ArticlePDF Available

Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

September 2012
Journal of Architecture and Urbanism 36(3):222-238

DOI:10.3846/20297955.2012.732799

License
CC BY

Authors:

Vilnius Gediminas Technical University

The trends in Palanga architecture of the second half of the 19th – first half of the 20th century are represented in the National Cultural Heritage List by 10 villas, 14 residential houses, two hotels (Kurhauses of Nemirseta and Palanga), a pharmacy, a spa building, a ship rescue station and a bus station. But such heritage objects reflect the stages in the town development only partially. If the cultural heritage list of Palanga town is treated as a coherent and continuous collection reflecting different stages in architecture and culture of this town (as it should be), it would be relevant to add a few more samples of the mid and second half of the 20th century architecture to the list. Taking into consideration the presence of exclusive Soviet period architectural objects on the list (made according to recommendations of different professional and social communities), and recommendations of the list founders, the following two educational institutions realized less than 50 years ago that these may as well be enrolled as examples of specific historic period and acknowledged artistic style or trend, and as most progressive and/or artistic architectural solutions of the time, to be protected for public information and use purposes: the music school designed by architect I. Likšienė,1981, (Maironio St.8; see Fig. 1) and former Pioneers’ Palace designed by I. Likšienė and G. P. Likša,1985, (now the elementary school, at the address Virbališkės Takas 4; see Fig. 2). These buildings are distinctive examples of contemporary architecture development. At present managed by the local municipality, they are in good physical state, with retained initial qualities of space and volume structure, use of materials, environment and purpose. In the category of accommodation buildings the following may be marked out: the early architectural design works by A. Lėckas, namely, the Žilvinas hotel (Kęstučio St. 34; see Fig. 4, a.), designed and implemented in 1968 as a rest house for 45 guests (21 apartment) on commission of the Council of Ministers of the Soviet Socialist Republic of Lithuania and the Žilvinėlis apartment building for 24 guests implemented in 1970 (Birutės al. 44; see Fig. 4, b.). These objects still owned by the state have been prepared for privatization. Before privatization it is suggested to enroll them on the Cultural Heritage List, identify their valuable qualities, character and level of significance and perform any other required procedures. It is also recommended to make agreements for protection of cultural heritage objects with the new owners of such buildings. The initial protection is also needed for the Rąžė book shop and café building (Vytauto St.84; see Fig. 5) designed by R. V. Kraniauskas in 1967 and considered mature in the artistic sense. The building has retained its small scale, which is characteristic for the resort town, and thus enriches the spatial perspective of the street. Considering its physical shape, functional and aesthetical qualities and the use character, it is also highly recommended to grant the heritage protection status to the administration building Komprojektas (Gintaro St.30,30A; see Fig. 6) designed by G. P. and I. Likša in 1988. The collection of Palanga architecture may also be enriched by the conserved pavilions of the summer reading hall of the National Martynas Mažvydas Library (Vytauto St.72, (1968); see Fig. 7) and Kupeta (S.Daukanto/ S.Dariaus and S.Girėno St., (1969); see Fig. 8) designed by architect A. Čepys; an example of the original concrete plastics, the coffee shop Banga (J. Basanavičius St. 2; see Fig. 10) designed by G. J. Telksnys in 1976–77 and realized in 1979. The present shape and use character of these buildings cause serious threat to their preservation. There is little probability that within the context of the on-going reconstructions traditional acts for enrollment on the heritage list could somehow contribute to the conservation of values of the Vanagupė resort center, the laureate (1984) of prestigious prize by the USSR Council of Ministers (architects A. Lėckas, S. Šarkinas and L. Merkinas; see Fig. 3); the resthouse Guboja implemented only partially in 1976 (in Šventoji, Jūros St 65A., architect. R. Buivydas); resthouse Auska (presently, hotel, Vytauto St.11; architect J. Šipalis, 1977); and the resthouse Šiaulių Tauras (Vytauto St.116, architect G. P. Likša,1983). Nevertheless, the identified architectural, urban, landscape and engineering values of objects and analyzed possible forms for their conservation (ex-situ and in-situ) could become a basis for scientific study of contemporary architecture and urban planning in Palanga resort. Based on their design material, the initial concepts of such objects should be identified and their present as well planned for the future transformations should be analyzed. Such study to be presented publicly (for example, on the National Cultural Heritage List database) could ensure conditions for better understanding of past and present values of the objects, for both, specialists and public at large, and be a highly valuable source of information describing the architecture of the time to be used for information, scientific and professional purposes. Such study may also become a stimulus for preparation of complex regeneration design projects of objects and landscapes, which would comprise the conservation and development needs and add new artistic values. Santrauka Dėl pakitusių politinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų XX a. II pusės architektūros ir urbanistikos kūriniai dažnai nebeatitinka šiandienos naudotojų poreikių ir keliamų reikalavimų. Todėl apleidžiami, griaunami ar reikšmingai kinta. Dėl to ryškėja iniciatyvos siūlyti į KVR įtraukti kuo daugiau šio laikmečio kūrinių. Tačiau XX a. IX dešimtmetyje kultūros paminklais tapę naujosios architektūros kūriniai dėl neraiškios saugojimo strategijos, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tvarkybai stokos vis tiek nyksta. Todėl kyla abejonių ar registro plėtra bus veiksminga. Straipsnyje Palangos miesto pavyzdžiu nagrinėjamos galimybės sudaryti vėlyvojo modernizmo architektūros kolekciją. Manoma, kad sistemingas kultūriškai vertingų architektūros objektų rinkinys formuojamas apjungiant skirtingus saugojimo metodus gali paskatinti atsakingas institucijas, vietos ir profesines bendruomenes susitelkti atsakingam architektūros paveldo puoselėjimo ir tvaraus naudojimo procesui. Reikšminiai žodžiai: Palanga, architektūros kolekcija, sovietinė modernizmo architektūra, šiuolaikinė Lietuvos architektūra, kultūros paveldo registras, rekreacija, kurortas, turizmas

Available via license: CC BY

Content may be subject to copyright.

http://www.tandfonline.com/ttpa

JOURNAL OF ARCHITECTURE AND URBANISM

ISSN 2029-7955 print / ISSN 2029-7947 online

2012 Volume 36(3): 222–238

doi:10.3846/20297955.2012.732799

ARCHITEKTŪRA KAIP MENO KOLEKCIJA. PALANGOS ATVEJIS

Liutauras Nekrošius

Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Architektūros pagrindų ir teorijos katedra,

Pylimo g. 26/Trakų g. 1, 01132 Vilnius, Lietuva

El. paštas liutauras.nekrosius@vgtu.lt

Įteikta 2012 06 15; priimta 2012 07 05

Įvadas

Architektūrinės, urbanistinės ar inžinerinės vertės kul-

tūros paveldo objektu kūrinys gali tapti tik praėjus dau-

giau nei 50 metų nuo jo įgyvendinimo (Nekilnojamųjų

kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų apra-

šas, 2005; toliau– Aprašas). Išimties tvarka teisinė ap-

sauga gali būti suteikta objektams: kurie yra reikšmingi

valstybingumui; kultūros paveldo objektų ir vietovių

naujadarams, pratęsiantiems ir papildantiems istorinių

dalių vertingąsias savybes; reikšmingomis premijomis

įvertintiems kūriniams, kurių autoriai dabar mirę; iš-

skirtinai raiškiems laikotarpio architektūrinių sprendi-

mų pavyzdžiams ar reikšmingiems bendruomenės na-

rių istorinei sąmonei ir tapatumui (Aprašo 8 punktas).

Šiuo metu Lietuvos Kultūros vertybių registre

(toliau– KVR) yra kelios dešimtys mažiau nei prieš

50metų įgyvendintų architektūros ir urbanistikos kū-

rinių. Dauguma jų kultūros paveldo objektais tapo dėl

turėto kultūros paminklo statuso sovietiniame sąraše.

Daugiausia tokių objektų yra Vilniuje– apie 40. Pagal

dabar galiojančius teisės aktus būtina nustatyti vertin-

gąsias savybes, reikšmingumą ir jo lygmenį, teritoriją.

Tačiau taip įvertinti tik pavieniai objektai ir vietovės.

Keliems panai kinama teisinė apsauga. Dėl pa kitusių po-

litinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų XXa. II pusės

architektūros ir urbanistikos kūriniai dažnai nebeatitin-

ka šiandienos naudotojų poreikių ir keliamų reikalavi-

mų. Todėl apleidžiami, griaunami ar reikšmingai ki nta.

Neapsisprendimas, kaip elgtis su šio laikotarpio pavel-

du, lemia tendenciją siūlyti į KVR įtraukti kuo daugiau

objektų. Sparčios pastarojo dešimtmečio statybų plėtros

kontekste atsargumu grįstas plačios apsaugos požiūris

suprantamas. Tačiau, žinant, kad a nkstyvesnių laikotar-

pių paveldas dažnai nyksta dėl žmogiškųjų ir na nsinių

išteklių tvarkybai stokos, kyla abejonių, ar registro plė-

tra bus veiksminga. Taip pat primintina, kad ne vienas

paveldo objektas prarado planuotas investicijas tik dėl

nesusikalbėjimo su saugančių institucijų darbuotojais.

Tai reiškia, kad paveldo objekto statusas gali ir sumen-

kinti nekilnojamojo turto vertę.

Remiantis Kultū ros paveldo departamento (toliau–

KPD) užsakymu 2008m. sudarytu preliminariu so-

vietinio laikotarpio išskirtinių architektūros objektų

sąrašu (toliau– Sąrašas), galima manyti, kad artimiau-

siu metu į KVR bus pasiūlyta įtraukti trylika Palangoje

XX a. II pusėje įgy vendintų architektūros objektų. Tai

aštuoni buvę poilsio namai (dabar viešbučiai), du pa-

Santrauka. Dėl pakitusių politinių, ekonominių ir kultūrinių sąlygų XXa. II pusės architektūros ir urbanistikos kūriniai dažnai

nebeatitinka šiandienos naudotojų poreikių ir keliamų reikalavimų. Todėl apleidžiami, griaunami ar reikšmingai kinta. Dėl to

ryškėja iniciatyvos siūlyti į KVR įtraukti kuo daugiau šio laikmečio kūrinių. Tačiau XX a. IX dešimtmetyje kultūros paminklais

tapę naujosios architektūros kūriniai dėl neraiškios saugojimo strategijos, žmogiškųjų ir nansinių išteklių tvarkybai stokos vis tiek

nyksta. Todėl kyla abejonių ar registro plėtra bus veiksminga.

Straipsnyje Palangos miesto pavyzdžiu nagrinėjamos galimybės sudaryti vėlyvojo modernizmo architektūros kolekciją. Manoma,

kad sistemingas kultūriškai vertingų architektūros objektų rinkinys formuojamas apjungiant skirtingus saugojimo metodus gali

paskatinti atsakingas institucijas, vietos ir profesines bendruomenes susitelkti atsakingam architektūros paveldo puoselėjimo ir

tvaraus naudojimo procesui.

Reikšminiai žodžiai: Palanga, architektūros kolekcija, sovietinė modernizmo architektūra, šiuolaikinė Lietuvos architektūra,

kultūros paveldo registras, rekreacija, kurortas, turizmas.

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 223

viljonai, baseinų kompleksas ir banko pastatas (apie

Sąraše esančią Palangos muzikos mokyklą rekomen-

dacijų rengėjai negalėjo išsak yti nuomonės dėl klaidin-

gai nurodyto adreso). Dvylika šių objektų įgyvendinti

mažiau nei prieš 50 metų.

Regioninės svarbos rekreacijos centras– Palangos

miestas– šiandien suvokiamas ir kaip „kultūros pa-

veldo reprezentacinis centras“ (Pakalnis, Grabauskas,

Motieka 2008: 14). Dabar prioritetiniai Pala ngos miesto

nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorinės apsaugos

objektai yra miesto istorinė dalis, dvaro sodyba, seno-

vės gyvenvietės, vilų kompleksai ir medinės architek-

tūros paveldo teritorijos centrinėje miesto dalyje. Šiuo

metu didžiosios Palangos teritorijoje saugoma daugiau

nei šimtas nekilnojamųjų kultūros vertybių. Tarp jų

apie keturiasdešimt daugumos funkcinių tipų pastatų,

turinčių architektūrinę vertę. Teisinė apsauga taikoma

dar aštuoniems pastatams, turintiems istorinę vertę.

Dauguma šių objektų reprezentuoja XX a. I pusės ar-

chitektūros tendencijas, likusieji– XIX a.

Suprantama, kad tokia paveldo sudėtis atspindi tik

dalį miesto raidos etapų. Šiandieninis miesto vaizdas

susiformavo XX a. VII–IX dešimtmečiuose, plėto-

jant miestą pagal 1954m. Palangos generalinį (archit.

Benicijan Revzin), 1965m. išplėtimo (archit. Vladas

Stauskas) ir 1974m. Didžiosios Palangos generalinį (ar-

chit. Juozas Vaškevičius, V. Stauskas, Jūratė Urmonienė)

bei atskirų miesto dalių detaliuosius planus. Jei vado-

vaujantis Sąrašu būtų suteikta pradinė apsauga dvylikai

XX a. II pusėje įgyvendintų pastatų, jie sudarytų vieną

penktą ją visų saugomų architektūros objektų Pala ngoje.

Tai išsamiau atspindėtų miesto raidą ir architektūrines

vertes. Tačiau tokio masto KVR pakitimai būtų išskir-

tinai reikšmingas įvykis, greičiausiai keisiantis ir mies-

to raidos planus. Todėl šiuos veiksmus tikslinga grįsti

sisteminiais laikotarpio architektūros tyrimais, visuo-

meninėmis ir profesinėmis diskusijomis bei jų metu

pasiektais susitarimais. Tikima, kad taip visuomenė

ir specialistai tinkamai suvoktų naujai identikuotas

miesto architektūros vertes bei pasirengtų atsakingam

saugojimo procesui. Atkreiptinas dėmesys į faktą, kad

vėlyvojo modernizmo architektūros kūriniai Vakarų

šalyse saugomi tik išskirtinais atvejais, o Rusijoje (kaip

SSRS teisių perėmėjoje) teisinė apsauga taikoma tik

ank styvesniems rusiškojo konstru ktyvizmo kūriniams.

Sovietiniu laikotarpiu Palanga tapo svarbiu respu-

blikinės reikšmės kurortu. Svarsty ta galimybė suteikti

sąjunginį reikšmingumo lygmenį (Tutlytė 2012: 191).

Miestas akivaizdžiai skyrėsi nuo panašaus dydžio

Lietuvos ir tuometės Sovietų Sąjungos miestų, o šiuo-

laikinės architektūros menine kokybe ir investicijų

mastais galėjo lygiuotis su didesniais regiono centrais.

Tačiau retai stambiausio šalies kurorto kūrėjai archi-

tektai tapdavo valstybinių premijų ir apdovanojimų

laureatais. Skirtingai nei, pavyzdžiui, Vilniuje, nė

vienas kurorto vėlyvojo modernizmo pastatas netapo

kultūros vertybe nei sovietmečiu, nei vėliau.

Straipsnio autorius ankstesniame tyrime, skirtame

Vilniaus sovietinio laikotarpio modernistinės archi-

tektūros saugojimo problemoms spręsti (Nekrošius

2012), pasiūlė saugomą architektūrą suvokti kaip meno

kolekciją. Tyrime atkreiptas dėmesys į tai, kad šiandie-

nos nuosavybės privatus pobūdis ir rinkos ekonomikos

sąlygos vis dar nesuderintos su saugojimo procesais.

Vilniuje daugumą XX a. II pusės modernizmo kūrinių

imta saugoti dar iki 1990m., t.y. esant planinės ekono-

mikos ir valstybinės nuosavybės sąlygoms. Taip admi-

nistruojamą šiuolaikinės architektūros ir urbanistikos

paminklų grupę sąlygiškai būtų buvę galima traktuo-

ti kaip vieno juridinio asmens– valstybės (tuometės

SSRS)– valdomos meno kolekcijos integralią dalį, re-

prezentuojančią modernizmo epochos architektūrą.

Ar šiandieninėmis sąlygomis įmanoma suformuoti

valstybės architektūros kolekciją? Įprasta, kad valstybė

per savo įsteigtus ir valdomus muziejus greta istori-

nių vertybių kaupia ir šiuolaikinius daugumos vaiz-

duojamojo ir taikomojo meno šakų atstovų kūrinius.

Lietuvos paviljono 54-oje Venecijos bienalėje 2011m.

projektu „Už baltos užuolaidos“ (aut. Darius Mikšys)

pademonstruota, kad valstybę gali reprezentuoti ir

nuosavybės teise nevaldomi kūriniai. Šią kolekciją su-

daro 173 „menininkų, 1992–2010m. gavusių Lietuvos

Respublikos kultūros ministerijos valstybinę stipendi-

ją, vaizduojamojo meno kūriniai“ (ŠMC 2011).

Tačiau architektūros kolekcija rečiau tampa vals-

tybinių ir privačių kolekcininkų dėmesio objektu dėl

suprantamų mastelio, nekilnojamojo pobūdžio ir aukš-

tos kainos priežasčių. Vis dėlto manoma, kad pakanka

prielaidų įdėmiau nagrinėti architektūros kaip meno

kolekcijos koncepciją.

Šiuo tyrimu siekiama nustaty ti, kokie XXa. VII–IX

dešimtmečių architektūros kūriniai gali reprezentuoti

vieną intensyviausių Palangos miesto raidos etapų ir

formuoti raiškią bei vertingą modernizmo architektū-

ros kolekciją. Tuo tikslu reikia: identikuoti Palangai

aktualias architektūros kolekcionavimo formas; nusta-

tyti išlikusių laikotarpio architektūros objektų meninę

vertę, išsaugojimo galimybes ir keitimo poreikius (įver-

tinant kūrinių naudojimo ypatumus). Taip pat būtina

nustatyti įtraukimo į KVR galimybes.

Pagrindinis dėmesys telkiamas į tūrinės architek-

tūros kūrinius, įgyvendintus X X a. VII–IX dešimtme-

čiuose. Laikotarpio urbanistinių kompleksų vertės ir

saugojimo klausimai svarstomi tik tiek, kiek jie susiję

su tūrinės architektūros kūrinių ir jų grupių saugojimo

problemomis.

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

224

Neabejotinai svarbi kūrinių grupė yra miesto vie-

šosiose erdvėse esančios skulptūrinės kompozicijos.

Šeši nagrinėjamu laikotarpiu sukurti kūriniai jau

dabar yra KVR (du buvę vietinės, trys respublikinės

reikšmės dailės paminklai, vienas– istorijos). Tačiau

laikomasi nuostatos, kad tai atskiro tyrimo verta tema.

Straipsnyje šie objektai minimi tiek, kiek yra susiję su

nagrinėjamais architektūros kūriniais bei juos supan-

čiomis viešosiomis erdvėmis.

Architektūra kaip meno kolekcijos objektas

Kolekcija straipsnyje suprantama kaip sistemingas kul-

tūriškai vertingų architektūros objektų rinkinys, skirtas

moksliniam ir viešam pažinimui bei tvariam naudo-

jimui. Architektūros kolekcijos sudarymo ir adminis-

travimo būdai– išskirtinai aktuali ir Lietuvoje mažai

nagrinėta (Буйвидас 2004), dėl sudėtingumo išsamaus

tyrimo reikalaujanti, tema. Nagrinėjant Palangos mies-

to galimybes suformuoti modernistinės architektūros

kolekciją, tikslinga identikuoti pagrindinius architek-

tūros kolekcijų principus ir aktualius tipus.

Architektūros vertybių kaupimas ex-situ

Įprasčiausias architektūros kolekcijos pavyzdys yra

tradicinės (dažnai klasikuojamos etniniu pagrindu)

architektūros muziejai (pavyzdžiui, Lietuvos liaudies

buities muziejus Rumšiškėse, Latvijos etnograjos mu-

ziejus Rygoje, Rusijos valstybinis istorinis architektū-

rinis ir etnogranis muziejus „Kižy“ Karelijoje ir kiti).

Šio tipo muziejų kolekcijos kaupiamos siekiant išsau-

goti kraštui būdingą tradicinę (tačiau nebenaudojamą)

architektūrą. Dauguma eksponatų į tokius muziejus

atkeliami iš savo originalių pastatymo vietų (dažnai

kilus pavojui išlikti). Kita dalis atkuriama remiantis

archyviniais duomenimis (pavyzdžiui, aštuonkampė

rąstinė Sasnavos koplyčia Rumšiškėse, 2010; archit.

Diana Pikšrienė; Bugenis 2010). Tokia ex-situ (iš lot. ne

vietoje) architektūros vertybių saugojimo koncepcija

visais laikas buvo ir yra specialistų diskusijos objektas.

Oponuojant tokiai veiklai galima teigti, kad praradęs

savo pirmines funkciją ir vietą architektūros kūri-

nys praranda kultūrinę vertę. Perkeliant iš pirminės

aplinkos išsaugomos autentiškos medžiagos, pirminė

forma, tačiau išrinktas ir naujoje vietoje surinktas pas-

tatas praranda kompleksinį autentiškumą. Kita vertus,

pavyzdžiui, statant Kauno HES tokiu būdu buvo išsau-

goti istorinio Rumšiškių miestelio pastatai.

Ar tokią koncepciją realu pritaikyti šiuolaikinei

architektūrai? Net jeigu būtų svarstomas tik nedidelių

pastatų perkėlimas, galima teigti, kad tai sunkiai tikė-

tina. Visų pirma dėl konstrukcijų pobūdžio. Skirtingai

nei tradicinė medinė architektūra, šiuolaikiniai kūri-

niai dažnai yra monolitinio gelžbetonio ar mūro kons-

trukcijos. Surenkamojo gelžbetonio pastatai perkėli-

mui tinkamesni, tačiau vargu ar tokius veiksmus būtų

įmanoma pagrįsti ekonomiškai.

Kitas aktualus ex-situ saugojimo būdas– išsamūs

prarandamų statinių ardomieji tyrimai, architektūri-

niai matavimai. Sukaupti tokio pobūdžio duomenys,

kitokia tiriamoji bei projektinė medžiaga, neabejotinai,

vertingai būtų panaudota ateities architektūros tyrėjų

darbuose, o esant išskirtiniam poreikiui objektai ga-

lėtų būti atkurti. Žinomas pavyzdys– Mies van der

Rohe 1929m. Barselonos tarptautinei parodai sukurtas

kaip demokratiškos, kultūriškai progresy vios ir taikios

Veimaro Vokietijos paviljonas 1930m. buvo nugriau-

tas, o 1986 remiantis dokumentine medžiaga atkurtas.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu

(2004, 1994) įteisinta prievolė nekilnojamąjį kultūros

paveldą inventorizuoti surašant visus galimus jam

priskirti kūrinius. Nekilnojamojo kultūros paveldo

inventorizavimo taisyklėse (2005) numatyta, kad in-

ventorizavimą gali vykdyti tradicinės religinės ben-

druomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei

kitos valst ybinės tyrimų institucijos, organizuojančios

jų veiklos sritį atitinkančio ar nuosavybės teise turi-

mo nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą

(12.2punktas), koordinuoti privalo KPD (7 punktas).

XX a. pabaigoje inventorizavimo procesas buvo vykdo-

mas. Identikuoti galimi kandidatai į kultūros pamin-

klus būdavo pristatomi greta kultūros paminklų kaip

savotiškas rezervas (pavyzdžiui, Jankevičienė 1985,

Jankevičienė 1991, Lietuvos TSR istorijos ir kultūros

paminklų sąvadas 1988).

Šiandien šalyje silpnai koordinuojamas architektū-

ros dokumentacijos kaupimas, dėl to stringa jos įveiks-

minimas fundamentiniuose ir taikomuosiuose moks-

liniuose ty rimuose. Reorganizuojant Kultūros paveldo

departamento (toliau– KPD) prie Kultūros ministeri-

jos įstaigą Kultūros paveldo centras teko 2006-03-20

uždaryti Tarptautinei architektūros muziejų konfe-

deracijai (ICAM) priklausantį Architektūros muzie-

jų (Baužienė 2006). Nuo 1968m. sukauptas prolinis

56 800 architektūros muziejaus eksponatų rinkinys

perdavus Lietuvos nacionaliniam muziejui išardytas

(Baužienė 2012). Dabar su architektūros paveldu su-

sijusi informacija dalimis saugoma Lietuvos naciona-

linio muziejaus, kituose valstybiniuose, žinybiniuose

ir privačiuose archyvuose. Naujausius taikomuosius

architektūros tyrimus kaupia projektus derinančios

institucijos KPD ir savivaldybės. Tačiau nėra vienos

apskaitos sistemos. To pasekmė– archyvinė medžia-

ga naudojama fragmentiškai ir rezervuotai. Žinių apie

architektūrinį paveldą stygių bandoma kompensuoti

kuriant specializuotas duomenų bazes (pavyzdžiui,

modernizmas.lt, autc.lt, architektusajunga.lt).

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 225

Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio kolek-

cijos galėtų būti ne tik mokslinių tyrimų objektu, bet

vertingai papildyti architektūros studijų priemonių

arsenalą. Pavyzdžiui, Masačusetso technologijos ins-

tituto muziejuje (Architecture & Design Collection)

saugoma architektūrinės grakos kolekcija reprezen-

tuoja XIX–XX a. Europos ir Amerikos architektūrą bei

naudojama kaip metodinė priemonė architektūros stu-

dijų procese. Panašios paskirties, bet skirtingo turinio

kolekcija yra Charles Brooking nuo 1966m. sukaupta

250000 architektūros detalių kolekcija, kuri naudota

Grinvičo universiteto restauratorių ir architektų stu-

dijų procese (e Brooking Collection, 2012).

Architektūros vertybių kaupimas in-situ

Pasaulinė praktika rodo, kad architektūros kolek-

cijos gali būti kaupiamos ir in-situ (iš lot. vietoje).

Kolekcija gali būti valdoma vieno asmens. Pavyzdžiu

galėtų būti iš Lenkijos kilusio Izraelio architekto

ZviHecker kaupiama Berlyne esančių apartamentų

kolekcija (Hecker 2009). Ją sudaro tokių garsenybių

kaip Oscar Niemeyer, Alvar Aalto, Mies van der Rohe,

Erich Mendelsohn projektuotuose pastatuose esantys

butai. Kolekcininkas demonstruoja pagarbą architek-

tūros meistrams ir miestui, kuriame jis projektuoja ir

kuriame sutelkta tiek unikalių kūrinių. Architektas

viešindamas savo kolekciją aktualizuoja opius archi-

tektūrai klausimus, pavyzdžiui tokius: komercinės

meno rinkos dėsnių perkėlimas į architektūrą (dabar

architektūros objekto kaina nepriklauso nuo jo meni-

nės vertės); vertinga gyvenamoji architektūra, dėl nau-

dojimo pobūdžio neprieinama visuomenei. Kartu tai

skatina plačiosios visuomenės ir profesinės bendruo-

menės domėjimąsi šiuolaikine Berlyno architektūra.

Neabejotina, kad tokios iniciatyvos šviesoje paties

ZviHecker kūriniai Berlyne įgyja gilesnių prasmių.

Lietuvoje taip pat formuojamos privačios nuosavy-

bės teise valdomos architektūros kolekcijos. Viena įdo-

mesnių istoristinės architektūros kolekcijų galima būtų

įvardyti lietuviško kapitalo viešbučių tinklą Europa.

Siekdamas pabrėžti prabangą tinklo valdytojas keturių

žvaigždučių viešbučius Royale steigia centrinėse mies-

tų dalyse, XIX a. pabaigos pastatuose. Penkių pastatų

kolekcija peržengia trijų valstybių ribas. Dabar viešbu-

čiai veikia Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Rygoje ir

Bucharešte. Vienintelis viešbutis Marijampolėje įsikū-

ręs charakteringame XX a. VIII dešimtmečio funkcio-

nalistinį miestą reprezentuojančiame pastate.

Visuomenine nuosavybės teise valdomų kolekcijų

Lietuvoje taip pat įmanoma identikuoti. Viena ver-

tingesnių galėtų būti skirtingų laikotarpių kultūrą

reprezentuojanti švietimo įstaigų pastatų kolekcija.

Pavyzdžiui, Vilniuje Kultūros vertybių registru įtei-

sinta skirtingus laikotarpius reprezentuojanti aukštos

architektūrinės kokybės švietimo įstaigų kolekcija.

Istorinę švietimo įstaigų architektūrą raiškiausiai

atspindi Vilniaus universiteto pastatų kompleksas

(KVR unikalus kodas (toliau– u. k.)– 770, Pilies,

Šv.Jono, Universiteto g. ir Skapo skg.), reprezentuo-

jantis gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo, istoriz-

mo ir modernizmo architektūros idėjas. Modernistinės

švietimo įstaigų architektūros tendencijas Vilniuje

įkūnija Saulėtekio alėjoje esantys VU ir VGTU rū-

mai, kurie yra studentų miestelio (smarkiai pakitęs,

funkcionalistinės architektūros Lietuvoje manifes-

tas; u.k.16081; Saulėtekio al., archit. Zigmas Jonas

Daunora (Daunoravičius), Rimantas Dičius, Julius

Jurgelionis ir kiti) sandas. Tinklinio struktūralizmo

idėjas reprezentuoja vėlyvojo modernizmo Minties

gimnazija (buv. 40-oji vidurinė mokykla, u. k. 15882,

Erfurto g. 23, archit. Česlovas Mazūras, 1971m.;

1977m. VLKJS CK premija). Anksty vojo modernizmo

funkcionalistinės koncepcijos atributus įkūnija pagal

architekto Romualdo Gutt projektą 1938–1939m. pas-

tatyta mokykla (dabar Liepkalnio pagrindinė moky-

kla, u. k. 15908; Liepkalnio g. 18). Funkcionalistinių ir

istoristinių tendencijų dermės pavyzdys– Technikos

mokykla (u. k. 32811, Olandų g. 16, archit. Liudvikas

Sokolovski, 1926–1928). Leningrado retrospektyvis-

tinę tradiciją KVR atstovauja M.K.Čiurlionio menų

mokykla (u.k. 27978, T.Kosciuškos g. 11, archit. Levas

Kazarinski, 1960m.).

Kolekcijos eksponatai gali būti valdomi visuomeni-

nės nuosavybės teise, tačiau dalis gali būti ir privatūs.

Jungtinės Karalystės praktika rodo, kad architektūri-

nes kolekcijas galima formuoti kooperacijos pagrin-

dais. Pavyzdžiui, JK nekilnojamųjų kultūros vertybių

valdytojai yra susibūrę į klubą (The Listed property

owners club lpoc.co.uk), kurio veikla orientuota ne tik

į kasdienių saugojimo procesų tobulinimą (priežiūra,

turto draudimas, atnaujinimas, rėmimas ir kiti), bet ir į

paveldo populiarinimą (parodos, leidiniai, publikacijos

ir pan.) bei tyrimų skatinimą. Vargu ar klubas jungia

visų pusės milijono registre esančių objektų valdyto-

jus, tačiau tokia viešai matoma ir idėjiškai kryptinga

veikla sudaro vieningos valstybės ir piliečių iniciaty va

puoselėjamos kolekcijos įvaizdį.

Tokio pobūdžio iniciatyvas reikėtų išsamiau tirti

svarsta nt Lietuvos paveldotvarkos klausimus. Pirmines

„klubinės“ kolekcijos užuomazgas galima įžvelgti

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos veikloje. Čia atsto-

vaujami tiek privačios, tiek visuomeninės nuosavybės

teise valdomi objektai.

Plačiai pasaulinėje praktikoje paplitęs in-situ arch i-

tektūros kolekcijų tipas yra valstybių, politinių, ekono-

minių ir kultūrinių lyderių, religinių bendruomenių

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

226

planingi, ideologiškai vieningi ir koncepciškai raiškūs

architektūrinių kompleksų (vienoje vietoje) bei gru-

pių (skirtingose vietose) projektai. R.Buivydas (2002;

2004) juos įvardija kaip specialiosios architektū ros pro-

gramas. Pavyzdžiui, Vokietijoje tai reiškinys, turintis

senas tradicijas.

Vienas ankstyvesnių modernistinės architektūros

kolekcijos pavyzdžių yra Deutscher Werkbund parodai

1927m. sukurtas Weissenhof kvartalas Štutgarte. Jo

autorystę dalinasi tokie architektai kaip Ludwig Mies

van der Rohe, J.J.P.Oud, Victor Bourgeois, Adolf Loos,

LeCorbusier, Bruno Taut, Walter Gropius, Mart Stam,

Peter Behrens, Hans Scharoun, Hans Poelzig ir kiti.

1957m. kaip atsakas į Rytų Berlyne vykstančią „ko-

munizmo statybą“ Vakarų Berlyne Interbau parodai

buvo sukurtas HANSA kvartalas. Pastatus čia projek-

tavo Alvar Aalto, Le Corbusier, Walter Gropius, Oscar

Niemeyer, Arne Jacobsen ir kiti garsūs to meto meistrai

iš viso pasaulio (Albuquerque 2007).

XX a. pab. suvienytoji Vokietija su sostine Berlynu

sistemingai ėmėsi kurti išskirtinės kokybės architek-

tūros ir statybos šalies įvaizdį– „Eurostar“ projektą

(Buivydas 2002; 2004). Tuo metu vokiečiai suformavo

unikalias veiklos schemas, kurios sudarė palankias

sąlygas kviestis pasaulinio lygio kūrėjus ir nansuo-

ti jų kūrinių įgyvendinimą. Taip per kelis paskuti-

nius dešimtmečius Vokietijoje iškilo James Stirling,

Aldo Rossi, Richard Meier, Peter Eisenman, Hans

Hollein, Rob Krier, Alvaro Siza, Tadao Ando, Renzo

Piano, Arata Isozaki, Norman Foster, Zaha Hadid,

Nicholas Grimshaw, Jean Nouvel, Paul Rodgers, Daniel

Libeskind, Zvi Hecker projektuoti pastatai ir jų kom-

pleksai. Įspūdinga, kad išskirtinio dėmesio nusipelnė

bene visi didesni Vokietijos miestai. Kolekcijų pobūdis

ir mastas čia labai skirtingas.

Šalyje įgyvendinta ir privačių specialiųjų progra-

mų. Viena reikšmingiausių– VITRA gamyklos pro-

jektas. Pasaulinio garso baldų gamintoja, kurios ga-

miniai beveik be išimčių tampa muziejų taikomosios

dailės ekspozicijų dalimi, per dvyliką metų sukūrė

vieną unikaliausių Europoje architektūros kolekcijų.

Projektuoti skirtingus gamyklos statinius buvo pa-

kviesti Tadao Ando, Antonio Citterio, Frank Ghery,

Nicholas Grimshaw, Zaha Hadid, Alvaro Siza.

Kolekcijomis laikytini ir EXPO parodų miesteliai,

kur suformuotoje universalioje urbanistinėje struk-

tūroje kiekviena valstybė architektūros priemonė-

mis savitai bando prisistatyti. Tiesa, šios kolekcijos

in-situ egzistuoja vos metus. Vėliau dauguma pastatų

demontuojami, teritorija regeneruojama. Šie kūriniai

dažniausiai išsaugomi ex-situ (dokumentuojami, pu-

blikuojami, kartais perkeliami).

Specialioji architektūros programa kaip architek-

tūros kolekcija, matyti iš pavyzdžių, gali būti naudinga

ekonominės ir politinės konkurencijos, teritorijų re-

generavimo tikslais. Lietuvoje vis dar neįgyvendintas

visų laikų ambicingiausias 1000 naujų mokyklų pro-

jektas. Druskininkuose lėtai kyla privatus „Saulės so-

natos“ kvartalas, kurį projektavo žymūs šių dienų šalies

architektų biurai. Svarstomas „Vilniaus architektūros

parko“ projektas.

Formalius bendrumo požy mius galima identikuo-

ti ir grynai komercinėse architektūrinėse kolekcijose.

Pavyzdžiui, JAV architektas Stephen R. Sutherland

sukūrė nekilnojamojo turto prekybos kaip architek-

tūrinės kolekcijos koncepciją. Čia gyvenamieji pas-

tatai įgyja išskirtinę prekinę vertę, kai tampa archi-

tektūros kolekcijos dalimi. Su kolekcija gali dirbti tik

prekiautojai, įgiję architektūros žinių, mokymus veda

Harvarde išsilavinimą įgijęs architektūros profesorius

Peter Zellner (Prudential... 2012).

Palangos modernistinės architektūros

kolekcijos sudarymo prielaidos

Formuojant architektūros kolekciją vieno miesto pa-

vyzdžiu, pirma tikslinga nustatyti visus galimus nekil-

nojamam kultūros paveldui priskirti kūrinius. Tuomet

įvertinti tipologinės, estetinės koncepcijos, autorinės

svarbos ir įvairovės, technologinio inovatyvumo bei

socialinės reikšmės aspektus.

Palangos švietimo įstaigų architektūrą šiuo metu

KVR reprezentuoja pagal architekto Stasio Kudoko

projektą 1938–1939m. pastatyta mokykla (dabar

Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, u. k. 33568,

Ganyklųg.2/Kretingos g. 21). Diskutuoti vertėtų

apie šios tipologinės grupės praplėtimo galimybes.

Neatsiejama miesto architektūrinio įvaizdžio dalis

yra architektės Irenos Likšienės projektuota muzi-

kos mokykla (Maironio g. 8, 1981m.; 1 pav.) ir kartu

su Gintautu Petru Likša projektuoti Pionierių rūmai

(dabar pradinė mokykla, Virbališkės takas 4, 1985m.;

2pav.). Nors pastatai įgyvendinti vos kelių metų skir-

tumu, jie įkūnija du svarbius šiuolaikinės architektūros

stilistinės raidos etapus. Pokariu taupumo sumetimais

racionalizavus ir industrializavus funkcionalistines

koncepcijas, ilgainiui išryškėjo architektūros maste-

lio ir indiferentiškumo problemos, kurias inovatyvio-

mis meninėmis priemonėmis Lietuvoje iš esmės imta

spręsti XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Aptariamos dvi

Palangos mokyk los yra raiškūs šio proceso pavyzdžiai

ne tik miesto, bet ir šalies mastu.

Vaikų muzikos mokykla išsiskiria lakoniška tūrių

artikuliavimo metodika ir savita kompozicine pusiaus-

vyra. Gatvių sankirtą formuojantis statinys kompo-

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 227

nuotas iš keturių vienodų, sklypo perimetru dėstomų,

blokų. Ties gatvių sankirta suformuotas kampinis

modulis su kurdoneru prieš jį. Modulyje įrengta pa-

grindinė pastato įeiga, pridengta virš jos esančiu audi-

torijos tūriu. Taip sukuriama kompozicinė dominantė,

žyminti gatvių sankirtą, išplėtojama viešųjų erdvių

sistema. Vidiniame kieme pastato tūriais suformuota

mokyklos reikmėms skirta lauko pasirodymų erdvė su

scena ir žiūrovų vietomis.

„Lego“ principu (taip vadina patys autoriai;

Miknevičiūtė 1998) konstruoti Pionierių rūmai de-

monstruoja kompozicinę įvairiaformių t ūrių pusiaus-

vyrą. Šiame autorių projekte gausiau naudojamos skir-

tingų stilistinių pakraipų detalės. Greta pagrindinių

modulinių tūrių naudojama daug papildomų. Tūrių

komponavimas mažiau reguliarus, aiškiai pabrėžia-

mas kompozicijos ritmiškumas, daugialypiškumas.

Pastatuose ima ryškėti postmoderniosios tendencijos,

kurios vėlesniuose Likšų projektuose dar labiau išplėto-

tos (pavyzdžiui, p. n. „Atgirys“, Ganyklų 67A, 1989m.;

viešbutis „Šachmatinė“, J. Basanavičiaus g. 45, 1996m.).

Stasio Vainiūno muzikos mokyklos ir Palangos pra-

dinės mokyk los steigėjas yra savivaldybė. Abu pastatai

geros būklės, išlaikę pirmines erdvių ir tūrių sandaros,

medžiagiškumo, aplinkos, paskirties savybes. Todėl

manoma, kad šių pastatų įtraukimas į KVR yra tiks-

lingas ir perspektyvus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į

faktą, kad abu statiniai įgyvendinti tik iš dalies.

Didelio masto švietimo įstaigų kompleksų, tokių

kaip Studentų miesteliai Vilniuje ar Kaune, supranta-

ma, Palangoje nėra, tačiau čia buvo iš dalies įg yvendin-

tas vienintelis Lietuvoje rekreacinis funkcionalistinio

miesto modelis (3 pav.)– Vanagupės kurortas (auto-

riai: archit. Algimantas Lėckas, kurorto urbanistinis

projektas 1967m., 1982m., 1984m. SSRS Ministrų

Tarybos premija; poilsio namai „Linas“, 1975m.; jūri-

ninkų poilsio bazė, 1975m.; archit. A. Lėckas, Saulius

Šarkinas, Leonidas Merkinas, plaukimo baseinas,

1984m.; archit. S. Šarkinas, geležinkeliečių poilsio na-

mai „Rugelis“, 1980–1984m.; archit. L. Merkinas, sana-

torija „Žvorūnė“ (proj. 1978–1981m., įgyv. 1989m.)).

Kurorto suplanavimas ir statinių išraiška atspindi

aktualiausias to meto modernizmo koncepcijas nuo

Le Corbusier (parko aplinkoje keliais statinio lygiais

pakelti aukštuminiai pastatai, siekiant kuo didesnę

sklypo dalį išnaudoti visuomeninėms reikmėms) iki

olandiškojo struktūralizmo (tūrių artikuliacija, kai

skirtingo aukštingumo korpusai modeliuojami iš

vienodų trijų–keturių aukštų blokų juos „atskiriant“

mažesnio ploto aukštais, išorinės nuovažos jungia skir-

tingus pastato aukštus, kraigo vietoje įrengtos stogo

terasos) ar japoniškojo metabolizmo (universali miesto

struktūra, skirta lanksčiai miesto plėtrai), brutalizmo

(kelių lygių lokalių viešųjų erdvių sistemos, pirma-

pradės apdailos medžiagos). Jei tuomet būtų pavykę

įgyvendinti ir parko projektą, tai būtų buvęs antrasis

viešas parkas Palangoje greta Tiškevičiams sukurto

Eduardo Andre kraštovaizdžio architektūros šedevro

(u. k. 23433, 1848–1899m.).

KPD 2008m. Sąraše siūloma taik yti teisinę apsaugą

„Lino“ poilsio namų ir baseino pastatams (Vytauto g.

155, Vanagupės g. 40; 3 pav., a., f.). Pirmines erdvių

ir tūrių sandaros, medžiagiškumo, paskirties savy-

bes Vanagupėje geriausiai išlaikę iš dalies renovuoti

reabilitacijos ligoninės (buvusios jūrininkų poilsio

bazės, Vytauto g. 153, naudotojas Všį „Palangos reabi-

litacijos ligoninė“; 3 pav., b.) bei sanatorijos „Žvorūnė“

(Vanagupė sg. 15, naudotojas UAB „Palangos Žvorūnė“;

1 pav. Muzikos mokykla, Maironio g. 8, archit. I. Likšienė,

1981m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 1. The music school, Maironio g. 8 archit. I. Likšienė,

1981, L. Nekrošius photo

2 pav. Pradinė mokykla, Virbališkės takas 4, archit.

I.Likšienė, G. P. Likša, 1985m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 2. The elementary school, Virbališkės takas 4, archit.

I.Likšienė, G.P.Likša, 1985, L. Nekrošius photo

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

228

3 pav., c.) pastatai. Išoriškai nepakitęs liko vienas iš po-

ilsio namų „Linas“ (Vytauto g. 155) korpusų. Šio objek-

to aplinka iš esmės pakito suskaidžius sklypą ir jį už-

stačius mažaaukščiais gyvenamaisiais pastatais. Šie ir

kiti po 1990m. vykdyti statybos projektai rajone buvo

plėtojami iš dalies derinantis prie pirminių suplanavi-

mo principų, tačiau kurortinis miestelis prarado turėtą

bendrą koncepciją, pakito užstatymo pobūdis. Poilsio

namai „Rugelis“ (Vanagupėsg. 13; 3 pav., d) ir vienas iš

„Lino“ korpusų privatizuoti dalimis. Jų architektūrinę

raišką paveikė gyventojų vykdyti pa keitimai (stichiškai

įstik linamos lodžijos, keičiami langai) ir kompleksinio

administravimo stygius (nunyko viešosios funkcijos–

kino teatras, barai, kavinės, neprižiūrimi fasadai ir

bendrosios erdvės).

Buvusius poilsio namus „Linas“ jų naudotojas

UAB „Palangos Linas“ planuoja iš esmės rekonstruoti.

Šiuo metu rengiamas žemės sklypo detalusis planas

(rengėjas– UAB „Progresyvūs projektai“), kuriuo

numatoma komercinės, visuomeninės, rekreacinės

paskirties pastatų ir jų priklausinių rekonstrukcija

nekeičiant aukštų skaičiaus ir nauja statyba nevirši-

jant 18 m aukščio. Rekonstrukcijos architektūriniai

sprendiniai brandinami „Vilniaus archprojekte“.

Pirmiausia planuojama šiaurinėje sklypo dalyje sta-

tyti atskirą korpusą reabilitacijai. Vėliau planuojama

rekonstruoti esamą pastatą. Taip pat rengiamasi pa-

statyti SPA kompleksą su tris tūkstančius kvadratinių

metrų užimsiančiais keturiais įvairaus dydžio ir pa-

skirties baseinais (Skiauterytė 2012). Viešojoje erdvėje

3 pav. Vanagupės kurortas, archit. A. Lėckas, urbanistinis projektas 1967m., 1982m.:

a) Poilsio namai „Linas“, Vytauto g. 155, archit. A. Lėckas, 1975m.; b) Reabilitacijos ligoninė (buvusi jūrininkų poilsio bazė),

Vytauto g. 153, archit. A. Lėckas, 1975m.; c) Sanatorija „Žvorūnė“, Vanagupėsg. 15, proj. archit. L. Merkinas, 1978–1981m., įgyv.

1989m.; d) Poilsio namai „Rugelis“, Vanagupėsg. 13, archit. S. Šarkinas, 1980–1984m.; e) Viešbutis „Vanagupė“, Vanagupėsg. 31,

archit. A.Lėckas, rekonstrukcijos archit. D. Dainius, K. Mik šys, A. Sinas ir N. Sirutienė, 2003m.; f) „ Lino“ baseinas, Vanagupėsg.40,

archit. A. Lėckas, S. Šarkinas, L. Merkinas, 1984m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 3. The Vanagupė resort, urban project of 1967, 1982, archit. A. Lėckas:

a) The Linas resthouse, Vytauto g. 155, archit. A. Lėckas, 1975; b) The Rehabilitation hospital (former recreation establishment

for seamen), Vytauto g.153, archit. A.Lėckas, 1975; c) The Žvorūnė sanatorium, Vanagupės g. 15, archit. L.Merkinas, project

of 1978–1981, realized in 1989; d) The Rugelis resthouse, Vanagupės g. 13, archit. S. Šarkinas, 1980–1984; e) Vanagupė hotel,

Vanagupės g. 31, archit. A. Lėckas, reconstruction archit . D. Dainius, K. Mik šys, A. Sinas, N. Sirutienė, 2003; f) T he Linas swimming

pool, Vanagupės g. 40, archit. A. Lėckas, S. Šarkinas, L. Merkinas; 1984, L. Nekrošius photo

a b

c d

e f

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 229

girdima ir apie senojo „Lino“ baseino bei buvusios

ligoninės (Vytauto g. 170) rekonstrukcijos planus

(Skiauterytė 2011; Pryšmantas 2011).

Įgyvendinus „Lino“ buvusių poilsio namų ir senojo

baseino rekonstrukcijos projektus, reikia tikėtis, bus

regeneruotas nykstantis unikalus modernizmo epo-

chos kurortų architektūros kūrinys, o naujai atgimęs

baseinų kompleksas vertingai papildys mineralinio

vandens kurortui būdingų pastatų grupę (vandens

procedūrų pastatus Palangoje šiuo metu KVR repre-

zentuoja Tiškevičių šiltosios maudyklės, u. k. 28576,

Kęstučiog.31, 1901–1903 m., jos po rekonstrukcijos

prarado pirmines aplinką, paskirtį, vidaus erdves).

Sėkmingai rekonstravus, esami architektūros kūriniai

gali įgyti ir naujų verčių. 2004m. geriausiu šalies re-

kreacinės a rchitektūros kūriniu (Architekto Algima nto

Zavišos paramos ir labdaros fondo apdovanojimas) tapo

buvusių KGB poilsio namų rekonstrukcija į 5žvaigždu-

čių viešbutį „Vanagupė“ (Vanagupės g. 31, archit. Dalius

Dainius, Kęstutis Mikšys, Andrius Sinas ir Natalija

Sirutienė, 2003m.). Rekonstravus senąjį korpusą ir g re-

ta pastačius SPA centrą, objektas atitinka aukščiausius

viešbučiams keliamus reikalavimus, bet išsaugojo savo

pirminę funkciją, tūrių ir erdvių kompoziciją.

Mažai tikėtina, kad vykstančių rekonstrukcijų

kontekste tradiciniai „įpaveldinimo“ veiksmai padėtų

išsaugoti tuomet prestižinės SSRS Ministrų tarybos

premijos (1984m.) laureato Vanagupės kurorto ver-

tes. Tačiau identikuotos „Lino“ ir komplekso archi-

tektūrinės, urbanistinės, kraštovaizdžio ir inžinerinės

vertės, išnagrinėtos galimos jų saugojimo formos (ex-

situ ir in-situ) galėtų tapti viso Vanagupės miestelio

architektūrinės urbanistinės studijos pagrindu. Čia,

remiantis projektine medžiaga, reikėtų nustaty ti kom-

plekso pirminį sumanymą, ištirti dabartinius poky-

čius. Viešai publikuojama studija (pavyzdžiui, KVR

duomenų bazėje) specialistams ir v isuomenei sudarytų

sąlygas aiškiau suvokti rajono būtas ir esamas vertes,

išliktų vertinga laikotarpio architektūrą apibūdinanti

informacija, kuri galėtų būti naudojama pažintiniais,

moksliniais ir profesiniais tikslais. Galbūt tokia studija

taptų paskata rengti kompleksinį Vanagupės miestelio

regeneracijos projektą, kuriame suderinti saugojimo ir

plėtros poreikiai sukurtų naują meninę vertę.

XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poilsiautojams

apgyvendinti skirtų pastatų architektūros tendencijas

Palangoje šiuo metu KVR reprezentuoja penkiolika

J.Basanavičiaus g. ir Birutės al. rajone išdėstytų vilų

(u. k. 15934, 15933, 15932, 12142, 22884, 15926, 15927,

15928, 15929, 15930, 15935, 22880, 22879, 32572, 1289),

du viešbučiai (sunykę Palangos (u. k. 1291; šiuo metu

atkuriamas) ir Nemirsetos (u. k. 32573) kurhauzai).

XXa. II pusės rekreacinių objektų, pretenduojančių

į originaliausių ir raiškiausių gretas, sąrašas pakan-

kamai ilgas. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į esamus

objektų pakitimus, zinę būklę, orientuotis į stilistinę

ir autorystės įvairovę. Nemažiau aktualu yra identi-

kuoti išsaugojimo perspektyvas.

Atitinkantis 50 metų a mžiaus cenzą raišk iausias so-

vietinio retrospektyvizmo eksponatasmieste– 1954–

1956m. pagal architekto Aleksandro Eigirdo projektą

įgy vendinti poilsio namai „Baltoji žuvėdra“ (S.Dariaus

ir S.Girėnog.1). Tai yra stalininio retrospektyvizmo

laikotarpio statinys, dėl panaudotų kompozicinių prie-

monių lygintas su Italijos vilų architektūra (Tutlytė

2007). „Baltoji žuvėdra“ neabejotinai raiškiausias ir

vertingiausias XX a. vidurio istoristinių idėjų įkūnijimo

pavyzdys Palangoje, nors šalies mastu nėra išskirtinis.

Deja, po 1998m. rekonstrukcijos ir vėlesnės priežiūros

ypatumų kūrinys prarado savo pirminę kompozicinę

vienovę (Tutlytė 2012: 195). Svariu argumentu imtis šio

pastato apsaugos galėtų būti nebent faktas, kad objektas

vienintelis tokiu mastu išlikęs architekto A.Eigirdo kū-

rinys ne tik mieste, bet ir ša lyje, nors vėlesnei jo kūrybai

visiškai nebūdingas.

Savotiška Lietuvos modernizmo ikona tapęs

A.Eigirdo projektas valgykla-restoranas „Vasara“

(S.Nėries g. 37, 37A, 39, 1964–1967m.) 2005m. re-

konstruotas (archit. Edgaras Neniškis, Arūnas Liola,

Rolandas Liola) į gyvenamąjį kompleksą su restoranu.

Išsaugoti pirminiai plastiškas vienaukštis valgyklos

ir vertikalus skliautinės konstrukcijos cilindrinis res-

torano tūriai. Virš buvusios valgyklos tūrio įrengtas

eksploatuojamas stogas gyventojams, po žeme– au-

tomobilių aikštelės. Į sklypo gilumą atitraukti nauji

gyvenamieji korpusai savo tūrine plastika ir erdviniu

išdėstymu darniai papildo A. Eigirdo sukurtą kom-

poziciją. Rekonstrukcijos autoriai buvo nominuoti

apdovanojimui „Už geriausią rekreacinės architektū-

ros kūrinį“. Susilaukta ir kritikos (Kšivickaitė 2008).

Restorano tūris rekonstrukcijos metu padengtas tam-

sintu stiklu, dėl to prarado pirminį skaidrumą.

A. Eigirdo projektuotas pensionatas „Kastytis“

(A.Mickevičiaus g. 8, 1967m.) po 2008m. rekonstruk-

cijos galėtų tapti nebent paminklu sinchronizuotam

tarnautojų ir vystytojų merkantilizmui ir tai taikliai

atspindėtų XXI a. pr. Palangos raidos komplikacijas.

Sąrašo autoriai siūlo teisinę apsaugą taikyti archi-

tekto Juozo Šipalio projektuotiems poilsio namams

(dabar viešbutis) „Auska“ (Vytauto g. 11, 1977 m., žino-

mi kaip Kosygino ar Brežnevo vi la). Tai svarbus didelio

biudžeto, meniniu požiūriu originalus ir atspindintis

pasaulines laikmečio architektūros tendencijas kūri-

nys, įkurdintas miškingoje 22 hektarų dydžio pajūrio

teritorijoje greta Tiškevičių rūmų komplekso. Dabar

objektas priklauso valstybinei įmonei „Poilsio namai

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

230

Baltija“, nuomos teise jį valdo privati bendrovė, kurios

atstovai viešai skelbia, kad 10 apartamentų, 24 vietų,

elektra šildomas objektas be maitinimo įstaigų, recep-

cijos ir kitų šiuolaikinių būtinųjų atributų rinkos sąly-

gomis išgy venti negali (Grajauskienė 2011). Straipsnyje

cituojamas rekonstrukcijos siūlymus pateikęs architektas

Saulius Mikštas: „Teks perplanuoti patalpas, atsisakant

didelių pereinamų kambarių, suprojektuoti tokios kate-

gorijos viešbučių reikalavimus atitinkančius numerius

su visais patogumais, taip pat restoraną, susirinkimų

bei konferencijų salę, SPA, treniruoklių erdvę– visa,

ko reikalauja tarptautiniai normatyvai“. Pasak straip-

snio autorės pakitimai derinami su pirminio projekto

autoriumi architektu J. Šipaliu. Pastarasis siūlo „visiš-

kai perprojektuoti vadinamąją ūkinę dalį su per didele

viešbučiui virtuve– griauti šį sparną ir statyti naują

derantį prie konteksto fligelį, kuriame būtų galima

įrengti papildomų kambarių“. Abiejų projektų autoriai

sutarė pali kti kai kuriuos prabangiuosius apartamentus

išlaikant to laikmečio dvasią, paliekant kambarius su

visa sienų apdaila, baldais, žinomų Lietuvos menininkų

darbais, kurtais specialiai „Auskai“ (apie 100 kūrinių).

Atkreiptinas dėmesys ir į faktą, kad taupant lėšas ir „a r-

tėjant penkmečio planų įvykdymo termino pabaigai“,

pirminis projektas koreguotas, da lis sprendinių liko ne-

įgyvendinti (Kazlaitė 2008). Dėl vyriausybinių poilsi-

nių Palangoje privatizacijos planų šiuo metu investicijos

įšaldy tos. Tai gera proga tinkamai dokumentuoti pasta-

to esamą būk lę, neskubant subrandinti rekonstrukcijos

koncepciją ir, esant reikalui, identikuoti vertingąsias

objekto savybes.

Valstybės įmonė poilsio namai „Baltija“ patikėji-

mo teise valdo dar du unikalius laikmečio architek-

tūros kūrinius poilsio namus „Žilvinas“ ir penkių

kotedžų „Žilvinėlis“ pastatą. Tai Algimanto Lėcko

ankstyvieji kūriniai Palangoje. Viešbutis „Žilvinas“

(Kęstučiog.34; 4 pav.) LTSR MT reikalų valdybos už-

sakymu 1968m. suprojektuotas ir įgyvendintas kaip

45 vietų (21 buto) poilsinė. Tai originalus ir raiškus

struktūralistinės modernizmo tendencijos pavyzdys.

Miškingoje teritorijoje tarp esamų medžių ant trijų

vertikalių ritmiškai išdėstytų konstrukcinių kamienų

antro aukšto lygmenyje horizontaliai suformuotas dvy-

likos monolitinio gelžbetonio modulių tūris. Artimas

tūrių kompozicines idėjas architektas vėliau plėtojo

minėtame Vanagupės kurorte. Tačiau pastarojo kom-

plekso tūrių estetika labiau bylojo apie statybų indus-

trializacijos lai mėjimus nei apie išskirtinį a rchitektūros

ir gamtos dialogą.

Dabartiniai „Žilvinėlio“ apartamentai (Biru-

tėsal.44), dažnai stokojantys profesinio ir visuome-

ninio dėmesio dėl „Žilvino“ gretimybės, tai 1970m.

įgyvendintas 24 vietų pensionatas. Šį objektą taip pat

galima būtų įvardyti kaip vieną iš struktūralistinės

architektūros pavyzdžių. Čia plėtota rečiau Lietuvoje

naudota, tačiau architektūrinės kompozicijos požiūriu

plačias galimybes teikianti trimatė tinklinė struktūra.

Tūris suformuotas iš stačiakampių gretasienių para-

digminių modulių, atitinkančių pensionato gyvena-

mąjį numerį. Paradigminis vienetas multiplikuojamas

pasukant stačiu kampu ir perkeliant tam tikru žings-

niu reguliariame trijų lygių kompoziciniame tinkle.

Statinio užstatymo plotą atitinka antrasis aukštas, su-

darytas iš šešių modulių. Pirmojo ir trečiojo plotas per-

pus mažesnis už antrąjį (po tris modulius). Apatinėje

statinio dalyje neužstatytas plotas naudojamas viešo-

sioms, trečiojo– privačiosioms (įrengtos numerių tera-

sos) reikmėms. Panašią tūrio modeliavimo koncepciją

galima įžvelgti Henriko Kęstučio Šilgalio projektuotos

vidurinės mokyklos Nakotnėje (Latvija, 1968–1976 m.;

Ercmonaitė 2005) projekte. 2003m. įgyvendinus ar-

chitekto Donato Rakausko rekonstrukcijos projektą,

4 pav. Viešbutis „Žilvinas“, Kęstučio g. 34, archit. A.Lėckas, 1968m. (a); „Žilvinėlio“ apartamentai, Birutės al. 44, archit.

A.Lėckas, 1970m. (b). L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 4. Žilvinas hotel, Kęstučio g. 34, archit. A.Lėckas, 1968 (a); The Žilvinėlis apartment building, Birutes al. 44, architect

A.Lėckas, 1970 (b) L. Nekrošius photo

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 231

pastatas išsaugojo pirmines erdvių ir tūrių sandaros,

medžiagiškumo, paskirties savybes. Pastaruosius dve-

jus metus akty viai svarstomos galimybės reorganizuoti

valstybės įmonę poilsio namus „Baltija“, o dalį jų val-

domų objektų privatizuoti. Panašu, kad „Žilvino“ ir

„Žilvinėlio“ pardavimo idėja nekelia didesnių nesuta-

rimų (Grajauskienė 2012). Šių dviejų objektų meninė

vertė ir reikšmė miestui tarp šiuolaikinės architektū-

ros tyrėjų ir kūrėjų taip pat nekelia didesnių abejonių.

Manytina, kad iki privatizavimo šiuos objektus reikėtų

įtraukti į KVR, nustatyti jų vertingąsias savybes, reikš-

mingumo pobūdį, lygmenį bei atlikti kitas būtinąsias

procedūras, o su naujaisiais savininkais sudaryti kul-

tūros paveldo objektų apsaugos sutartis.

Šventosios miestelio architektūros šiuo metu

KVR nėra. KPD Sąraše taip pat nėra nė vieno kūri-

nio Šventojoje. Nors čia sovietmečiu mažiau sukurta

vertingų architektūros kūrinių, vienas jų atstovauja

retai modernistinės architektūros koncepcijai– er-

dviniam (erdvinių blokų) struktūralizmui, kurio iš-

takos siejamos su japonų metabolistų judėjimu. Tai

1976m. iš dalies įgyvendinti poilsio namai „Guboja“

(Jūrosg.65A, Šventoji, archit. Rimantas Buivydas).

Objekto struktūra yra trijų lygių: projektuojamo stati-

nio sklypas „dengiamas“ reguliariu tink lu, kuris užpil-

domas sekcijų-korpusų grupėmis; vienas gy venamasis

korpusas (jų grupėje 6–7)– ant pilonų pakelta, dėsnin-

gai erdvėje rikiuojamų gyvenamųjų blokų struktūra.

Pastatai pastarąjį dešimtmetį nenaudojami. Tikėtina,

kad šiuolaikiniams viešbučiams keliamų reikalavimų

neatitinkantis kūrinys bus prarastas. Todėl reikėtų

skubiai imtis jo saugojimo ex-situ– atlikti taikomuo-

sius ir teorinius tyrimus ir parengti išsamią objekto

studiją.

Sąrašo autoriai teisinę apsaugą siūlo taikyti Vytauto

Jurgio Dičiaus ir Leonido Prano Ziberko projektuo-

tiems buvusiems Lietuvos mokslų akademijos poil-

sio namams „Horizontas“ (dabar viešbutis „Pilkasis

garnys“, S.Daukanto g. 15, 1982m., valdytojas UAB

„Pilkasis garnys“). Tai originalus aktualias laikotar-

pio regionalistines tendencijas respektuojantis kūri-

nys. Ironiška, kad jo meninė forma išsaugota tik dėl

to, kad objektas nuo pastaty mo dienos nebuvo iš esmės

remontuotas. Tačiau palaipsniu prarandama pirminė

vertė, nes poilsio namus ėmus skaidyti skirtingiems

savininkams, pradėti atskirų dalių remonto darbai.

Taip prarandamas vientisumas. Suprantama, kad

XXa. II pusėje Palangoje įgyvendinti rekreaciniai

pastatai dabar rekonstruojami ir griaunami siekiant

maksimaliai padidinti užstaty mo rodik lius. Dėl to kyla

iniciaty vų saugoti kuo daugiau ankstesnių laikotarpių

objektų. Tačiau kelia abejonių siūlymas saugoti analo-

giškus vėlyvesnius Vilniaus universiteto poilsio namų

(Birutės al. 37A, archit. V. J. Dičius, 1984m.) pasta-

tus, nes tai tos pačios meninės koncepcijos rezultatas.

Turbūt teisinę apsaugą vertėtų suteikti objektui, kurio

saugojimas perspektyvesnis.

„Šiaulių Tauro“ poilsio namų Palangoje (Vytauto g.

116, 1983m., archit. G. P. Likša) trijų aukštų kvadra-

tinio plano tūris formuojamas aplink atriumą dėstant

prastumtus modulinius blokus– gyvenamuosius nu-

merius. Pastato kampuose sukurtos sk irtingos erdvinės

konstrukcijos išreišk ia įėjimų paskirtį (į viešbutį, resto-

raną, tarnybines patalpas). Tūrio modeliavimo, vidaus

ir išorės sąryšiu, asketišku technicizmu grįsti pastato

meniniai sprendiniai byloja apie technologijų laiko-

tarpį ir atitinkamo įvaizdžio siekį. Siekdamas išsaugoti

šiuolaikiniams viešbučiams keliamų reikalavimų ir

naujųjų savininkų poreikių neatitinkantį pastatą pir-

minio projekto autorius kartu su I. Likšiene parengė

rekonstrukcijos siūlymus. Jie liko neįgy vendinti, tačiau

tai ženklas, kad rekonstrukcija bus. Todėl tikslinga iš-

tirti jo sukūrimo koncepciją, rekonstrukcijos siūlymus

ir esamą būklę. Suvokus kūrinio architektūrinę ir gal-

būt inžinerinę vertes, tikima, rekonstrukcijos metu bus

sukurtas ne mažiau vertingas kūrinys, darniai papil-

dysiantis esamą pastatą.

Prieš kelerius metus nugriautas Enriko Tamoše-

vičiaus projektuotas „Baltijos“ sanatorijos „Eglė“ kor-

pusas (1973m.) buvo vienas ryškesnių tarptautinio

stiliaus įtakos pavyzdžių. XX a. VII dešimtmetyje

užsienyje ir VIII dešimtmetyje Lietuvoje, reaguojant

į dėl industrializacijos prarastą miestų architektūros

identitetą, permąstytos ir imtos plačiai taikyti anksty-

vajam modernizmui būdingos koncepcijos. Vieną tokių

(tūrio skaidymas siekiant sukurti humanišką mastelį)

koncepcijų reprezentavo ir E. Tamoševičiaus kūrinys,

kuris meninių priemonių santūrumu išsiskyrė iš arti-

mų pagal tūrio kompoziciją pastatų, kurie yra tokie:

Aušros Šilinskienės ir Romualdo Šilinsko projektuota

sanatorija „Vilnius“ Druskininkuose (1973m.), skai-

tiklių gamyklos poilsinė Molėtuose (1974m., archit.

Albinas Petras Purys), kartotinis studentų bendrabutis

(Saulėtekis, Vilnius, 1976m., archit. Bronius Krūminis,

JurgisSidaravičius, P. Markvaldas), kartotiniai 5 ir 9

aukštų daugiabučiai (Justiniškės ir kiti Vilniaus raj.,

1968–1974m.; archit. B. Krūminis, Vidas Andrius

Sargelis, V.Zubrius, K. Sližys). „Eglė“ buvo svarbus

etapinis šiuolaikinės Lietuvos architektūros pavyz-

dys ir, neabejotinai, vienas originaliausių architekto

E.Tamoševičiaus kūrinys. Tačiau sisteminių duomenų

apie šį architektūros objektą iki šiol taip ir neparengta.

Siekiant stilistinės, o kartu ir autorinės įvairovės

Palangos modernistinėje architektūros kolekcijoje, ver-

tėtų atk reipti dėmesį į R.Šilinsko projektuotą vaikų rea-

bilitacijos sanatoriją „Palangos gintaras“ (Vytautog.30,

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

232

1972m.). Valstybės įsteigtos VšĮ administruojamas sta-

tinys renovuotas, tačiau išsaugojęs pirminę funkciją ir

originalią tūrinę erdvinę kompoziciją.

Miesto funkcinis pobūdis lėmė, kad visuomeninės

paskirties administracinių pastatų įvairovė Palangoje

ribota. KPD Sąrašo autoriai teisinę apsaugą siūlo tai-

kyti banko pastatui (Jūratės g. 17, archit. Ramūnas

Vytautas Kraniauskas, 1967m.). Tai raiškus tuomet

aktualių modernizmo idėjų įkūnijimo pavyzdys.

Tačiau pastatas šiuo metu jau rekonstruojamas. XX a.

paskutiniais metais pagal G. P. ir I. Likšų projektą greta

pristatytas postmodernistinės raiškos banko viešbutis.

Vertėtų nustatyti šių pastatų pirmines menines ver-

tes ir palyginti su rekonstrukcijos rezultatais. Tačiau

šie autoriai mieste sukūrė kitų greičiausiai originalių

pastatų. Meniniu požiūriu brandus kontekstualiai

upelio krantinės terasose išsidėstęs R. V. Kraniausko

projektuotas knygy nas su kavine „Rąžė“ (Vytauto g. 84,

1967m.; 5 pav.); jis su priešais esančiu kurdoneru for-

muoja ir krantinės bei Vytauto g. jungtį. Skirtingai nei

greta esantys kino teatro, vasaros estrados bei 2006m.

pastaty to „Kerpės“ viešbučio pastatai, šis išlai ko kuror-

tui būdingą smulkų mastelį taip paįvairindamas ga-

tvės erdvės perspektyvą. Pastatas išsaugojęs primines

funkcijas, erdvių ir tūrių, medžiagiškumo ir aplinkos

savybes, todėl šiam pastatui vertėtų suteikti pradinę

apsaugą.

Tarp administracinių pastatų Palangoje vertėtų

išskirti G. P. ir I. Likšų projektuotą socialinės globos

skyrių (buv. Komprojektas, Žvejų g. 47, 1980 m.) bei

Komprojekto gamybinį pastatą su bendrabučiu (Gintaro

g. 30, 30A, 1988m.; 6 pav.). Architektūrinės raiškos as-

pektu– tai du skir tingi etapiniai kūri niai. Komprojektas,

panašiai kaip anksčiau minėta muzikos mokykla, at-

spindi vėlyvojo modernizmo struktūralistines artiku-

liuoto tūrio idėjas. Aštuoneriais metais anksčiau įgy-

vendintas Socialinės globos pastatas– kontekstualus

ankstyvojo postmodernistinio regionalizmo koncep-

cijų užuomazgos pavyzdys. Minimi kūriniai išsaugoję

primines funkcijas, erdvių ir tūrių, medžiagiškumo ir

aplinkos savybes. Šiuo metu Palangos administracinių

pastatų architektūra KVR nereprezentuojama, todėl

vienas šių objektų vertingai papildytų kultūros paveldo

objektų kolekciją. Atsižvelgiant į zinę būklę, f unkcines

ir estetines savybes bei naudojimo pobūdį, manytina,

kad perspektyviau saugoti yra Komprojekto pastatą.

KVR nepakankamai atspindimas kurortui būdin-

gas pastato tipas paviljonas. XX a. pradžios architektū-

rines madas atspindi fachverkinis J. Basanavičiausg.26

esantis paviljonas (u. k. 22878). Tačiau XX a. IIpusėje

taip pat sukurtas ne vienas aukštos meninės koky-

bės šio tipo statinys. Sąrašo rengėjai į registrą pasiūlė

įtraukti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažv ydo bibli-

otekos vasaros skaityklą (Vytauto g. 72, archit. Albinas

Čepys, 1968m.; 7 pav.). Pastatas ir jį supanti aplinka iš-

liko iš esmės nepa kitę. Skaityklos prieigos suformuotos

kaip skveras su skulptūriniu akcentu „Mergaitė“, arba

„Paminklas pionierių stovyklos tragedijai įamžinti“

(u.k. 15281, DR1299, skulpt. Albina Vanda Razmana itė-

Vertulienė, archit. V.Damanskis). Kitoje Vytauto ga-

tvės pusėje esančiame skvere 1982m. pagal tuomečio

miesto vyriausiojo architekto (1977 – 1988) Leono

Mardoso projektą suformuota dabartinio Lietuvos dai-

lės muziejaus skulptūrų kolekcijos ekspozicija (2008m.

rekonstruota ir praplėsta, archit. L. Mardosas; LDM,

2008m.). Meniniu požiūriu tur tinga viešųjų erdvių sis-

tema pagyvina šią gatvės dalį, sukuria trauką. Tiesa,

L. Mardoso iniciatyvą kritikuoja kitas buvęs miesto

5 pav. Knygynas su kavine „Rąžė“, Vytauto g. 84, archit.

R.V.Kraniauskas, 1967m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 5. The Rąžė bookshop and café building, Vytauto g. 84,

archit. R.V.Kraniauskas, 1967, L. Nekrošius photo

6 pav. Komprojekto gamybinis pastatas su bendrabučiu,

Gintaro g. 30, 30A, archit. I. Likšienė, G.P.Likša, 1988m.,

L.Nekrošiaus nuotr.

Fig. 6. The Kom projektas oce block with a hostel, G intarog.30,

30A, archit. I. Likšienė, G.P.Likša, 1988, L. Nekrošius photo

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 233

architektas Edmundas Benetis (1993–2001m.): „Vietoj

istorinių Palangos vilų, kurios, beje, ir davė pradžią

Palangos kurortui ir kurių atstatymas, pakartosiu, yra

numatytas galiojančiuose Palangos miesto tarybos pa-

tvirtintuose teritorijų planavimo dokumentuose ir yra

privalomas, Palangoje įvairių iniciatyvų pagalba for-

muojamas <...> skulptūrų parkas iš tarybinio laikotar-

pio dailės muziejaus fondų! Aš ne prieš skulptūras ir ne

prieš skulptūrų parką Palangoje, bet istorinį Palangos

užstatymą istorinėje Palangos miesto dalyje būtina at-

statyti“ (Benetis, Lekavičienė 2012).

Architektas Albinas Čepys, 1963–1977m. dirbęs

vyriausiuoju miesto architektu, suprojektavo ir

kitą žinomą paviljoną (S. Daukanto/S. Dariaus ir S.

Girėnog., 1969 m.). Gėlių vėliau dailės parodoms

skirtą statinį dabar rengiamasi rekonstruoti. 2009m.

įvykusio architektūrinio konkurso laimėtoju tapo pro-

jektas (archit. Rolandas Palekas, Gilma Teodora Gylytė,

Aidas Barzda, Matas Šiupšinskas, Bartas Puzonas, Jurgita

Puronienė), kuriuo siūloma išsaugoti pastatą, nors kon-

kurso sąlygose tokio reikalavimo nėra. Kūrinio reikšmę

miesto architektūros kontekste rodo ir tai, kad keturi iš

penkių komisijos išskirtų darbų teigė paviljono saugoji-

mo koncepciją (8pav.).

Sąraše į KVR siūloma įtraukti architekto Algimanto

Mikėno 1976m. suprojektuotą dailės parduotuvę

(Vytauto g. 49; 9 pav.). Statinys pastarąjį dešimtmetį

iš esmės neremontuotas, tačiau pakeista dalis langų.

Tai laikotarpiui būdingas regionalistinių idėjų kūri-

nys, darniai formuojanti Ronžės krantinės ir Vytautog.

7 pav. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla, Vytauto g. 72 (archit. A. Čepys) ir skveras

su skulptūriniu akcentu „Mergaitė“, arba „Paminklas pionierių stovyklos tragedijai įamžinti“ (u. k. 15281, DR1299, skulpt.

A.V.Razmanaitė-Vertulienė, archit. V.Damanskis, 1968m.), L. Nekrošiaus nuotr.

Fi g. 7. Summer reading hall of the National Martynas Mažvydas Library, Vytauto g. 72, architect A. Čepys, and public garden

with a sculptural decor ‘Girl’ or ‘A monument to commemorate the pioneer camp’s tragedy’ (u. k. 15281,DR 1299), sculptress

A.V.Razmanaitė-Vertulienė, archit. V. Damanskis, 1968, L. Nekrošius photo

8 pav. „Parodų paviljono“, S. Daukanto/S. Dariaus ir S. Girėno g. (archit. A. Čepys), plėtros architektūrinį konkursą laimėjusių

projektų fragmentai, 1969m. (šaltinis http://www.architektusajunga.lt):

a) I vieta archit. R. Palekas, G. T. Gylytė, A. Barzda, M. Šiupšinskas, B. Puzonas, J. Puronienė; b) II vieta archit. A. Ambrasas,

T.Eidukevičius, D. Malinauskas, M. Reklaitis, L. Loureiro, V. Adomonytė; c) IV vieta A. Umbrasas, D. Birutis, L. Kaziukonis; d) Vvieta

archit. D. Kličius, G. Kuginys, J. Svirskaitė, A. Vekerotas

Fig. 8. Fragments of the architectural development competition projects for the exhibition pavilion, S.Daukanto/ S.Dariaus ir

S.Girėnog., architect A. Čepys, 1969, (source: http://www.architektusajunga.lt):

a) First place – archit. R. Palekas, G. T. Gylytė, A. Barzda, M. Šiupšinskas, B. Puzonas, J. Puronienė; b) Second place – archit.

A. Ambrasas, T. Eidukevičius, D. Malinauskas, M. Reklaitis, L. Loureiro, V.Adomonytė; c) Fourth place – archit. A. Umbrasas,

D.Birutis, L. Kaziukonis; d) Fifth place – archit. D. Kličius, G. Kuginys, J. Svirskaitė, A. Vekerotas

a b

c d

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

234

jungtį bei korektiškas šalia esančiai neogotikinei baž-

nyčiai. Tačiau meniniu vertės aspektu šis objektas ne-

prilygsta A. Čepio paviljonams. Todėl manoma, kad

išsaugoti esamas gatvės erdvės savybes galima tinka-

mai reglamentuojant naujas statybas.

Išskir tinis betoninės plastikos pavyzdys– Gintauto

Juozo Telksnio 1976–1977m. projektuotas ir 1979m.

įgy vendintas kavinės „Banga“ (Jono Basanavičiaus g.2;

10 pav.) pastatas, kuris nepelnytai apleistas. Dėl manie-

ringo komplikuoto tūrio ir gausaus dekoro vertintas

nevienareikšmiškai (Navickienė 2005: 12–13). Tačiau

tai statinys, jungiantis kelių dešimtmečių Lietuvos ar-

chitektūros technologines (monolitinis gelžbetonis)

ir menines (brutalizmas, postmodernizmas) madas,

plėtęs racionalios, industrializuotos statybos galimybių

ribas. Šis objektas formuoja Ronžės krantinę, Vytauto

ir J. Basanavičiaus g. sankirtą bei yra išskirtinai raiški

lokali dominantė. „Bangos“ būklė ir naudojimo po-

būdis kelia grėsmę objekto išlikimui. Manoma, kad

pradinė apsauga šiam objektui būtina.

Sakralinės vertės pastatai kultūros paveldo objektais

gali tapti praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo jų

pastatymo. Šiuo metu Didžiosios Palangos sakralinės

architektūros raidą KVR reprezentuoja neogotikinė

Palangos katalikų (u. k. 23166, Švč. Mergelės Marijos

Ėmimo į dangų, Vytauto g. 51, archit. Karl Eduard

Strandmann, 1897–1907m.), neoklasicistinė Būtingės

(u. k. 32574, Liepojos pl. 8E, 1824m.) evangelikų liu-

teronų bažnyčios, katalikų koplyčios neogotikinė (ant

Birutės kalno, archit. K. Majeris, 1869m.) ir vieti-

nės tradicinės architektūros Palangoje (u. k. 32571,

kapinių koplyčia, 1815m.) bei Šventojoje (u. k. 36442

Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės, Paupio g. 30;

1831m.) ir Lurdo grota (u. k. 23432, Birutės kalne, aut.

Bonhomme, 1899–1901m.) Palangoje.

Atkūrus Nepriklausomybę, Palangoje pastatyti

stačiatikių (Sodų g. 52, Iveros Dievo Motinos ikonos

cerkvė, archit. Dmitrij Borunov, 2000–2002m.) ir

evangelikų liuteronų maldos namai (Saulėtekio takas1,

archit. I. Likšienė, G. P. Likša, 2005–2006m.) (11pav.).

Abu šie pastatai po dešimtmečio sulauks tinkamo kul-

tūros paveldo objektui amžiaus. Tačiau jau dabar jie

tapo naujai formuojamo Palangos miesto centro verti-

kaliomis dominantėmis. Svarbus šių sa kralinių objektų

naujumo aspektas. Tai pirmieji po Antrojo pasaulinio

karo naujai pastatyti stačiatikių ir evangelikų liutero-

nų maldos namai. Meninės raiškos aspektu abu stati-

niai originalūs ir novatoriški kūriniai. Tik skirtumas

tas, kad Vakarų krikščionių bažnyčių bendruomenės

pratusios prie architektūrinių inovacijų, o evangelikų

bendruomenėse nuo seno skatinamas progresyvumas

ir inovatyvumas. Lietuvos (kaip ir Rusijos) stačiatikiai

į sakralinę architektūrą iki šiol žvelgė konservatyviai.

Architektas D. Borunov, siekdamas atliepti stačiatikių

architektūros kanonus ir kartu darniai įterpti statinį į

kurortinio miesto kontekstą, sukūrė originalų pastatą.

Tradicinė cerkvėms kryžminė kupolinė plano struk-

tūra derinama su naujoviška erdvių ir tūrių kompozi-

cija. Ant kryžminės dvišlaičiais stogais dengtos tūrių

sankirtos konstruojama 45 laipsniu kampu pasukta

skliautinė kryžma, kuri atlieka pagrindo būgnui su

svogūniniu (rus. луковица) kupolu funkciją. Šlaitinės

ir skliautinės kryžmos sankirta apjuosiama trikam-

piais stogeliais. Maldos namų tūrių proporcijos ir

įstrižaine į kraigo ašį orientuota varpinė kuria ver-

tikalią gotikinei architektūrai būdingą kompozicinę

dinamiką. Palangos neogotikinę bažnyčią architektas

traktuoja kaip pagrindinį, miesto įvaizdį formuojantį

9 pav. Dailės parduotuvė, Vytauto g. 49, archit. A. Mikėnas,

1976 m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 9. Art shop, Vytauto g. 49, archit. A. Mikėnas, 1976,

L.Nekrošius photo

10 pav. Kavinė „Banga“, J. Basanavičiaus g. 2, archit.

G.J.Telksnys, projektuotas 1976–1977 m., įgyvendintas

1979m., L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 10. The Coee shop Banga, J. Basanavičiaus g. 2, archit.

G. J. Telksnys, designed in 1976–1977, accomplished in 1979,

L. Nekrošius photo

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 235

objektą. Toks stilistinis asistavimas aplinkai supran-

tamas kaip kontekstualumo įgyvendinimo priemo-

nė (Артамонова 2012). Inovacijų mastu ir pobūdžiu

Palangos cerkvė galėtų būti lyginama su Lenkijos ir

kitų Vakarų valstybių stačiatikių šventyklų statybos

praktika. Cerkvės ikonostasą sukūrė Graikijos daili-

dės, Maskvos ir Lietuvos (Vladimir Podgornyj) ikonų

tapytojai, Samaros, Uljanovsko ir Palechos meistrai

sukūrė freskas (1100 kv.m). Taigi, tai ne tik vertika-

li miesto dominantė, bet ir savotiškas Rytų ir Vakarų

kultūrų riboženklis. Turint omenyje, kad evangelikų

liuteronų bažnyčia pašventinta tik šįmet, o cerkvė prieš

dešimtmetį, manoma, kad šiems kūriniams pavojus

nekyla. Todėl jų įtraukimą į KVR tikslinga svarstyti

sukakus 25 metų terminui, o iki tol vertėtų sukaupti

medžiagą apie jų menines ir visuomenines vertes.

Kryptingai vykdant tyrimus ir stebėseną galima

būtų suformuoti išsamią kurorto architektūros kolek-

ciją, sudarytą ne tik iš kultūros paveldo objektų, bet ir

iš kūrinių rezervo (pavyzdžiui, sanatorija „Palangos

gintaras“, Vytauto g. 30, 1972m., archit. R. Šilinskas;

poilsio namai „Alka“, „Pilėnai“, archit. V. Juršys).

Išvados ir siūlymai

1. Kolekcija kaip sistemingas kultūriškai vertingų ar-

chitektūros objektų rinkinys, skirtas moksliniam

ir viešam pažinimui bei tvariam naudojimui pagal

saugojimo pobūdį, gali būti:

A. Ex-situ, kai kolekcija sudaroma iš objektų,

saugomų: a) natūroje, bet ne pirminėje aplin-

koje (įprastai šis būdas taikomas tradicinei

architektūrai, tačiau ekonomiškai ir technolo-

giškai komplikuotas šiuolaikinės architektūros

atžvilgiu); b) dokumentų pavidalu (nesant ga-

limybės išsaugoti atliekami išsamūs natūriniai

ardomieji tyrimai, sukaupiama projektinė me-

džiaga, kuri gali būti naudojama edukacijos,

viešojo pažinimo, teorinių ir taikomųjų tyri-

mų tikslais; esant poreikiui ir galimybei tokie

objektai gali būti atkurti).

B. In-situ, kai zinio ar juridinio asmens kolekcija

sudaroma iš objektų pagal kolekcijos valdyto-

jo koncepciją tipologiniu, autoriniu, stilistiniu

ar geograniu aspektu (pavyzdžiui, valstybės,

miesto švietimo įstaigų ar viešbučių tinklo

administruojamų pastatų kolekcijos).

Kolekcijos teikiamas prestižiškumas, neabejotinai,

svarbus rodiklis nustatant objektų statusą meno ir

nekilnojamojo turto rinkoje. Todėl tikslinga kolek-

ciją plėtoti ne tik kiekybine, bet ir kokybine linkme.

Visų tipų ir pobūdžių kolekcijoms valdyti būtinos

efektyvios veiklos strategijos, intensyvus mokslo

žinių apie kolekciją kūrimas, verčių viešinimas.

2 . Palangos X IX a. pabaigos ir XX a. pradžios architek-

tūros tendencijoms KVR atstovauja dešimt vilų, ke-

turiolika gy venamųjų namų (8 iš jų į registrą įtraukti

dėl istorinės vertės, 6– architektūrinės), du viešbu-

čiai (Nemirsetos ir Palangos kurhauzai), vaistinė,

maudyklų pastatas, laivų gelbėjimo stotis, autobusų

stotis. Suprantama, kad tokia paveldo sudėtis atspin-

di tik dalį miesto raidos etapų. Šiandieninis miesto

vaizdas susiformavo XX a. VII–IX dešimtmečiuose.

Suprantant Palangos miesto kultūros paveldo regis-

trinių objektų sąrašą kaip rišlią, skirtingus miesto

architektūros ir kultūros raidos etapus atspindinčią

kolekciją, tikslinga ją būtų papildyti XX a. vidurio

ir II pusės architektūros pavyzdžiais. Atsižvelgiant

į išskirtinių sovietmečio architektūros objektų są-

11 p a v. Sovietiniais metais įgyvendintame Virbališkės gyvenamojo rajono visuomeniniame centre, atkūrus Nepriklausomybę,

pastatytos Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvė (Sodų g. 52, archit. D. Borunov, 2000–2002 m.) ir Evangelikų liuteronų bažnyčia

(Saulėtekio takas 1, archit. I. Likšienė, G. P. Likša, 2005–2006 m.) tapo naujomis kompozicinėmis dominantėmis, L. Nekrošiaus nuotr.

Fig. 11. The Orthodox Church, Sodų g. 52, archit. Dmitrij Borunov (2000–2002) and Evangelical Lutheran Church, Saulėtekio

takas 1, archit. I. Likšienė, G. P. Likša (2005–2006) were erected af ter regaining Independence and became landmarks of former

Soviet public centre in Virbališkės residential area, L. Nekrošius photo

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

236

rašo (sudarytas pagal profesinių ir visuomeninių

bendruomenių siūlymus, tai atitin ka Nekilnojamųjų

kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų

aprašo 8.6 punktą) sudėtį ir sąrašo rengėjų pateik-

tas rekomendacijas, kaip akivaizdūs konkretaus is-

torinio laikotarpio, pripažintų meninio stiliaus ar

srovės, pažangiausių ir (ar) meniškiausių laikotar-

pio architektūrinių sprendimų pavyzdžiai (Aprašo

8.5 punktas) galėtų būti saugomos viešojo pažinimo

ir naudojimo tikslu mažiau nei prieš 50 metų įgy-

vendintos dvi švietimo įstaigos. Neatsiejama miesto

architektūrinio įvaizdžio dalis y ra architektės Irenos

Likšienės projektuota muzikos mokykla (Maironio

g. 8, 1981m.; 1 pav.) ir kartu su Gintautu Petru Likša

projektuoti pionierių rūmai (dabar pradinė mokyk la,

Virbališkės takas 4, 1985m.; 2 pav.). Šie pastatai yra

raiškūs etapiniai šiuolaikinės architektūros raidos

pavyzdžiai, va ldomi savivaldybės, esa ntys geros zi-

nės būklės, išlaikę pirmines erdvių ir tūrių sandaros,

medžiagiškumo, aplinkos, paskirties savybes.

Iš poilsiautojams apgyvendinti skirtų pastatų išskir-

tini Algimanto Lėcko ankstyvieji kūriniai viešbu-

tis „Žilvinas“ (Kęstučio g. 34; 4 pav., a), LTSR MT

reikalų valdybos užsakymu 1968m. suprojektuotas

ir įgyvendintas kaip 45 vietų (21 buto) poilsinė, ir

„Žilvinėlio“ apartamentai (Birutės al. 44; 4 pav., b),

1970m. įgyvendintas 24 vietų pensionatas. Šiuos

valstybinės įmonės valdomus objektus rengiamasi

privatizuoti. Manytina, kad iki privatizavimo juos

reikėtų įtraukti į K VR, nustatyti jų vertingąsias savy-

bes, reikšmingumo pobūdį, lygmenį bei atlikti kitas

būtinąsias procedūras, o su naujaisiais savininkais

sudary ti kultūros paveldo objektų apsaugos sutar tis.

Pradinė apsauga suteiktina meniniu požiūriu bran-

džiam R. V. Kraniausko projektuotam knygyno su

kavine „Rąžė“ (Vytauto g. 84, 1967m.; 5 pav.) pas-

tatui, kuris išlaiko kurortui būdingą smulkų mas-

telį taip paįvairindamas gatvės erdvės perspektyvą.

Atsižvelgiant į zinę būklę, funkcines ir estetines

savybes bei naudojimo pobūdį, manytina, perspek-

tyvu saugoti G. P. ir I. Likšų projektuotą adminis-

tracinį Komprojekto pastatą (Gintaro g. 30, 30A,

1988m.; 6 pav.).

Neatsiejama kurorto architektūrinio įvaizdžio

dalis yra paviljono tipo pastatai. Palangos archi-

tektūros kolekciją vertingai papildytų išsaugoti

archit. Albino Čepio sukurti Lietuvos nacionali-

nės Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skai-

tyklos (Vytauto g.72, 1968m.; 7 pav.) ir parodų

(S.Daukanto/S.Dariaus ir S. Girėno g., 1969m.;

8pav.) paviljonai, G. J. Telksnio 1976–1977m. pro-

jektuotas ir 1979m. įgyvendintas originalios be-

toninės plastikos pavyzdys kavinės „Banga“ (Jono

Basanavičiaus g.2; 10 pav.) pastatas (būklė ir naudo-

jimo pobūdis kelia grėsmę objekto išlikimui).

3. Mažai tikėtina, kad v ykstančių rekonstrukcijų kon-

tekste tradiciniai „įpaveldinimo“ veiksmai padėtų

išsaugoti tuomet prestižinės SSRS Ministrų tary-

bos premijos (1984m.) laureato Vanagupės kurorto

(archit. A. Lėckas, S. Šarkinas, L. Merkinas; 3 pav.),

1976m. iš dalies įgy vendintų poilsio namų „Guboja“

(Jūros g. 65A, Šventoji, archit. R. Buivydas), poil-

sio namų „Auska“ (dabar viešbutis; Vytauto g. 11,

1977m.; archit. J. Šipalis), „Šiaulių Tauro“ poilsio

namų (Vytauto g. 116, 1983m., archit. G. P. Likša)

vertes. Tačiau identikuotos objektų architektū-

rinės, urbanistinės, kraštovaizdžio ir inžinerinės

vertės, išnagrinėtos galimos jų saugojimo formos

(ex-situ ir in-situ) galėtų tapti Palangos kurorto

šiuolaikinės architektūros ir urbanistikos moks-

linės studijos pagrindu. Čia, remiantis projektine

medžiaga, reikėtų nustatyti objektų pirminius su-

manymus, ištirti dabartinius ir planuojamus po-

kyčius. Viešai publikuojama studija (pavyzdžiui,

KVR duomenų bazėje) specialistams ir visuomenei

sudarytų sąlygas aiškiau suvokti objektų būtas ir

esamas vertes, išliktų vertinga laikotarpio archi-

tektūrą apibūdinanti informacija, kuri galėtų būti

naudojama pažintiniais, moksliniais ir profesiniais

tikslais. Galbūt tokia studija taptų paskata rengti

kompleksinius objektų ir vietovių regeneracijos

projektus, kuriuose suderinti saugojimo ir plėtros

poreikiai sukurtų naujas menines vertes.

Kitais atvejais mokslinės studijos galėtų tapti pa-

grindu apsisprendžiant, kurį iš analogiškų kūrinių

saugoti perspektyviau (pavyzdžiui, V. J. Dičiaus ir

L. P. Ziberko projektuoti buvę Lietuvos mokslų aka-

demijos poilsio namai „Horizontas“ (dabar viešbu-

tis „Pilkasis garnys“, S.Daukanto g. 15, 1982m.) ir

analogiškos meninės koncepcijos vėlyvesni Vilniaus

universiteto poilsio namai (Birutės al. 37A, archit.

V.J. Dičius, 1984m.)). Kryptingai vykdant tyrimus

ir stebėseną galima būtų suformuoti išsamią k urorto

architektūros kolekciją, sudarytą ne tik iš kultūros

paveldo objektų, bet ir iš kūrinių rezervo.

Sisteminių duomenų trūksta ir apie jau prarastus,

meniniu požiūriu vertingus objektus. Pavyzdžiui,

prieš kelerius metus nugriautas vienas raiškiau-

sių tarptautinio stiliaus atspindžių šiuolaikinėje

Lietuvos architekt ūroje, E. Tamoševičiaus projektuo-

tas „Baltijos“ sanatorijos „Eglė“ korpusas (1973m.).

4. Atkūrus Nepriklausomybę Palangoje pastatyti sta-

čiatikių (Sodų g. 52, Iveros Dievo Motinos ikonos

cerkvė, archit. Dmitrij Borunov, 2000–2002m.) ir

Journal of Architecture and Urbanism, 2012, 36(3): 222–238 237

evangelikų liuteronų maldos namai (Saulėtekio ta kas

1, archit. I. Likšienė, G. P. Likša, 2005–2006m.) po

dešimtmečio sulauks tinkamo sakraliniam kultū-

ros paveldo objektui amžiaus (25 metai). Jau dabar

jie tapo naujai formuojamo Palangos miesto centro

vertikaliomis dominantėmis. Jų įtraukimą į KVR

tikslinga svarstyti sukakus 25 metų terminui, o iki

tol vertėtų suk aupti medžiagą apie jų menines vertes.

Literatūra

Albuquerque, C. 2007. Interbau: e Modernization of Germany

[interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą:

http://www.dw.de/dw/article/0,,2669713,00.html

Architecture & Design Collection [interaktyvus], [žiūrėta 2012

06 15]. Prieiga per internetą: http://web.mit.edu/museum/

collections/architecture.html

Artamonova, M. 2012. Ocherki po istorii khrama Iverskoj Ikony

Bozhiej Materi v g. Palanga [interaktyvus], [žiūrėta 2012

06 15]. Prieiga per internetą: http://www.cerkov.lt/?p=550

Baužienė, M. 2006. Atsisveikinimas su architektūros muzie-

jumi, iš muziejai.lt, liepos 19 d. [interaktyvus], [žiūrėta

2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/

prev_vers/vilnius/architekturos_muz_uzdarymas.htm

Baužienė, M. 2012. Trumpai apie Architektūros muziejaus

istoriją, iš Laisvės architektūra. Sudarytojai T. Grunskis,

J.Reklaitė. Vilnius: Baltos lankos, 333–339.

Benetis, E.; Lekavičienė, A. 2012. Edmundas Benetis– buvęs

Palangos vyriausiasis architektas, iš Palangos tiltas, 04 16

[interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą:

http://www.palangostiltas.lt/edmundas+benetis++buves+p

alangos+vyriausiasis+architektas,7,2,2465.html

Brooking Collection. 2012. Charles & Trustees of e Brooking

Collection [intera kty v us], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per

internetą: http://www.thebrookingcollection.com/

Bugenis, G. 2010. Sasnavos bažnyčios atstatymas Lietuvos liau-

dies buities muziejuje, iš Archiforma 1–2: 42–48.

Buivydas, R. 2002. Architektūra: naujų reprezentacijų formos,

iš Lietuva be mokslo– Lietuva be ateities. Vilnius: Technika,

35–43.

Buivydas, R. 2004. Arkhitekturnye kollektsii ka k iavlenie sovre-

mennoj kultury, „Academija“ arkhitektura i stroitelstvo

1:33–35. Moskva.

Ercmonaitė, A. 2005. Henrikas Šilgalis, Archiforma 1: 42–48.

Grajauskienė, L. 2011. Legendinės „Auskos“ prikėlimas gerokai

pakibo ant plauko, Vakarinė Palanga 2011-09-21.

Grajauskienė, L. 2012. Ministrų kabinetas nusprendė pasilikti

„Auską“ reprezentacijai, Vakarinė Palanga 2012-02-18.

Hecker, Z. 2009. Zvi Hecker’s Berlin Architecture Collection, iš

Blueprint [i ntera k ty v us]. October 23 [žiūrėta 2012 06 15].

Prieiga per internetą: http://www.blueprintmagazine.co.uk/

index.php/architecture/zvi-hecker-architectural-collection/

Jankevičienė, A. (sudaryt. ir moksl. red.), et al. 1991. Kauno

architektūra. Vilnius: Mokslas.

Jankevičienė, A. (sudaryt. ir moksl. red.), et al. 1985. Vilniaus

architektūra. Vilnius: Mokslas.

Kazlaitė, R. 2008. Lietuviui architektui „Brežnevo vila“ tapo

karjeros pabaiga, Lietuvos rytas (Būstas) 04 16 [interakty-

vus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://www.

lrytas.lt/-12083342361207310312-lietuviui-architektui-

bre%C5%BEnevo-vila-tapo-karjeros-pabaiga-nuotraukos.htm

Kšivickaitė, J. 2008. Apie kintančias modernizmo architektūros

funkcijas, iš 7 meno dienos Nr. 41 (823); 11–14.

Kultūros vertybių registras [interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15].

Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos

įstaty mas. 2004, 1994. Nauja redakcija nuo 2005 04 20 (Žin.,

2004, Nr. 153-5571). Vilnius, gruodžio 22 d. Nr. I-733.

Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. 1988.

T.1.Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija.

LTSR Ministrų Tarybos Valstybinis statybos reikalų komitetas,

Miestų statybos projektavimo institutas. 45 vietų (21 buto)

poilsinė Palangoje. Komplekso Nr. 6455. Architektūrinė sta-

tybinė dalis. 1968 užbaigimo metai. PU stadija. 78 p. VAA,

F. 1036, A.P. 11, B. 664.

LTSR Ministrų Tarybos Valstybinis statybos reikalų komitetas,

Miestų statybos projektavimo institutas. 24 vietų pensiona-

tas Palangoje. Komplekso Nr. 6987. Architektūrinė statybi-

nė dalis. 1970 užbaigimo metai. PU stadija. 70 p. VAA, F.

1036, A.P. 11, B. 675.

Miknevičiūtė, M. 1998. Gintautas Petras Likša, Archiforma

4:26–32.

Minkevičius, J. K. 1987. Architecture of the Soviet Lithuania/

Arkhitektura Sovietskoj Litvy. Moskva: Strojizdat.

Navickienė, E. 2005. Gintautas Juozas Telksnys. Architektas.

Vilnius: Artseria.

Nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo taisyklės.

2005. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005m. bir-

želio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-310.

Nekilnojamųjų ku ltūros vertybių vertinimo ir atrankos kriteri-

jų aprašas. 2005. Vilnius. Patvirtinta Lietuvos Respublikos

kultūros ministro 2005m. balandžio 15 d. įsakymu Nr.

ĮV-150 (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011m.

birželio 15 d. įsakymo Nr. ĮV-447 redakcija).

Nekrošius, L. 2012. Sovietinių metų architektūra kaip kultū-

ros vertybė. Vilniaus atvejis, Journal of Architecture and

Urbanism 36(1): 38–53.

http://dx.doi.org/10.3846/20297955.2012.679786

Pakalnis, M.; Grabauskas, M.; Motieka, S. 2008 Palangos miesto

bendrasis planas. Aiškinamasis raštas. Vilnius.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004m. spa lio 7 d. spren-

dimas Nr. 256; patvirtintas žemės sklypo Vytauto g. 155,

Palangoje detaliojo plano projektas.

Penzenskij arkhitektor Dmitrij Borunov [interaktyvus], [žiūrėta

2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://ww w.kolos. lt /cultu-

re/107-2010-03-23-14-46-59

Petrulis, V. 2007. Architektūros riteris Alfredas Paulauskas, iš

Archiforma 2: 50–57.

Pryšmantas, V. 2011. Pajūriui linkėta svetingumo ir vandens

parko, Vakarų ekspresas 2011-12 -27.

Prudential California Realty’s Architectural Collection. 2012.

[žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://architectu-

ralcollection.com/about-us

Skiauterytė, M. 2011. Architektai iš visos Lietuvos pieš Pa langai

idėjas, Vakarinė Palanga 2011-09-27.

Skiauterytė, M. 2012. „Palangos Line“– keturi baseinai ir poil-

sio zonos ant stogų, Vakarinė Palanga 2012-04-13.

Tutlytė, J. 2012. Architektūra ir poilsis: [ne]įmanoma rekre-

acinės architektūros misija, iš M.Drėmaitė, V.Petrulis,

J.Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: VDA

leidykla, 185–205.

L. Nekrošius. Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

238

Tutlytė, J. 2007. The Intended Breakaway: The Case of

Recreational Architecture in Soviet Lithuania, iš Meno is-

torija ir kritika, 111–118.

ŠMC. 2011. Lietuvos paviljonas 54-oje Venecijos bienalėje

[interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą:

http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/4534

ARCHITECTURE AS AN ART COLLECTION:

PALANGA CASE

L. Nekrošius

Abstract. e trends in Palanga architecture of the second half

of the 19th – rst half of the 20th century are represented in

the National Cultural Heritage List by 10 villas, 14 residential

houses, two hotels (Kurhauses of Nemirseta and Palanga), a

pharmacy, a spa building, a ship rescue station and a bus sta-

tion. But such heritage objects reect the stages in the town

development only partially. If the cultural heritage list of

Palanga town is treated as a coherent and continuous collec-

tion reecting dierent stages in architecture and culture of

this town (as it should be), it would be relevant to add a few

more samples of the mid and second half of the 20th century

architecture to the list.

Taking into consideration the presence of exclusive Soviet

period architectural objects on the list (made according to

recommendations of dierent professional and social com-

munities), and recommendations of the list founders, the fol-

lowing two educational institutions realized less than 50 years

ago that these may as well be enrolled as examples of specic

historic period and acknowledged artistic style or trend, and as

most progressive and/or artistic architectural solutions of the

time, to be protected for public information and use purposes:

the music school designed by architect I. Likšienė,1981, (Mai-

ronio St.8; see Fig. 1) and former Pioneers’ Palace designed by

I. Likšienė and G. P. Likša,1985, (now the elementary school,

at the address Virbališkės Takas 4; see Fig. 2). ese buildings

are distinctive examples of contemporary architecture develop-

ment. At present managed by the local municipality, they are in

good physical state, with retained initial qualities of space and

volume structure, use of materials, environment and purpose.

In the category of accommodation buildings the follow-

ing may be marked out: the early architectural design works

by A. Lėckas, namely, the Žilvinas hotel (Kęstučio St. 34; see

Fig. 4, a.), designed and implemented in 1968 as a rest house

for 45 guests (21 apartment) on commission of the Council of

Ministers of the Soviet Socialist Republic of Lithuania and the

Žilvinėlis apartment building for 24 guests implemented in

1970 (Birutės al. 44; see Fig. 4, b.). ese objects still owned by

the state have been prepared for privatization. Before privati-

zation it is suggested to enroll them on the Cultural Heritage

List, identify their valuable qualities, character and level of

signicance and perform any other required procedures. It

is also recommended to make agreements for protection of

cultural heritage objects with the new owners of such build-

ings. e initial protection is also needed for the Rąžė book

shop and café building (Vytauto St.84; see Fig. 5) designed by

R. V. Kraniauskas in 1967 and considered mature in the ar-

tistic sense. e building has retained its small scale, which is

characteristic for the resort town, and thus enriches the spatial

perspective of the street. Considering its physical shape, func-

tional and aesthetical qualities and the use character, it is also

highly recommended to grant the heritage protection status to

the administration building Komprojektas (Gintaro St.30,30A;

see Fig. 6) designed by G. P. and I. Likša in 1988. e collection

of Palanga architecture may also be enriched by the conserved

pavilions of the summer reading hall of the National Marty-

nas Mažvydas Library (Vytauto St.72, (1968); see Fig. 7) and

Kupeta (S.Daukanto/ S.Dariaus and S.Girėno St., (1969); see

Fig.8) designed by architect A. Čepys; an example of the origi-

nal concrete plastics, the coee shop Banga (J. Basanavičius

St.2; see Fig. 10) designed by G. J. Telksnys in 1976–77 and

realized in 1979. e present shape and use character of these

buildings cause serious threat to their preservation. ere is

little probability that within the context of the on-going re-

constructions traditional acts for enrollment on the heritage

list could somehow contribute to the conservation of values of

the Vanagupė resort center, the laureate (1984) of prestigious

prize by the USSR Council of Ministers (architects A. Lėckas,

S. Šarkinas and L. Merkinas; see Fig. 3); the resthouse Guboja

implemented only partially in 1976 (in Šventoji, Jūros St 65A.,

architect. R. Buivydas); resthouse Auska (presently, hotel,

Vytauto St.11; architect J. Šipalis, 1977); and the resthouse

Šiaulių Tauras (Vytauto St.116, architect G. P. Likša,1983).

Nevertheless, the identied architectural, urban, landscape and

engineering values of objects and analyzed possible forms for

their conservation (ex-situ and in-situ) could become a basis

for scientic study of contemporary architecture and urban

planning in Palanga resort. Based on their design material, the

initial concepts of such objects should be identied and their

present as well planned for the future transformations should

be analyzed. Such study to be presented publicly (for example,

on the National Cultural Heritage List database) could ensure

conditions for better understanding of past and present values

of the objects, for both, specialists and public at large, and be

a highly valuable source of information describing the archi-

tecture of the time to be used for information, scientic and

professional purposes. Such study may also become a stimulus

for preparation of complex regeneration design projects of ob-

jects and landscapes, which would comprise the conservation

and development needs and add new artistic values.

Keywords: Palanga, architectural collection, contemporary

Lithuanian architecture, modernist architecture, Soviet archi-

tecture, heritage list, recreation, resort, tourism.

LIUTAURAS NEKROŠIUS

Doctor of Humanities (Architecture, VGTU, 2009), Dept of

Architectural Fundamentals and eory, Pylimo g. 26/Trakų g. 1,

01132Vilnius, Lithuania. E-mail: Liutauras.Nekrosius@vgtu.lt

e current research elds: modern, contemporary and vernac-

ularLithuanian architecture, architectural heritage. Research

results have been presented in numerous national and interna-

tional scientic, professional and specialized publications and

conferences since 2004. Teaching: Contemporary Architecture,

Urban Composition, Ethnic Culture.

Projects: since 1999 author and co-author of architectural

design projects. Work at the other institutions: 2006–2007

editor-in-chief of the professional magazine Archiforma; 2008

chief expert of the Housing and Urban Development Agency;

since 2007 a member of the editorial board of the international

professional magazine Projekt Baltia; since 2010 expert of the

Department for Cultural Heritage at Lithuanian Ministry of

Culture.

Some Features of Architectural-Urbanistic Evolution in Palanga Resort

Article

Full-text available

Apr 2016

Aurelija Jankauskaite

In the article there are analysed historic-sociocultural conditions of Palanga town development and planning peculiarities of Palanga town as a resort. These important aspects have been distinguished: target spacial structural changes in Palanga town and social factors making influence. On 29 May 1933 Palanga was provided with resort and town rights. However, planning peculiarities of Palanga town as a resort are begun to form when the counts Tiškevičiai were governing from the middle of the XIX century, when the town became a summer resort. While creating a resort different special structures were formed with professionally arranged resort part and architecture. Resort planning ideas are being analysed, such as town park, recreational, functional town model – Vanagupė’s resort as well as the resort’s expansion after restoring independence. In current Palanga resort’s development there was noticed a conflict of economical and natural interests, which makes threat to survival of the resort’s recreational attraction. Preparing an article it was referred to planning documents, iconographic material and to the authors, who analysed and arranged Palanga town planning process: V. Stauskas, M. Ptašek, L. Dringelis, P. Grecevičius, J. Bučas, and other authors’ works. Santrauka Straipsnyje analizuojamos istorinės-sociokultūrinės Palangos miesto raidos sąlygos ir Palangos miesto, kaip kurorto, planavimo savitumai. Išskiriami šie svarbūs aspektai: Palangos miesto planinės erdvinės struktūros pokyčiai ir poveikį darantys socialiniai veiksniai. 1933 m. gegužės 29 d. Palangai suteiktos kurorto ir miesto teisės, tačiau Palangos miesto, kaip kurorto, planavimo savitumai pradedami formuoti valdant grafams Tiškevičiams, nuo XIX amžiaus vidurio, kai miestelis tapo vasarviete. Kuriant kurortą susiformavo skirtingos planinės erdvinės struktūros su profesionaliai suplanuota kurortine dalimi ir architektūra. Analizuojamos kurorto planavimo idėjos, pavyzdžiui, miesto–parko, rekreacinis funkcionalistinio miesto modelis – Vanagupės kurortas bei kurorto plėtra atkūrus Nepriklausomybę. Dabartinės Palangos kurorto plėtros procese pastebimas ekonominių ir gamtinių interesų konfliktas, kuris kelia grėsmę kurorto rekreaciniam patrauklumui. Rengiant straipsnį, remtąsi teritorijų planavimo dokumentais, ikonografine medžiaga ir autorių, tyrusių bei organizavusių Palangos miesto planavimo procesą, darbais (žr. Stauskas 2012; Ptašek 1995, 2012; Dringelis 1988, 1989, 1995; Grecevičius 1986, 1988, 2006, 2014; Bučas 1990, 1995 ir kiti). Reikšminiai žodžiai: Didžioji Palanga, Senoji Palanga, giluminė – lizdinė sistema, istorinė sociokultūrinė raida, privatizacija, rekreacinė infrastruktūra.

Palanga’s Modern Architecture on the Way to Heritage

Article

Full-text available

Feb 2019

This paper discusses particular aspects of the development of cultural identity through diverse, multi-layered architectural heritage and argues that by combining architectural expertise with community engagement the inclusive modernist heritage collection can be created. The research is based on the case of Palanga resort. The paper focuses on the issue of creating a list of cultural heritage of Palanga town as a coherent and continuous architectural collection and discusses the approaches to be used in engaging communities into the process of heritage making. Considering the post-colonial society and its multiple relationship with the built environment of that time in Lithuania, the changed needs and requirements, and today’s high commercial interest, it is essential to find effective ways for the protection and further development of heritage of the recent past.

Sovietinių metų architektūra kaip kultūros vertybė Vilniaus atvejis

Article

Full-text available

Mar 2012

Liutauras Nekrošius

Within the whole town scale, the heritage objects of Vilnius contemporary architecture represent a relatively small (40 out of more then 2,500), but rather significant – due to their typological composition (most important public objects and districts of the city) and geographical location (centers and sub-centers) - group of buildings highly influencing the image of the capital city. The group encompasses the town-planning objects (two residential districts, students’ campus in Saulėtekis Ave, the New Town Center and complex of the Parliament buildings), architecture objects (15 public use buildings, 3 public interiors and 6 apartment houses), as well as historical objects (1 bridge, 1 public use and 1 residential buildings). The group of protected heritage objects was mostly developed during the occupation period, in the 1980-ies, according to the legislation of the time, prevalent political and artistic trends, as well as conditions of the planned economy and state (public) ownership. Following the essential transformations in the socio-cultural context, this group has been failed to reevaluate in a systemic way, without any new structure and conservation concept being formed in compliance with the new conditions. This has inflicted some damage to expression of the public image of the city and understanding of its values, needless to say that highly valuable buildings have been just left to fade away. Considering that it is highly relevant to maintain the most valuable architectural objects of the second half of the 20th century for future generations, it is essential to perform a physical status and use monitoring of heritage objects of contemporary architecture, update the data of heritage stocktaking, identify the boundaries of authorship rights (copyright) and real estate cultural heritage protection, estimate values of the protected objects, reconsider the ways of management and coordinate the processes of document revision and building renovation/ transformation. Santrauka Šiandieninėje Lietuvoje vykstantis sovietinių metų modernizmo architektūros paveldo objektų apsaugos procesas ir taikomos priemonės straipsnyje nagrinėjami remiantis Vilniaus miesto pavyzdžiu. Analizuojami po 1961 m., t. y. formalaus amžiaus cenzo neatitinkantys, Vilniuje įgyvendinti architektūrinio ir urbanistinio vertingųjų savybių pobūdžio nekilnojamojo kultūros paveldo objektai ir vietovės. Tokių kūrinių Kultūros vertybių registre įvairiais skaičiavimais yra apie 40. Ši grupė XX a. II-ojoje pusėje formuota kaip raiškiai atspindinti laikotarpio architektūrinės kūrybos tendencijas bei tuometes politines nuostatas, tačiau po 1990 m. iš esmės nerevizuota, šiandien dėl pakitusių sociokultūrinių ir ekonominių sąlygų praranda turėtą artikuliaciją. Tai lėmė ir skirtingą objektų fizinę būklę. Straipsnyje siekiama atskleisti aktualiausias problemas, susijusias su kūrinių saugojimu, su įvykusiais objektų ir vietovių pakitimais. Svarstomos galimos tolesnės saugojimo kryptys, būdai. Bandoma formuluoti svarbius konceptualiuosius ir vertybinius klausimus, autoriaus manymu, būtinus kelti platesnių profesinių ir mokslinių diskusijų lygmeniu. Reikšminiai žodžiai: kultūros paveldas, kultūros vertybių registras, paveldo politika, Vilniaus modernizmo architektūra, sovietinė architektūra

Atsisveikinimas su architektūros muzie-jumi, iš muziejai.lt, liepos 19 d Trumpai apie Architektūros muziejaus istoriją, iš Laisvės architektūra

Jan 2006
333-339

Bozhiej Materi
G Palanga

Bozhiej Materi v g. Palanga [interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://www.cerkov.lt/?p=550 Baužienė, M. 2006. Atsisveikinimas su architektūros muzie-jumi, iš muziejai.lt, liepos 19 d. [interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/ prev_vers/vilnius/architekturos_muz_uzdarymas.htm Baužienė, M. 2012. Trumpai apie Architektūros muziejaus istoriją, iš Laisvės architektūra. Sudarytojai T. Grunskis, J. Reklaitė. Vilnius: Baltos lankos, 333–339.

Edmundas Benetis – buvęs Palangos vyriausiasis architektas, iš Palangos tiltas

Jan 2012
16

E Benetis
A Lekavičienė

Benetis, E.; Lekavičienė, A. 2012. Edmundas Benetis – buvęs Palangos vyriausiasis architektas, iš Palangos tiltas, 04 16

Architektūra: naujų reprezentacijų formos, iš Lietuva be mokslo -Lietuva be ateities

Jan 2002
35-43

R Buivydas

Buivydas, R. 2002. Architektūra: naujų reprezentacijų formos, iš Lietuva be mokslo -Lietuva be ateities. Vilnius: Technika, 35-43.

Legendinės " Auskos " prikėlimas gerokai pakibo ant plauko

Jan 2011

L Grajauskienė

Grajauskienė, L. 2011. Legendinės " Auskos " prikėlimas gerokai pakibo ant plauko, Vakarinė Palanga 2011-09-21.

Ministrų kabinetas nusprendė pasilikti "Auską" reprezentacijai, Vakarinė Palanga

Jan 2012
2012-2002

L Grajauskienė

Grajauskienė, L. 2012. Ministrų kabinetas nusprendė pasilikti "Auską" reprezentacijai, Vakarinė Palanga 2012-02-18.

Zvi Hecker's Berlin Architecture Collection

Z Hecker

Hecker, Z. 2009. Zvi Hecker's Berlin Architecture Collection, iš Blueprint [interaktyvus]. October 23 [žiūrėta 2012 06 15].

sudaryt. ir moksl. red.), et al. 1991. Kauno architektūra

A Jankevičienė

Jankevičienė, A. (sudaryt. ir moksl. red.), et al. 1991. Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas.

Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas

Jan 1994
153-5571

Kultūros Vertybių

Kultūros vertybių registras [interaktyvus], [žiūrėta 2012 06 15]. Prieiga per internetą: http://kvr.kpd.lt/heritage/ Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. 2004, 1994. Nauja redakcija nuo 2005 04 20 (Žin., 2004, Nr. 153-5571). Vilnius, gruodžio 22 d. Nr. I-733.

Jan 1998
26-32

M Miknevičiūtė

Miknevičiūtė, M. 1998. Gintautas Petras Likša, Archiforma 4: 26-32.

Architektūra kaip meno kolekcija. Palangos atvejis

Abstract

Recommended publications

Cultural Heritage Rights: From Ownership and Descent to Justice and Well-being

Urban planning tools and valorisation: The Venetia Arsenal

The issue of redundant places of worship

Visualization of a virtual space and time model of an urban development territory