BookPDF Available

Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae) – Orchids (Orchidaceae) of Lithuania

Authors:

Abstract

In Lithuania, 36 species of orchids belonging to 19 genera can be found in the wild. 30 species are included in the Red Data Book of Lithuania and 6 other species (Epipactis helleborine, Epipactis palustris, Goodyera repens, Listera ovata, Neottia nidus-avis, Platanthera bifolia) are not protected at the national level because their populations are considered to be rather large. Two species – Cypripedium calceolus and Liparis loeselii – are listed in Annex A, while the remaining 34 species of Lithuanian orchids are in Annex B to the EU CITES legislation. Distribution of all species of the family is mapped. Extended summary in English is presented on pp. 95-96.
1
Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae)
Orchids (Orchidaceae) of Lithuania
BOTANIKOS INSTITUTAS
ZIGMANTAS GUDŽINSKAS
MINDAUGAS RYLA
Vilnius, 2006
Botanikos instituto leidykla
2
Knyga parengta vykdant projektą Nykstančių floros ir faunos rūšių bei jų buveinių apsauga įgyvendinant
CITES, Berno ir Bonos konvencijas bei susijusius ES teisės aktus.
Knyga išspausdinta PHARE ir Botanikos instituto lėšomis.
This book is produced as part of the project on Protection of Endangered Species of Flora and Fauna
and their Habitats through the Implementation of CITES and the Bern and Bonn Conventions and the
related EU Legislation.
This book is printed with financial support of PHARE and the Institute of Botany (Vilnius).
Lietuvišką tekstą redagavo Virginija Vaitulevičienė
Anglišką tekstą redagavo Gregory Twirbutt
Maketavo Zigmantas Gudžinskas
© Zigmantas Gudžinskas, Mindaugas Ryla (tekstas ir nuotraukos), 2006
© Eleonóra Sárosi (piešiniai), 2006
© Botanikos institutas
ISBN 9986-662-28-1
UDK 581.1
Gu74
3
Neįtikėtina daugybė laukinių augalų ir gyvūnų
yra neatsiejama kiekvienos Žemėje egzistuojančios
natūralios ekosistemos dalis, ir mes privalome juos
išsaugoti būsimosioms kartoms. Antroje praėjusio
amžiaus pusėje prekyba laukiniais augalais ir gyvū-
nais įgavo didelį mastą, todėl daugeliui rūšių kilo
grėsmė išnykti. 1973 m. buvo pasirašyta „Nykstan-
čių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės pre-
kybos konvencija“ (Convention on International
Trade in Endangered Species of Wild Fauna and
Flora, arba CITES; dar vadinama Vašingtono kon-
vencija). Ji tapo svarbia teisine priemone, padedančia
apsaugoti laukinius augalus ir gyvūnus nuo grės-
mės, kurią ėmė kelti pasaulinė prekyba pačiais gy-
vūnais, jų dalimis arba iš jų pagamintais dirbiniais.
Konvencija įsigaliojo nuo 1975 m. ir iki 2006 m.
balandžio prie jos buvo prisijungusios 169 pasaulio
valstybės.
Lietuvoje Konvencija įsigaliojo 2002 m. kovo
mėnesį, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. ji įgyvendina-
ma vadovaujantis ES laukinių augalų ir gyvūnų
prekybos taisyklėmis. Už CITES leidimų išdavimą
Lietuvoje atsakinga Valstybinė aplinkos apsaugos
inspekcija.
Fiziniai ar juridiniai asmenys, pažeidę CITES
ir ES teisės aktus, gali būti baudžiami pagal atitin-
kamų šalių įstatymus didelėmis baudomis ar net
laisvės atėmimu; neteisėtai gabenami augalai ir gy-
vūnai ar iš jų pagaminti dirbiniai konfiskuojami ir
grąžinami į kilmės šalį arba perduodami į teisės ak-
tuose numatytus zoologijos ir botanikos sodus arba
muziejus.
Į Vašingtono konvencijos priedus įrašyta apie
30 000 augalų rūšių. Į juos įtrauktos visos geguž-
raibinių šeimos rūšys (maždaug 25 000 rūšių),
dauguma kaktusinių, snieguolės, ciklamenai, ąso-
teniai, cikainiai ir kai kurių kitų grupių augalai.
Visame pasaulyje gegužraibinių šeimos augalai
nyksta dėl to, kad pavieniai kolekcininkai ir atskiri
verslininkai gamtoje ieško naujų, auginti tinkamų,
patrauklių augalų, norėdami juos auginti, dauginti
ir pardavinėti. Šimtus metų gegužraibinių šaknia-
stiebius ir stiebagumbius kai kurių Afrikos vietovių
gyventojai vartojo maistui. Dabar Zambijoje iš jų
pagaminti patiekalai laikomi delikatesais, o dėl be-
saikio gumbų rinkimo 85 rūšių gegužraibiniai atsi-
dūrė ties išnykimo riba.
Lietuvoje aptinkami 36 rūšių gegužraibinių šei-
mos augalai, augantys pievose, ganyklose, pelkėse
ir miškuose. Svarbiausia gegužraibinių augalų ny-
kimo priežastis yra jų buveinių plotų mažėjimas.
Žiedų skynimas ar augalų kasimas kelia rimtą pavo-
jų ne tik retiems, bet ir kol kas gana dažniems šios
šeimos augalams. Plačialapė klumpaitė (Cypripe-
dium calceolus) ir dvilapis purvuolis (Liparis loe-
selii) pagal ES dokumentus, reglamentuojančius
Vašingtono konvencijos įgyvendinimą, yra įrašyti
į A priedą, o kitos 34 šalyje aptinkamos gegužraibi-
nių rūšys – į B priedą. Taigi bet kokia prekyba šiais
augalais yra draudžiama.
Tikiuosi, kad knygoje pateikta įdomi informa-
cija ir Lietuvos gegužraibinių augalų iliustracijos
sudomins skaitytojus ir padės geriau suvokti šių
pažeidžiamų augalų unikalumą ir būtinybę mums
visiems prisidėti prie jų apsaugos.
BIRGITH SLOTH
CITES ekspertė, Be-eco Tours and Consult, Danija
Pratarmė
4
Wild fauna and flora in their many beautiful and
varied forms are an irreplaceable part of the natural
systems of the Earth. Therefore, they must be pro-
tected for the generations to come. During the se-
cond half of the last century, trade in wild species
increased to a very high volume with the result that
many species were in danger of becoming extinct.
In 1973, the Convention on International Trade in
Endangered Species of Wild Fauna and Flora
(CITES) was approved and became a tool for pro-
tecting wild species from illegal trade. The Con-
vention came into force in 1975 and by April 2006
a total of 169 countries were members.
In Lithuania, CITES came into force in March
2002 and since 1 May 2004 has been implemented
according to the EU Wildlife Trade Regulations.
The CITES Authority which is responsible for issu-
ing the CITES permits is the State Environmental
Inspectorate.
Species that are endangered by international
trade are listed in Annex A to D to the EU Regula-
tions according to their current status. The annexes
cover around 40,000 species. For each of these spe-
cies the live specimen, the dead specimen and all
parts and derivatives are covered.
Those persons or companies who act against
CITES and the EU legislation risk a high fine and
the confiscation of the illegal specimens which will
be returned to the country of origin or placed in a
recognized zoo, botanical garden or museum.
Preface
Around 30,000 species of plants are covered by
CITES. All wild orchids, which are almost 25,000
species, are among them. Species of wild Cacti,
Snowdrops, Cyclamen, Pitcher plants, Fern Trees
and many other plants are also covered.
Orchids worldwide are under threat from pri-
vate collectors and commercial interests are looking
for new attractive species to take home for propa-
gation. For hundreds of years the roots and tubes
of terrestrial orchids have been used in Africa as
human food. In recent years, this use has been pro-
moted as a delicacy in Zambia with the result that
85 species of orchids are now under threat of going
extinct.
In Lithuania, 36 species of orchids are found in
the wild. They grow in meadows, pastures, swamps
and forests. Habitat destruction has caused a decline
in the orchid population. In addition, picking and
excavating them poses a threat to the rare and some-
times even to the more common species. The Lady’s
Slipper orchid (Cypripedium calceolus) and Fen
orchid (Liparis loeselii) are listed in Annex A, whi-
le the remaining 34 species of Lithuanian orchids
are in Annex B to the EU CITES legislation, and
trade in these species is not allowed.
It is my hope that the interesting information
and the beautiful illustrations of Lithuanian Orchids
found here will foster an increased awareness of the
uniqueness of these fragile plants and the necessity
for all of us to help protect them.
BIRGITH SLOTH
CITES Expert, Be-eco Tours and Consult, Denmark
5
Kai pirmieji europiečiai pasiekė atokias ato-
grąžų šalis, Europoje netrukus pasklido gandai apie
neįtikėtiną tenykščių augalų žiedų grožį, pasa-
kojimai apie juos dažnai buvo apipinami įvairiomis
legendomis. Tais laikais kilęs susidomėjimas ge-
gužraibiniais augalais neblėsta iki šiol. Dėl įspū-
dingų formų ir nuostabiai kvepiančių žiedų žmonės
gegužraibinius augalus, dažnai vadinamus tiesiog
orchidėjomis, bandė auginti. Juos imta rinkti gam-
toje ir laivais plukdyti į Europą, tačiau tuo metu apie
šių augalų poreikius ir biologiją beveik nieko neži-
nota. Laivai buvo lėti, todėl dauguma augalų žūdavo
net nepasiekę Europos, o tie, kuriuos pavykdavo at-
plukdyti dar gyvus, labai greitai sunykdavo dėl ne-
tinkamos priežiūros.
Atogrąžų gegužraibinių paklausa dar labiau iš-
augo, kai po ilgų nesėkmių pagaliau pavyko juos
auginti ir pražydinti oranžerijose. XIX a. Vakarų
Europoje nieko nestebino skelbimai spaudoje, kad
Vašingtono (CITES) konvencija
tiesiai iš atogrąžų atgabenta nauja tūkstančių dide-
lių raudonosios laišvos (Laelia purpurata) kerų siun-
ta. Kai kuriose atogrąžų šalyse drėgnuosius atogrą-
žų miškus pirmiausia masiškai imta kirsti ne dėl
medienos, bet dėl to, kad būtų galima pasiekti aukš-
tai medžių lajose augančius epifitinius gegužraibi-
nių šeimos augalus. Anglijoje stambiosios kompa-
nijos tiesė geležinkelius, kad parplukdytų augalų siun-
tas nuo uostų būtų galima traukiniais atsigabenti
iki pat oranžerijų (KOOPOWITZ, 2001). Esant tokiems
naikinimo mastams, kai kurių rūšių gegužraibiniai
augalai labai greitai išnyko arba tapo labai reti ir, deja,
jų rinkimas gamtoje tebesitęsia iki šiol.
Beveik visose pasaulio šalyse rinkti gegužrai-
binius augalus draudžiama įstatymais. Nors beveik
visus gegužraibinius galima sėkmingai dauginti la-
boratorijose, kolekcininkai ir selekcininkai trokšta
įsigyti rečiausių rūšių ir nematytų atmainų augalų,
todėl už neteisėtai iš gamtos surinktus augalus mo-
kamos didelės pinigų sumos. Taigi paklausa skatina
neteisėtą augalų rinkimą ir tolesnį jų gamtinių po-
puliacijų naikinimą.
Siekdami stebėti ir reguliuoti tarptautinę preky-
bą nykstančiais augalais ir gyvūnais, 1973 m. kovo
3 d. Vašingtone (JAV) susirinkę pasaulio valstybių
vadovai pasirašė „Nykstančių laukinės faunos ir
floros rūšių tarptautinės prekybos konvenciją
(Convention on International Trade in Endangered
Species of Wild Fauna and Flora; santrumpa –
CITES). Ši tarptautinė konvencija dar vadinama Va-
šingtono konvencija.
Vašingtono konvenciją pasirašiusios ir ratifika-
vusios valstybės (2006 m. balandžio pradžioje tokių
šalių buvo 169) įsipareigoja kontroliuoti prekybą
nykstančių rūšių augalais ir gyvūnais, apsaugoti
juos nuo intensyvaus naudojimo ir nykimo. Ben-
dradarbiaudamos tarpusavyje šalys siekia užtikrinti
prekybos nykstančių rūšių organizmais kontrolę.
2001 m. gegužės 22 d. Lietuvos Respublikos
Seimas priėmė Nykstančių laukinės faunos ir floros
rūšių tarptautinės prekybos konvencijos ratifika-
vimo įstatymą (Žin., 2001, Nr. 50-1741). Ši konven-
cija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2002 m. ko-
vo 9 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu
(Žin., 2004, Nr. 86-3121) paskirtos institucijos, at-
Plačialapė klumpaitė
6
sakingos už Konvencijoje numatytų uždavinių vyk-
dymą. Konvencijos valdymo (Management Autho-
rity) institucija paskirta Lietuvos Respublikos ap-
linkos ministerija, o mokslo institucijomis (Scien-
tific Authority) – Botanikos institutas ir Vilniaus uni-
versiteto Ekologijos institutas.
Konvencijoje apibrėžtos su nykstančių augalų
ir gyvūnų arba jų dalių prekyba susijusios proce-
dūros, konvenciją ratifikavusių šalių pareigos ir tei-
sinė atsakomybė. Konvencijos tekstas papildytas
trimis priedais (I, II ir III). Konvencijos nuostatos
atitinka Europos Tarybos 1996 m. gruodžio 9 d. reg-
lamento (338/97/EC) dėl laukinių augalų ir gyvūnų
rūšių apsaugos, reguliuojant jų prekybą, reikala-
vimus. Europos Tarybos reglamente Konvencijos
priedai atitinkamai žymimi A, B ir C priedais, o
greta jų yra ketvirtasis – D priedas.
Į Konvencijos I priedą įrašytais augalais pre-
kiauti galima tik tada, jeigu jie padauginti dirbtinė-
mis sąlygomis arba ląstelių kultūrų metodu ir yra
kilmę įrodantys dokumentai bei leidimai. Išim-
tiniais atvejais gali būti išduodami specialūs lei-
dimai mokslo tikslu iš gamtos paimti keletą augalų.
Lietuvoje savaime paplitę dviejų rūšių augalai, įra-
šyti į Vašingtono konvencijos I priedą – plačialapė
klumpaitė (Cypripedium calceolus) ir dvilapis pur-
vuolis (Liparis loeselii).
Į Konvencijos II priedą įrašytus augalus įsigyti,
gabenti arba jais prekiauti galima tik turint specia-
lias licencijas jiems paimti iš gamtos arba jeigu tie
augalai padauginti dirbtinėmis sąlygomis ir yra jų
kilmę įrodantys dokumentai. Konvencijos II priedo
sąrašuose yra visi gegužraibinių (Orchidaceae) šei-
mos augalai, išskyrus esančius I priede. Taigi visi
Lietuvoje savaime augantys gegužraibinių šeimos
augalai ir gamtoje susidarantys jų hibridai yra sau-
gomi pagal Vašingtono konvenciją, nesvarbu, ar jie
įrašyti į šalies Raudonąją knygą, ar ne. Norint juos
imti iš gamtos, auginti ir prekiauti, būtina turėti
specialius, Konvencijos valdymo institucijos išduo-
tus, dokumentus. Suprantama, tokios pačios nuos-
tatos galioja ir į Lietuvos saugomų augalų sąrašus
kol kas neįrašytų 6 rūšių gegužraibinių šeimos au-
galams: plačialapiam skiautalūpiui (Epipactis helle-
borine), pelkiniam skiautalūpiui (Epipactis palus-
tris), šliaužiančiajai sidabriukei (Goodyera repens),
kiaušininei dviguonei (Listera ovata), rusvajai liz-
duolei (Neottia nidus-avis) ir dvilapei blandžiai
(Platanthera bifolia).
Tarptautinė prekyba į Konvencijos III priedą įra-
šytais augalais arba jų dalimis leidžiama tik turint eks-
Miltinė meškauogė
Trilapis pupalaiškis
7
porto leidimą, išduotą tos šalies, kuri rūšį įtraukė į
CITES priedą, arba turint valdymo institucijos išduotą
kilmės sertifikatą. Lietuvoje savaime augančių au-
galų rūšių, įrašytų į Konvencijos III priedą, nėra.
Greta trijų CITES priedų yra papildomas rūšių
sąrašas (vadinamas D priedu), kurį patvirtinusi Eu-
ropos Taryba. Į Europos Sąjungą įvežamus arba
išvežamus gyvus šio priedo augalus būtina regis-
truoti, o kelių rūšių augalams (sąraše jie pažymėti
žvaigždute) taikomos papildomos kontrolės prie-
monės – turi būti registruojami visi iš jų pagaminti
produktai arba dirbiniai. Lietuvoje savaime auga 4
į D priedą įrašytų rūšių augalai: kalninė arnika (Ar-
nica montana), miltinė meškauogė (Arctosta-
phyllos uva-ursi), vaistinis pataisas (Lycopodium
clavatum) ir trilapis pupalaiškis (Menyanthes tri-
foliata). Visoms joms taikomos papildomos kon-
trolės priemonės.
Informaciją apie dokumentus, reikalingus ker-
tant valstybinę sieną, ir leidimus, kurių reikalaujama
gabenant Konvencijos prieduose išvardytų rūšių
augalus, gyvūnus, jų dalis arba gaminius, teikia
Aplinkos ministerija ir Muitinės departamentas prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Svarbu
žinoti, kad Konvencijos saugomų organizmų gabe-
nimas ir prekyba jais, neturint atitinkamų leidimų,
laikoma nusikaltimu ir už šią veiką taikomos Lietu-
vos Respublikos baudžiamojo kodekso 274 straips-
nyje numatytos bausmės (Žin., 2005, Nr. 81-2945):
Neteisėtas saugomų laukinių augalų, grybų ar jų
dalių rinkimas, naikinimas, realizavimas ar kitoks
disponavimas jais
1. Tas, kas neteisėtai paėmė iš natūralios aplinkos
ar kitaip rinko arba įgijo, naikino, žalojo, laikė, per-
dirbo, gabeno ar realizavo į Lietuvos raudonąją kny-
gą įrašytus ar pagal tarptautinius susitarimus sau-
gomus laukinius augalus, grybus ar jų dalis ir padarė
didelės žalos jų populiacijai, baudžiamas bauda arba
areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Tas, kas neteisėtai paėmė iš natūralios aplinkos
ar kitaip rinko arba įgijo, naikino, žalojo, laikė, per-
dirbo, gabeno ar realizavo į ypač saugomų rūšių sąra-
šą įrašytus laukinius augalus, grybus ar jų dalis, pada-
rė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešai-
siais darbais arba bauda.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako
ir juridinis asmuo.
4. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusi-
kalstama ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neat-
sargumo.
Mažoji gegužraibėPelkinė laksva
8
Gegužraibinių (Orchidaceae Adans.) šeima yra
viena iš didžiausių žiedinių augalų šeimų. Manoma,
kad jai priklauso apie 25 000 rūšių. Astrinių (Aste-
raceae Martynov) šeimoje yra maždaug tiek pat
rūšių, o kitoje pagal rūšių skaičių didžiausioje migli-
nių (Poaceae (R. Br.) Barnh.) šeimoje rūšių yra maž-
daug perpus mažiau nei gegužraibinių šeimoje.
Gegužraibinių šeimos sistema per porą pasku-
tinių dešimtmečių ne kartą pertvarkyta ir tobulinta.
Pagal vieną iš naujausių šeimos sistemų ji skirstoma
į 5 pošeimius (CHASE, 2005). Lietuvoje aptinkami
trijų pošeimiųCypripedioideae Kostel., Orchi-
doideae Eaton ir Epidendroideae Kostel. – augalai.
Prie Cypripedioideae pošeimio priskiriama tik viena
iš Lietuvoje aptinkamų genčių – klumpaitė (Cyp-
ripedium L.). Prie Orchidoideae pošeimio priskiria-
mos 9 gentys – sidabriukė (Goodyera R. Br.), me-
dauninkas (Herminium L.), plikaplaiskė (Neottian-
the (Rchb.) Schltr.), blandis (Platanthera Rich.),
plauretis (Gymnadenia R. Br.), plateivė (Coelo-
glossum Hartm.), gegūnė (Dactylorhiza Neck. ex
Nevski), gegužraibė (Orchis L.) ir ofris (Ophrys L.).
Dar 9 gentys – skiautalūpis (Epipactis Zinn), gar-
benis (Cephalanthera Rich.), antbarzdė (Epipo-
gium J. G. Gmel. ex Borkh.), ilgalūpė (Corallorhiza
Gagnebin), lizduolė (Neottia Guett.), dviguonė (Lis-
tera R. Br.), purvuolis (Liparis Rich.), gedutis (Ma-
laxis Sol. ex Sw.), laksva (Hammarbya Kuntze) –
priskiriamos prie Epidendroideae pošeimio.
Didelės įtakos augalų sistematikai ir taksonomi-
jos pokyčiams turi nuo XX a. pabaigos plačiai taiko-
mi molekuliniai augalų tyrimo metodai. Remdamie-
si gautais duomenimis, sistematikai kuria naujas ir
tobulina esamas įvairių taksonominių grupių filo-
genetines sistemas. Ypač daug molekulinės siste-
matikos šalininkų dėmesio susilaukė gegužraibinių
šeima (PRIDGEON et al., 1997; CAMERON et al., 1999;
BATEMAN, 2001; CHASE, 2005 ir kt.). Pasiūlytose nau-
jose sistemose gerokai pakeista kai kurių genčių tra-
dicinė samprata (PRIDGEON et al., 1997), nors ne visada
molekuliniais metodais gauti duomenys sutampa su
klasikiniais tyrimų metodais gautais duomenimis ir
juos patvirtina. Šioje knygoje laikomasi tradicinės
gegužraibinių šeimos genčių traktuotės (GUDŽINSKAS,
1999, 2001). Tradicinės genčių sampratos laikomės
pirmiausia dėl to, kad patys naujų sistemų autoriai
Gegužraibinių šeimos taksonomija ir nomenklatūra
neretai pateikia prieštaringus duomenis ir keičia
nuomonę. Manome, kad skaitytojams bus įdomu su-
žinoti apie svarbiausius kai kurių genčių sampratos
pokyčius, tuo labiau, kad kai kurie autoriai greitai
priima siūlytus pakeitimus, todėl straipsniuose, nau-
jausiose knygose ir duomenų bazėse nurodomi nauji
augalų vardai.
Remiantis molekulinių tyrimų rezultatais, bene
labiausiai pertvarkyta gegužraibės (Orchis L.) gen-
tis (PRIDGEON et al., 1997; CAMERON et al., 1999;
BATEMAN et al., 2003). Pirmiausia prie gegužraibės
genties buvo priskirta tradiciškai savarankiška lai-
koma beragio (Aceras R. Br.) gentis. Kelios geguž-
raibių rūšys priskirtos prie Anacamptis L. ir anks-
čiau buvusios monotipinės genties Neotinea Rchb. f.
Jeigu priimtume siūlomą gegužraibės genties
sistemą, Lietuvoje aptinkamas 4 gegužraibių rūšis
tektų išskirstyti į 3 gentis. Gegužraibės gentyje liktų
2 rūšys – vyriškoji (Orchis mascula (L.) L.) ir
šalmuotoji (Orchis militaris L.) gegužraibės; ma-
žąją gegužraibę (Orchis morio L.) reikėtų vadinti Ana-
camptis morio (L.) R. M. Bateman et al., o smulkia-
žiedę gegužraibę (Orchis ustulata L.) tektų vadinti
Neotinea ustulata (L.) R. M. Bateman et al. Šioms
dviem gentims reikėtų kurti lietuviškus pavadini-
mus.
Plateivės (Coeloglossum) gentis, tų pačių au-
torių (PRIDGEON et al., 1997; CAMERON et al., 1999;
BATEMAN et al., 2003) nuomone, nesiskiria nuo ge-
gūnės (Dactylorhiza) genties. Jeigu būtų laikomasi
tokio požiūrio, žaliąją plateivę tektų vadinti Dac-
tylorhiza viridis (L.) R. M. Bateman et al. Taip pat
buvo siūlyta plaurečio (Gymnadenia) ir gegūnės
(Dactylorhiza) gentis sujungti į vieną, bet vėliau
sistemos autoriai pakeitė nuomonę ir sujungė plau-
rečio (Gymnadenia) ir juodukės (Nigritella Rich.)
gentis (CAMERON et al., 1999; BATEMAN et al., 2003).
Kai kurie gegužraibinių žinovai, remdamiesi kitais
metodais atliktų tyrimų rezultatais, šį požiūrį smar-
kiai kritikuoja (HEDRÉN et al., 2000).
Daugiau kaip du dešimtmečius lietuviškoje bo-
tanikos literatūroje buvo minima ir aprašoma Ruso-
vo gegūnė (Dactylorhiza russowii (Klinge) Holub).
Daugiausia abejonių kildavo dėl neapibrėžtų arba
nurodomų prieštaringų šios rūšies ir siauralapės
gegūnės (D. traunsteineri (Saut.) Soó) požymių bei
9
skirtumų. Lektotipizavus J. Klinge aprašytus takso-
nus (RYLA et al., 2002) paaiškėjo, kad tipiniai
D. russowii pavyzdžiai nesiskiria nuo gerokai anks-
čiau aprašytos D. traunsteineri. Taigi nėra jokio pa-
grindo D. russowii laikyti savarankiška rūšimi.
Nemažai nomenklatūros problemų, susijusių su
gana plačiai paplitusios baltijinės gegūnės pava-
dinimu. Ilgą laiką rūšis buvo vadinama Dactylo-
rhiza baltica (Klinge) N. I. Orlova, tačiau ši nomen-
klatūrinė kombinacija neveiksni (comb. inval.). Dėl
to buvo paskelbta kito bazionimo pagrindu sudaryta
nomenklatūrinė kombinacija – Dactylorhiza longi-
folia (Neumann) Aver. (AVERYANOV, 1984). Deja, iki
šiol neparinktas šio vardo bazionimo – Orchis lon-
gifolia Neumann – lektotipas ir abejojama, ar tikrai
jis tinka baltijinei gegūnei vadinti. Dėl šių neaiš-
kumų Orchis longifolia Neumann ir iš šio vardo su-
darytos nomenklatūrinės kombinacijos pripažįsta-
mos daugiaprasmiais vardais (nom. ambig.). Be to,
paaiškėjo, kad visus reikalavimus atitinkantis balti-
jinės gegūnės vardas – Dactylorhiza baltica (Klinge)
Nevski – paskelbtas dar 1935 m. (SENNIKOV, 2002)
Neseniai buvo išspausdintas pranešimas apie
Lietuvoje aptiktą Ophrys insectifera L. subsp. ay-
moninii Breistr. (KINDURIS, 2004), dažniau laikomą
savarankiška O. aymoninii (Breistr.) K. P. Buttler
rūšimi. Šios rūšies augalams, aptinkamiems tik ne-
didelėje Prancūzijos dalyje (Galicijoje), būdingas
ryškiai geltonas lūpos apvadas. Nors pranešimo au-
toriaus pateiktose nuotraukose aiškiai matomas
geltonas lūpos apvadas, abejojame dėl Akmenės ra-
jone aptikto individo ir iki šiol tik Prancūzijoje ap-
tiktos O. aymoninii rūšies (arba porūšio – O. insec-
tifera subsp. aymoninii) tapatumo. Gali būti, kad
Akmenės rajone aptiktas augalas yra musinio ofrio
(O. insectifera) spalvinė atmaina, panaši į O. ay-
Baltijinė gegūnė
moninii. Tapatumą galima būtų patvirtinti tik kruopš-
čiai palyginus Lietuvoje aptiktus augalus su pavyz-
džiais iš Prancūzijos. Kol kas šio taksono, nesvarbu
kokiu – rūšies ar porūšio – rangu jį priimsime, į Lie-
tuvos floros sąrašą įtraukti negalima.
10
Apie gegužraibinių šeimos augalus, neretai va-
dinamus tiesiog orchidėjomis, pasakojamos įvairios
legendos, keistos, paslaptingos istorijos. Dabar spar-
čiai nykstantys ir ypatingo gamtosaugininkų dėme-
sio sulaukiantys šios šeimos augalai, ypač plačialapė
klumpaitė (Cypripedium calceolus), yra tapę gam-
tos apsaugos simboliu.
Gegužraibinių šeimos augalai paplitę visuose že-
mynuose, išskyrus Antarktidą. Gegužraibiniai pa-
plitę nuo Grenlandijos, kur auga karštųjų versmių
pakrantėse, iki tolimiausio, labiausiai į pietus nuto-
lusio Pietų Amerikos žemyno kyšulio.
Daugiausia gegužraibinių šeimos rūšių yra pa-
plitusios atogrąžų ir paatogrąžių kraštuose. Augalai
įsikuria labai įvairiose buveinėse. Kai kurie auga dir-
vožemyje, bet daugumą sudaro epifitai. Vieni epifi-
tai įsikuria medžių šakumose, kuriose susikaupia pū-
vančių augalų liekanų, kiti – ant aukštų medžių
vainiko šakų, dar kiti šaknimis prisitvirtina prie ka-
mieno žievės. Gegužraibiniai tokiose, gana neįpras-
tose, vietose įsikuria dėl to, kad vešliuose atogrąžų
miškuose pro tankią lapiją prasiskverbia labai mažai
saulės šviesos ir mažai kas gali augti visiškoje ūks-
mėje. Įsikūrę ant medžių, gegužraibiniai išvengia
konkurencijos su kitais žoliniais miškų augalais ir
medžiais dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų.
Tolstant nuo atogrąžų ir paatogrąžių klimato
juostų, gegužraibinių rūšių skaičius laipsniškai ma-
žėja, daugėja dirvožemyje augančių augalų. Vidu-
tinio klimato ir šiauriau esančiose juostose epifitinių
gegužraibinių jau nebėra, visi jie auga dirvožemyje.
Dauguma gegužraibinių yra silpni konkurentai
ir kiti žoliniai augalai lengvai paima jiems būtinas
maisto medžiagas, užstoja saulės šviesą ir nustelbia.
Atogrąžų kraštuose dauguma gegužraibinių, steng-
damiesi išvengti konkurencijos, įsikūrė uolų ply-
šiuose, ant akmenų, medžių kamienų ar lajose ant
šakų. Šilto, vidutinio ir vėsaus klimato kraštuose dir-
vožemyje augantys šios šeimos augalai konku-
rencijos išvengia įsikurdami tokiose buveinėse, ku-
riose stambiems žoliniams augalams augti sąlygos
yra nepalankios, o kiti augalai sudaro gana retus
žolynus. Gegužraibiniai paprastai įsikuria mažai
azoto junginių ir humuso, bet daug karbonatų
turinčiame dirvožemyje arba gausiai drėkinamose
buveinėse – žemapelkėse, tarpinėse pelkėse. Dau-
Svarbiausi gegužraibinių šeimos augalų bruožai
guma epifitinių ir kai kurie dirvožemyje augantys
gegužraibiniai nepakenčia šarmingos terpės, ir auga
tik tada, kai ji rūgšti.
Nemažai dirvožemyje augančių gegužraibinių
konkurencijos su kitais žoliniais augalais išvengia
dėl to, kad jų vegetacijos laikotarpis yra palyginti
trumpas. Jie žydi pavasarį ar vasaros pradžioje, o
kai suveši kitos žolės, jie jau brandina vaisius. Su-
brandinę ir išbarstę sėklas, sausuoju ir karštuoju va-
saros laikotarpiu jie nunyksta, bet rudenį, kai pa-
daugėja drėgmės, vėl išdygsta.
Labai svarbus gegužraibinių prisitaikymo bruo-
žas – jų simbiozė su mikorizę sudarančiais grybais,
dėl kurios jie gali augti kitiems augalams nepalankio-
mis sąlygomis. Gamtoje beveik visų šios šeimos au-
galų sėklos sudygsta tik tada, kai į sėklos gemalą įsi-
skverbia grybų hifai. Europoje su gegužraibiniais
mikorizę dažniausiai sudaro Rizoctonia genties gry-
bai.
Šios šeimos augalų sėklos labai smulkios, dul-
kių pavidalo, sėklaskiltė labai redukuota, todėl ne-
užtenka gemalui vystytis būtinų maisto medžiagų.
Dažniausiai sėklą sudaro nediferencijuotų ląstelių
Šaltiniuotose pelkėse daugelio gegužraibinių popu-
liacijos būna gausios ir gyvybingos
11
gumulėlis, apsuptas maišelį sudarančių negyvų
ląstelių sluoksniu. Taigi sėklos gemalas augti ir vys-
tytis pradeda tik tada, kai iš grybo hifų gauna būtinų
angliavandenių. Suprantama, kad yra nedidelė ti-
kimybė, jog gegužraibinių augalų sėklos nukris į
tokią vietą, kurioje yra tam tikros rūšies grybų.
Tačiau šie augalai prisitaikė įveikti ir tokią kliūtį. Jie
subrandina labai daug sėklų. Nustatyta, kad gongo-
ros (Gongora) genties augalai viename vaisiuje su-
brandina apie 74 milijonus sėklų. Dauguma Euro-
poje augančių gegužraibinių augalų dėžutėje su-
brandina nuo 25 000 iki 100 000 sėklų, o vienas in-
dividas neretai užmezga ne vieną dešimtį vaisių.
Č. Darvinas (DARWIN, 1904) apskaičiavo, kad
jeigu visos vieno dėmėtosios gegūnės individo per
vienerius metus subrandintos sėklos sudygtų ir iš
jų užaugtų visi individai, tai to augalo palikuoniai
užimtų apie 4000 m2 plotą (skaičiuodamas jis lai-
kėsi nuostatos, kad vienas individas vidutiniškai
užima apie 40 cm2). Jeigu visų tų augalų subrandin-
tos sėklos sudygtų ir iš jų užaugtų nauji augalai,
kurie vėl subrandintų sėklas, tai ketvirtos kartos in-
dividai vientisu kilimu padengtų visą Žemės rutulio
sausumą. Iš tikrųjų gamtoje sudygsta labai nedidelė
dalis sėklų, o brandos amžiaus sulaukia tik pavie-
niai individai.
Gegužraibinių ir grybų tarpusavio saitai išlieka
skirtingą laiką. Vieni augalai juos nutraukia tada,
kai išaugina pirmą tikrąjį lapą, bet vėl gali atnaujinti
susidarius nepalankioms sąlygoms. Kiti augalai
glaudžius saitus su grybais išsaugo visą augalo gy-
venimą. Yra grupė gegužraibinių augalų, kurie visiš-
kai priklausomi nuo grybų teikiamų maisto medžia-
gų. Tokie augalai yra praradę daugeliui augalų bū-
dingą pigmentą – chlorofilą.
Gegužraibiniams augalams simbiozė su grybais
suteikia nemažai privalumų. Daugelio vidutinio kli-
mato juostos gegužraibinių daigai vystosi po žeme.
Dirvožemyje mažesnė temperatūros ir drėgmės kai-
ta, daigams nekenkia ultravioletiniai saulės spindu-
liai. Dažniausiai jaunas individas 2–3 metus maiti-
nasi grybų teikiamomis medžiagomis ir neišaugina
jokių antžeminių organų. Simbiozę sudarantys gry-
bai gegužraibiniams padeda ištverti nepalankias
sąlygas. Gausiai žydėję ir daug vaisių subrandinę
individai nusilpsta, neišaugina jokių antžeminių
ūglių ir pereina į antrinę ramybės būseną, tačiau po
žeme esantys jų stiebagumbiai ar šakniastiebiai to-
liau auga, kaupia maisto medžiagų atsargas. Mano-
ma, kad dėl mikorizinių ryšių gegužraibiniai augalai
gamtoje labai retai serga grybinėmis ligomis, nes
simbiozę sudarantys grybai juos apsaugo nuo žalin-
gų grybų poveikio.
Visi gegužraibiniai nuo kitų augalų skiriasi tri-
mis bendrais požymiais (KOOPOWITZ, 2001). Tokių
pačių požymių turi ir kitų šeimų augalai, bet visų
trijų požymių derinys būdingas tik šios šeimos ats-
tovams.
Pirmasis požymis – kuokelių padėtis. Jie išsi-
dėstę taip, kad vabzdžiai ar kiti žiedus apdulkinan-
tys gyvūnai žiedadulkes gali pasiekti tik iš vienos
pusės. Tokios sandaros žiedus turi daug kitų šeimų
augalų, pavyzdžiui, kardelis (Gladiolus) iš vilkdal-
ginių (Iridaceae) šeimos, notrelė (Lamium) iš notre-
linių (Lamiaceae) šeimos ir kt. Žiedus apdulkinan-
tys vabzdžiai gali nusileisti ir judėti tik vienoje,
tam pritaikytoje žiedo dalyje. Gegužraibinių augalų
tokia žiedo dalis yra lūpa.
Antrasis požymis – iš dalies arba visiškai su
piestelės liemenėliu suaugę kuokelių koteliai. Suau-
gusios šios žiedo dalys sudaro gana storą, stulpeliu
vadinamą darinį. Panašiai suaugę kuokeliai ir pies-
telės būdingi klemaliniams (Asclepiadaceae) ir kai
kurių kitų šeimų augalams.
Trečiasis požymis – sėklų dydis ir kiekis. Visi
gegužraibiniai augalai subrandina labai daug dulkių
pavidalo sėklų. Daugelio kitų šeimų augalai taip pat
subrandina daug labai smulkių sėklų, tačiau nieka-
da jų nebūna tiek daug, kiek gegužraibinių šeimos
augalų vaisiuose.
Subrendusi ir sėklas išbarsčiusi plačialapės klum-
paitės dėžutė
12
Neretai nurodoma, kad gegužraibinių šeimos
augalams yra nebūdingas dvigubasis apvaisinimas,
todėl sėklose nesusidaro maisto medžiagų atsargų.
Dvigubasis apvaisinimas yra būdingas daugumos
žiedinių augalų bruožas. Literatūroje neretai nuro-
doma daug kitų svarbių gegužraibinių augalų bruo-
žų, bet jie būdingi tik kai kuriems šeimos augalams
(KOOPOWITZ, 2001).
Gegužraibinių šeima priklauso prie lelijainių
(Liliopsida) klasės, todėl šeimos augalai turi daugu-
mą klasei būdingų požymių. Dažniausiai jie daugia-
mečiai žoliniai augalai, retai – vijokliai. Daug yra
epifitų, epilitų, mažiau – dirvožemyje augančių, la-
bai nedaug – vandens ir požeminių augalų. Papras-
tai gegužraibiniai augalai turi chlorofilo ir patys
vykdo fotosintezę, tačiau kai kurių genčių augalai
chlorofilo neturi ir yra heterotrofai (paprastai sap-
rotrofai). Gegužraibinių šaknys būna požeminės ir
orinės. Atogrąžose paplitusių augalų šaknys padeng-
tos iš negyvų tuščiavidurių ląstelių sudarytu, kem-
pinę primenančiu, daugiasluoksniu velamenu.
Stiebai būna statūs, svyrantys ir šliaužiantys,
nešakoti arba šakoti. Pagal stiebų šakojimosi tipą
išskiriamos dvi gegužraibinių grupės. Vieną grupę
sudaro augalai, kurių stiebai šakojasi monopodiš-
kai, viršūninė meristema visą laiką išlieka aktyvi,
todėl stiebai auga neribotai ir išauga labai ilgi. Šios
grupės augalai paplitę atogrąžų kraštuose, o viduti-
nio ir vėsaus klimato regionuose neauga. Daugu-
mos gegužraibinių stiebai šakojasi simpodiškai. Jų
ūglių augimas į viršų yra ribotas, todėl kasmet iš
pumpurų, esančių po žeme ar arti substrato pavir-
šiaus, išauga naujas stiebas. Kai kurių augalų stiebai
yra daugiamečiai, todėl jie ilgainiui sudaro kerus arba
kupstus. Neretai stiebai prisitaikę kaupti vandenį,
todėl būna sustorėję ar sudaro stiebagumbius. Lie-
tuvoje stiebagumbius turinčių gegužraibinių ne-
daug – tik dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) ir
vienalapis gedutis (Malaxis monophyllos). Kitų
gegužraibinių stiebai yra tuščiaviduriai ir jų ertmėse
gyvena specializuotų rūšių skruzdėlės. Dalis augalų
vandens ir maisto medžiagų atsargas kaupia susto-
rėjusiose lapamakštėse. Tokius kaupiamuosius or-
ganus Lietuvoje turi tik pelkinė laksva (Hammarbya
paludosa).
Lapų sandara tokia pati kaip ir daugumos leli-
jainių, gyslotumas lygiagretusis ir lankiškasis. La-
bai retai lapų gyslotumas primena tinkliškąjį. Lietu-
voje tokio gyslotumo lapus turi šliaužiančioji sidab-
riukė (Goodyera repens).
Pagal dydį gegužraibiniai augalai irgi labai įvai-
rūs. Kai kurių rūšių gumblapiai (Bulbophyllum) labai
žemi, vos kelių centimetrų aukščio, o aukštosios so-
bralijos (Sobralia altissima) išauga net iki 13 m
aukščio. Kai kurie didžiuliai raštuolės (Gramato-
phyllum) individai sveria net po kelis šimtus kilo-
gramų.
Labiausiai stebina ir žavi gegužraibinių žiedai.
Kaip tik dėl jų žmonės šiuos augalus labai vertina
ir kolekcionuoja. Iš tikrųjų daugelio šios šeimos
augalų žiedai yra spalvingi ir įspūdingi, bet kai
kurių jie smulkūs ir visai neišvaizdūs. Be to, geguž-
raibinių žiedai yra savitos sandaros. Beveik visų
šios šeimos augalų žiedai yra netaisyklingieji (zigo-
morfiniai), turi vieną simetrijos ašį. Apyžiedžio la-
peliai dažniausiai menkai diferencijuoti ir taurėlapiai
nedaug skiriasi nuo vainiklapių. Dėl to taurėlapiai
ir vainiklapiai paprastai vadinami apyžiedžio la-
peliais, kurie sudaro du ratus – išorinį ir vidinį. Iš
visų apyžiedžio lapelių labiausiai spalva, dydžiu ir
forma išsiskiria vienas vainiklapis, vadinamas lūpa.
Kai kurių gegužraibinių lūpa yra viršuje ir apsaugo
žiedą, bet daugumos augalų mezginė yra persisu-
kusi, todėl lūpa atsidūrusi žiedo apačioje ir žiedus
apdulkinantiems vabzdžiams tapusi nusileidimo
aikštele.
Gegužraibiniai augalai žiedus apdulkinančius
vabzdžius ir kitus gyvūnus vilioja tokiais įvairiais
būdais, kad jiems prilygti negali nė vienos kitos
šeimos augalai. Vieni žiedų apdulkintojus vilioja
spalvomis, kiti – kvapais, formomis, nektaru ar
kitokiomis išskyromis, kai kurie netgi sudėtingais,
vabzdžių feromonus atitinkančiais kvapiais chemi-
niais junginiais. Visus įmantrius būdus net išvardyti
būtų sunku.
Plačialapės klumpaitės žiedo lūpos pamate esantys
vadinamieji langai
13
Falenopsio (Phalenopsis) ir raibuolės (Paphiopedilum) žiedų sandara: a – išorinio rato apyžiedžio lapeliai
(taurėlapiai); b – vidinio rato apyžiedžio lapeliai (vainiklapiai); b1 – lūpa
aa
aa
bb
bb
b1
b1
Kai kurie Lietuvoje augantys gegužraibiniai irgi
savitai vilioja vabzdžius. Plačialapės klumpaitės
(Cypripedium calceolus) žiedas panašus į spąstus.
Išsipūtusios, į kurpaitę panašios lūpos vidinis pa-
viršius glotnus ir slidus, į vidų užlinkę kraštai suda-
ro klostę, kuri neleidžia į vidų patekusiam vabz-
džiui išlysti lauk pro tą pačią angą, pro kurią įlindo.
Virš lūpos angos yra staminodžiu vadinamas paki-
tęs kuokelis, kuris sudaro savitą dangtį, o po juo yra
purka. Galinėje lūpos sienelėje susitelkusios kelios
skaidrių ląstelių grupės. Ląstelės gerai praleidžia
šviesą (jų santalkos vadinamos langais). Į spąstus
pakliuvęs vabzdys ima blaškytis, bet, pastebėjęs pro
vadinamuosius langus prasiskverbiančią šviesą,
patraukia jų link. Pakeliui jam tenka prasibrauti pro
lipnią purką. Tuo metu prie jos prilimpa iš kito žiedo
vabzdžio atneštos žiedadulkės. Priėjęs prie vadina-
mųjų langų, vabzdys neranda landos, bet pamato
kitą kelią išsilaisvinti iš spąstų – dvi siauras landas.
Stengdamasis ištrūkti, vabzdys priverstas prasi-
brauti pro kuokelius ir jo kūnas aplimpa žiedadul-
kėmis. Reikia pridurti, kad plačialapė klumpaitė yra
Europoje vienintelis gegužraibinių šeimos augalas,
kurio žiedadulkės nesukibusios į polinijomis vadi-
namus gumulėlius. Taip klumpaitės išvengia savi-
dulkos, nes žiedadulkės ant vabzdžio kūno patenka
tik jam lendant lauk. Neretai lūpos viduje būna susi-
kaupusio lietaus vandens, todėl iš žiedo spąstų vabz-
džiai išlenda sušlapę ir pavargę.
Ypatingi yra ofrio (Ophrys) genties augalų žiedai.
Jų lūpa labai panaši į kurios nors rūšies vabzdį, be
to, žiedai skleidžia kvapą, beveik neatskiriamą nuo
tam tikros rūšies vabzdžiams būdingų feromonų
kvapo. Išvaizdos ir kvapo apgauti vabzdžių patinė-
liai bando poruotis ir tuo metu prie jų kūno prilimpa
polinarijai. Daugiau kaip pusė visų Europoje au-
gančių gegužraibinių augalų apgaudinėja vabz-
džius, nes jų žieduose nėra nei nektaro, nei kitų
maistui tinkamų medžiagų. Vabzdžiai tokius žiedus
lanko tik dėl to, kad jie panašūs į kitus, nektaro iš-
skiriančių augalų žiedus.
Lietuvoje aptiktos 36 gegužraibinių šeimos rū-
šys. Kiekvienos rūšies augalai šalyje nevienodai
paplitę, savitai prisitaikę prie buveinių sąlygų, ski-
riasi kai kuriais biologijos bruožais, jiems reikia
specialiai parinktų ir pritaikytų apsaugos priemo-
nių. Išsamiai apie kiekvieną rūšį skaitykite toles-
niuose šios knygos skyriuose.
14
Lietuvoje aptinkami gegužraibinių (Orchidaceae)
šeimos augalai
Šiame skyriuje aprašytos visos Lietuvoje aptin-
kamos gegužraibinių rūšys. Pirmiausia pateikia-
mas bendras rūšies paplitimas, trumpa paplitimo
šalyje charakteristika, apsaugos statusas. Daugeliu
atvejų morfologiniai rūšies aprašai gana trumpi, pa-
minėti tik svarbiausi skiriamieji požymiai, nuro-
dyta, su kokiomis kitomis rūšimis gali būti painio-
jama. Išsamiai aprašytos būdingos kiekvienos rūšies
buveinės, dirvožemio ir drėgmės poreikiai. Duome-
nys apie populiacijų dydį nurodomi remiantis au-
torių atliktų tyrimų duomenimis. Aprašyti svarbiau-
si kiekvienos rūšies biologijos bruožai. Daug dėme-
sio skirta gegužraibinių nykimo ir apsaugos proble-
moms aptarti. Nurodytos pagrindinės populiacijų ir
individų skaičiaus mažėjimo priežastys.
Gegužraibinių augalų paplitimo žemėlapiai suda-
ryti pagal Botanikos institute naudojamą kvadratų
sistemą (GUDŽINSKAS, 1993). Kvadratų tinklas suda-
rytas pagal geografines koordinates. Kiekvienas kvad-
ratas yra 10' ilgumos ir 6' platumos, t. y. vidutiniškai
10,2 km pločio ir 10,4 km ilgio. Visos viename kvad-
rate aptiktos rūšies populiacijos pažymėtos vienu
ženklu.
Duomenys apie augalų paplitimą suskirstyti į
tris grupes ir žemėlapyje atitinkami kvadratai pažy-
mėti skirtingais simboliais. Jeigu duomenys apie rū-
šies radimo vietą surinkti iki 1900 m. pabaigos ir
nėra vėlesnių duomenų, kvadratas pažymėtas ³ sim-
boliu. Jeigu rūšis kvadrate buvo aptikta nuo 1901 m.
iki 1991 m., bet naujesnių duomenų iš to kvadrato
nėra, jis pažymėtas tuščiu apskritimu ({), o 1992 m.
ir vėlesni duomenys apie rūšies populiacijas žemė-
lapyje paženklinti juodu skrituliu (O). Jeigu atlikus
tyrimus nustatyta, kad tam tikrame kvadrate buvusi
ar buvusios populiacijos išnykusios, toks kvadratas
pažymėtas kryželiu ().
Informacija apie rūšių paplitimą paimta iš Bota-
nikos instituto (BILAS) ir Vilniaus universiteto Bo-
tanikos ir genetikos katedros (WI) herbariumuose
saugomų rinkinių, įvairių literatūros šaltinių, anks-
čiau skelbtų ir neskelbtų autorių atliktų tyrimų duo-
menų. Labai daug informacijos apie kai kurių retų ir
saugomų rūšių, tarp jų ir gegužraibinių, paplitimą
Lietuvoje buvo paskelbta leidinyje Raudoni lapai.
Kai kurių rūšių paplitimo žemėlapiai sudaryti
remiantis tik herbariumuose sukauptais ir autorių
atliktų tyrimų duomenimis. Tokie žemėlapiai nepa-
rodo tikrojo rūšies paplitimo šalyje, bet pagal juos
galima spręsti apie tam tikrus paplitimo dėsnin-
gumus.
Knygoje gegužraibinių šeimos rūšių nomenkla-
tūra, su nedidelėmis išimtimis, pateikta pagal sąva-
dą Lietuvos indučiai augalai (GUDŽINSKAS, 1999).
Svarbiausi gegužraibinių taksonomijos ir nomen-
klatūros pokyčiai aptarti atskirame šios knygos sky-
relyje (žr. p. 8–9).
15
Plačialapė klumpaitė paplitusi beveik visoje Eu-
ropoje, išskyrus arktines sritis, Sibire ir Rytų Azi-
joje. Pietų Europoje ji aptinkama tik kalnuose. Šiau-
rės Amerikoje plačialapei klumpaitei giminingi au-
galai laikomi savarankiška rūšimi – smulkiažiede
klumpaite (Cypripedium parviflorum Salisb.).
Lietuvoje plačialapė klumpaitė saugoma nuo
1962 m., o nuo 1981 m. įtraukta į Lietuvos raudoną-
ją knygą. Dabar ji priskirta prie pažeidžiamų rūšių
kategorijos. Rūšis įrašyta į Berno konvencijos I
priedą, Europos Sąjungos Buveinių direktyvos II ir
IV priedus, pagal Europos Komisijos reglamentą
įtraukta į CITES A priedą.
Plačialapė klumpaitė yra daugiametis žolinis
augalas su storu šliaužiančiu šakniastiebiu. Stiebas
25–50 cm aukščio. Žiedai labai puošnūs ir iš visų
Lietuvoje augančių gegužraibinių augalų yra di-
Plačialapė klumpaitė
Cypripedium calceolus L.
džiausi. Žydi gegužės pabaigoje arba birželio pra-
džioje. Klumpaičių žieduose nėra nektaro, todėl ap-
gaudinėjami apdulkintojai greitai atpažįsta jų žie-
dus ir liaujasi lankę (VAKHRAMEEVA et al., 1991).
Galbūt dėl to apdulkinami ir vaisius užmezga tik
nuo 4 % iki 25 % visų žiedų. Dėžutėje subręsta nuo
6 000 iki 17 000 labai smulkių, dulkių pavidalo sėk-
lų. Sėklas išnešioja vėjas (KULL, 1999).
Stiebas ir lapai apaugę tankiais trumpais plauke-
liais, todėl yra šiurkštūs. Nežydinčias klumpaites
pagal plaukuotumą gana lengva atskirti nuo į jas
panašių, beveik plikus lapus turinčių skiautalūpių
ir visai plikų baltašaknių.
Sėkloms dygti ir augalams vystytis būtina mi-
korizė. Dėl nežinomų priežasčių subrendusių sėklų
daigumas labai menkas, todėl plačialapės klumpai-
tės paprastai dauginasi vegetatyviškai. Iš sėklų iš-
dygę augalai vystosi ypač lėtai. Pirmas tikrasis lapas
išauga ne anksčiau kaip po 4 metų, o augalai subręsta
ir pirmą kartą pražysta maždaug po 12 metų. Subren-
dę augalai ilgaamžiai. Užregistruota, kad kai kuriems
stambiems individams yra apie 100 metų (KULL,
1999). Vegetatyviškai dauginasi lėtai. Dėl nepalan-
kių sąlygų ar nusilpę augalai kelerius metus gali
pereiti į antrinės ramybės būseną ir neišleisti ūglių.
Plačialapės klumpaitės auga mišriuose ar lapuo-
čių miškuose, pamiškėse, miško aikštelėse. Gausiau
žydi gana atvirose ir gerai apšviestose vietose au-
gančios klumpaitės, bet tokiose buveinėse jos neiš-
laiko kitų žolinių augalų konkurencijos. Geriausiai
auga brandžiuose miškuose ir šlaituose, kuriuose
dėl natūralaus medžių virtimo susidaro nuolat kin-
tanti geriau ir blogiau apšviestų miško aikštelių mo-
zaika. Klumpaičių kartais aptinkama antriniuose
(išugdytuose) eglynuose, tačiau tokiose vietose jos
skursta ir ilgainiui išnyksta dėl pernelyg didelės
ūksmės ir spyglių sukeltų dirvožemio sudėties po-
kyčių. Taip pat išnyksta po plyno miško kirtimo
tankiais krūmais ir jaunais medeliais užžėlusiuose
plotuose. Augalai dažniausiai aptinkami kalkin-
game dirvožemyje, bet jiems svarbu, kad dirvože-
mis būtų laidus vandeniui ir kartu nuolat išliktų
drėgnas. Dėl to klumpaitės neretai siaura juosta au-
ga ties pelkės ir mineralinio dirvožemio sandūra,
šaltiniuotose vietose. Dažniausiai tokiose vietose
dėl nedidelio tinkamos buveinės ploto populiacijos
Plačialapių klumpaičių grupė
16
kadangi nemaža dalis populiacijų yra kritiškos būk-
lės.
būna negausios. Plačialapės klumpaitės neauga azo-
to turtinguose dirvožemiuose.
Plačialapės klumpaitės populiacijos telkiasi
Lietuvos pietinėje, rytinėje ir šiaurinėje dalyse, o
šalies vakaruose buvo aptikta tik Kretingos r., Kar-
tenos apylinkėse (SNARSKIS, 1963; GUDŽINSKAS, 2001).
Dabar Lietuvoje žinoma daugiau kaip 50 rūšies po-
puliacijų, tačiau daugumoje jų auga tik pavieniai
augalai. Kai kuriose vietose, dažniausiai dėl netin-
kamos žmogaus ūkinės veiklos, augalų sparčiai ma-
žėja (pvz., Skersabalių (Vilniaus r.) ir Aukštadvario
(Trakų r.) apylinkėse populiacijos arba jau išnyko,
arba yra kritiškos būklės). Kiek gausesnės populia-
cijos (daugiau kaip 200 individų) yra Lazdijų, Pane-
vėžio, Švenčionių, Ignalinos, Akmenės, Joniškio,
Trakų ir Vilniaus rajonuose. Vilniaus apylinkėse,
Verkių regioniniame parke, esanti populiacija yra
viena iš gausiausių Europoje, joje suskaičiuota apie
3000 augalų. Ypač nepalankios sąlygos klumpai-
tėms susidaro netoli didžiųjų šalies miestų. Vilniaus
rajone jau išnyko Jašiūnų, Kenos apylinkėse bei
Ribiškėse augę augalai; Kauno apylinkėse augalai
išnyko Aukštojoje Fredoje ir Karmėlavoje. Kėdai-
niuose išnyko Babėnų miške. Taip pat dėl nežinomų
priežasčių augalų neberandama Kretingos r., Karte-
nos apylinkėse, Utenos r., Antalieptės apylinkėse.
Radviliškio r., Radvilonių miške, buvusi populiacija
sunaikinta plynai iškirtus mišką. Nuo kirtimų labai
nukentėjo buvusi viena gausiausių populiacijų
Akmenės r., Purvių miške. Ten iš maždaug 500 indi-
vidų liko tik apie 20–30. Dalis Verkių regioniniame
parke esančios populiacijos sunaikinta teritorijoje
įrengus poilsiavietę. Liūdną sąrašą b ūtų galima tęs-
ti. Jeigu nebus imtasi skubių tvarkymo priemonių,
išnykusių populiacijų sąrašas gali gerokai pailgėti,
Plačialapės klumpaitės žiedai su įprastos spalvos (a) ir gelsvais (b) apyžiedžio lapeliais
Besiskleidžiantys plačialapės klumpaitės žiedai
ba
17
Didžiausią grėsmę klumpaitėms kelia žmogaus
ūkinė veikla – netinkamas miškų naudojimas ir tvar-
kymas, spygliuočių medynų ugdymas, miško kir-
timas. Klumpaites neigiamai veikia šviesos mažėji-
mas buveinėse. Kirtavietėse, jeigu plačialapės klum-
paitės nesunaikinamos kertant mišką, jos išnyksta
dėl didelės konkurencijos su žolėmis, o vėliau – dėl
suvešėjusių krūmų sudaromos ūksmės. Spygliuočių
plantacijose augalai kenčia tiek nuo šviesos sty-
giaus, tiek nuo dirvožemio pokyčių (jo rūgštėjimo).
Dalis populiacijų buvo pažeistos sausinant miškus.
Kai kurios populiacijos nukenčia dėl augalų rinki-
mo auginimui, žiedų skynimo. Nustatyta, kad iš vi-
dutinio dydžio populiacijos (50 augalų) kasmet su-
naikinus po vieną augalą, tikimybė, kad populiacija
išnyks per 100 metų, yra 22 %, o kasmet sunaikinus
po 2 augalus – 60 % (TERSCHUREN, 1999). Populia-
cijos nyksta ir dėl natūralių dirvodaros procesų, kai
viršutiniame dirvožemio sluoksnyje sumažėja kar-
bonatų. Augalų šakniastiebius kartais pažeidžia
graužikai. Lapuočių miškai – būdingos plačialapių klumpaičių
buveinės
18
Šliaužiančioji sidabriukė yra beveik visame Šiau-
rės pusrutulyje paplitusi rūšis. Jos arealas beveik su-
tampa su spygliuočių miškų paplitimu: nuo Vidurio
Europos vakarinės dalies nusitęsia iki Tolimųjų Rytų.
Atskiros arealo dalys yra Himalajuose ir Azijos piet-
ryčiuose. Ji paplitusi ir Šiaurės Amerikoje.
Lietuvoje šliaužiančioji sidabriukė taip pat ap-
tinkama beveik visoje šalyje, bet labai nevienodai.
Dažniausia ji pietinėje ir rytinėje šalies dalyje, kur
vyrauja pušynai ir mišrūs miškai, o kitose vietose
aptinkama tik ten, kur yra tinkamų buveinių – gana
šviesių pušynų (GUDŽINSKAS, 2001). Lietuvoje šliau-
žiančioji sidabriukė į saugomų augalų sąrašus ne-
buvo įrašyta. Estijoje ji saugoma kaip reta rūšis, o
Latvijoje – dažna ir paplitusi visoje teritorijoje.
Šliaužiančioji sidabriukė yra daugiametis, 12–
30 cm aukščio augalas. Šakniastiebis nariuotas, guls-
čias, išsidėstęs dirvožemio paviršiuje, su pavienė-
mis šaknimis. Stiebas nuo pamato truputį išlinkęs,
ištisai arba tik viršutinėje dalyje apaugęs liaukiniais
plaukeliais. Lapai kiaušiniški arba pailgai kiaušiniš-
ki, su ryškiomis balsvomis gyslomis, neretai sidab-
riško atspalvio, po 4–8 susitelkę ūglių viršūnėse.
Lapai per žiemą išlieka žali. Žiedynas siauras, su
10–30 vienoje pusėje ar kiek įvijai išsidėsčiusių žie-
dų. Pažiedės linijiškai lancetiškos. Žiedai smulkūs,
balti, kartais gelsvo ar žalsvo atspalvio. Vaisius –
Šliaužiančioji sidabriukė
Goodyera repens (L.) R. Br.
liaukiniais plaukeliais apaugusi dėžutė su labai smul-
kiomis sėklomis.
Šliaužiančioji sidabriukė dauginasi vegetatyviš-
kai ir sėklomis. Lengvas sėklas išnešioja vėjas. Iš sėk-
lų išaugęs augalas 2–3 metus auga po žeme misda-
mas grybų teikiamomis maisto medžiagomis. Pirmi
lapai žemės paviršiuje išauga paprastai penktaisiais
metais. Žydėti pradeda ne jaunesni kaip 5 metų indi-
vidai, o dažniausiai – sulaukę 7–8 metų (VAKHRAME-
EVA et al., 1991). Vegetatyviškai dauginasi šaknia-
stiebio dalimis. Senam šakniastiebiui apmirus, stam-
bus keras pasidalija į keletą savarankiškų individų.
Žiedynas išauga vasaros pradžioje, bet augalai
pražysta maždaug liepos viduryje. Žydėjimas trun-
ka 3–4 savaites. Vaisiai užsimezga tik po kryžminio
apdulkinimo. Žiedai skleidžia salsvą kvapą, kuris
vilioja vabzdžius.
Šliaužiančioji sidabriukė dirvožemio sąlygoms
neišranki. Auga derlingame ir nederlingame, šar-
mingame ir rūčiame dirvožemyje, tik svarbu, kad
jis nebūtų pernelyg sausas arba įmirkęs.
Augalas yra reiklus šviesai. Ūksmingose buvei-
nėse šliaužiančiosios sidabriukės nežydi, išaugina
tik vegetatyvinius ūglius. Esant palankioms sąly-
goms susidaro nemaži kerai su keliais ar keliolika
žiedynų. Dažniausiai šliaužiančiosios sidabriukės
auga pušynuose, pušynuose su eglėmis ir mišriuose
Šliaužiančiųjų sidabriukių grupėŠliaužiančiosios sidabriukės lapai
19
miškuose, rečiau grynuose eglynuose, o lapuočių
miškuose pasitaiko labai retai, nes ten didelė žolinių
augalų konkurencija, o vešlios medžių lajos pralei-
džia mažai šviesos. Palankiausios sąlygos augti susi-
daro pribręstančiuose ir brandžiuose miškuose, ku-
riuose susidariusi natūrali geriau ir blogiau apšvies-
tų plotų mozaika. Pietų Lietuvoje kartais pasitaiko
gana sausuose šiuriniuose pušynuose.
Šliaužiančiosios sidabriukės populiacijos Lietu-
voje kol kas gausios ir grėsmės rūšiai išnykti nėra.
Vis dėlto pastebėta, kad šių augalų beveik nėra arba
jų labai mažai po kirtimų atsodintuose medynuose.
Sodintuose miškuose jos įsikuria tik tada, kai medy-
nas beveik pasiekia brandą, tai yra artėjant jo kirti-
mo laikotarpiui. Tyrimais paremtų duomenų apie
šliaužiančiosios sidabriukės populiacijų sudėtį ir
kitimą ūkiniuose miškuose nėra. Žemės paviršiuje
šakniastiebius išauginantys augalai reaguoja į miško
paklotės ardymą ir mindymą. Miškuose, kuriuose
lankosi daug žmonių, šie augalai dažniausiai auga
tik prie pat medžių kamienų, nes tokiose vietose jie
mažiausiai mindomi. Šliaužiančiosios sidabriukės žiedai
20
Vienagumbio medauninko arealas apima Euro-
pą, bet pietinėje žemyno dalyje šis augalas auga
tik kalnuose. Vidutinio klimato juosta arealas į rytus
nusitęsia iki Japonijos ir Himalajų kalnų.
Lietuvoje dauguma vienagumbio medauninko
populiacijų buvo Šventosios (Ukmergės ir Jona-
vos r.), Ventos (Mažeikių ir Akmenės r.) ir Nemuno
(Kauno r.) upių slėniuose, rastas ties Pravieniškė-
mis (Kaišiadorių r.). Literatūroje nurodoma, kad šių
augalų buvo rasta Žagarės (Joniškio r.), Ariogalos
(Raseinių r.), Baltosios Vokės (Šalčininkų r.) apy-
linkėse (SNARSKIS, 1963).
Vienagumbis medauninkas į 1962 m. sudarytą
saugomų rūšių sąrašą nebuvo įtrauktas, o 1992 m.
rūšis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir pri-
skirta prie grėsmingos būklės rūšių kategorijos.
Vienagumbis medauninkas yra pati rečiausia ge-
gužraibinių šeimos rūšis Lietuvoje. Reikia pridurti,
kad per maždaug 3 paskutinius dešimtmečius iki
kritinės ribos sumažėjo miškinės plikaplaiskės (Ne-
ottianthe cuculata), smulkiažiedės gegužraibės (Or-
chis ustulata) ir žaliosios plateivės (Coeloglossum
viride) populiacijų ir individų skaičius jose, bet šių
rūšių nykimo priežastys iki šiol tiksliai nežinomos.
Reikia pažymėti, kad iki 1980 m. Lietuvoje buvo
aptikta apie 10 įvairaus dydžio vienagumbio me-
dauninko populiacijų, o kai kurios iš jų turėjo būti
labai gausios. Apie populiacijų gausumą galima
spręsti pagal tai, kad Nemuno slėnyje, ties Gastilio-
nių kaimu (dabar Kaišiadorių r.; ta vietovė tikriau-
siai užtvindyta pastačius Kauno hidroelektrinės už-
tvanką), 1934 m. Vytauto Didžiojo universiteto pro-
fesorius K. Regelis rinko vienagumbius medaunin-
kus tarptautiniams herbariumo mainams (eksika-
tams). Tikslus surinktų herbariumo lapų skaičius
nežinomas, bet paprastai eksikatams buvo paruo-
šiama po 100 kiekvienos rūšies herbariumo lapų.
Visuose Lietuvoje likusiuose šios serijos pavyz-
džiuose yra nuo kelių iki keliolikos augalų. Iš to ga-
lima daryti prielaidą, kad vienu metu buvo surinkta
ir sudžiovinta ne mažiau kaip 500 žydinčių viena-
gumbio medauninko individų. Kitose vietovėse ir
gerokai vėliau surinktų herbariumo pavyzdžių eti-
ketėse nurodoma, kad augalų buvo gausu arba gana
gausu. Tačiau po 1981 m. nebuvo surinktas nė vie-
nas vienagumbio medauninko herbariumo pavyz-
Vienagumbis medauninkas
Herminium monorchis (L.) R. Br.
dys ir literatūroje apie rūšies būklę nepaskelbta jo-
kių naujų duomenų.
Siekiant nustatyti rūšies populiacijų būklę,
1999–2000 m. buvo patikrinta dauguma literatūros
šaltiniuose ir herbariumo pavyzdžių etiketėse nuro-
dytų vietovių, kuriose anksčiau buvo aptikta viena-
gumbių medauninkų, tačiau jose šių augalų nerasta
(GUDŽINSKAS, 2001). Kai kurios populiacijos Šven-
tosios slėnyje (Ukmergės r.) yra tikrai sunaikintos
upės slėnio ir šlaitų pievas užsodinus eglėmis ir pu-
šimis. Kitose vietovėse aptikta vienagumbiams me-
dauninkams tinkamų buveinių, tačiau šios rūšies
augalų jose surasti nepavyko. Buvo manoma, kad
vienagumbiai medauninkai Lietuvoje jau išnykę.
Nauja rūšies populiacija buvo aptikta 2000 m. Jo-
navos r., Upininkų botaniniame draustinyje – paly-
ginti netoli nuo anksčiau buvusių populiacijų Uk-
Vienagumbis medauninkas. Piešinys iš C. A . M. LIND-
MAN (1917–1926)
21
mergės r., Šventosios slėnyje. M. Stončienės atrasta
vienagumbio medauninko populiacija labai negau-
si, joje 2000 m. buvo 8 žydintys individai. Vėliau
populiacija netirta ir dabar jos būklė nežinoma.
Vienagumbis medauninkas yra žemas, 10–15 cm
aukščio daugiametis augalas su vienu apvaliu šak-
niagumbiu. Žiedai smulkūs, žalsvos spalvos, todėl
augalus sunku pastebėti net ir tada, kai jie žydi.
Lietuvoje šios rūšies augalai žydi gegužės–liepos
mėnesiais. Auga žemažolėse drėgnose pievose, daž-
niausiai karbonatų turtingame dirvožemyje. Spren-
džiant iš įrašų herbariumo etiketėse, bendrijose kar-
tu su vienagumbiu medauninku dažnai augo viena-
lapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum).
Vienagumbiai medauninkai dauginasi sėklomis
ir vegetatyviškai. Literatūroje nurodoma, kad jų žie-
dai gali būti savidulkiai. Šios rūšies augalams bū-
dingas savitas vegetatyvinis dauginimasis. Po žeme,
prie šakniagumbio, išauga dauginimuisi skirti laibi
šakniastiebiai, kurių gale susidaro naujas mažas
šakniagumbis. Taip nesidaugina nė vieni kiti Lietu-
voje aptinkami šakniagumbius turintys gegužrai-
binių šeimos augalai.
Viena iš svarbiausių vienagumbio medauninko
nykimo priežasčių tikriausiai yra buveinių poky-
čiai. Kai kurios populiacijos galėjo būti sunaikintos
intensyvios melioracijos laikotarpiu, suarus arba
sukultūrinus žemažoles natūralias pievas. Kai ku-
rios buveinės buvo sunaikintos slėnių ir šlaitų pie-
vas apsodinus spygliuočiais medžiais, kitos sunyko
savaime suvešėjus krūmams. Siekiant išsaugoti šį
ypač retą augalą, būtina tvarkyti ir saugoti žinomos
populiacijos buveinę ir nuosekliai vykdyti naujų šios
rūšies populiacijų paieškas.
22
Miškinės plikaplaiskės arealas apima Rytų
Europą ir per Azijos vidutinio klimato juostą nusi-
tęsia iki Kinijos bei Japonijos. Baltijos jūros regione
miškinė plikaplaiskė aptinkama tik Lietuvoje ir Lat-
vijoje. Lenkijoje žinomos kelios miškinės plika-
plaiskės populiacijos yra rytinėje šalies dalyje. Per
Lietuvą eina vakarinė rūšies arealo riba.
Lietuvoje miškinė plikaplaiskė į saugomų augalų
sąrašą įrašyta nuo 1962 m., o 1992 m. rūšis įtraukta
į Raudonąją knygą. Anksčiau ji buvo priskirta prie
retų rūšių kategorijos, bet, įvertinus nykimo spartą
ir populiacijų būklę, dabar priskirta prie pavojingos
būklės rūšių grupės.
Miškinė plikaplaiskė
Neottianthe cuculata (L.) Schltr.
Miškinė plikaplaiskė yra viena iš Lietuvoje
sparčiausiai nykstančių gegužraibinių rūšių. Dar iki
1970 m. šių augalų buvo randama daugelyje vietų
rytiniuose ir pietrytiniuose Lietuvos rajonuose, pa-
vienių populiacijų būta šalies vidurinėje dalyje (GU-
DŽINSKAS, 2001). Izoliuota rūšies populiacija buvo
Kelmės rajone. Duomenų apie dabartinę nemažos
dalies populiacijų būklę n ėra, todėl galima manyti,
kad daugumoje vietų miškinės plikaplaiskės išny-
kusios. Dabar žinomos vos 6 rūšies populiacijos,
iš kurių tik dvi – Dzūkijos nacionaliniame parke,
ties Netiesų kaimu, ir Anykščių regioniniame par-
ke – yra palyginti gausios ir gyvybingos.
Miškinė plikaplaiskė yra miškų augalas. Auga
spygliuočių, rečiau mišriuose miškuose, dažniau-
siai smėlio dirvožemyje, paprastai gausiai samano-
mis apaugusiuose plotuose. Kol kas neaišku, kodėl
per keletą dešimtmečių smarkiai sumažėjo populia-
cijų ir individų skaičius jose. Miškinėms plikaplais-
kėms augti tinkamos buveinės – šviesūs miškai,
daugiausia pušynai, iki šiol užima didelius plotus.
Gali būti, kad augalui didelę įtaką turėjo pasikeitu-
sios kai kurios miškų naudojimo tradicijos.
Miškinė plikaplaiskė yra kitų augalų konkuren-
cijai jautrus augalas, paprastai įsikuriantis plotuose
su reta žolių danga, geriausiai auga menkos erozijos
veikiamose vietose. Buveinėse žolės dažniausiai
dengia ne daugiau kaip 30 % ploto. Literatūroje nu-
rodoma, kad pažeidus samanų dangą, kurioje yra
plikaplaiskės šakniagumbiai ir šaknys, augalai žūva
(VAKHRAMEEVA, ŽIRNOVA, 2003), tačiau gali būti,
kad samanų dangos pažaidos skatina sėklų dygimą.
Lietuvoje augalai dažniausiai augo kalkingo smėlio
dirvožemiuose (GUDŽINSKAS, 2001). Manoma, kad
augalai reiklūs ne tiek dirvožemio savybėms, kiek
šviesos kiekiui. Saulės atokaitoje augančių individų
lapai sudžiūsta, tačiau susidarius ūksmei, sutankė-
jus medžių, ypač eglių, lajoms, miškinės plikaplais-
kės skursta, retai žydi. Tikriausiai dėl to šių augalų
galima rasti per pušynus nutiestų kelių pakraš-
čiuose, prie kvartalinių linijų, miško aikštelėse, upių
ar ežerų šlaituose, kuriuose yra geros apšvietimo
sąlygos. Kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad miškinės
plikaplaiskės dažniausiai auga tokiose vietose, ku-
riose bendras šviesos intensyvumas nuo visiškai
atviros vietos skiriasi maždaug 10 % (VAKHRA-
Miškinė plikaplaiskė
23
MEEVA, ŽIRNOVA, 2003). Jautrumą buveinės ap-
šviestumui patvirtina dar ir tai, kad augalai išnyksta
tiek po plynųjų kirtimų, tiek ir sutankėjus krūmams.
Miškinės plikaplaiskės dauginasi sėklomis, la-
bai retai gali daugintis ir vegetatyviškai. Esant ge-
roms sąlygoms, populiacijoje iki 40 % individų gali
būti generatyviniai. Miškinės plikaplaiskės anks-
čiausiai pražysta liepos pirmą dešimtadienį, vidu-
tiniškai – liepos trečiojo dešimtadienio pradžioje,
pasitaiko, kad pirmieji žiedai išsiskleidžia tik pir-
mąjį rugpjūčio dešimtadienį.
Sėkloms sudygti ir augalams vystytis būtina
mikorizė. Pirmuosius metus augalai vystosi po
žeme, tačiau požeminio vystymosi trukmė neži-
noma. Nuo pirmo tikrojo lapelio pasirodymo iki
augalo žydėjimo praeina nuo 5 iki 8 metų. Vėliau
augalai žydi dar 5–10 metų, o paskui nunyksta.
Bendra vidutinė individo gyvenimo trukmė yra nuo
12 iki 20 metų (VAKHRAMEEVA, ŽIRNOVA, 2003).
Miškinėms plikaplaiskėms būdinga antrinės ramy-
bės būsena, todėl išdygstančių individų skaičius toje
pačioje vietoje skirtingais metais būna labai nevie-
nodas ir gana sunku vykdyti populiacijų tyrimus,
vertinti jų būklę.
Norėdami išsaugoti šią rūšį Lietuvoje, turime
nuolat stebėti likusių rūšies populiacijų būklę, pa-
laikyti tinkamą buveinių apšviestumą.
Miškinės plikaplaiskės žiedai
24
Dvilapė blandis paplitusi beveik visoje Euro-
poje, išskyrus arktines ir Viduržemio jūros pakran-
čių sritis, Kaukaze, Sibire, Pietvakarių Azijoje.
Lietuvoje dvilapė blandis aptinkama visuose re-
gionuose, tačiau gana dažna tik šalies vidurinėje ir
šiaurinėje dalyse, o kitur ji apyretė arba reta.
Dvilapė blandis Lietuvoje 1962 m. buvo įrašyta į
saugotinų augalų sąrašą. Dabar šalyje ši rūšis sau-
goma pagal Vašingtono (CITES) konvenciją.
Dvilapė blandis yra daugiametis, 20–70 cm aukš-
čio augalas. Šakniagumbiai gana stambūs, verps-
tiški, dažniausiai laipsniškai nusmailėję. Stiebas
briaunotas, su 2–3 rusvomis belakštėmis makštimis.
Pamatiniai lapai 5–25 cm ilgio ir 2–6 cm pločio,
dažniausiai du, bet kartais pasitaiko augalų su trimis
lapais. Ant stiebo paprastai būna 1–3 maži, pažiedes
primenantys, lapai. Žiedynas gana retas, 5–20 cm
ilgio. Apyžiedžio lapeliai kiaušiniškai lancetiški,
balti. Lūpa sveika, buka, 8–15 mm ilgio. Pentinas
siūliškas, per visą ilgį beveik vienodo storumo,
Dvilapė blandis
Platanthera bifolia (L.) Rich.
žalsvu galu, dažnai išlinkęs, 15–40 mm ilgio, ilges-
nis už mezginę.
Žydi birželio–liepos mėnesiais, kartais pražysta
gegužės pabaigoje. Žiedai pradeda skleistis nuo
žiedyno apačios ir visi išsiskleidžia maždaug per
tris savaites. Išsiskleidus visiems žiedams, apatiniai
dažniausiai dar žydi, rečiau kai kurie iš jų nuvysta.
Žiedai išskiria vabzdžius viliojančio nektaro,
kuris kaupiasi ilgame pentine. Sutemus ir apsiniau-
kusiomis dienomis žiedai skleidžia stiprų kvapą.
Žiedus dažniausiai apdulkina naktiniai, ilgą straub-
lelį turintys drugiai, paprastai sfinksai ir pelėdgal-
viai (MAAD, ALEXANDERSSON, 2004). Vaisius užmez-
ga vidutiniškai 60 % dvilapės blandies žiedų. Tyri-
mais nustatyta, kad daugiau vaisių šie augalai už-
mezga, jeigu dirvožemis yra nuolat drėgnas (TREMB-
LAY et al., 2005).
Nežydinti dvilapė blandis beveik niekuo nesi-
skiria nuo žalsvažiedės blandies (Platanthera chlo-
rantha). Kaip atskirti žydinčias dvilapę ir žalsva-
žiedę blandis bei pasitaikančius jų hibridus, išsa-
miai aprašyta tekste apie žalsvažiedę blandį.
Dvilapės, kaip ir žalsvažiedės, blandies populia-
cijoms būdingi dideli žydinčių individų skaičiaus
svyravimai, nes sėklas subrandinę augalai pereina
į antrinės ramybės būseną. Dėl šios augalo savybės
kartais susidaro klaidingas įspūdis, kad populiacija
staiga sumažėja. Didžiausios ir gyvybingiausios
šios rūšies populiacijos yra Žemaitijoje. XX a. de-
vintojo dešimtmečio pradžioje dvilapės blandys gau-
siai augo Kamanų valstybiniame rezervate ir gretimo-
se teritorijose. Rezervate dauguma nenaudojamų
pievų apaugo krūmais ir šios rūšies augalų, kaip ir
pievinio plaurečio (Gymnadenia conopsea), sumažė-
jo kelias dešimtis kartų. Panašūs pokyčiai įvyko ir
rezervato apsaugos zonoje bei atokiau esančiose vie-
tovėse, pavyzdžiui, prie Meižių ežero (Mažeikių r.).
Dvilapės blandys yra šviesomėgiai augalai ir
mažiau pakenčia pavėsį negu žalsvažiedės blandys.
Dažniausiai dvilapės blandys auga gerai apšvies-
tose vietose – natūraliose drėgnokose ar vidutinio
drėgnumo pievose, pamiškėse, šlaituose, rečiau jos
įsikuria krūmynuose, lapuočių ir mišrių miškų, daž-
niausiai su beržais, aikštelėse. Miškuose dvilapės
blandys paprastai auga pavieniui ar nedidelėmis
grupėmis ir labai retai kada jų pasitaiko brandžiuose
Dvilapės blandies žiedynas
25
lapuočių miškuose. Pievose įsikūrusiose populia-
cijose augalų tankumas būna gerokai didesnis negu
kitų tipų buveinėse. Ypač gausaus žydėjimo metais
žydinčių individų skaičius padidėja dešimtis kartų.
Dvilapės blandys dažniausiai auga derlingame mo-
lio ir priemolio, karbonatų turtingame šarminės re-
akcijos dirvožemyje, bet įsikuria ir neutralios reak-
cijos dirvožemyje.
Lietuvoje dvilapė blandis laikoma viena iš daž-
niausių gegužraibinių šeimos rūšių, bet iš tikrųjų
jos populiacijų skaičius, užimami plotai ir individų
skaičius jose per pastaruosius 20–30 metų gerokai
sumažėjo. Viena iš svarbiausių nykimo priežasčių
yra tinkamų buveinių – natūralių pievų plotų – ma-
žėjimas. Būtina artimiausiu metu išsamiai įvertinti
dvilapės blandies populiacijų būklę ir nykimo mas-
tą. Šiauriniuose Lietuvos rajonuose vis dar pasitai-
ko gana gausių dvilapės blandies populiacijų, bet
pietinėje šalies dalyje dažniausiai aptinkama tik
pavienių individų arba nedidelių jų grupelių. Gali
būti, kad pats laikas susirūpinti ir šios rūšies apsau-
ga, įtraukti ją į Lietuvos raudonąją knygą.Dvilapės blandies žiedas
26
Žalsvažiedė blandis paplitusi beveik visoje
Europoje, išskyrus arktines sritis, Kaukaze, Pietva-
karių Azijoje, bet neauga sauso klimato srityse Eu-
ropos pietrytinėje ir pietvakarinėje dalyse. Lietuvo-
je žalsvažiedė blandis aptinkama visuose regionuo-
se, tačiau gana dažna tik Žemaičių aukštumoje, o
kitur apyretė arba reta.
Žalsvažiedė blandis Lietuvoje 1962 m. buvo įra-
šyta į saugotinų augalų sąrašą, 1992 m. rūšis įtrauk-
ta į Raudonąją knygą. Dabar ji priskiriama prie išsau-
gotų rūšių kategorijos.
Žalsvažiedė blandis yra daugiametis, 30–80 cm
aukščio augalas. Žydi birželio–liepos mėnesiais, kar-
tais pražysta gegužės pabaigoje. Žiedai išskiria vabz-
džius viliojančio nektaro, kuris kaupiasi ilgame
pentine. Žiedai skleidžia silpną kvapą. Juos apdulki-
na naktiniai drugiai (MAAD, ALEXANDERSSON, 2004).
Nežydinčią žalsvažiedę blandį atskirti nuo dvi-
lapės blandies (Platanthera bifolia) neįmanoma.
Žydinčius augalus atskirti gana nesunku pagal žie-
dus. Dvilapės blandies žiedai visai balti, pentinas
Žalsvažiedė blandis
Platanthera chlorantha (Custer) Rchb.
tolygiai siaurėja, o žalsvažiedės blandies žiedai
gelsvo ar vos žalsvo atspalvio, pentinas žemiau vi-
durio aiškiai praplatėjęs, plati ir jo viršūnė. Pati-
kimiausiai dviejų rūšių blandis galima atskirti pagal
dulkinių lizdų padėtį. Dvilapės blandies dulkinių
lizdai yra statmeni vertikaliai žiedo ašiai, jie susi-
glaudę arba tarp jų yra siauras tarpelis, o žalsvažie-
dės blandies dulkinių lizdai įstriži, viršuje jie arti
vienas kito, o apačioje tarp jų yra gana platus tarpas.
Neretai pagal dulkinių lizdų padėtį abi blandžių rū-
šis galima atskirti net ir tada, kai augalai būna per-
žydėję ir užmezgę vaisius.
Tose vietose, kuriose kartu auga abiejų rūšių
blandys, gana dažnai aptinkama jų hibridų, vadina-
mų mišriąja blandimi (Platanthera × hybrida Brüg-
ger). Hibridinių augalų žiedai paprastai būna gelsvo
ar žalsvo atspalvio, o kiti požymiai yra tarpinio po-
būdžio. Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, prie Vil-
niaus, Panerių miške esančiame retame beržyne,
mišriosioms blandims būdinga ypač didelė dulkinių
lizdų padėties įvairovė. Šie augalai tikriausiai kilę
hibridams vėl kryžminantis su viena iš tėvinių rūšių
arba tarpusavyje.
Žalsvažiedės blandies populiacijoms būdingi
dideli žydinčių individų skaičiaus svyravimai. Per-
žydėję ir sėklas subrandinę augalai neretai pereina
į antrinės ramybės būseną ir 1–2 metus visai neiš-
augina lapų arba išaugina tik lapus, bet nežydi. Pap-
rastai populiacijose labai daug augalų žydi kas 10–
12 metų, o kitu laikotarpiu dažniausiai aptinkama
tik pavienių žydinčių individų. Dėl šių savybių gali
susidaryti klaidingas įspūdis, kad populiacija staiga
beveik sunyksta.
Žalsvažiedės blandys yra šviesomėgiai augalai,
tačiau pakenčia ir pavėsį, todėl auga ne tik natūra-
liose, dažniausiai pamiškių, pievose, bet ir krūmy-
nuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, ypač švie-
siose jų aikštelėse. Miškuose įsikūrusiose žalsva-
žiedės blandies populiacijose pavieniai individai
paprastai būna pasklidę dideliame plote. Panašus
augalų tankumas būna ir pievose, bet ypač gausaus
žydėjimo metais žydinčių individų skaičius padi-
dėja dešimtis kartų. Žalsvažiedės blandys dažniau-
siai auga karbonatų turtingame šarminės reakcijos
dirvožemyje, bet įsikuria ir neutralios reakcijos dir-
vožemyje.
Žalsvažiedė blandis
27
Būtina atidžiai stebėti žalsvažiedės blandies po-
puliacijų būklę ir jų pokyčius. Tam tikrą grėsmę rū-
šies populiacijoms kelia kryžminimasis su dvilape
Žalsvažiedės blandies žiedas
blandimi. Intensyviausiai hibridizacija vyksta antri-
nėse ir pažeistose buveinėse, kai abiejų rūšių blan-
dys auga kartu.
Dvilapės blandies žiedas
28
Kvapusis plauretis paplitęs Vakarų, Pietų ir
Vidurio Europoje, Skandinavijoje ir Estijos šiau-
rinėje dalyje. Daugiausia rūšies populiacijų telkiasi
kalnuose, o lygumose yra tik pavienių izoliuotų
populiacijų. Kvapiojo plaurečio arealas, palyginti
su pievinio plaurečio (Gymnadenia conopsea) are-
alu, yra gerokai mažesnis.
Lietuvoje kvapusis plauretis į Raudonąją knygą,
kaip labai reta rūšis, įrašytas nuo 1981 m., dabar
jis priskiriamas prie grėsmingos būklės rūšių kate-
gorijos.
Pirmą kartą šalyje kvapųjį plauretį 1975 m. rado
J. Jaskonis. Veisiejų regioniniame parke, Balsio bota-
niniame draustinyje (LEKAVIČIUS et. al., 1977), esan-
ti vienintelė rūšies populiacija yra reliktinė, gana
daug nutolusi nuo pagrindinio rūšies arealo ribų.
Artimiausios šios rūšies populiacijos yra Lenkijos
Kvapusis plauretis
Gymnadenia odoratissima (L.) Rich.
pietinėje dalyje ir Estijos šiaurinėje dalyje, t. y. nu-
tolusios maždaug per 700 km. Latvijoje kvapiųjų
plaurečių neaptikta, o Baltarusijoje, manoma, jie
išnykę dar XIX a. (GUDŽINSKAS, 2001) Įdomu tai,
kad kvapusis plauretis auga kartu su kitu labai retu,
tik vienoje vietoje aptinkamu augalu – taurine
pudme (Tofieldia calyculata).
Literatūroje minimos dar kelios kvapiojo plau-
rečio populiacijos, bet manoma, kad tie duomenys
yra klaidingi. Raudonojoje knygoje (BALEVIČIENĖ,
BALEVIČIUS, 1981) minima, kad rūšis aptikta Molė-
tų r., Ilmedo ež. apylinkėse, bet šis teiginys neparem-
tas herbariumo ar kita faktine medžiaga. Literatū-
roje taip pat nurodoma, kad kvapusis plauretis auga
Trakų r., Trakų istoriniame nacionaliniame parke,
Plomėnų ornitologiniame draustinyje (KRIAUČIŪ-
NIENĖ, 1997). Patikrinus herbariumo pavyzdžius ir
populiaciją gamtoje paaiškėjo, kad augalai yra ne-
teisingai apibūdinti. Nurodytoje vietoje yra labai
gausi pievinio plaurečio populiacija. Kai kurių indi-
vidų žiedo pentinas dėl nežinomų priežasčių yra
labai trumpas, maišelio pavidalo. Tokių augalų rasta
ir kitose Lietuvos vietose. Kvapusis plauretis nuo
pievinio plaurečio skiriasi ne tik pentino ilgiu, bet
ir visų augalo dalių dydžiu. Kvapieji plaurečiai yra
laibi ir smulkūs augalai. Lapai linijiški, dėl to nežy-
dinčius augalus labai sunku atskirti nuo varpinių
augalų. Be to, kvapiojo plaurečio žiedai yra maž-
daug perpus mažesni už pievinio plaurečio žiedus.
Žiedų kvapas nėra skiriamasis požymis, nes kvepia
abiejų rūšių augalų žiedai, tik kvapiojo plaurečio
kvapas naktį yra gerokai stipresnis negu pievinio
plaurečio. Pietų Europoje neretai pasitaiko baltažie-
džių kvapiojo plaurečio individų, tačiau Lietuvoje
tokių augalų neaptikta.
Kvapusis plauretis yra daugiametis augalas.
Dauginasi sėklomis. Manoma, kaip ir daugelis ge-
gužraibinių augalų, jis su grybais sudaro glaudžius
mikorizinius ryšius. Vienintelė Lietuvoje žinoma
populiacija Veisiejų regioniniame parke įsikūrusi
dabar jau apleistoje ganykloje. Dirvožemis gana
sausas, labai kalkingas. Dabar populiacija užima
nuo vėjo apsaugotą, gerai įšildomą aikštelę retame
pušyne su gausiu kadagių pomiškiu. Bendrijoje,
kurioje auga kvapusis plauretis, labai didelė rūšių
įvairovė, nemažai kitų retų rūšių augalų. Žolynas
Kvapieji plaurečiai
29
gana retas, yra atviro dirvožemio lopų. Kvapieji
plaurečiai yra šviesomėgiai augalai. Pietų ir Vakarų
Europoje jie auga įvairių tipų dirvožemyje, neretai
netgi gerokai drėgnesnėse buveinėse negu pieviniai
plaurečiai.
Lietuvoje esanti vienintelė kvapiojo plaurečio
populiacija užima labai mažą, maždaug 0,2 ha plotą.
2000 m. suskaičiuota tik apie 100 individų. 2004 m.
populiacijoje augalai tiksliai neskaičiuoti, bet paste-
bėta apie 20 žydinčių individų. Populiacijos užima-
mas plotas ir augalų kiekis joje nuolat mažėja, nes
atvira aikštelės dalis gana sparčiai apauga krūmais.
Daugiausiai žalos populiacijai buvo padaryta draus-
tinyje neleidus ganyti gyvulių, nors anksčiau ši
veikla teritorijoje buvo įprasta. Toks sprendimas
buvo priimtas dėl to, jog manyta, kad gyvulių gany-
mas labai kenkia saugomų augalų populiacijoms.
Dėl to botaniniuose draustiniuose dažniausiai buvo
draudžiama ne tik ganyti gyvulius, bet ir šienauti.
Būtina skubiai atlikti buveinės tvarkymo dar-
bus, nes kitaip kvapieji plaurečiai, kaip ir daugelis
kitų kartu augančių labai retų ir retų augalų, išnyks.
Kvapiojo plaurečio populiacija įsikūrusi poil-
siautojams patrauklioje vietoje, todėl būtina griežtai
riboti žmonių lankymąsi ir drausti stovyklavimą.
Literatūroje yra nuorodų, kad kvapiojo plaurečio
populiacijoms kenkia graužikai, noriai ėdantys au-
galų šakniagumbius.
30
Pievinio plaurečio arealas apima Europą ir Azi-
ją. Europoje jis paplitęs beveik visame žemyne, iš-
skyrus arktines ir sausringąsias sritis, o Viduržemio
pajūrio regione auga tik kalnuose. Azijoje arealas
per miškų juostą pasiekia Tolimuosius Rytus ir Ja-
poniją, o kalnų grandinėmis per Kaukazą, Iraną nu-
sitęsia iki Kinijos (Himalajų).
Pievinis plauretis paplitęs visose Lietuvos daly-
se. Šiauriniuose ir rytiniuose šalies rajonuose jis
gana retas, o kitur – retas arba labai retas (GUDŽINS-
KAS, 2001). Lietuvoje rūšis 1962 m. buvo įrašyta į
saugomų augalų sąrašą, o nuo 1992 m. ji įtraukta į
Raudonąją knygą. Dabar pievinis plauretis priski-
riamas prie pažeidžiamų rūšių kategorijos. Pasta-
ruoju metu rūšies populiacijų skaičius ir individų
gausa jose mažėja ypač sparčiai.
Plaurečio gentis genetiškai ir morfologiškai arti-
ma gegūnės (Dactylorhiza) genčiai. Jų, kaip ir ge-
gūnių, šakniagumbis plaštakiškai skiltėtas. Plaure-
čiai, kitaip negu gegūnės, išskiria nektarą, kuris
Pievinis plauretis
Gymnadenia conopsea (L.) R. Br.
kaupiasi ilgame laibame pentine, todėl šių augalų
žiedus gana gausiai lanko įvairūs vabzdžiai. Tik-
riausiai dėl to dauguma žiedų (iki 90 %) apdulkina-
mi ir užmezga vaisius. Vaisiuose labai gausu smul-
kių, dulkių pavidalo sėklų. Dauginasi sėklomis. Joms
dygti ir augalams vystytis būtina mikorizė. Pirmus
dvejus metus daigai praleidžia po žeme, o trečiai-
siais metais išaugina pirmą tikrąjį lapą. Pieviniai plau-
rečiai pražysta 6–7 gyvenimo metais, bet jų brendi-
mas gali užtrukti gerokai ilgiau (VAKHRAMEEVA et
al., 1991).
Pieviniams plaurečiams būdinga didelė morfo-
loginių požymių įvairovė, todėl išskiriama nemažai
vidurūšinių taksonų. Šios rūšies augalai lengvai
kryžminasi su kitais gegužraibiniais. Kurtuvėnų re-
gioniniame parke aptiktas pievinio plaurečio ir aukš-
tosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii) hibridas – pa-
prastoji plauretūnė (×Dactylodenia st-quintinii
(Godfery) J. Duvign.).
Kartais pasitaiko pievinių plaurečių su trumpu
pentinu ir tokie augalai klaidingai vadinami kva-
piuoju plaurečiu (Gymnadenia odoratissima). Šios
dvi rūšys pirmiausia skiriasi dydžiu: pievinio plau-
rečio žiedų lūpa yra apie 5 mm ilgio ir tokio paties
ar didesnio pločio, triskiltė, visos skiltys maždaug
vienodo dydžio, o kvapiojo plaurečio lūpa iki 3 mm
ilgio ir tokio paties pločio, jos šoninės skiltys
gerokai trumpesnės už vidurinę. Be to, pievinio plau-
rečio lapai lancetiški, o kvapiojo – labai siauri, lini-
jiški.
Pieviniai plaurečiai auga drėgnose ir šlapiose
pievose, žemapelkių pakraščiuose, tarpinėse pelkė-
se, dažniausiai kalkingame, šarminės ar neutralios
reakcijos, retai mažai rūčiame dirvožemyje. Daž-
niausiai aptinkami rūšių turtinguose melveny-
nuose. Pieviniai plaurečiai labai jautrūs aukštaūgių
žolinių augalų konkurencijai. Sėkmingai dauginasi
tada, kai truputį praardyta velėna, pavyzdžiui, jei
kanopomis ją praardo neintensyviai ganomi gal-
vijai. Kartais gausios pievinio plaurečio populiaci-
jos įsikuria apleistuose dirvonuose, bet susidarius
tankiai velėnai individų ima sparčiai mažėti. Šie-
naujami ar kitaip naudojami rūšių turtingi melveny-
nai ir kitos natūralios pievos, kuriose dažniausiai
auga pieviniai plaurečiai, Lietuvoje užima labai
mažus plotus ir jų nuolat mažėja.
Pieviniai plaurečiai
31
Daugelyje Vidurio Lietuvos vietovių, kuriose
anksčiau buvo gausios pievinio plaurečio populia-
cijos, dabar randama tik pavienių augalų. Maždaug
prieš du dešimtmečius pievinių plaurečių buvo
gausu Kamanų rezervato teritorijoje esančiose pie-
vose, tačiau liovusis jas šienauti ir ganyti gyvulius
daug kur suvešėjo krūmai ir pieviniai plaurečiai be-
veik išnyko. Dabar rezervato teritorijoje aptinkama
vos po kelis šios rūšies individus. Gausi šios rūšies
augalų populiacija yra Trakų istoriniame nacionali-
niame parke esančiame Plomėnų ornitologiniame
draustinyje. Nedidelį plotą užimančioje pievelėje
2005 m. žydėjo apie 300 individų.
Svarbiausia pievinio plaurečio nykimo priežas-
tis yra buveinių pokyčiai. Daug šio augalo buveinių
ir populiacijų buvo sunaikinta intensyvios meliora-
cijos laikotarpiu XX a. septintajame ir aštuntajame
dešimtmečiuose. Dabar didžiausia grėsmė rūšies
populiacijoms kyla dėl išlikusių buveinių naudo-
jimo pokyčių: nešienaujamos ir neganomos pievos
bei žemapelkės apauga krūmais ir medžiais. Kai ku-
riose teritorijose daug žalos pieviniams plaure-
čiams pridaro šernai (GUDŽINSKAS, 2001). Išsaugoti
pievinio plaurečio populiacijas galima tik nuosek-
liai tvarkant ir tinkamai naudojant jų buveines.
Pievinio plaurečio žiedai
32
Žaliosios plateivės arealas apima visą Šiaurės
pusrutulį (Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką). Rūšis
paplitusi beveik visoje Europoje, neauga tik arktinė-
se srityse. Ji yra viena iš toliausiai į šiaurę papli-
tusių gegužraibinių rūšių. Ties pietine arealo riba au-
ga tik kalnuose, o sausringo klimato srityse neauga.
Lietuvos raudonojoje knygoje žalioji plateivė
priskirta prie pažeidžiamų rūšių kategorijos. Šalyje
ji saugoma nuo 1992 m.
Žalioji plateivė yra daugiametis, 10–20 cm aukš-
čio žolinis augalas su dviem plaštakiškai skiltėtais
krakmolingais šakniagumbiais. Vegetacijos laiko-
tarpiu šakniagumbiai būna du: pernykštis, iš kurio
išaugęs ūglis (baigiantis vegetacijai, jis susiraukš-
lėja ir sunyksta), šiųmetis, iš kurio kitais metais iš-
augs ūglis. Dauginasi sėklomis. Dėžutėje subręsta
nuo 300 iki 2300 sėklų. Užmezgamų vaisių ir sėklų
skaičius įvairiais metais labai nevienodas. Sėklos la-
Žalioji plateivė
Coeloglossum viride (L.) Hartm.
bai smulkios, joms sudygti ir augalams toliau vys-
tytis būtina mikorizė, todėl sudygsta tik labai maža
dalis sėklų. Sėklų dygimas gamtoje netirtas, bet labo-
ratorijos sąlygomis jos sudygsta per 2–27 dienas.
Įdomu tai, kad gamtoje su subrendusiais augalais
mikorizę sudarantys grybai laboratorijos sąlygo-
mis neleidžia sėkloms dygti. Dygimą skatina kitų
rūšių grybai. Sėklos dygsta tamsoje, ne mažiau kaip
15 ˚C temperatūroje (VAKHRAMEEVA et al., 2003).
Šviesa sėklų dygimą stabdo. Galima spėti, kad gam-
toje žaliųjų plateivių sėklos sudygsta tais pačiais
metais, kai išbarstomos.
Vidurio Europoje pirmuosius 2–3 metus jauni
augalai vystosi po žeme, maitinami grybų. Pirmą
tikrąjį lapą augalai dažniausiai išleidžia ketvirtai-
siais metais. Teigiama, kad retkarčiais pirmą kartą
lapus išleidęs augalas ir pražysta. Dėl to manoma,
kad požeminis augalo vystymasis gali trukti gerokai
ilgiau, o augalai išauga tik tada, kai šakniagum-
biuose susikaupia reikalingas maisto medžiagų kie-
kis. Daugiau nežinoma Šiaurės pusrutulyje dirvože-
myje augančių ne saprotrofinių gegužraibinių auga-
lų, kurie visus ankstyvuosius gyvenimo tarpsnius
praleistų augdami po žeme. Literatūroje (BLINOVA,
1998) minima, kad esant palankioms sąlygoms au-
galai gali sudygti ir išleisti pirmą tikrąjį lapą per mė-
nesį. Antrą kartą žydi tik apie 25 % augalų (VAKHRA-
MEEVA et al., 2003). Nežinoma, ar peržydėjęs indivi-
das žūva, ar pereina į antrinę ramybės būseną.
Žaliosios plateivės auga šaltuose smėlio dirvo-
žemiuose, drėgnose žemažolėse pievose. Lietuvoje
dažniausiai jų aptinkama rūšių turtinguose bried-
gaurynuose. Pakenčia dalinį pavėsį, todėl kartais
aptinkamos apleistose, krūmais apaugusiose pie-
vose ar netgi retuose miškuose, tačiau tokiose bu-
veinėse randama tik pavienių augalų. Apie žaliosios
plateivės prieraišumą prie įvairaus tipo dirvožemių
yra prieštaringų nuomonių. Vidurio ir Vakarų Euro-
poje ji aptinkama rūčiuose ar neutraliuose, o šiau-
rinėje arealo dalyje – dažniausiai karbonatiniuose
dirvožemiuose. Visose arealo dalyse augalai auga
tik azoto neturtingame dirvožemyje.
Daugiausia žaliosios plateivės populiacijų Lie-
tuvoje telkiasi rytiniuose rajonuose, o kitose šalies
vietose yra tik pavienių populiacijų. Per pastaruo-
sius 10 metų gausesnių nei po 20 individų populia-
Žalioji plateivė
33
cijų užregistruota tik keliose vietose Vilniaus, Trakų
ir Kaišiadorių rajonuose. Kitose vietose pasitaiko
tik pavienių augalų. Duomenys apie daugumą popu-
liacijų yra seni ir apie individų gausą jose žinių nėra.
Žaliųjų plateivių žiedai yra žalsvi ar rusvi, todėl
net ir žydintys augalai tarp kitų žolių yra sunkiai pa-
stebimi. Rūšies populiacijoms būdinga gausumo kai-
ta, todėl norint įsitikinti, ar augalai tikrai išnykę, ty-
rimus reikia atlikti kelerius metus iš eilės.
Žaliosios plateivės nepakenčia kitų žolinių au-
galų konkurencijos, todėl augalai nyksta pernelyg
sutankėjus žolynui. Jos auga ūkiniu požiūriu men-
kavertėse pievose, kur žolė yra skurdi ir gyvuliai
jos beveik neėda. Dėl to šio tipo buveinės yra ne-
naudojamos, o apleistose pievose per kelerius
metus susidaro sausos žolės sluoksnis. Tokiose ben-
drijose kartais išlieka pavienių žaliųjų plateivių, bet
buveinėje įsivyravus medžiams ir krūmams, popu-
liacijos išnyksta.
Populiacijos sunaikinamos pievas suarus ar pa-
tręšus mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Ne-
mažai tinkamų buveinių sunaikinta pamiškių ir šlai-
tų pievas apsodinus spygliuočiais, plečiantis gyven-
vietėms. Siekiant apsaugoti žaliąsias plateives, ne-
derlingose jų buveinių pievose būtina kasmet ga-
nyti gyvulius arba šienauti žolę.
Žaliosios plateivės žiedai
34
Raudonoji gegūnė paplitusi beveik visoje Euro-
poje, išskyrus arktines sritis. Europos pietryčiuose
ir Viduržemio pajūrio regione, apimančiame ir
Šiaurės Afriką, ji labai reta. Azijoje rūšies arealas
nusitęsia iki Mongolijos ir Kinijos šiaurės vakarų.
Tinkamose buveinėse raudonoji gegūnė aptin-
kama visoje Lietuvoje, bet kai kuriose šalies dalyse
dėl buveinių stygiaus ji reta. Rūšis į saugomų augalų
sąrašus įtraukta nuo 1962 m., o 2000 m. ji įrašyta į
Lietuvos raudonąją knygą.
Raudonoji gegūnė iš kitų Lietuvoje aptinkamų
genties rūšių išsiskiria bene didžiausia vidurūšine
įvairove (RYLA, 2003). Šalyje išskiriami trys jos
porūšiai: tipinis (subsp. incarnata), vėlyvasis (subsp.
serotina (Hausskn.) D. M. Moore et Soó) ir taškuo-
tasis (subsp. haematodes (Rchb.) Soó). Kelis rau-
donosios gegūnės varietetus ir formas yra aprašęs
P. SNARSKIS (1963), bet kai kurių iš jų taksonominė
padėtis ne visai aiški.
Raudonoji gegūnė
Dactylorhiza incarnata (L.) Soó
Raudonosios gegūnės auga įvairių tipų buvei-
nėse: drėgnose ir šlapiose pievose, žemapelkėse ir
liūnuose, aukštapelkių pakraščiuose, neretai aptin-
kamos antropogeninės kilmės buveinėse – pakelių
ir melioracijos grioviuose, karjeruose.
Tipinio porūšio raudonosios gegūnės nuo kitų
porūšių skiriasi blyškiai violetiniais žiedais, žalio-
mis arba labai blyškiai, kartais tik pakraštyje raus-
vomis apatinėmis pažiedėmis ir tokios pat spalvos
viršutine stiebo dalimi. Augalai palyginti stambūs,
kresni, gana plačiais, dažniausiai 2,5–4 cm pločio,
trikampio formos lapais. Jie žydi anksčiau negu kitų
porūšių raudonosios gegūnės (RYLA, 2001, 2003).
Tokius augalus P. SNARSKIS (1963) išskyrė į atskirą
varietetą (Orchis incarnata L. var. platyphylla Snars-
kis).
Tipinio porūšio raudonosios gegūnės dažniau-
siai auga drėgnose trąšiose pievose ir maisto me-
džiagų turtingose žemapelkėse. Jos gana atsparios
antropogeniniam poveikiui, todėl auga pašlaitėse,
ganyklose esančiuose pažemėjimuose, įsikuria kar-
jeruose, pakelėse, nusausintuose durpynuose ir ki-
tose drėgnose buveinėse, dažnai kartu su taip pat
maisto medžiagų turtingą dirvožemį mėgstančia
baltijine gegūne (Dactylorhiza baltica).
Vėlyvojo porūšio raudonosios gegūnės nuo ti-
pinio skiriasi siaurai lancetiškais, iki 2 cm pločio
lapais ir gerokai tamsesniais žiedais, kurie būna nuo
tamsiai violetinių iki tamsiai purpurinių. Pažiedės
ir stiebas po žiedynu sodriai pigmentuoti antocia-
ninais, gumbai dažniausiai dviskilčiai.
Lietuvoje vėlyvojo porūšio raudonosios ge-
gūnės žydėti pradeda maždaug 2 savaitėmis vėliau
už tipinio porūšio augalus. Anksčiau šio porūšio
augalai dažnai būdavo laikomi Rusovo arba siau-
ralape gegūne (Dactylorhiza traunsteineri). Vėly-
vojo porūšio raudonosios gegūnės nuo siauralapių
gegūnių skiriasi tankiu žiedynu su gana daug paly-
ginti smulkių žiedų. Be to, visų porūšių raudonosioms
gegūnėms, taip pat giminingoms raibajai (D. cru-
enta) ir gelsvajai (D. ochroleuca) gegūnėms, būdin-
gi gelsvo atspalvio lapai, kurie plačiausi ties pagrin-
du, o viršūnės link pamažu siaurėja. Kitų grupių
gegūnių lapai tamsiai žali arba melsvai žali ir pla-
čiausi būna ties viduriu ar aukščiau jo (RYLA, 2003).
Raudonoji gegūnė
35
Vėlyvojo porūšio raudonosios gegūnės auga ne-
utraliose ir šarmingose žemapelkėse. Tirtų dirvože-
mio pavyzdžių pH 5,1–7,1; karbonatų jame aptikta
0–30 %. Vėlyvojo ir tipinio porūšio augalai skiriasi
ne tik morfologija, bet ir ekologija, tačiau neretai
pasitaiko tarpinius požymius turinčių individų ir
juos būna sunku priskirti prie kurio nors porūšio.
Labai retai aptinkama raudonosios gegūnės au-
galų, kurių lapų viršutinė pusė nusėta smulkiais taš-
keliais, dažniausiai jų būna tik arti lapo viršūnės.
Tokie augalai priskiriami prie raudonosios gegūnės
taškuotojo porūšio (Dactylorhiza incarnata (L.)
Soó subsp. haematodes (Rchb.) Soó). Šių augalai
paprastai aptinkama apyežerių žemapelkėse ir liū-
nuose tarp kiminų.
Kartais raudonosios gegūnės populiacijose gali-
ma aptikti augalų su blyškiai rausvais žiedais, labai
retai pasitaiko pavienių individų su visai baltais žie-
dais (RYLA, 2001).
Raudonosios gegūnės Lietuvoje kol kas dar gana
dažnos, tačiau sparčiai mažėja jų natūralių buvei-
nių. Antropogeninėse buveinėse įsikūrusios popu-
liacijos paprastai būna trumpaamžės ir per kelerius
metus išnyksta.
Raudonosios gegūnės žiedai
36
Raiboji gegūnė paplitusi Vidurio ir Rytų Euro-
poje bei Sibire. Europoje rūšies arealas sudarytas
iš dviejų dalių. Viena iš jų apima Skandinaviją, Bal-
tijos pajūrio regioną ir Rusijos šiaurės vakarinę dalį,
o kita arealo sala yra Alpių kalnuose. Tarp šiaurinės
ir pietinės, kaip ir tarp europinės bei sibirinės, area-
lo dalių žinomos tik viena nuo kitos labai nutolusios
pavienės populiacijos.
Ilgą laiką raiboji gegūnė Lietuvoje buvo priski-
riama prie ieškotinų rūšių, nes buvo aptikta kaimy-
ninėse šalyse – Lenkijoje ir Latvijoje (LEKAVIČIUS,
1980). Literatūroje nurodoma, kad pirmą kartą Lietu-
voje rūšis aptikta 1989 m. Radviliškio r., Praviršulio
tyrulyje (NAUJALIS, TUPČIAUSKAITĖ, 1992), tačiau
herbariumuose yra daug anksčiau surinktų raibo-
sios gegūnės pavyzdžių. Seniausias iš jų – 1960 m.
M. Natkevičaitės-Ivanauskienės rastas augalas da-
bartinėje Aukštaitijos nacionalinio parko teritori-
joje, tačiau jis buvo priskirtas prie kitos gegūnių
rūšies (RYLA, 2001). Dėl to raiboji gegūnė, kaip
Raiboji gegūnė
Dactylorhiza cruenta (O. F. Müll.) Soó
labai reta nykstanti rūšis, į Lietuvos raudonąją kny-
gą įrašyta tik 1992 m.
Raiboji gegūnė yra daugiametis augalas su
plaštakiškai skiltėtais šakniagumbiais. Augalų lapai
ir pažiedės iš abiejų pusių gausiai dėmėti. Dėmės
nuo juodai purpurinių iki violetinių, dažnai netaisy-
klingos formos, labai įvairios. Neretai dėmių labai
daug ir jos tarpusavyje susiliejusios. Augalams per-
žydėjus, dėmės ima blykšti, o sėklas brandinančių
augalų jos paprastai būna vos pastebimos. Raibo-
sios gegūnės nuo visų kitų Lietuvoje augančių ge-
gūnių lengvai atskiriamos pagal gausias, ant abiejų
lapo ir pažiedės pusių esančias dėmes (RYLA, 2003).
Kitais požymiais raiboji gegūnė panaši į raudonąją
gegūnę (D. incarnata), todėl kai kurie autoriai šį
augalą laiko raudonosios gegūnės porūšiu arba
varietetu (VALLIUS et al., 2004).
Raiboji gegūnė dažniausiai auga šarmingose arba
kalkingose žemapelkėse ir ant kalkingo pamato su-
sidariusiose tarpinėse pelkėse. Labai retai aptinka-
Raiboji gegūnėRaibosios gegūnės žiedynas
37
ma antrinėse buveinėse (pavyzdžiui, Karpėnų klin-
čių karjere, Akmenės r.). Dažniausiai auga atviro-
se, gerai apšviestose vietose, bet pakenčia nedidelį
pavėsį. Dėl to kartais aptinkama retokuose krūmy-
nuose ir beržais apaugusiose žemapelkėse. Sutan-
kėjus krūmų ir medžių ardams, augalai nustoja žy-
dėti ir ilgainiui išnyksta. Raiboji gegūnė dauginasi
sėklomis. Kad natūraliomis sąlygomis dygtų sėklos
ir jauni augalai vystytųsi, kaip ir kitiems gegužraibi-
niams augalams, būtina mikorizė.
Daugumoje raibosios gegūnės buveinių anks-
čiau buvo ganomi galvijai, šienaujama žolė, bet
dabar jos nebenaudojamos, baigia apaugti medžiais
ir krūmais, susikaupę daug augalų liekanų. Tyrimais
nustatyta, kad populiacijos yra gausesnės ir augalų
tankumas didesnis tose buveinėse, kuriose nesusi-
skaidžiusių augalų liekanų sluoksnis plonas ar jo
visai nėra. Augalų liekanos jauniems augalams ne-
leidžia augti. Viena iš svarbiausių raibosios gegūnės
apsaugos priemonių – išsaugoti buveines ir jas tin-
kamai tvarkyti. Pirmųjų raibosios gegūnės buveinių
tvarkymo darbų jau imtasi Sartų regioniniame par-
ke, tačiau apie poveikį populiacijoms bus galima
spręsti tik po kelerių metų.
Dabar Lietuvoje žinoma daugiau kaip 10 šios
rūšies populiacijų, pasklidusių visoje šalyje, tačiau
dauguma jų yra labai negausios – aptinkama tik
pavienių, dideliame plote augančių augalų, o jų
skaičius nuolat mažėja. Iš visų dabar žinomų popu-
liacijų tik 4 gana gausios ir gyvybingos, jose aptin-
kama daugiau kaip po 200 žydinčių individų. Visos
jos telkiasi Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje. Tokių popu-
liacijų yra Sartų ir Kurtuvėnų regioniniuose par-
kuose, Praviršulio tyrulyje ir Gomertos kraštovaiz-
džio draustinyje. Raiboji gegūnė yra Lietuvoje re-
čiausia genties rūšis.
38
Gelsvosios gegūnės arealas tiksliai nežinomas.
Viena iš priežasčių susijusi su taksonomijos proble-
momis: vieni sistematikai ją pripažįsta kaip rūšį,
kiti laiko raudonosios gegūnės (Dactylorhiza incar-
nata) porūšiu (subsp. ochroleuca) arba varietetu
(var. ochroleuca). Žinoma, kad gelsvoji gegūnė pa-
plitusi Vidurio ir Šiaurės Europoje (AVERYANOV,
1988), yra duomenų iš Vakarų Europos valstybių,
tik neaišku, ar ten augantys augalai tapatūs gelsva-
jai gegūnei. Į rytus nuo Baltijos valstybių (Estijos,
Latvijos ir Lietuvos) šios rūšies augalai labai reti.
Užregistruotos kelios populiacijos Baltarusijoje, o
Rusijoje rūšies paplitimas netirtas.
Gelsvoji gegūnė
Dactylorhiza ochroleuca (Wüstnei ex Boll) Holub
Iki 1997 m. Lietuvoje gelsvoji gegūnė buvo laiko-
ma raudonosios gegūnės forma arba visai neišski-
riama. Dėl to dauguma tyrinėtojų į gelsvai žydin-
čius augalus nekreipdavo dėmesio ir herbariumo
pavyzdžių yra labai mažai (GUDŽINSKAS, RYLA,
1997). Daugiausia duomenų apie šią rūšį surinkta
pastaraisiais metais. Gelsvosios gegūnės plitimo ar
nykimo tendencijos tiksliai žinomos, aišku, kad ji
yra viena iš rečiausių genties rūšių Lietuvoje. Nuo
2000 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
ir priskirta prie retų rūšių kategorijos.
Nuo kitų genties rūšių gelsvosios gegūnės aiš-
kiai skiriasi žalsvai gelsvais ar beveik baltais žie-
dais. Augalai visiškai neturi antocianino pigmentų.
Žiedynas, kaip ir raudonosios gegūnės, yra labai
tankus, su daug (neretai būna 50–80) žiedų. Žiedai
gana smulkūs (lūpa apie 8 mm ilgio). Tuo šie auga-
lai akivaizdžiai skiriasi nuo kartais pasitaikančių
baltažiedžių dėmėtosios ir aukštosios gegūnių indi-
vidų. Nuo labai retų baltažiedžių raudonosios gegū-
nės augalų, kurių žiedai būna visai balti, be gelsvo
atspalvio, skiriasi nedaug. Vis dėlto baltai žydintys
raudonosios gegūnės individai paprastai auga pa-
vieniui, o gelsvosios gegūnės dažniausiai sudaro
gausias grupes (RYLA, 2003).
Lietuvoje gelsvųjų gegūnių aptinkama tik Že-
maičių aukštumoje ir rytinėje šalies dalyje esančio-
se aukštumose. Vidurio Lietuvoje jų kol kas nerasta.
Gelsvoji gegūnė visur labai reta, tik Vilniaus,
Trakų, Švenčionių ir Zarasų rajonuose truputį daž-
nesnė. Populiacijos užima įvairaus dydžio plotus.
Kartais net mažame plote įsikūrusios populiacijos
yra gana gausios, o pavienių augalų aptinkama labai
retai. Gelsvosios gegūnės jautrios antropogeniniam
poveikiui. Iki šiol neaptikta nė viena antrinėje, t. y.
dėl žmonių veiklos susidariusioje ar smarkiai pa-
keistoje, buveinėje įsikūrusi šios rūšies populiacija.
Gelsvosios gegūnės auga kalkingose žemapel-
kėse, šaltiniuotose šarmingose šlaitų žemapelkėse
ir tarpinėse pelkėse, susidariusiose ant kalkingo dir-
vožemio. Jeigu tarpinėje pelkėje pradeda vyrauti
kiminai ir padidėja durpių rūgštingumas – augalai
skursta ir galiausiai išnyksta. Rūšies ekologiniai
poreikiai labai panašūs į artimos, taip pat labai retos,
raibosios gegūnės (Dactylorhiza cruenta) porei-
kius. Dėl to abiejų rūšių gegūnių neretai aptinka-
Gelsvoji gegūnė
39
ma tose pačiose buveinėse, tik gelsvosios gegūnės
įsikuria kiek šlapesnėse, dažniausiai šaltiniuotose
vietose. Geriausiai augalai jaučiasi ir gausiausias
populiacijas sudaro visiškai atvirose šaltiniuotose
žemažolėse viksvinėse žemapelkėse, kuriose van-
duo yra ties durpių paviršiumi. Nepakenčia sume-
dėjusių augalų pavėsio. Neretai auga tankiuose šal-
tiniuotų šlaitų žemapelkių nendrynuose, bet tokiose
vietose populiacijos palyginti negausios, o individų
tankumas nedidelis.
Didžiausią pavojų gelsvosioms gegūnėms kelia
žemapelkių apaugimas krūmais ir medžiais. Spren-
džiant iš archyvinių duomenų ir senesnių vietos gy-
ventojų pasakojimų, daugumoje gelsvosios gegū-
nės buveinių XX a. viduryje buvo pjaunama žolė,
o sausesnėse vietose ganomi gyvuliai. Dabar sau-
sesnės buveinės apauga krūmais, dalį pelkių užima
nendrių sąžalynai. Nemaža dalis žemapelkių keičia-
si dėl anksčiau atliktos melioracijos, todėl mažėja
šiems augalams tinkamų plotų. Kai kurios pelkės
kinta dėl gamtinių priežasčių: storėjant durpių klo-
dui, durpių rūgštingumas didėja.
Dzūkijos nacionaliniame parke aptikta gelsvo-
sios ir raudonosios gegūnės hibridų. Tokių augalų
žiedai vos rausvi, o lūpa su labai blyškiu raštu ties
pentino žiotimis.
Gelsvosios gegūnės žiedai
40
Baltijinė gegūnė paplitusi nuo Baltijos jūros ry-
tinių pakrančių ir į rytus jos arealas nusitęsia per
Sibirą iki Mongolijos ir Kinijos šiaurės vakarų. Lie-
tuva yra ties pietvakarine arealo riba. Lenkijos šiau-
rės rytinėje dalyje, ties siena su Kaliningrado sritimi
ir Lietuva, yra tik pavienių izoliuotų populiacijų.
Viena baltijinės gegūnės populiacija yra Danijoje,
bet neaišku, ar ji savaiminė, ar antropogeninės kilmės.
Lietuvoje baltijinių gegūnių aptinkama visuose
rajonuose. Šalies pietinėje dalyje jos gana retos, ki-
tur – apyretės. Dauguma rūšies populiacijų yra įsi-
kūrusios antrinėse buveinėse. Lietuvoje rūšis saugoma
nuo 1962 m., o 1992 m. įrašyta į Raudonąją knygą.
Baltijinės gegūnės yra įspūdingi, dažniausiai
40–70 cm aukščio augalai, bet palankiomis sąly-
gomis jos užauga iki 1 m aukščio. Lapai nuo plačiai
Baltijinė gegūnė
Dactylorhiza baltica (Klinge) Nevski
lancetiškų iki lancetiškų, jų viršutinė pusė su
gausiomis, paprastai taisyklingos formos dėmėmis,
kurios lapo viršūnės link vis smulkėja. Labai retai
baltijinių gegūnių lapai nedėmėti, bet gali būti, kad
tokie augalai yra hibridinės kilmės. Žiedynas tan-
kus, ritiniškas, jame 40–60, retai daugiau kaip 100
žiedų.
Baltijinė gegūnė artima plačialapei gegūnei
(Dactylorhiza majalis), bet nuo jos skiriasi aiškiais
požymiais. Baltijinės gegūnės žydėti pradeda maž-
daug dviem savaitėmis vėliau negu plačialapės ge-
gūnės, o žiedai dažniausiai mažesni (RYLA, 2001),
paprastai gana blyškių violetinių atspalvių (bet ne
purpuriniai). Baltijinės gegūnės lapų ilgis visada
kelis kartus didesnis už plotį. Lietuvoje baltijinė ge-
gūnė labai dažnai painiojama su dėmėtąja gegūne
(Dactylorhiza maculata). Svarbiausia painiavos prie-
žastis tikriausiai yra dėmėti lapai. Baltijinės, kitaip
negu dėmėtosios, gegūnės visų triskiltės lūpos skil-
čių viršūnės bukos. Aiškiai skiriasi ir šių rūšių eko-
logija (RYLA, 2003). Kai kurie baltijinės gegūnės
požymiai labai įvairuoja, bet jos vidurūšinė įvairovė
iki šiol išsamiai netyrinėta.
Baltijinės gegūnės dažniausiai auga maisto me-
džiagų turtingame dirvožemyje. Pirminės jų buvei-
nės yra trąšios ir pelkėtos pievos, mažai rūčios
žemapelkės. Pastebėta, kad baltijinė gegūnė yra eko-
logiškai plastiška rūšis, todėl kartais įsikuria sauso-
se pievose, molingame ar kalkingame dirvožemyje,
smarkiai žmonių veiklos pakeistose ar dirbtinėse
buveinėse, tokiose kaip molio ir žvyro karjerai, pa-
kelės, grioviai, pylimų šlaitai ir kt. (RYLA, 2001)
Pažeistose buveinėse kartais sudaro labai gausias,
bet laikinas populiacijas. Dėl šių ypatybių baltijinė
gegūnė Lietuvoje yra viena iš dažniausių genties
rūšių. Neauga rūčiame, maisto medžiagų netur-
tingame dirvožemyje. Gana pakanti ūksmei, todėl
neretai auga krūmais apžėlusiose šlapynėse, miško
aikštelėse, jaunuose pelkiniuose juodalksnynuose.
Dauginasi sėklomis. Vienas augalas gali subran-
dinti kelis milijonus sėklų. Baltijinių gegūnių, kaip
ir kitų gegužraibinių šeimos augalų, sėklos gamtoje
dygsta tik tada, kai sudaro mikorizę. Išskirtinė šios
rūšies savybė – labai greitas augalų vystymasis esant
tinkamoms sąlygoms. Žinoma atvejų, kai šviežiai
iškastuose drėgnuose pakelių grioviuose ar jų šlai-
Baltijinė gegūnė
41
tuose jau trečiais metais susidaro tankūs subren-
dusių individų sąžalynai. Deja, tokiose dirbtinėse
buveinėse populiacijos būna trumpalaikės. Baltiji-
nes gegūnes per kelerius metus išstumia kiti auga-
lai, lieka tik pavieniai jų individai. Natūraliose, ne-
pažeistose buveinėse augalų populiacijos paprastai
būna negausios, dažniausiai jas sudaro dideliame
plote pasklidusios nedidelės augalų grupės.
Tikslus baltijinių gegūnių nykimo mastas ir
priežastys iki šiol ne visai aiškūs. Žinoma, kad jos
nyksta dėl žmonių sukeltų buveinių pokyčių: žema-
pelkių, šlapių ir drėgnų pievų sausinimo. Apleistose
pievose ir savaime užželiančiose žemapelkėse su-
brendę individai išlieka gana ilgai, bet jaunų augalų
būna labai mažai. Smarkiai sutankėjus krūmams ir
medžiams, šie augalai išnyksta. Kai kurioms balti-
jinės gegūnės populiacijoms daug žalos padaro šak-
niagumbius ėdantys graužikai (pelėnai, pelės) ir
šernai.
Baltijinės gegūnės žiedyno dalis
42
Plačialapės gegūnės arealas apima Vakarų ir Vi-
durio Europą. Rytinė arealo riba ne visai aiški, bet ži-
noma, kad šių augalų yra Baltarusijos vidurinėje ir
pietinėje dalyse, o rytinėje ir šiaurėje dalyse neap-
tikta. Yra duomenų, kad plačialapės gegūnės auga
Ukrainoje. Šiaurės Amerikoje rūšis natūralizavosi.
Į Lietuvos floros rūšių sąrašą plačialapė gegūnė
buvo įtraukta tik 1980 m., remiantis pavyzdžiais,
surinktais Lazdijų rajone (LEKAVIČIUS, 1980), todėl
anksčiau ji nebuvo saugoma. Į Lietuvos raudonąją
knygą rūšis įrašyta 1992 m. ir priskirta prie išnyks-
tančių rūšių kategorijos.
Plačialapės gegūnės yra kresni augalai, tamsiai
purpuriniais žiedais. Lūpa aiškiai triskiltė, jos raštas
sudarytas iš ištisinių koncentrinių sodriai violetinių
linijų. Visas žiedynas, arba bent apatinėje dalyje,
retas. Lapai nuo plačiai lancetiškų iki kiaušiniškų,
dažniausiai išmarginti stambiomis, netaisyklingos
formos, netvarkingai po lapo paviršių išsibarsčiusio-
Plačialapė gegūnė
Dactylorhiza majalis (Rchb.) P. F. Hunt et Summerh.
mis purpurinėmis dėmėmis. Dauguma rūšies mor-
fologinių požymių yra nepastovūs (RYLA, 2003).
Anksčiau plačialapė gegūnė buvo neskiriama nuo
kitos artimos rūšies – baltijinės gegūnės (Dactylo-
rhiza baltica).
Lietuvoje dauguma plačialapės gegūnės popu-
liacijų telkiasi Pietryčių (Dainavos) lygumoje, ku-
riai būdingi nederlingi smėlio dirvožemiai ir labiau
nei kitur žemyninis klimatas. Šioje teritorijoje auga-
lai auga gana įvairiose buveinėse – mezotrofinėse
žemapelkėse, įvairaus drėgnumo šienaujamose pie-
vose, upių salpose. Už Pietryčių lygumos ribų dau-
guma plačialapės gegūnės populiacijų įsikūrusios
prie geležinkelių pylimų esančiose atvirose vidu-
tiniškai drėgnose žemažolėse šienaujamose pievo-
se. Prie pylimų šlaitų esančios buveinės vasarą la-
biau įšyla. Gali būti, kad plačialapės gegūnės išlieka
ir plinta palei geležinkelių pylimus dėl susidarančių
palankesnių mikroklimato sąlygų (RYLA, 2001).
Tokias vietas netgi galima vadinti savitais migra-
cijos koridoriais. Kadangi plačialapės gegūnės auga
tik pietrytinėje šalies dalyje ir jų nėra nei Latvijoje,
nei Estijoje, galima teigti, kad per Lietuvą šiaurry-
tinė eina šios rūšies arealo riba.
Plačialapės gegūnės žydi anksčiau už kitų rūšių
gegūnes – nuo gegužės vidurio iki birželio pradžios.
Žydėjimo laikas priklauso nuo oro temperatūros
pavasarį ir kiekvienais metais yra labai nevienodas.
Liepos gale daugumos augalų antžeminė dalis jau
nunyksta, o kai kurių kitų rūšių gegūnės tada dar
žydi. Aplankius populiaciją netinkamu laiku gali su-
sidaryti klaidingas įspūdis, kad plačialapės gegūnės
išnykusios arba vietoj jų auga kitų rūšių gegūnės.
Plačialapės gegūnės žydi anksčiau negu baltiji-
nės gegūnės ir auga kiek kitokiose bendrijose, ta-
čiau kryžminimosi požiūriu jos ne visiškai izoliuo-
tos. Esant vėlyvam pavasariui, augalai pražysta
beveik vienu metu, todėl Pietų Lietuvoje kai kurio-
se mišriose populiacijose pasitaiko hibridų.
Kartais plačialapė gegūnė susikryžmina su raudo-
nosios gegūnės (Dactylorhiza incarnata) indivi-
dais. Tokių hibridų rasta Dzūkijos nacionaliniame
parke. Hibridinės kilmės augalai morfologiniais po-
žymiais labai panašūs į D. praetermissa (Druce) Soó.
Jie yra stambūs, gana plačiais, dideliais nedėmėtais
lapais. Žiedai stambūs, šviesiai violetiniai, lūpa
Plačialapė gegūnė
43
taškuota tik ties pentino žiotimis. D. praetermissa
arealas yra gana toli nuo Lietuvos.
Gausiausios ir gyvybingiausios plačialapės ge-
gūnės populiacijos aptinkamos Dzūkijos naciona-
liniame parke (Varėnos ir Lazdijų rajonuose). Ypač
gausios populiacijos yra Skroblaus ir Grūdos upių
Plačialapės gegūnės žiedai
slėnių pievose. Šiose vietovėse tarp ekosistemų ir
ekstensyvios ūkinės veiklos nusistovėjusi pusiau-
svyra, todėl neretai šių augalų galima aptikti kai-
muose ar netgi sodybų kiemuose. Kitaip yra už
Dzūkijos nacionalinio parko ribų – Lazdijų rajone.
Čia populiacijos dažniausiai negausios, įsisprau-
dusios tarp dirbamų laukų išlikusiose natūraliose
šienaujamose pievose. Nemaža dalis tokių pievų
dabar jau apleistos, apauga krūmais ir nendrėmis.
Dėl šių priežasčių šviesomėgės plačialapės gegūnės
skursta, populiacijose likę nedaug žydinčių indivi-
dų. Kitose Lietuvos vietose esančios populiacijos
labai mažos. Dažniausiai populiacijose vyrauja žy-
dintys individai, o jaunų augalų yra mažai arba jų
visai nėra. Tokios populiacijos degraduoja ir arti-
miausiu metu gali išnykti. Didžiausią pavojų auga-
lams sudaro pakitęs pievų naudojimas. Plačialapės
gegūnės nepakenčia konkurencijos, todėl dėl suve-
šėjusios aukštos žolės, nustojus naudoti pievas,
labai greitai nyksta. Dalis populiacijų yra intensy-
vios rekreacijos zonose ir tokiose vietose nemažai
augalų ištrypia poilsiautojai.
44
Siauralapė gegūnė paplitusi Vidurio ir Pietų Eu-
ropos kalnuose, Skandinavijoje, Rytų Europoje ir
Sibiro rytuose.
Lietuvoje siauralapė gegūnė pietinėje ir pietryti-
nėje dalyse reta, Žemaičių aukštumoje – labai reta,
o žemumose – neaptinkama. Į saugomų augalų są-
rašą ji įrašyta nuo 1962 m., o 1992 m. buvo įtraukta
į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirta prie pažei-
džiamų rūšių kategorijos.
Ilgą laiką buvo manoma, kad siauralapės gegūnės
Lietuvoje neauga (LEKAVIČIUS, 1980), o šalyje aptin-
kami augalai buvo vadinami Rusovo gegūne (D. rus-
sowii (Klinge) Holub). Literatūroje buvo nurodomi
įvairūs, neretai prieštaringi šių dviejų rūšių skirtu-
mai, tačiau išnagrinėjus tipinius pavyzdžius paaiš-
kėjo, kad Rusovo gegūnės pavyzdžiai neturi jokių
esminių skirtumų nuo siauralapės gegūnės (RYLA
et al., 2002).
Siauralapė gegūnė
Dactylorhiza traunsteineri (Saut.) Soó
Literatūroje skelbtos prieštaringos nuomonės
dėl augalų skiriamųjų požymių klaidino tyrinėtojus,
todėl siauralape (arba Rusovo) gegūne klaidingai
būdavo apibūdinamos raudonoji (D. incarnata),
dėmėtoji (D. maculata) ar kitų rūšių gegūnės (RYLA,
2003). Pagal purpurinę žiedų spalvą siauralapės
gegūnės truputį primena raudonąsias gegūnes, bet
nuo jų skiriasi gana retu žiedynu su nedaug (daž-
niausiai ne daugiau kaip 20) stambių žiedų. Siaura-
lapės gegūnės žiedynas tik žydėjimo pradžioje tan-
kokas, bet vėliau jis išretėja, o raudonosios gegūnės
žiedynas visuomet būna labai tankus, su 2–3 kartus
daugiau žiedų. Šios dvi rūšys skiriasi lapų forma ir
spalva. Siauralapės gegūnės lapai plačiausi ties vi-
duriu ir yra tamsiai žali, o raudonosios gegūnės –
šviesiai žali ir plačiausi apatinėje dalyje. Siaura-
lapė gegūnė nuo dėmėtosios gegūnės laibojo po-
rūšio (D. maculata subsp. elodes) dažniausiai ski-
riasi sodrios purpurinės spalvos žiedais, kurių lūpa
išmarginta koncentriškai išsidėsčiusiomis lini-
jomis. Dėmėtosios gegūnės žiedai šviesūs, violeti-
nio atspalvio, išmarginti tamsesnės spalvos taške-
liais, brūkšneliais ir linijomis (RYLA, 2003).
Siauralapės gegūnės retumą lemia labai saviti
augalų ekologiniai poreikiai. Dažniausiai jie auga
iš šarmingų žemapelkių susidariusiose tarpinėse
pelkėse arba šarmingose šaltiniuotose šlaitų pelkė-
se. Kai kurių tirtų siauralapės gegūnės populiacijų
buveinių dirvožemyje rasta iki 47 % karbonatų. Dir-
vožemis gali būti neutralios arba šarminės reakci-
jos. Siauralapės gegūnės kartais auga šarmingų ar
kalkingų žemapelkių pakraščiuose, aplink pelkių
salas. Pereinamojoje zonoje tarp aukštapelkės ir že-
mapelkės arba tarp pelkės ir sausumos siauralapės
gegūnės sudaro įvairaus platumo juostas arba įsiku-
ria ant kimininių kemsų. Šarmingose žemapelkėse
augalų aptinkama retai. Be to, siauralapės gegūnės
neauga rūčiose žemapelkėse ir aukštapelkėse.
Šios rūšies augalams tinkamos buveinės yra retos
ir užima nedidelius plotus. Siauralapės gegūnės yra
palyginti smulkios, nepakelia kitų žolinių augalų
konkurencijos, todėl auga tik ten, kur žolių nedaug
ir jų projekcinis padengimas yra maždaug 50 %.
Lietuvoje augančios siauralapės gegūnės yra
dviejų varietetų, kurie skiriasi lapų forma. Tipinio
varieteto (var. traunsteineri) augalų lapai tiesūs, o
Siauralapė gegūnė
45
riestalapio varieteto (var. curvifolia (F. Nyl.) Aver.) –
aiškiai lanku išriesti. Abiejų varietetų augalai auga
panašiose buveinėse. Iki šiol riestalapio varieteto
siauralapių gegūnių aptikta tik keliose vietose Lie-
tuvos šiaurinėje dalyje, o gausiausia jų populiacija
yra Žemaitijos nacionaliniame parke.
Nepažeistose buveinėse siauralapės gegūnės
populiacijos būna labai gausios ir tankios (1 m2 su-
skaičiuojama iki 150 individų, iš kurių iki 12 būna
generatyviniai), tačiau paprastai jos užima nedidelį
plotą. Pažeistose buveinėse pasitaiko tik pavienių
generatyvinių augalų, o jaunų individų labai mažai
ar visai nebūna.
Daugiausia žalos siauralapės gegūnės populia-
cijoms padarė pelkių sausinimas. Apsausėjusiose bu-
veinėse suvešėjus krūmams ir medžiams, siaura-
lapės gegūnės išnyksta dėl šviesos stygiaus. Popu-
liacijos gerokai nuskursta ir tada, kai į buveines ima
skverbtis nendrės. Kas keleri metai nendres nušie-
naujant, siauralapės gegūnės populiacijos išlieka
gana gausios ir gyvybingos.
Siauralapės gegūnės žiedynas
46
Dėmėtoji gegūnė paplitusi visoje Europoje, bet
pietinėje jos dalyje reta. Už Uralo kalnų rūšies area-
las nusitęsia iki Sibiro vidurio.
Lietuvoje iki XX a. vidurio tinkamose buveinėse
dėmėtoji gegūnė buvo gana dažna, bet dabar jos po-
puliacijų labai sumažėję. Nuo 1962 m. ji buvo įra-
šyta į saugomų augalų sąrašą, o 1992 m., kaip pažei-
džiama rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.
Dėmėtajai gegūnei būdinga labai didelė žiedų
spalvos, augalų aukščio, lapų formos ir dėmių įvai-
rovė, todėl išskiriama nemažai vidurūšinių taksonų.
Utenos rajone aptikti keli baltažiedžiai augalai (RY-
LA, 2001). Žemaitijos nacionaliniame parke (Plun-
gės r.) rasta augalų, kurių lapai su daugybe stambių
susiliejančių dėmių.
Lietuvoje aptinkamos dviejų porūšių – tipinio
(D. maculata subsp. maculata) ir laibojo (D. macu-
lata subsp. elodes (Griseb.) Soó) – dėmėtosios ge-
Dėmėtoji gegūnė
Dactylorhiza maculata (L.) Soó
gūnės. Tipinio porūšio augalų lapai paprastai pla-
čiai lancetiški, o laibojo porūšio – siaurai lancetiški
arba beveik linijiški. Tipinio porūšio dėmėtosios
gegūnės dažniausiai auga briedgaurynų bendrijose
(Nardetea strictae klasė), drėgname smėlingame
dirvožemyje su plonu durpių sluoksniu. Tokios bu-
veinės paprastai susidaro žemapelkių pakraščiuose.
Dirvožemis dažniausiai labai rūgštus (pH 3,65–
4,1), turintis mažai azoto, visai be karbonatų. Lai-
bojo porūšio dėmėtosios gegūnės auga tarpinėse
pelkėse, pelkiniuose pušynuose, aukštapelkių pa-
kraščiuose, retai – žemapelkėse. Dėmėtosios gegū-
nės laibasis porūšis ekologija panašus į siauralapę
gegūnę (Dactylorhiza traunsteineri) ir neretai aptin-
kamas tose pačiose buveinėse. Dirvožemyje karbo-
natų dažniausiai nėra, jis beveik neutralios reakcijos.
Dėmėtoji gegūnė dažniausiai painiojama su bal-
tijine gegūne (Dactylorhiza baltica), kurios lapai irgi
dėmėti. Šios dvi rūšys įsikuria skirtingose buveinė-
se: dėmėtoji gegūnė – mažai maisto medžiagų turin-
čiose tarpinėse pelkėse, pelkiniuose pušynuose,
briedgaurynuose, o baltijinė – žemapelkėse, pelkė-
tose pievose ir kt. Be to, dėmėtosios gegūnės žiedai
gerokai stambesni už baltijinės gegūnės, žiedynas
retesnis, viršutiniai lapai smulkūs, panašūs į pažie-
des, o stiebas pilnaviduris. Baltijinės gegūnės stie-
bas tuščiaviduris, minkštas (RYLA, 2003).
Dėmėtųjų, kaip ir kitų, gegūnių žieduose nėra
vabzdžiams privilioti skirto nektaro, todėl manoma,
kad įvairių spalvų žiedai padeda ilgiau apgaudinėti
žiedus apdulkinančius vabzdžius. Įdomu yra tai,
kad nesubrendusių dėmėtosios gegūnės sėklų dai-
gumas yra gerokai didesnis už subrendusių (VAKH-
RAMEEVA, 2000). Be to, subrendusioms sėkloms bū-
Dėmėtoji gegūnėDėmėtosios gegūnės lapo dėmės
47
Tarpinės pelkės yra vienos iš svarbiausių dėmėtosios gegūnės buveinių
48
tinas ramybės periodas. Iš arti dirvožemio pavir-
šiaus esančių sėklų išdygę augalai lapus paprastai
išaugina antraisiais metais, o išdygę iš giliau esan-
čių sėklų lapų neišaugina kelerius metus, tačiau ir
vieni, ir kiti augalai pražysta maždaug po 5–7 metų
(VAKHRAMEEVA, 2000).
Dėmėtoji gegūnė paplitusi visoje Lietuvoje, ta-
čiau dažnumas ir gausa skirtingose šalies dalyse
nevienodi. Aukštumose ji dažnesnė, o žemumose
labai reta. Galbūt anksčiau žemumose dėmėtosios
gegūnės buvo dažnesnės, o dabar aptinkama tik
pavienių populiacijų Jonavos, Panevėžio, Kauno
ir Klaipėdos rajonuose. Gausiausios dėmėtosios
gegūnės populiacijos telkiasi šiaurinėje šalies da-
lyje. Tinkamose buveinėse laibojo porūšio dėmėto-
sios gegūnės sudaro tankias ir gausias populiacijas,
kurių 1 m2 kartais būna iki 130 individų. Bene pa-
čios gausiausios šios rūšies populiacijos išlikusios
Žemaitijos nacionaliniame parke, o daugelyje kitų
vietų retai kada būna daugiau kaip 200 žydinčių in-
dividų.
Daug dėmėtosioms gegūnėms tinkamų buvei-
nių buvo sunaikinta nusausinus pelkes ir iškasus
durpes. Ypač sparčiai nyksta tipinio porūšio dėmė-
tosios gegūnės, nes jų būdingos buveinės – tyruli-
nės pievos – nebenaudojamos ir apauga krūmais.
Kai kuriose vietovėse augalams daug žalos pridaro
šakniagumbius išknisantys ir suėdantys šernai.
Dėmėtosios gegūnės žiedų spalvų ir lūpų raštų įvairovė
49
Aukštoji gegūnė paplitusi beveik visoje Euro-
poje, išskyrus arktines sritis, o į rytus rūšies arealas
nusitęsia iki Sibiro ir Mongolijos šiaurės. Europos
pietuose aukštoji gegūnė aptinkama tik kalnuose.
Lietuvoje aukštoji gegūnė saugoma nuo 1962 m.,
o į Raudonąją knygą ji įrašyta 2000 m. Dabar rūšis
priskirta prie nepakankamai ištirtų rūšių katego-
rijos, nes išsamiai neįvertintas nykimo mastas ir prie-
žastys.
Tinkamose buveinėse aukštųjų gegūnių pasitai-
ko visoje Lietuvos teritorijoje, bet didžiausios ir
gausiausios populiacijos telkiasi šalies rytų ir piet-
ryčių rajonuose. Dėl tinkamų buveinių stygiaus,
nuolatinio jų mažėjimo ir naikinimo Vidurio Lietu-
vos ir Pajūrio žemumose rūšis reta ir sparčiai nyksta.
Aukštoji gegūnė – daugiametis, 50–90 cm (kar-
tais 120 cm) aukščio augalas. Šakniagumbiai plaš-
takiškai skiltėti. Nuo dėmėtosios gegūnės (Dactylo-
rhiza maculata) skiriasi giliai triskilte lūpa, kurios
vidurinė skiltis aiškiai ilgesnė už šonines, ir pla-
Aukštoji gegūnė
Dactylorhiza fuchsii (Druce) Soó
čiais, dažnai atvirkščiai kiaušiniškais lapais (RYLA,
2003). Taip pat skiriasi rūšių ekologija. Aukštosios
gegūnės dažniausiai auga drėgnuose ir pelkėtuose
spygliuočių, lapuočių ir mišriuose miškuose (juod-
alksnynuose, uosynuose, eglynuose), humusinga-
me, karbonatų turinčiame dirvožemyje. Kartais jų
labai gausu pažeistose buveinėse: miško griovių
pakraščiuose, pakelėse, tačiau tokiose vietose aukš-
tąsias gegūnes greitai nustelbia kiti aukštaūgiai au-
galai. Labai retai aukštosios gegūnės auga tarpinėse
pelkėse, šlapiose (dažniausiai Calthion sąjungos)
pamiškių pievose. Tyrimais nustatyta, kad buveinė-
se, kuriose vešli žolių danga, jauni aukštosios gegū-
nės individai neatlaiko kitų žolių konkurencijos ir
žūva. Tokiose buveinėse ilgiau išsilaiko subrendę
individai, bet populiacijos laipsniškai degraduoja.
Aukštosios gegūnės gerai auga šienaujamose pamiš-
kių pievose.
Aukštoji gegūnė yra vienintelė Lietuvoje aptin-
kama ūksmę pakenčianti gegūnių rūšis. Vidutiniš-
kai ūksmingose buveinėse augalai gerai auga ir žy-
di, o labai ūksmingose vietose jų tankumas būna ne-
didelis. Tankiose spygliuočių plantacijose aukšto-
sios gegūnės išnyksta dėl šviesos stygiaus. Geriau-
siai auga natūraliuose drėgnuose brandžiuose, vidu-
tiniškai apšviestuose miškuose, kuriuose dėl savai-
minio senų medžių džiūvimo susidaro nuolat kin-
tanti apšviestų ir ūksmingų aikštelių mozaika.
Aukštosios gegūnės dauginasi sėklomis. Subren-
dusioms sėkloms būtinas ramybės periodas ir jos
sudygsta pavasarį. Gamtoje sėklos dygsta tik į ge-
malą įsiskverbus mikorizinio (dažniausiai Rizocto-
nia genties) grybo hifams. Daigai yra 1–2 mm balto
gumulėlio pavidalo, vystosi po žeme. Apskaičiuota,
kad tame pačiame plote požeminių daigų yra apie
1,5–2 kartus daugiau negu būna jaunatvinės stadi-
jos individų. Jauni augalai apie 3 metus neišaugina
lapų, ir juos maitina grybai. Pirmasis lapas išdygsta
tik po 3–4 metų. Atsižvelgiant į buveinės sąlygas,
pirmą kartą individas pražysta sulaukęs 6–17 metų,
tačiau žinoma atvejų, kad ypač palankiomis sąly-
gomis augalai pražysta jau trečiaisiais augimo me-
tais. Suaugę individai gali nutraukti ryšius su gry-
bais ir augti savarankiškai, bet jei susidaro nepalan-
kios sąlygos, mikoriziniai ryšiai vėl atsinaujina
(VAKHRAMEEVA, 2000).
Aukštoji gegūnė
50
Aukštoji gegūnė įprastos spalvos žiedais Baltai žydinčios aukštosios gegūnės gana retos
51
Aukštosioms gegūnėms būdinga didelė morfo-
loginė įvairovė. Dzūkijos nacionaliniame parke ap-
tikta populiacija, kurios augalų žiedai yra purpu-
riniai, o Aukštaitijos nacionaliniame parke vienos
populiacijos augalų žiedai visiškai balti (RYLA,
2001). Atsižvelgiant į buveinės sąlygas, labai ski-
riasi augalų aukštis: derlingame, daug humuso tu-
rinčiame miško dirvožemyje jie būna labai aukšti
(80–110 cm), o tarpinėse pelkėse ir atvirose pievose
augantys augalai žemi arba gana žemi (30–50 cm
aukščio).
Tinkamose, nepažeistose buveinėse aukštosios
gegūnės populiacijos paprastai būna gausios ir gy-
vybingos. Lietuvoje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad
vidutinis tokiose buveinėse įsikūrusių populiacijų
tankumas 1 m2 yra 4 žydintys ir 12 nežydinčių (įvai-
rių kitų amžiaus tarpsnių) individų. Atskirose popu-
liacijų vietose 1 m2 plote auga iki 60 augalų (daigai
ir ramybės būsenos (lapų neišauginantys) individai
neįskaičiuoti).
Aukštosios gegūnės nyksta dėl plynųjų miškų
kirtimų ir sausinimo. Svarbiausia apsaugos prie-
monė – tinkamų buveinių apsauga. Kai kurioms rū-
šies populiacijoms nemažai žalos padaro gyvūnai:
šakniagumbius išknisa ir suėda šernai ir graužikai
(pelės ir pelėnai).
Jaunatvinis aukštosios gegūnės individas
Pelkėti ir šaltiniuoti miškai yra svarbiausios aukštųjų gegūnių buveinės
52
Mažosios gegužraibės arealas apima beveik
visą Vakarų ir Vidurio Europą, vakarinę Rytų Euro-
pos dalį, Pietvakarių Aziją, nedidelę dalį Šiaurės
Afrikos. Neaptinkama šiaurinėje ir šiaurės rytinėje
Europos dalyse. Daugelyje arealo vietų mažoji ge-
gužraibė yra reta ir toliau sparčiai nyksta.
Lietuvoje mažoji gegužraibė į saugomų augalų
sąrašus įrašyta 1962 m., o nuo 1981 m. įtraukta į
Raudonąją knygą. Dabar ji priskirta prie pažeidžia-
mų rūšių kategorijos.
Mažoji gegužraibė Lietuvoje yra viena iš spar-
čiausiai nykstančių gegužraibinių šeimos rūšių.
Prieš 20–30 metų mažųjų gegužraibių buvo aptin-
kama visuose Lietuvos regionuose, o kai kuriose
vietose jos buvo gana dažnos ir sudarė gausias po-
puliacijas. Per kelis dešimtmečius daugelyje vietų
šios rūšies augalai išnyko arba tapo labai reti, jų
populiacijos negausios.
Mažoji gegužraibė
Orchis morio L.
Mažoji gegužraibė yra nedidelis, retai kada išau-
gantis aukštesnis kaip 20 cm daugiametis augalas.
Žydi gana anksti, dažniausiai gegužės pabaigoje.
Iš visų gegužraibinių šeimos augalų mažosios ge-
gužraibės pražysta vienos iš pirmųjų, kol natūralio-
se pievose dar nespėjo suvešėti kitos žolės. Tokiu
metu mažąsias gegužraibes pastebėti gana nesunku,
nes purpuriniai jų žiedai matomi iš tolo.
Dauguma mažosios gegužraibės morfologinių
požymių yra pastovūs, bet rūšiai būdinga didelė
žiedų spalvos įvairovė. Neretai būna, kad vienoje
populiacijoje augantys individai žydi baltais, raus-
vais, raudonais ir tamsiai purpuriniais žiedais. Tau-
rėlapiai dažniausiai žalsvo atspalvio, su ryškiomis
purpurinėmis gyslomis. Įprasta, kad kiekviena ma-
žosios gegužraibės žiedo dalis būna vis kitokio at-
spalvio, todėl pasitaiko labai įvairių spalvų derinių.
Labiausiai spalvų įvairove išsiskiria lūpa. Nužy-
dėjusias mažąsias gegužraibes pievoje aptikti labai
sunku. Pradėjusios brandinti sėklas, jos ima gelsti,
o liepos mėnesį, kai sėklos sunoksta ir išbyra, auga-
lai visai pagelsta ir antžeminė dalis nunyksta. Po
žeme esantys šakniagumbiai pereina į ramybės bū-
seną. Jeigu augalai sėklų neužmezga, jų vegetaci-
ja būna dar trumpesnė. Mažosios gegužraibės taip
prisitaikiusios išnaudoti pavasarį susikaupusią drėg-
mę, išvengia aukštesnių augalų konkurencijos ir
apsisaugo nuo vasaros sausros. Subrendę individai
neretai sudygsta rudenį, išaugina nedidelių lapų skro-
teles, kurios žiemoja po sniegu.
Dauginasi sėklomis. Sėklos sudygsta ir pirmieji
daigo vystymosi etapai praeina po žeme. Jauni indi-
vidai pirmą tikrąjį lapą išaugina trečiaisiais metais,
o žydėti pradeda sulaukę 4–5 metų (VAKHRAMEEVA
et al., 1991).
Mažoji gegužraibė yra šviesomėgis augalas, vi-
sai nepakenčiantis pavėsio ir didelės kitų augalų
konkurencijos. Auga drėgnokose žemažolėse pie-
vose, paprastai mažai rūčiame, neutralios ar ma-
žai šarminės reakcijos dirvožemyje. Geriausios są-
lygos mažosioms gegužraibėms augti susidaro mo-
lio ar priemolio dirvožemiuose. Populiacijos labai
greitai sunyksta, jeigu sutankėja velėna, susikaupia
negyvų žolių sluoksnis ar susidaro samanų danga.
Mažosios gegužraibės labai jautrios trąšų povei-
kiui.
Mažoji gegužraibė
53
Gausiausios ir gyvybingos populiacijos susida-
ro natūraliose, nuolat ganomose ir šienaujamose
pievose, kuriose yra praardytos velėnos ir atviro
dirvožemio plotelių. Labai svarbus veiksnys yra
ganymas. Ganomi gyvuliai trumpai nupeša žolę,
kanopomis praardo velėną ir atsiranda pliko dirvo-
žemio lopinėlių, todėl išbyrėjusios sėklos patenka
į dirvožemį ir gali sudygti. Menkai ganomose ar
apleistose pievose negausios mažųjų gegužraibių
grupės kartais išlieka tik prie takų.
Lietuvoje mažosios gegužraibės populiacijos
neretai įsikuria ganyklose, susidariusiose apleistų
molingų dirvonų vietoje, jeigu dirvožemis nebūna
pernelyg įtręštas, yra tinkamos drėgmės ir apšvie-
timo sąlygos. Tokiose vietose gausiausios populia-
cijos susidaro maždaug po 10–15 metų. Paskui, kai
pievos pasiekia vėlesnes sukcesijos stadijas ir susi-
daro tanki velėna, augalų skaičius ima sparčiai ma-
žėti (GUDŽINSKAS, 2001). Mažosios gegužraibės yra
trumpaamžiai augalai, todėl populiacijos išlikti gali
tik tada, kai jos nuolat atsinaujina ir augalai gali už-
imti naujus plotus.
Pagrindinė mažosios gegužraibės nykimo prie-
žastis yra tinkamų buveinių nykimas dėl pakitusių
ūkininkavimo tradicijų. Jeigu atsiranda apleistų dir-
vonų, juose niekas negano galvijų, todėl tokie plotai
greitai apauga krūmais ir medžiais. Mažąją geguž-
raibę išsaugoti galima tik nuolat palaikant tinkamas
buveinės sąlygas ir sukūrus ekstensyviai naudoja-
mų dirbamų laukų ir ganyklų mozaiką.
Mažosios gegužraibės žiedynas
54
Smulkiažiedė gegužraibė paplitusi beveik viso-
je Europoje, išskyrus arktines sritis ir rytinę žemyno
dalį. Pietų Europoje auga kalnuose. Nuo pagrindi-
nio arealo atskirtos arealo salos yra Vidurio Sibire,
Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Labai didelėje arealo
dalyje smulkiažiedė gegužraibė yra reta arba labai
reta. Ji yra vienas iš sparčiausiai nykstančių geguž-
raibinių augalų Didžiojoje Britanijoje, o kai kuriose
Europos šalyse ji išnykusi (TALI et al., 2004).
Lietuvoje smulkiažiedė gegužraibė į saugomų
augalų sąrašą įrašyta 1962 m., o 1992 m. ji įtraukta
į Lietuvos raudonąją knygą ir priskirta prie grės-
mingos būklės rūšių kategorijos.
Smulkiažiedė gegužraibė yra Lietuvoje rečiau-
sia gegužraibės genties rūšis. Anksčiau dauguma
populiacijų telkėsi šiaurės vakarinėje Lietuvos da-
Smulkiažiedė gegužraibė
Orchis ustulata L.
lyje: Jūros (Šilalės r.), Minijos (Plungės r.), Dabi-
kinės, Bugenio (Akmenės r.), Virvytės (Telšių ir
Akmenės r.), Pyvesos (Pasvalio r.) upių pakrantėse.
Literatūroje nurodoma, kad šios rūšies augalų rasta
Raseinių (buv. Ariogalos) ir Kretingos rajonuose
(SNARSKIS, 1963). Pietrytinėje šalies dalyje pavienių
populiacijų yra Varėnos ir Trakų rajonuose. Herba-
riumuose yra augalų pavyzdžių iš Vilniaus apylin-
kių ir Merkio pakrančių (Šalčininkų r.).
Anksčiau smulkiažiedė gegužraibė buvo gerokai
dažnesnė ir plačiau paplitusi negu dabar. Dauguma
anksčiau aptiktų populiacijų tikriausiai sunykusios.
Išlikusios rūšies populiacijos nedidelės, o kai kurios
yra grėsmingos būklės, nes jas sudaro tik pavieniai
individai (GUDŽINSKAS, 2001). Viena iš gausiausių po-
puliacijų yra Dzūkijos nacionaliniame parke. Nedi-
deliame plote 2000 m. suskaičiuota apie 180, o
2005 m. – apie 50 žydinčių augalų. Kitos populiaci-
jos labai negausios. Pavyzdžiui, Virvytės slėnyje
(Akmenės r.) 2000 m. rasti tik 3 žydintys individai.
Smulkiažiedės gegužraibės, palyginti su kitų rū-
šių genties augalais, vystosi labai lėtai. Iš sėklų su-
dygę daigai pirmą tikrąjį lapą gali išauginti tik dešim-
taisiais augimo metais. Manoma, kad smulkiažiedės
gegužraibės daigo stadija tęsiasi ilgiausiai iš visų
gegužraibinių šeimos augalų (TALI et al., 2004). Dai-
gai mikorizę dažniausiai sudaro su Rizoctonia gen-
ties grybais ir vystosi po žeme. Jie, kitaip negu visų
kitų gegužraibių, išaugina belapį šakniastiebį, bet
šakniagumbio nesudaro. Šakniagumbis išauga tik
tada, kai augalas išleidžia pirmus tikruosius lapus.
Dauginasi sėklomis, rečiau – vegetatyviškai, kai au-
galas užaugina daugiau kaip vieną naują šakniagum-
bį. Manoma, kad individai subręsta ir pirmą kartą
pražysta 13–16 gyvenimo metais, tačiau užregis-
truota retų atvejų, kai augalai pražysta 3 gyvenimo
metais (TALI et al., 2004).
Smulkiažiedės gegužraibės yra šviesomėgiai au-
galai, todėl įsikuria gerai apšviestuose, šiltuose šlai-
tuose, ganomose žemažolėse, sausose ar vidutinio
drėgnumo, neretai stepiškose pievose, pamiškėse,
karbonatų turtingame dirvožemyje. Smulkiažiedės
gegužraibės lapus išleidžia rudenį ir žiemoja su la-
pais. Manoma, kad joms labiau kenkia drėgmės per-
teklius negu šaltis, dažni atlydžiai žiemos metu. La-
bai sausais metais žydinčių augalų būna mažiau
Smulkiažiedės gegužraibės
55
(TALI et al., 2004). Nemaža dalis populiacijos indi-
vidų dažnai pereina į antrinės ramybės būseną, o at-
skiri augalai gali 1–3(4) metus neišauginti jokių
antžeminių dalių (TALI et al., 2004).
Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės požymiai
gana pastovūs, bet buvo aptikta augalų baltais žie-
dais. Europoje priimta augalus skirstyti į ekologines
rases (kartais vadinamas varietetais), kurios skiriasi
žydėjimo laiku. Pavasarinės rasės (tipinio varieteto –
var. ustulata) augalai žydi nuo gegužės vidurio iki
birželio vidurio, o vasarinės rasės (arba var. aestiva-
lis) – nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio (TALI
et al., 2004). Sprendžiant iš herbariumo duomenų,
Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės žydėti prade-
da birželio viduryje, bet dažniausiai žydinčių auga-
lų aptikta liepos pradžioje ar vėliau. Taigi Lietuvoje
augančios smulkiažiedės gegužraibės tikriausiai pri-
klauso prie vasarinės rasės.
Smulkiažiedės gegužraibės labai jautrios trąšoms
ir herbicidams (TALI et al., 2004). Lietuvoje kai ku-
rios šios rūšies augalų populiacijos išnyko sukultū-
rinus arba suarus upių slėnių pievas, buveinėms ap-
augus krūmais arba jas užsodinus medžiais. Ypač
daug žalos smulkiažiedėms gegužraibėms padarė
šlaitų pievų želdinimas. Lietuvoje būtina nedelsiant
imtis išlikusių buveinių tvarkymo darbų ir nuolat
stebėti rūšies populiacijų būklę.
Smulkiažiedės gegužraibės žiedyno viršutinė dalis
56
Vyriškoji gegužraibė paplitusi Vakarų ir Vidurio
Europoje, Šiaurės Afrikoje (Viduržemio pajūrio re-
gione), Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Irane. Kelios
izoliuotos arealo salos yra Vidurio Rusijoje.
Vyriškoji gegužraibė, kaip gana retas ir dekora-
tyvus augalas, į saugomų augalų rūšių sąrašą įrašyta
1962 m., o nuo 1992 m. ji įtraukta į Lietuvos raudo-
nąją knygą. Dabar ji priskirta prie pažeidžiamų rū-
šių kategorijos.
Lietuvoje vyriškoji gegužraibė dažnesnė šiauri-
niuose ir šiaurės vakariniuose rajonuose. Rytinėje
ir pietrytinėje šalies dalyse ji labai reta. Anksčiau
šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyse vy-
riškoji gegužraibė buvo gana dažna, bet dabar jos
populiacijų skaičius ir individų gausa jose sparčiai
mažėja. Dažniausiai aptinkamos nedidelės augalų
Vyriškoji gegužraibė
Orchis mascula (L.) L.
grupės, o gausių ir gyvybingų populiacijų išlikę
labai mažai (GUDŽINSKAS, 2001).
Europoje išskiriama daug vidurūšinių vyriško-
sios gegužraibės taksonų ir rasių, o kai kurie sistema-
tikai ją suskirsto į keletą savarankiškų rūšių. Vienas
vyriškosios gegužraibės porūšis – O. mascula subsp.
signifera (Vest) Soó – yra gana plačiai paplitęs ir
turi aiškių skiriamųjų požymių. Šis porūšis nuo ti-
pinio porūšio (O. mascula subsp. mascula) skiriasi
ilgais taurėlapiais su smailiomis viršūnėmis. Tipinio
porūšio augalų taurėlapiai yra trumpesni ir bukomis
viršūnėmis. Lietuvoje pasitaiko ir smailius, ir bukus
taurėlapius turinčių augalų, bet neretai aptinkama
individų, kurių taurėlapiai yra tarpinio pobūdžio.
Dėl to kai kuriuos augalus sunku priskirti prie vieno
iš porūšių.
Vyriškoji gegužraibė yra daugiametis, iki 50 cm
aukščio žolinis augalas, su 2 rutuliškais, gana stam-
biais šakniagumbiais. Lapai iki 14 cm ilgio ir iki
3,5 cm pločio, jų makštys ir apatinė lapo dalis iš-
margintos gausiomis rusvomis dėmelėmis ir taš-
kais. Kartais pasitaiko individų, kurių lapai ištisai
išmarginti stambiomis gausiomis dėmėmis.
Vyriškosios gegužraibės dauginasi sėklomis,
labai retai – vegetatyviškai, išaugindamos kelis gum-
bus. Iš sėklų išaugę jauni individai vystosi paly-
ginti greitai. Sėklos sudygsta ir pirmieji augalo vys-
tymosi etapai praeina po žeme. Antraisiais metais
susidaro pirmasis šakniagumbis, o ketvirtaisiais
metais išauga pirmas tikrasis lapas. Dar po kelerių
metų augalai pražysta (RASMUSSEN, 1995). Esant
labai palankioms sąlygoms, augalai vystosi dar spar-
čiau. Literatūroje nurodoma, kad dauguma vyriško-
sios gegužraibės individų žydi tik vieną kartą ir, su-
brandinę sėklas, nunyksta, bet dalis individų popu-
liacijoje žydi kelerius metus iš eilės (VAKHRAMEEVA
et al., 1991). Lietuvoje atlikti stebėjimai parodė,
kad peržydėję augalai dažniausiai lieka gyvi, bet
kitais metais nežydi, išaugina tik lapus ir išdygsta
gerokai vėliau negu žydintys individai. Gali būti,
kad žūva tik labai daug sėklų subrandinę individai.
Vyriškosios, kaip ir kitų rūšių, gegužraibės žiedai
nektaro neišskiria. Žiedus apdulkinančius vabz-
džius augalai vilioja apgaule, nes žiedynas panašus
į kitų nektarą išskiriančių augalų žiedyną. Vaisius
užmezga 9–25 % vyriškosios gegužraibės žiedų.
Vyriškoji gegužraibė
57
Pastebėta, kad skirtingais metais populiacijose
žydinčių individų skaičius būna labai nevienodas.
Vyriškoji gegužraibė yra šviesomėgis augalas,
dažniausiai įsikuriantis vidutinio drėgnumo pievo-
se, įvairių tipų, dažniausiai karbonatų turtingame
molio ar priemolio dirvožemyje. Šios rūšies augalai
pakenčia nestiprų pavėsį, todėl kartais auga švie-
siuose miškuose, dažniausiai retuose ąžuolynuose
ir beržynuose, miško aikštelėse, miškapievėse. Kar-
tais vyriškųjų gegužraibių pasitaiko gana ūksmin-
guose miškuose, bet tokiose buveinėse augalai retai
žydi. Geriausios sąlygos augti susidaro gerai ap-
šviestuose, bet saulės tiesiogiai nekaitinamuose, į
šiaurę arba vakarus atgręžtuose šlaituose, pamiškėse.
Tikslių duomenų apie vyriškosios gegužraibės
naudojimo liaudies medicinoje mastą ir poveikį po-
puliacijoms Lietuvoje nėra. Svarbiausia rūšies ny-
kimo priežastis yra tinkamų buveinių nykimas.
Daug jų sunyko natūralias pievas pavertus kultūri-