Publications
Versta iš Schmid, H. B. „Koordinationsprobleme. Die Verkehrstauglichkeit des 'Homo oeconomicus'", Neue Zurcher Zeitung. 2001 m. birželio 2/3 d., Nr. 126. p. 52. Problemų redaktoriai dėkoja recenzijos autoriui ir Neue Zurcher Zeitung redakcijai už leidimą paskelbti straipsnio vertimą j lietuvi t) kalbą. Iš vokiečitĮ kalbos vertė VU Užsienio kalbtĮ instituto FBMM Vokieči11 kalbos katedros docentė Danutė Kalendienė.
 
Philosophical Crumbs ‘13Ruslanas Baranovas p
 
Straipsnyje nagrinėjamos italų politiko ir filosofo N. Machiavellio (1469–1527) politinės teorijos svarbiausios idėjos. Teigiama, kad N. Machiavellis pirmasis bandė pagrįsti politikos taktiką bei valdymo būdus. Jis daug dėmesio skyrė kovos dėl valdžios procesui, ieškojo priemonių, kuriomis būtų galima apriboti žmonių egoistinius interesus ir pavaldinius padaryti paklusnius. Straipsnyje aptariamos N. Machiavellio veikalo „Valdovas“ atsiradimo istorinės aplinkybės. Visuomenės istoriją laikydamas žmonių veiklos rezultatu, N. Machiavellis siekė atskleisti jos dėsningumus. Jis nurodė, kad žmonių pasiekti objektyvūs rezultatai ne visada sutampa su jų siekiamais tikslais. Makiavelizmo priemonėmis naudojosi vergovinės bei feodalinės valstybės, taip pat ir šiuolaikinis imperializmas, siekdamas pasaulinio viešpatavimo. Daroma išvada, kad likviduodamas išnaudotojiškųjų klasių egzistavimo ekonominį pagrindą, socializmas kartu naikina ir makiavelizmo politikos pagrindus.
 
1973 m. rugsėjo 17–22 dienomis Varnoje (Bulgarija) vyko XV Pasaulinis filosofų kongresas. Jame dalyvavo apie 3000 filosofų ir kitų sričių specialistų, buvo perskaityta apie 1000 pranešimų. Kongrese pranešimus skaitė ir Lietuvos filosofai Jonas Macevičius ir Jokūbas Minkevičius, kongreso pranešimų rinkinyje buvo išspausdintas Romano Plečkaičio referatas. Kongrese nagrinėtos žmogaus esmės ir egzistavimo, humanizmo ir technikos revoliucijos, pažinimo ir vertybių mokslo ir technikos amžiuje, šiuolaikinio mokslinio pažinimo struktūros ir metodų, visuomenės ir jos normų, atsakomybės, kūrybiškumo, asmeninės laisvės, determinizmo ir kitos problemos. Publikacijoje spausdinami kongreso dalyvių iš Lietuvos – J. Aničo, A. Gaidžio, J. Macevičiaus, E. Meškausko, J. Minkevičiaus, J. Repšio, R. Skaisgirio – įspūdžiai.
 
Iš lotynų kalbos vertė Laurynas Adomaitis Versta iš: Gottfried Wilhelm Leibniz, Sämtliche Schriften und Briefe, Sechste Reihe, Philosophische Schriften. Bd. 4. Berlin: Akademie Verlag, 1999, p. 1490–1505, 1524–1528, 1634–1640, 1641–1643.
 
Lietuvos estetikos raidai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skirto straipsnio antrojoje dalyje pristatomos J. Sniadeckio estetinės pažiūros. Jo nuomone, grožio prigimtį vienodai lemia objektyvūs ir subjektyvūs reiškiniai, daiktų grožis priklauso nuo jų paskirties. Pabrėžė estetinių išgyvenimų elitiškumą – grožį gali suprasti tik išsimokslinę, išlavintą skonį turintys žmonės. J. Sniadeckis teigė, kad skonis yra pagrindinis estetinių reiškinių vertinimo kriterijus. Gamtos grožis yra tobulesnis už bet kurio dailės kūrinio grožį, gamta yra bet kokios meninės kūrybos šaltinis. Daugiausia dėmesio J. Sniadeckis kreipė į kūrėjo kūrybinį aparatą, į tas dvasios galias, kurios lemia dailės kūrinio vertę, jo visuomeninę reikšmę, kūrybinio mechanizmo struktūrą. Meninėje kūryboje pirmenybę teikė protui, blaiviam samprotavimui, tačiau vertino ir jausminius išgyvenimus bei vaizduotę, kurią laikė aktyviausia žmogaus kūrybine galia, padėjusia pagrindus visoms dailės sritims, Liaudies gerovė; marksizmas; visuomenė; naudingumas; gyvenimo sąlygossukūrusia visus dailės kūrinius. Pripažino įgimtų gabumų, arba talento, svarbų vaidmenį meninėje kūryboje, taip pat visuomeninio gyvenimo įtaką jai.
 
Lietuvos estetikos raidai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skirto straipsnio ketvirtojoje dalyje pristatomos E. Slovackio, J. Saundersono, L. Borovskio, A. Grozos estetinės pažiūros. E. Slovackio teigimu, grožis yra esminis meninės kūrybos tikslas. Meninė kūryba tobulina ir vysto protą, taurina širdį, skatina aukštoms mintims, vertoms laisvo žmogaus. Kūrėjas kuria naują jausmų ir vaizdinių tvarką, naują pasaulį. Vienintelis genijaus meninės kūrybos tikslas – patikti. Meninę kūrybą jis skirstė į dailiuosius mokslus (poeziją ir retoriką) ir dailiuosius menus (tapyba, skulptūra, grafika ir kt.). Gamtos grožis J. Saundersui yra tolimas nuo tikrojo grožio, kurį įkūnijo senovės graikų skulptūros. Meninėje kūryboje formos ypatybės priklauso nuo turinio savitumo. Jausmus ir aistras jis laikė reikšmingais kūrybos akstinais. L. Borovskis estetiką apibrėžė kaip meninės kūrybos teoriją, išreikštą dėsniais. Grožį jis laikė subjektyviu žiūrovo-skaitytojo emociniu pergyvenimu. Meninės kūrybos procese pabrėžė protą, racionalumą. L. Borovskio mokinys A. Groza savo disertacijoje aptarė ir vertino svarbiausias dailės teorijas nuo Aristotelio poetikos ir retorikos iki prancūzų mokyklos empirinio materializmo.
 
Straipsnyje apžvelgiami XVIII a. pabaigos – XIX a.pradžios Lietuvos estetikos svarbiausi bruožai bei raidos tendencijos, pristatomos žymiausių to laikotarpio Vilniaus universiteto estetikos dėstytojų biografijos bei pažiūros. K. Bogušas labiau pritarė klasicizmo nei baroko architektūrai. Vertindamas dailės kūrinius pabrėžė dailininkų kūrybinį išradingumą, jų vaizduotės lakumą, siekimą atrasti įvairias išraiškos priemones. J. Jasinskis reikalavo, kad kūrėjui būtų suteikta asmenybės ir kūrybos laisvė, pasisakė už ryškesnį realizmą mene, už tiesioginį kūrėjo ryšį su gamta. D. Pilkauskas meno uždaviniu laikė įtikinti, pavergti, sujaudinti meno vartotoją. Meninis vaizdavimas turi būti laisvas, natūralus, įtikinantis savo tiesa. P. Golianskis vengė griežtų estetikos sąvokų formulavimų, meninę kūrybą bei grožio reiškinius stengėsi aiškinti praktiniu, pragmatišku požiūriu. Daugiausia nagrinėjo meninės kūrybos teorijos klausimus, ypač pabrėžė techninio meistriškumo įvaldymą, kuris lemia kūrinio meninę išraišką bei estetinę vertę. J. Sniadeckis atstovavo saikingąją racionalistinę klasicizmo programą, kovojo prieš vokiškąjį idealistinį romantizmą, jo filosofinį iracionalizmą ir mistiką, ypač pabrėžė estetikos didelę auklėjamąją reikšmę.
 
Straipsnyje apžvelgiama estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 metais, pristatomos žymesnių jos atstovų pažiūros. G. E. Grodekas dėstė antikinę graikų ir romėnų literatūrą, iškeldamas ir to meto literatūroje pasireiškusias estetines tendencijas bei meninės kūrybos problemas, jų sprendimo būdus. J. Lelevelis meninėje kultūroje ieškojo savitų nacionalinių bruožų, jos specifikos. Remdamasis istorijos mokslo argumentais ir kriterijais, meninėje kūryboje visų pirma kėlė realizmo motyvus, parodydamas, kiek vaizduojamieji reiškiniai atitinka tikrovę ir istorinę tiesą. Vilniaus universiteto Estetikos katedros vedėjas E. Slovackis aiškino literatūros teorijos klausimus. Kalbėdamas apie bendrus estetikos dėsningumus, vaizduojamosios dailės pavyzdžius iškėlė aukščiau už literatūrinius. Grožį kildino iš objektyvių daikto ypatybių, t. y. iš grynojo skonio savybių. Skyrė absoliutų ir reliatyvų, tikrą (idealų) ir paprastąjį grožį. Grožis susijęs su gėriu ir tobulumu. Estetiką E. Slovackis apibrėžė kaip mokslą apie gerą skonį, kuris remiasi grožio reiškiniais gamtoje ir dailės kūriniuose.
 
The paper deals with the issue of the impact of the 17th century scientific revolution upon the development of philosophy. The main focus is relation between science and philosophy and effects of the revolution on the interpretation of that relation. The author argues that the relation between metaphysics and science. has been transformed due to the replacement of the Aristotelian programme of the development of science by the Pythagorean one. The contraposition of aims, methods and problems characteristic of special science to those typical of metaphysics created preconditions for bringing forward the positivist schemes of the transformation of philosophy into one or another special science. The paper ends with the conclusion that science which already in the 17th century became an intellectual power excelling philosophy in significance and influence forced philosophy and philosophers to take a specific stance on it. This stance determines the spectrum of different ways of doing philosophy and their relation to each other. Some philosophers do not reflect the stance on science taken by them. But this stance always affects the choice of ways of doing philosophy.
 
Straipsnyje, remiantis XIX a. antrosios pusės Lietuvos periodiniais leidiniais, nagrinėjamos lietuvių buržuazijos liberaliųjų sluoksnių pažiūros Lietuvos politinio savarankiškumo klausimu 1864–1895 metų laikotarpiu. Ši idėja atsirado XIX a. pradžioje ir praėjo du – unijinį ir antiunijinį – etapus. Teigiama, kad unijinių (lygaus partnerio teisių sugrąžinimo) pozicijų laikėsi buržuazėjantieji feodaliniai sluoksniai. Antiunijinės politinės krypties šalininkai buvo besiformuojančios lietuvių nacijos intelektualieji sluoksniai. Autoriaus nuomone, Lietuvos politinio savarankiškumo idėja buvo keliama daugiau abstrakčiai, teoriškai pagrindžiant tautos teisę į savarankiškumą ir svarstant būdus jam pasiekti. Buvo formuluojami nuosaikesni (Lietuvos autonomijos) ir radikalesni (Lietuvos nepriklausomos valstybės sudarymo) reikalavimai, vis labiau akcentuojant nuosaikesnę programą, kuri bandoma realizuoti taikios evoliucijos būdu.
 
V. Kazlauskas savo filosofijos mokslų kandidato disertacijoje „Marksistinės visuomeninės-filosofinės minties raida Lietuvoje 1905–1919 m.“ nagrinėja XX a. pradžios revoliucinių socialdemokratų pažiūrų evoliuciją.
 
1984 m. rugsėjo 16 d. mirė TSKP narys, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs dėstytojas, filosofijos mokslų daktaras, Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Filosofijos katedros profesorius Naumas Ickovičius. Jis gimė 1906 m. Donecke. 1932 m. baigė Maskvos istorijos ir filosofijos institutą. Nuo 1951 m. dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Nagrinėjo dialektinio materializmo kategorijų (ypač santykinumo ir absoliutumo) problemas, parašė tris monografijas, mokslinių straipsnių.
 
1970 m. lapkričio 3 d. mirė filosofijos mokslų kandidatas Tuvija Abinderis. Jis 1945–1962 m. dirbo Vilniaus Aukštojoje partinėje mokykloje, 1962–1965 m. Mokslų akademijos Filosofijos katedroje. Jis tyrinėjo demokratinės revoliucijos peraugimo į socialistinę problemas, socialistinės valstybės vystymąsi ir jos vaidmenį kuriant komunizmą, kovojo prieš revizionistinę ir reformistinę ideologiją.
 
Tekstas skirtas Eugenijui Meškauskui atminti. Apibūdinama E. Meškausko asmenybė ir biografija. Šis filosofas įvardijamas laisvu žmogumi nelaisvais laikais, apibūdinamas kaip liberalas ir laisvamanis. Aptariami Meškausko propaguoti teorinių problemų sprendimo būdai, reikalavimas tiksliai suformuluoti svarstomą problemą, po to išdėstyti įvairius požiūrius į ją ir moksliškai argumentuoti savo teiginius. Pabrėžiama gyvo bendravimo su mokiniais ir klausytojais, paskaitų ir seminarų vedimo svarba Meškausko profesinėje veikloje.
 
The fundamental notions of the Lithuanian ethical identity, namely those of nation and state, are conceptualized and discussed in some detail. These notions were endowed with an ethical aspect by the leaders of Lithuanian national revival and later by professors of Kaunas University. Therefore, in the works by Lithuanian philosophers written from 1910 until 1940 the notions and concepts of both nationality and statehood were already closely related to the Lithuanian national and ethical self-consciousness. An especially significant feature of Lithuanian philosophy, as emphasized by the author of the article, comprises the particularly close connections between the notions of nation and state with those of ethics and national culture, as well as their perception. Among the representatives of this intellectual tradition, such Lithuanian philosophers as Vydunas, A. Dambrauskas-Jakstas, S. alkauskis, A. Maceina and others could be named. On these grounds, the author draws a conclusion that the so-called small nations regard and appreciate their states and their own statehood in a somewhat different way than do the great ones. For the former, the state represents guarantees of their own national survival, means of preservation of their individuality and their cultural uniqueness.
 
L. Wittgensteino „Užrašų knygelių“ ištraukose svarstomi Dievo, žmogaus, pasaulio, valios, kūno, tikėjimo, mąstymo, gyvenimo tikslo, etikos, estetikos klausimai. Gyvenimo prasmė, t. y. pasaulio prasmė pavadinama Dievu. Pasaulis nepriklauso nuo žmogaus valios. Gyvenimo problemos sprendimas yra šios problemos išnykimas. Būties tikslą išpildo tas, kuriam nereikalingas joks kitas tikslas, išskyrus patį gyvenimą. Tikėti Dievą reiškia suprasti klausimą apie gyvenimo prasmę, suvokti, kad pasaulio faktas dar nėra visa tikrovė, matyti, kad gyvenimas turi prasmę. Mirtis nėra gyvenimo įvykis, ji nėra pasaulio faktas. Etika neaiškina pasaulio, ji turi būti pasaulio sąlyga, kaip ir logika. Etika ir estetika yra viena. Etika yra transcendentali. Valia yra subjekto nuostata pasaulio atžvilgiu. Valios aktas yra ne veikimo priežastis, bet pats veiksmas, jis nėra patyrimas. Visas patyrimas yra pasaulis, ir jam nereikalingas subjektas. Žmogaus kūnas yra pasaulio dalis tarp kitų pasaulio dalių (gyvūnų, augalų, daiktų ir t. t.). Menas yra išraiška, geras meno kūrinys yra baigta išraiška.
 
Straipsnyje tiriamas Henri Bergsono filosofinių raštų vertimas ir jo santykis su intuicijos (zhijue 直覺) sąvokos raida šiuolaikinėje Kinijos filosofijoje. Bergsono intuicijos sąvoka buvo greitai susieta su „pažinimo dorybe“ (dexing zhi zhi 德性之知) ir virto viena pagrindinių modernių kiniškų sąvokų, kuriomis svarstomi etiniai ir moraliniai klausimai. Tačiau kinų filosofai ėmė naudoti Bergsono intuiciją kaip moralės filosofijos instrumentą anksčiau, nei pats Bergsonas pradėjo rašyti apie moralės filosofiją. Šiame straipsnyje išaiškinamas intuicijos sumoralinimas kiniškame kontekste bei keliamas klausimas apie zhijue sąvokos susiformavimą. Pagrindiniai šiame straipsnyje analizuojami dokumentai yra kiniški „Metafizikos įvado“ (1903) vertimai ir keletas apie 1921 m. pasirodžiusių straipsnių, susijusių su Bergsonu.
 
1975 m. lapkričio 15 d. mirė Genadijus Nežnovas, gimęs 1916 m. Briansko srityje. G. Nežnovas buvo plataus kūrybinio diapazono žmogus, puikus pedagogas, publicistas, tyrinėtojas. Jis yra parašęs straipsnių ir knygų, nagrinėjančių estetikos klausimus: partiškumą mene, visuomenines meno funkcijas, meno įtaką žmogui, žmonių dvasinio tobulėjimo procesą, meno kūrinių suvokimą ir kitus
 
Straipsnyje apžvelgiami 1917-1940 metais Lietuvos komunistinėje spaudoje publikuoti straipsniai apie religijos socialinę kilmę. Teigiama, kad XIX a. pab. – XX a. pradžios ateistai religijos kilmę aiškino idealistiškai, taip nukrypdami nuo marksistinės-lenininės filosofijos tyrimo metodologijos, todėl nepajėgė atskleisti socialinių religijos priežasčių. Kritikuojamas ribotas šviečiamasis požiūris į religijos kilmę, kai vienas sąmonės reiškinys (religija) aiškinamas kitais sąmonės reiškiniais (tamsumu ir nemokšiškumu) ir neieškoma objektyvių socialinių ekonominių jo egzistavimo priežasčių. Teiginį, kad religija atsirado dar pirmykštėje visuomenėje, dėl žmogaus bejėgiškumo prieš gamtą, keičia teiginys, kad būtent gamybiniai, socialiniai-ekonominiai žmonių santykiai sudarė objektyvų pagrindą žmonijai egzistuoti ir vystytis bei nulėmė visų kitų visuomeninių reiškinių, tarp jų ir religijos fenomeno, atsiradimą bei vystymąsi. Akcentuojamos materialinės pirmykščio žmogaus gyvenimo sąlygos, turėjusios lemiamos įtakos jo sąmonės formavimuisi ir tikėjimo jausmo atsiradimui. Autorius teigia, kad dėl mechanistinio požiūrio į materialistines priežastis religijos kilmės klausimas lieka atviras.
 
Straipsnyje apžvelgiama liaudininkų visuomenės raidos teorija ir jos marksistinė kritika Lietuvoje 1917–1940 metais. Liaudininkai visuomenę traktavo kaip daugiau ar mažiau harmoningą socialinį organizmą. Socialinės politikos srityje liaudininkai pasisakė už socialines reformas, užtikrinančias darbininkams žmoniškas pragyvenimo sąlygas. Laikydami privatinę nuosavybę objektyvia visuomenės pažangos ir gerovės sąlyga, jie pagrindinį dėmesį skyrė teisingam turtų paskirstymui ir kooperacijai. Gindami ir propaguodami buržuazinės demokratijos laisves, liaudininkai kartu pripažino jų nepakankamumą socialiniam teisingumui įgyvendinti. Dėl to kartu su politinės demokratijos lozungais jie kėlė ir ekonominės demokratijos reikalavimus. Liaudininkų teorijoje valstybės demokratiniai institutai buvo suvokiami kaip nepriklausomi nuo gamybinių santykių ir net formuojantys ekonominę visuomenės struktūrą. Lietuvos marksistai nepateikė išsamios ir visapusiškos liaudininkų teorijos kritikos. Atskirus šios teorijos teiginius kritikavo tik Z. Angarietis, kiti marksistai apsiribojo liaudininkų politinės veiklos kritika.
 
Straipsnyje analizuojama, kaip 1917–1940 m. pogrindžio sąlygomis komunistinė lietuvių spauda, kovodama su politiniu klerikalizmu Lietuvoje, kritikavo socialinę Katalikų bažnyčios doktriną, aiškino jos antiliaudinį pobūdį ir nemoksliškumą. Komunistų spauda dėstė mokslinę visuomenės ir jos objektyvių dėsnių sampratą, aiškino klasinį kapitalistinės visuomenės turinį, rodė proletariato ir buržuazijos interesų nesutaikomumą, supažindino su mokslinio komunizmo teorija ir propagavo vienintelį galimą revoliucinį visuomenės pertvarkymo kelią. Remdamasi istoriškumo principu, komunistinė spauda aiškino, kad privatinė gamybos priemonių nuosavybė atsirado išsivysčius gamybinėms jėgoms, kad ji sudaro ekonominį darbo žmonių išnaudojimo pagrindą. Iškreiptai, mistifikuotai socialinių problemų sampratai, kurią pateikė socialinė katalikybės doktrina, komunistinė spauda priešpriešino klasinę proletarinę kapitalistinės visuomenės koncepciją, atskleidė klerikalų propaguojamų pažiūrų ideologinį turinį. Neišvengta ir trūkumų: Katalikų bažnyčios socialinės doktrinos kritikai būdingas fragmentiškumas, tam tikra teiginių dalis buvo deklaratyvi.
 
1988 m. gegužės 25 d. staiga mirė Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas, Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, TSKP narys, LTSR nusipelnęs dėstytojas, filosofijos mokslų kandidatas Nikolajus Solovjovas. Jis gimė 1918 m. Donecke. 1950 m. baigė V. Lenino karinę-politinę akademiją. Nuo 1954 m. dėstė Vilniaus universitete, 1962 m. Maskvoje apgynė kandidato disertaciją. Svarbiausias N. Solovjovo mokslinių tyrimų objektas buvo santuokos ir šeimos problemos, šiais klausimais jis parašė keletą knygų, apie pusantro šimto mokslinių straipsnių.
 
Straipsnyje nagrinėjama grožio samprata XX a. pirmosios pusės Lietuvos estetikoje. Teigiama, kad šiuo laikotarpiu nuodugniausiai į grožio problematiką gilinosi A. Jakštas, S. Šalkauskis, A. Viskantas ir J. Grinius. Visų keturių autorių grožio sampratų šaknys siekia Platono ir Aristotelio filosofijas, tačiau tiesioginės įtakos jiems daugiausia turėjo Tomo Akviniečio ir V. Solovjovo koncepcijos. Lietuvių idealistinės estetikos atstovai grožio klausimą nagrinėjo iš objektyvistinių pozicijų, tikrąjį grožį laikė nepriklausomai nuo subjekto egzistuojančiu fenomenu. Aiškindami grožio kilmę jį siejo su idealaus prado įsigalėjimu materialiame objekte, grožis laikytas neistorišku fenomenu. S. Šalkauskiui idealusis pradas, lemiąs objekto grožį, yra susijęs su daikto esme, pirmavaizdžiu. Jis akcentavo gamtos grožį. Teigė, kad grožis gali būti suvoktas tik subjekto sąmonei nusistačius atitinkamu būdu. A. Viskantas labiau domėjosi meno grožiu, siekė subjektyvinti grožio sampratą. Grožio charakteristikomis laikė tobulumą, išbaigtumą, harmoniją, proporcijas, ryškumą. J. Grinius grožį laikė subjekto išgyvenimu, estetiniu gėrėjimusi.
 
1989 m. lapkričio 13 d. Kaune mirė filosofijos mokslų daktaras, profesorius Irmija Zaksas. Jis gimė 1919 m. kovo 5 d. Šiauliuose, mokytojų šeimoje. 1937-1941 m. studijavo chemiją Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose. Dalyvavo II pasauliniame kare, dirbo žurnalistu, redaktoriumi. Dėstė filosofiją Vilniaus universitete ir Kauno medicinos institute, dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute. Paskelbė daugiau kaip 120 mokslinių darbų.
 
1984 m. gruodžio 1 d. mirė pedagogas ir mokslininkas, Lietuvos filosofinės ir ateistinės minties tyrinėtojas, aktyvus mokslinės materialistinės minties propaguotojas filosofijos mokslų daktaras profesorius Juozas Barzdaitis. Jis gimė 1922 m. gegužės 18 d. Šakiuose. Mokėsi Šakių gimnazijoje. Dirbo komjaunimo darbą mokykloje. 1945–1950 studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, iki 1975 m. dėstė dialektinį ir istorinį materializmą, filosofijos istoriją, mokslinio ateizmo pagrindus. Nuo 1975 m. iki mirties dirbo MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, tyrė materialistinės ir ateistinės minties raidą Lietuvoje. Pateikiama J. Barzdaičio darbų bibliografija.
 
Buržuazinės Lietuvos filosofai plačiai nagrinėjo filosofijos objekto klausimą, nes reikėjo parinkti, kokią filosofinę sistemą dėstyti universitete. Giliausiai ir visapusiškiausiai filosofijos objekto ir struktūros klausimus nagrinėjo S. Šalkauskis. Su jam būdingu sistemingumu jis plačiau analizavo filosofijos definiciją, objektą, metodą, funkcijas, struktūrą, filosofijos pasaulėžiūros, filosofijos ir specialiųjų mokslų, filosofijos ir religijos, filosofijos ir meno santykius, stengdamasis pagrįsti mintį, kad filosofijos Lietuvoje pagrindu reikėtų laikyti tomistinę filosofiją. Kiti universiteto neotomistai filosofijos objektą apibrėžia kaip būtį ir pažinimą, bet giliau jo neanalizuoja. S. Šalkauskis filosofiją suskirsto į dvi dalis: pažinimo mokslą ir pasaulėžiūros mokslą. Filosofijos kaip pažinimo mokslo objektas yra pažinimo subjektas. Filosofijos kaip pasaulėžiūros objektas yra tai, ką subjektas pažįsta ir suveda į pasaulėžiūrą. Filosofijos ir specialiųjų mokslų santykį S. Šalkauskis sprendė remdamasis tomistine mokslų klasifikacija, pagal kurią visos žmogiškosios žinios sudaro lyg trijų aukštų piramidę, kurios pagrindas yra specialieji mokslai, o viršūnė – teologija.
 
Publikacija skirta Vilniaus universiteto docentei Kristinai Rickevičiūtei (1922 01 02 – 1984 05 30) atminti. Teigiama, kad visas jos kūrybinis gyvenimas nuo pirmakursės studentės iki patyrusios dėstytojos ir mokslininkės prabėgo Vilniaus universitete. Aptariami K. Rickevičiūtės asmenybės ir charakterio bruožai, pedagoginė ir mokslinė veikla, darbo su studentais ypatybės, didžiausią teorinę įtaką jai padariusieji filosofai, santykiai su mokytoju, disertacijos vadovu profesoriumi Vosyliumi Sezemanu.
 
1979 m. birželio 3 d. mirė Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docentas Juozas Vytautas Vinciūnas. Pažymimos jo pedagoginio darbo savybės. 1971 m. J. V. Vinciūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Kūrybinis pažinimo proceso pobūdis ir jo visuomeninės istorinės prielaidos“. Straipsniuose daugiausia nagrinėjo gnoseologijos problemas (objektyviosios realybės, idealybės, pažintinio sąmonės aktyvumo ir kt.), taip pat domėjosi sociologijos teorijos, etikos, estetikos, meno ir kultūros istorijos klausimais. Nekrologo pabaigoje pateikiami J. V. Vinciūno studentų prisiminimai, kuriuose jis apibūdinamas kaip vienas ryškiausių ir įdomiausių dėstytojų.
 
Mercilless Social Diagnosis: Jean Baudrillard (1929–2007) Jovilė Kotryna Barevičiūtė
 
1996 m. birželio 26 d. mirė žymus išeivijos mokslininkas, kultūros veikėjas, profesorius Vytautas Kavolis. Svarbiausi jo moksliniai darbai skirti kultūros sociologijai kultūros istorijai ir civilizacijų analizei. Aptariama V. Kavolio kultūrinė ir visuomeninė veikla lietuvių išeivijoje. Jis buvo „Santaros-Šviesos“ federacijos vienas kūrėjų ir vadovas, redagavo žurnalą „Metmenys“. V. Kavolis reguliariai skaitė paskaitas Lietuvos universitetuose, bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, palaikė ryšius su Lietuvos filosofais, apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
 
Šiandien, atrodo, kiekvienas žmogus skelbia savo Aš ir stengiasi būti vis kitoks, bet dažniausiai atrodo toks, kaip visi: toks pat banalus, toks pat egocentriškas, toks pat savim pasitikintis ir agresyvus, beveik užprogramuotas reklamos, politikų arba masinės komunikacijos priemonių... [...]
 
1994 m. sausio 2 d. staiga mirė KTU Filosofijos katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras Edmundas Gendrolis. Jis gimė 1938 m. birželio 28 d. Pašūtonių kaime, Eržvilko valsčiuje. 1956 m. baigęs Tauragės vidurinę mokyklą dirbo mėsos kombinate. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigė VU filosofijos aspirantūrą, apgynė filosofijos kandidato disertaciją (vadovas – A. Lozuraitis). Dėstė Kauno aukštosiose mokyklose. Parašė tris monografijas, dešimtis straipsnių, parengė mokymo priemonių, dalyvavo mokslinėse konferencijose. Tyrinėjo religijotyros, sociologijos, etikos, o ypač – kultūrinės antropologijos problemas. Svarbiausias E. Gendrolio darbas – monografija „Kultūros ištakos“, kuri išėjo po jo mirties. Monografijoje nagrinėjama ankstyviausio žmonijos raidos etapo materialinės ir dvasinės kultūros raida, supažindinama su naujausiais archeologiniais atradimais, jie savaip interpretuojami. Straipsnio pabaigoje pateikiama E. Gendrolio darbų bibliografija.
 
Po karstos vasaros siek tiek pavėluotai atėjo liūdna žinia: liepos mėnesį netekome ilgamecio „Problemų“ redkolegijos nario, žinomo Baltijos salių mokslo filosofo ir mokslo organizatoriaus, Tartu universiteto profesoriaus Reino Vihalemmo. [...]
 
1969 m. lapkričio 25 d. J. Ažubalis apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Religijos kilmės ir socialinio vaidmens problema (iš Lietuvos ateistinės minties istorijos 1940–1965 m.)“. Oficialieji oponentai: prof. I. Zaksas ir doc. B. Kuzmickas. Disertacijoje nagrinėjami minėto laikotarpio ateistų darbai. Teigiama, kad šio laikotarpio pradžios literatūroje buvo neskiriamos klasinės ir socialinės religijos šaknys. Autorius kritikuoja poziciją, kad socializme religiją palaiko tik subjektyvios priežastys, nes objektyvių jau nebeliko. Autorius daro išvadą, kad vien tik ateistine propaganda religinių įsitikinimų įveikti neįmanoma, tarybinius žmones reikia įtraukti į aktyvų komunistinės visuomenės kūrimą.
 
Apžvelgiami Lietuvos ateistų 1940–1965 m. darbai, nagrinėjantys religijos ir moralės santykį, kritikuojantys bažnyčios skelbiamą religinę etiką. Tarybų Lietuvos ateistinėje literatūroje ši etika ir ja grindžiami moralės principai bei normos vis nuosekliau buvo kritikuojami iš istorinio materializmo pozicijų, tačiau ilgą laiką buvo jaučiamos kai kurios buržuazinės Lietuvos laisvamanių klaidos – bažnyčios skelbiamos moralės kritikos suvedimas į dvasininkijos ir tikinčiųjų amoralaus elgesio kritiką, neanalizuojant, kiek tas elgesys išplaukia iš pačios religijos esmės ir pan. Daugelis ateistų nukrypo nuo ideologinio dorovės normų pagrindimo (religinės etikos) kritikos.
 
The article applies the approach of bibliometrics in order to analyze the development of Lithuanian philosophy. The object of the research was Lithuanian academic philosophical texts published during the period 1960 to 2010. The article analyzes regularities in quantitative growth of Lithuanian philosophical discourse. Since 1970 its growth rate is exponential: the total amount of philosophical texts doubles during 8-11 years periods. The article reveals the institutional structure of Lithuanian philosophy and the main changes in the field of philosophical publications after 1990. Research shows that Lithuanian philosophy since 1970 was growing exponentially (is in the phase of "youth of science"). It is concluded that restitution of independence has made a positive impact on the productivity of Lithuanian philosophy, and has facilitated institutional and publicational decentralisation.
 
Straipsnyje taikant bibliometrinę prieigą nagrinėjami Lietuvos filosofiniai akademiniai 1960–2010 metų tekstai. Pamatuota jų visumos apimtis, jos kaitos dėsningumai: Lietuvos filosofijai pastaruosius 40 metų būdingas eksponentinis augimas – jos tekstų apimtis padvigubėja kas 8–11 metų. Straipsnyje gauti ir palyginti sovietinio ir posovietinio laikotarpio filosofinio diskurso vidutiniai rodikliai. Eksplikuota ir palyginta minėtų laikotarpių filosofijos institucinė struktūra: abiem laikotarpiais Lietuvoje vyrauja duopolija – didžiąją dalį filosofinių tekstų sukuria dvi institucijos (Vilniaus universitetas ir Lietuvos kultūros tyrimųinstitutas). Apžvelgta periodinių leidinių raida, jų kiekybiniai pokyčiai. Tyrimas parodė, kad Lietuvos filosofijai nuo 1970 m. būdingas eksponentinis augimas („mokslo jaunystės“ fazė). Daroma išvada, jog nepriklausomybės atgavimas teigiamai paveikė Lietuvos filosofijos produktyvumą, paskatino leidybinęir dalinę institucinę decentralizaciją.Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos filosofija, bibliometrija, diskurso augimas, institucijos, leidiniai.The Development of Lithuanian Philosophy During 1960–2010: Volume, Institutions, PublicationsGintaras Kabelka SummaryThe article applies the approach of bibliometrics in order to analyze the development of Lithuanian philosophy. The object of the research was Lithuanianacademic philosophical texts published during the period 1960 to 2010. The article analyzes regularities in quantitative growth of Lithuanian philosophicaldiscourse. Since 1970 its growth rate is exponential: the total amount of philosophical texts doubles during 8–11 years periods. The article reveals theinstitutional structure of Lithuanian philosophy and the main changes in the field of philosophical publications after 1990. Research shows that Lithuanianphilosophy since 1970 was growing exponentially (is in the phase of “youth of science”). It is concluded that restitution of independence has made a positiveimpact on the productivity of Lithuanian philosophy, and has facilitated institutional and publicational decentralisation. Key words: Lithuanian philosophy, bibliometrics, growth of discourse, institutions, publications.
 
1971 m. birželio 8 d. Vilniaus universitete Vladas Niunka apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Katalikybės socialinės doktrinos evoliucijos kai kurie aspektai“. Oficialieji oponentai: filosofijos mokslų daktarai Irmija Zaksas ir Jokūbas Minkevičius. Disertacijoje, remiantis marksistine metodologija, išanalizuoti gausūs oficialieji Katalikų bažnyčios dokumentai, katalikybės veikėjų publikacijos, II Vatikano susirinkimo medžiaga ir parodyta, kaip evoliucionavo katalikybės socialinė doktrina nuo atsiradimo iki II Vatikano susirinkimo.
 
1968 m. gegužės 14 d. Adelė Darginavičienė sėkmingai apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Religijos ir klerikalizmo kritika Zigmo Aleksos-Angariečio darbuose“. Mokslinis darbo vadovas nenurodytas, oficialieji oponentai: Lietuvos TRS MA narys korespondentas J. Macevičius ir filosofijos mokslų daktaras I. Zaksas. Disertacijoje parodoma, kaip, remdamasis K. Marxo, F. Engelso, V. Lenino darbais, Z. Angarietis atskleidė bažnyčios socialinės doktrinos pseudomoksliškumą ir nuvainikavo jos tariamąjį objektyvumą.
 
R. Plečkaičio filosofijos mokslų daktaro disertacijoje „Filosofija Lietuvos mokyklose XVI–XVIII a.“ tyrinėjamas scholastinės filosofijos atsiradimas, įsigalėjimas ir smukimas bei naujųjų amžių filosofijos formavimasis Lietuvoje. Analizuojama scholastinė švietimo sistema, atskirų mokslo disciplinų turinio kitimas, parodant šio kitimo ryšį su specifinėmis nagrinėjamojo laikotarpio Lietuvos politinėmis ir socialinėmis sąlygomis bei su visa Vakarų Europos filosofinės ir mokslinės minties plėtote.
 
Top-cited authors
Zenonas Norkus
  • Vilnius University
Tomas Kačerauskas
  • Vilnius Gediminas Technical University
Skirmantas Jankauskas
  • Vilnius University
Rein Vihalemm
  • University of Tartu
Seungbae Park
  • Ulsan National Institute of Science and Technology