Taip jau istoriškai susiklostė, kad regionams atiteko savotiškas ir dažnai neišskirtinis vaidmuo. Šiuolaikiniai globaliniai centrai išsiurbia regionų žmonių išteklius, esamas žinias ir kompetencijas, verslo ir investavimo galimybes. Turima patirtis pateikia nemažai pamokų. Gal tokių ir yra, bet sunku atrasti atvejų, kai regionas būtų kokios nors tautos ašis, teisės kūrimo šaltinis, šalies vertybių simbolis, aplink kurį norėtų simbolizuotis tauta. Todėl įsivyrauja tokie regionų valdyseną stigmatizuojantys diskursai, kaip <...> geriausias iš provincijų<...>, <nuveikiau viską savo mieste, o dabar laikas keltis į sostinę<...>. Žinoma, šiuose teiginiuose matome daug gero, tačiau jie taip pat parodo, jog regionų valdysenai kažko trūksta.
Akivaizdu, jog tokioje situacijoje yra būtini kliūtis laužantys nauji institutai. Rinka, valstybės ir vietos savivaldos institucijų tandemas nepajėgūs veiksmingai ir nehierarchiškai spręsti įvairius socialinius, aplinkosaugos ir ekonominius klausimus. Šiuolaikinėje dinamiškoje visuomenėje personalizuotų, vartotojiškų gyventojų pažiūrų, poreikių, lūkesčių, patirčių, rizikų ir sprendimų konsolidacijai, artikuliacijai, įpilietinimui yra reikalingas integruotas subnacionalinis ir virš nacionalinis regioninio lygmens organizacijų, partnerių tinklas. Šie regionų valdysenos lūkesčiai pabrėžiami tokiuose dokumentuose, kaip Regioninės plėtros įstatymas (LRS, 2000/2010), Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ (LRS. (2012), Žalioji Europos Sąjungos teritorinės sanglaudos knyga: teritorinės įvairovės virsmas stiprybe (CEC, 2008). Regionų valdysenos tinklinėje struktūroje pasireiškia stipresnis suinteresuotųjų veikėjų dalyvavimas. Nors regionų valdysenos dalyvių vertybės gali būti skirtingos, tačiau juos visus vienija bendri sąryšiai, aljansai, regiono darnaus vystymosi įsipareigojimai, regionų sanglaudos galia.
Kritiškus šios knygos skaitytojus trumpai nušviesiu, kokių žinių, įžvalgų ir sumanymų galima įgyti perskaičius šią knygą. Žinoma, mes netvirtiname, jog surasite visus atsakymus apie tai, kas yra regionų valdysena, nes tam tiesiog neužtektų vienos knygos apimties. Šis veikalas yra greičiau atskaitos taškas būsimiems tyrinėjimams šiame naujame Lietuvai tyrimo lauke. Todėl iš esmės savo tyrimais norėjome užfiksuoti dabartį ir nubrėžti ateities tyrinėjimų trajektorijas bei vektorius, kurie leistų suvokti regionų valdysenos fenomeną platesnėje viešosios valdysenos, viešojo valdymo, viešosios politikos ir politikos mokslų perspektyvoje. Taip pat puiku, jog regionų valdysenos problematika apjungė trijų universitetų mokslininkų pastangas ieškoti ir atrasti atsakymus į svarbius regionų ir visos valstybės klausimus.
Pirmojoje knygos dalyje nagrinėjami regionų valdysenos iššūkiai. Linuti Kraujutaitytė ir Viktorija Lapichinaitė straipsnyje Regionų valdysenos konceptas mano, jog centrinei valdžiai dėl intensyvėjančio gyventojų sumanumo būtina permąstyti regionų valdyseną, taikyti naujoviškus, vadybinius (viešoji – privati partnerystė), tinklinius, pilietinius viešojo valdymo būdus. Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili straipsnyje (Regionų) Modernizacijos pėdsakai valdysenos diskursuose: nebylios konotacijos ir regioniniai imperatyvai ieškojo imperatyvinių valdysenos ir modernizacijos ryšių regiono vystymuisi. Simona Statneckytė straipsnyje Europos Sąjungos regioninė politika, partnerystės principas ir valstybės tarnyba: valdysenos aspektas nustatė, jog ES regioninės politikos įgyvendinimas priklauso nuo valstybės tarnautojų gebėjimų ir valstybės tarnybos europeizacijos laipsnio. Remigijus Civinskas straipsnyje Lietuvos jaunimo įgalinimas: dalyvavimas viešosios politikos formavime pateikė tyrimo rezultatus, kurie parodo, jog darbo reikalų srityje jaunimo įgalinimas yra silpnas ir ateina iš valdžios, o ne atvirkščiai.
Antrojoje knygos dalyje nagrinėjami keli viešųjų paslaugų teikimo valdysenos aspektai. Tai, žinoma, nėra visas perspektyvinis tyrimo laukas, tačiau autorių reikšmingos įžvalgos parodo galimas naujoviškas veikimo, sąveikos formas teikiant viešąsias paslaugas. Inga Normantė straipsnyje Viešųjų paslaugų teikimo tobulinimo paieškos: regionų lygmens perspektyvoje atskleidė jungtinių viešųjų paslaugų modelių diegimo praktikas šiuolaikinėmis regionalizacijos sąlygomis, suvokiant tai kaip gerąją patirtį. Tuo tarpu Edita Stumbraitė-Vilkišienė straipsnyje Administratorių ir paslaugų gavėjų vaidmens pokyčiai teikiant viešąsias paslaugas: valdysenos (naujojo viešojo valdymo) kontekstas ištyrė valstybės tarnautojų ir piliečių sąveiką bei galimas kaitos kryptis, priskiriant valstybės tarnautojams ir piliečiams tam tikrus vaidmenis.
Paskutinėje trečiojoje knygos dalyje kalbama apie regionų valdysenos sprendimus. Mindaugas Kaselis straipsnyje Veiklos vadyba intelektualinių judėjimų perspektyvoje: link veiklos valdysenos? mano, jog veiklos valdysena turi pretenzijų tapti (o galbūt jau yra) naujuoju veiklos vadybos „judėjimu“. Valentina Burkšienė straipsnyje Visuotinė kokybės vadyba darniam Klaipėdos regiono vystymuisi nustatė, jog savivaldybėse trūksta lyderystės diegiant visuotinės kokybės vadybos priemones. Savivaldybės nesiima savarankiškai diegti naujovių, jei tai nėra reglamentuota. Jaroslav Dvorak ir Jurgita Rudžionienė straipsnyje Vertinimo gebėjimų suvokimas mažųjų šalių bibliotekose: Lietuvos ir Slovakijos atvejai nustatė, jog egzistuoja vertinimo užuomazgos abiejų šalių bibliotekose: taikomi tradiciniai vertinimo metodai (apklausa, interviu, bibliotekų lyginamoji analizė), tačiau Lietuva šioje srityje pažengusi daugiau.
Taigi, toliau paliekame skaitytojams vertinti šio autorių kolektyvo darbą, kuris neabejotinai prisidės prie regionų valdysenos studijų deficito mažinimo ir taps vertinga, susisteminta, patariamąja, informacine priemone sprendimų priėmėjams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, politinių partijų nariams, studentams ir visiems tiems, kurie neabejingi mūsų šalies regionų likimui. Dėkojame šios studijos recenzentams ir viešojo administravimo magistrantūros programos „Regionų valdysenos“ absolventams bei studentams savo žiniomis ir įžvalgomis prisidėjusiems prie šios knygos gimimo.