų atsiradimą ir paplitimą lėmė naujos technologijos, atsiradęs visuomeninis poreikis. Komunikacijos technologijomis siekta spartinti informacijos perdavimą, ieškota naujų kodavimo ir išsaugojimo laikmenose būdų. Šiame tekste keliame klausimą, kaip moderniose audiovizualinėse technologijose kito viešosios ir privačiosios erdvės samprata, kaip medijos išorinį pasaulį perkėlė į namų erdvę, o vėliau ėmė propaguoti atsivėrimą ir mobilumą – privačiosios erdvės perkėlimą į išorę. Šiuos pokyčius siesime su vyraujančiomis visuomenės tendencijomis.
Article
Full-text available
The article deals with the ideas of creative and cultural industries from philosophical, sociological and communication perspectives. Herewith it criticizes the orientation towards "pure reason" of these sciences when the theorists do not appeal to the social phenomena. Although the ideas of creative and cultural industries could be the channels of interconnection between philosophy, sociology and communication sciences, the author notices that even the akin discourses of creative industries and cultural industries have been developed as incommensurable ones. According to the author, the reason is not only the closeness of the theorists' guilds but also the ignorance of communication phenomena in philosophy and sociology in general. The author presents the milestones of creative ecology and creative ethics and stresses the contribution of existential phenomenology in development of branches of communication science including creative and cultural industries.
Article
Full-text available
The aim of this paper is to discuss a mechanism of revitalization of public spaces, focusing on creative tactics, which are used by groups of enthusiasts and public artists. The author argues that creative public actions, such as flash mobs and performances, take part in forming the identity of the place and could be considered as an act of place-making. Referring to the idea that a space is constituted through practices (Merleau-Ponty, de Certeau, Lefebvre, Augé), three components, crucial for “place making” are distinguished: actualization of bodily experience, shared emotional experience, and emerging new solidarities (temporal communities of citizens, who are involved in active reinterpretation of public space). creative public actions reveal a potential of the place by establishing a distance from routine scenarios and by performing alternative use of spatial elements, and it is a periodicity of actions and reorganization of spatial elements that produces long-term impact on the public space. Although applying a distinction between “non-places” and “empty spaces”, which was proposed by Z. Bauman (2000), it could be found, that a short-term playful intervention into spaces, which are “public, but not civic” (such as supermarkets, airports and train stations), could be the most effective tool for initiating interaction among passers-by and reforming the “emotional scape” of the place.
Article
Full-text available
With help of such well known scholars of visual culture as T. Mittchel, M. Jay and V. Flusser, the author examines the phenomenon of the visual turn, shows how and why twentieth century philosophers and scholars are interested in visual culture, and how visuality conquered various sociocultural spaces. Interfaces between the pictorial turn and privileging of vision over the other senses (ocularcentrism) and the new technologies are analyzed. The visual turn should not be understood as a mechanical copying of reality or an act without creativity. Thus, the author highlights the differences between the ancient theory of mimesis and the present concept of the visual. The present concept does not represent a return to a traditional theory of adequacy, but rather it represents a re-discovered post-linguistic image created by interaction of the imagination and visual and visible reality. Interfaces among popular visual studies and various social sciences and humanities are analyzed; their testing problems and methods are highlighted. The author concludes that the attention of scholars on visual studies and the rousing of new visual studies programs at various universities and high schools is connected with the domination of the visual aspect in contemporary culture and to the rapidly growing need for specialists who could work in various fields of visual culture. The author argues that visual studies is an interdisciplinary phenomenon, but it could be treated as a separate discipline having a rather studio nature. The aim of visual studies is to create and present theories to help understand how images function in the wider culture.
Article
Full-text available
The author deals with transformations of the concepts of visibility and visual communication in modern and contemporary Western philosophy. The author analyzes how the mirror discloses introspection and self-reflection and points to the core aspects of visuality. The mirror takes the place of a medium between the watching subject and the object of observation. The mirror is analyzed as a kind of magic tool which flips over subject and object and transforms them into one and the same. The topic of introspection is analyzed on the basis of such examples as self-portrait genre in painting and in contemporary media philosophy popular in M. McLuhan's concept of media as extension of the men. While analyzing the core between the simple seeing and the phenomenological insights, as well as differences between the reflected prejudices and the perceptual intention, the author highlights the main aspects of the phenomenological concept of visibility and visual communication. The differences between the phenomenological and the post-modern concept of visuality and visual communication are discussed, the author argues that according to a phenomenological interpretation both visual and reflective perception (seeing and thinking) happen without any intermediary, while according to hermeneutic and postmodern philosophers, visibility is possible only with mediation of language. The explication of the different approaches popular in phenomenological and postmodern philosophy is through an analysis of P. Cezanne's interpretation of tone by M. Merleau-Ponty and the analysis of M. Duchamp's art done by J.-F. Lyotard. The paper shows the metamorphoses of visibility and visual communication which follow the transition from a phenomenological toward a postmodern philosophy and worldview.
Article
Full-text available
This article argues that the electronically mediated communication contributes to the construction of new, mediated forms of communities which are based on the synthesis of virtual and physical communities. The appearance of these new forms of communities leads to a new conceptualization of the relation between self and community. The aim of this article, on the one hand, is to show that with the mediatization of communities, our concept of community becomes more complex. On the other hand, in this essay I consider the assumption that the medium of the mediatization and new conceptualization of community is a specific, pictorial language of electronically mediated communication.
Article
Full-text available
Remiantis miesto, kaip dinamiško kasdienių praktikų lauko, samprata, straipsnyje rekonstruojama urbanistinės choreografijos koncepcija. Ji pasitelkiama kaip euristinė priemonė siekiant atskleisti miestelėno kasdienį patyrimą formuojančius aspektus bei aprašyti šių aspektų sąveiką: pirma, taisykles ir konvencijas, reguliuojančias kasdienį miestelėnų elgesį; antra, erdvines struktūras ir elementus, kuriuose „įrašytos“ miestelėnų veiksmus reguliuojančios taisyklės; trečia, kūnišką erdvinių struktūrų interpretaciją, kuri atliekama miestelėnų, naudojantis miesto erdvėmis. Kasdien naudodamiesi įvairiomis miesto erdvėmis, miestelėnai atkartoja nusistovėjusias šių erdvių panaudojimo schemas, tačiau gali išrasti ir įgyvendinti alternatyvius scenarijus. Alternatyvūs miesto erdvių panaudojimo scenarijai atskleidžia dar nerealizuotą erdvių potencialą ir formuoja emociniu požiūriu patrauklias vietas, kurios ilgainiui virsta vietinių gyventojų ir turistų traukos centrais. Straipsnyje nagrinėjamas šių traukos centrų ir naujų miesto ritualų formavimosi mechanizmas. Teigiama, kad miesto ritualų palaikymas (bei formavimas sąlygų, palankių miesto ritualams atsirasti) yra būtinas siekiant sukurti gyvybingą ir kūrybingą miestą. Reikšminiai žodžiai: miesto choreografija, miesto ritmai, miesto ritualai, kūniškas patyrimas, fenomenologija
Article
With the explosive growth in mobile phone usage and rapid rise in search engine technologies over the last decade, augmented reality (AR) is poised to be one of this decade's most disruptive technologies, as the information that is constantly flowing around us is brought into view, in real-time, through augmented reality. In this cutting-edge book, the authors outline and discuss never-before-published information about augmented reality and its capabilities. With coverage of mobile, desktop, developers, security, challenges, and gaming, this book gives you a comprehensive understanding of what augmented reality is, what it can do, what is in store for the future and most importantly: how to benefit from using AR in our lives and careers.
Article
The article deals with the premises which allow the idea of interdisciplinarity. It analyzes three contemporary theories which define disciplines. Two of them, inspired by sociology and anthropology of science, take a non-essentialist point of view and define disciplinarity using the external - social and political - characteristics. The third approach provides the essentialist definition of an academic discipline based on the discipline inner methodological coherence. The article argues that the interdisciplinarity is conceivable only if the non-essentialist attitude towards the disciplines is assumed.
Article
The paper is devoted to the analysis of sound art practices that take place in city spaces. The notion of sound - scape is presented in its historical context, which was significant as a basis for the genre of audio walks, devel- opment of auditive culture and the status of everyday sound as a potential subject for an aesthetic experience. The article describes principles of sound art practices that are related to an urban awareness by presenting particular cases. From this perspective, various genres of sound art are presented: phonography (field record - ings), sound installations, artistic interventions, performative and complex art practices. Article in: Lithuanian Article published: 2014-04-30